Larsas Kepleris kadaise buvo įnešęs nemažai sumaišties į ramų švedų gyvenimą. Rinkoje pasirodžiusi knyga „Hipnotizuotojas“, pasirašyta nekaltu pseudonimu, kone iškart užkariavo pusę pasaulio, tačiau niekas nežinojo, kas po juo slepiasi. Toks buvo sutuoktinių Ahndorilų sumanymas: sėdę drauge rašyti savo pirmos bendros knygos, jiedu sugalvojo slapyvardį ir kurį laiką naiviai tikėjosi tikrąsias tapatybes išlaikyti paslaptyje. Šalyje užvirė detektyvas, ne prastesnis už nugulusį į knygos puslapius: žurnalistai tardė žinomus rašytojus, ragindami prisipažinti, netgi buvo įsteigta karštoji linija, į kurią galėjo skambinti kiekvienas turintis bent kokių žinių apie mistiškąjį Larsą... Yla iš maišo išlindo vieną vasaros vakarą: sutuoktiniai leido laiką vasarnamyje prie jūros, kai už lango išvydo blykčiojančius prožektorius ir išgirdo stiprų beldimą į duris. Jas atidariusiai Alexandrai reporteris kyštelėjo po nