Adam Kay šiandien – ne tik bestselerių autorius, bet ir scenaristas, humoristas, televizijos laidų ir šou vedėjas. Rašytojas yra kalbėjęs, kad mediciną studijuoti jį pastūmėjo tėtis – irgi gydytojas. Baigęs medicinos studijas, A. Kay pradėjo dirbti akušeriu-ginekologu, tačiau 2010 metais, po nelaimingo atsitikimo darbe, mediciną metė, pradėjo kurti scenarijus, rašė humoristinius tekstus televizijos laidoms.
2016 metais jis susirado senus dienoraščius ir nusprendė žmonėms papasakoti, ką iš tiesų reiškia būti gydytoju – patirti nuovargį, spaudimą ir tragiškas situacijas. Iš šių dienoraščių gimė jo pirmoji knyga.
A. Kay rašo plačiai. Nuo profesinių atviravimų iki vaikams skirtų edukacinių knygų serijos „Žmogaus anatomija“, kurią sudaro „Išsamus (ir pasibjaurėtinas) vadovas po žmogaus kūną“, „Stulbinanti medicina. Šlykšti ir siaubinga žmogaus kūno istorija“, „Neįtikėtini išradimai. Užburiantis ir fantastiškai juokingas pasaulį pakeitusių išradimų vadovas ir kai kurių tikrai nieko nepakeitusių“, ir netgi grožinės literatūros „Deksteris Prokteris“.
Apie sudėtingus dalykus rašytojas kalba aiškiai ir paprastai. 2020 metais pasirodžiusi serija „Žmogaus anatomija“ tapo leidyklos „Puffin Books“ visų laikų perkamiausiu vaikų negrožinės literatūros leidiniu kietuoju viršeliu per pastarąjį dešimtmetį ir vos per dešimt dienų pateko tarp 50 populiariausių knygų. Tokio rekordo nėra buvę dešimt metų! Į lietuvių kalbą knygą išvertė ir išleido leidyklą „Alma litera“.
Rašytojas A. Kay davė interviu Lietuvos skaitytojams. Apie rašymą ir knygas su juo kalbėjosi žurnalistė Lasivė Radzevičienė.
Jūsų tėvas – gydytojas, o gydytojai dažnai garsėja humoro jausmu. Ar gali būti, kad užuot įskiepijęs meilę medicinai, jis perdavė jums puikų humoro jausmą ir gebėjimą jį reikšti?
Užaugau šeimoje, kurioje nebijojome juoktis iš savęs ir vieni iš kitų. Nesvarbu, ar tai yra įgimta, ar išmokta, manau, humoro jausmas – geriausia, ką galėjau paveldėti iš savo tėvų.
Palikote mediciną po nelaimingo atsitikimo. Jei šiandien pžvelgtumėte atgal, ar būtumėte priėmęs tokį pat sprendimą, jei nuo vaikystės svajotumėte tapti gydytoju?
Kad ir koks būtų buvęs mano kelias į mediciną, istorijos pabaiga būtų buvusi tokia pati. Vaikystės svajonė nebūtų pakeitusi mano atsparumo ar gebėjimo įveikti sunkumus, kurių medicina neišvengiamai pažeria gydytojams. Bėgant metams, vis aiškiau suprantu, kad svarbiausia profesijoje yra tai, kiek ji žmogui teikia laimės ir kiek leidžia gyventi asmeninį gyvenimą.
Kodėl žmones domina jų kūnai ir viduje esančios paslaptys? Ar tik gydytojai gali mums jas atskleisti?
Žmogaus kūnas – nuostabus, stebuklingas dalykas, kuriam instrukcijų knygos niekas neparašė. Bet kuris smalsus žmogus, turintis prieigą prie interneto ar bibliotekos, gali įsigilinti į kūno paslaptis, o gydytojas tikrai žino, kas vyksta po mūsų oda. Bet tą patį žino ir kanibalai ar serijiniai žudikai.
Kalbėti apie mediciną suaugusiesiems – viena, tačiau vaikams dažnai reikia kitokios kalbos. Kaip jums pavyko užkariauti jų širdis?
Svarbiausia – niekada su vaikais nekalbėti iš aukšto. Vaikystėje mane erzino knygos, kurios būdavo parašytos globėjišku tonu, matyt, todėl pats stengiuosi jiems rašyti taip, tarsi kalbėčiau su jais kaip lygus su lygiais. Vaikų humoro jausmas man atrodo stipriai išvystytas, jie daug ką supranta. Bet juokų apie kakutį, aišku, reikia įtraukti.
Ar galite paaiškinti, kuris iš mūsų organų yra atsakingas už humoro jausmą? Kodėl vieni jį turi, o kiti – ne?
2001 metais Kanados profesorius Vinodas Goelis, naudodamas magnetinio rezonanso tomografiją, atliko įdomų tyrimą. Jis siekė suprasti žmonių reakcijas į humorą. Trumpas atsakymas būtų toks: smegenyse nėra vieno juoko centro – humoro suvokimas apima daugybę smegenų sričių.
Juokų būna įvairių: nuo vaizdinių, kalbinių iki siurrealistinių. Jei žmonės nemano, kad mano knygos yra juokingos, vadinasi, problema – jų smegenyse!
Ar rašyti vaikams paskatino tai, kad ir pats turite vaikų?
Rašyti vaikams pradėjau dar neturėdamas savo vaikų, bet dabar, kai jų turiu, jaučiu dar daugiau energijos! Ne taip seniai pradėjau rašyti paveikslėlių knygas – tokias, kokias jie gali skaityti dabar. Nenoriu, kad Ruby ir Ziggy lauktų, kol sukaks šešeri ir galės skaityti „Deksterį“!
Kiek metų jūsų vaikams? Ką norėtumėte jiems pasakyti apie pasaulį?
Abiem – po dvejus. Pagrindinis dalykas, kurį noriu pasakyti apie pasaulį – nustokite piešti ant sienų.
Kas, jūsų manymu, yra geresni jūsų knygų skaitytojai – vaikai ar suaugusieji? Ar mūsų kintanti aplinka veikia skaitymo įpročius? Kas nutiks, jei nustosime skaityti knygas?
Vaikai – nuoširdžiausi skaitytojai. Suaugusieji stengiasi būti mandagūs, ir niekada nežinai, ką jie galvoja. Vaikas tiesiai pasakys, jei nepatinka, bet jei tavo knygai duos du tūkstančius žvaigždučių iš penkių, vadinasi, tikrai taip galvoja.
Nerimauju, kad tūkstančiai dėmesio blaškymo medijų knygas gali nustumti į šalį, todėl dvigubai stengiuosi rašyti knygas, kuriomis vaikai žavėtųsi. Jungtinėje karlystėje atliktas tyrimas rodo, kad vaikystėje išsiugdyta meilė skaitymui yra svarbiausias gyvenimo sėkmės rodiklis. Juk visi norime, kad mūsų vaikai klestėtų, taigi, galime pasirūpinti, kad jų gyvenime netrūktų knygų.
Su knyga „Deksteris Prokteris – dešimtmetis gydytojas“ pasinėrėte į grožinės literatūros pasaulį. Ar tai reiškia, kad savo vaizduotei leisite dar labiau atsiskleisti? Dešimtmetį rašiau negrožinę literatūrą, pirmą kartą nėriau į grožinę literatūrą, ir tai buvo nuostabūs metai. Ne tik dėl vaikams parašyto „Deksterio“, bet ir dėl pirmojo romano suaugusiems „Ypač bjauri byla“. Buvo be galo smagu kurti veikėjus – nuo mylimų iki bjaurių – ir išleisti leisti juos į pavojingas, juokingas ir šlykščias situacijas. Laikas parodys, ar skaitytojams patiks tai skaityti.
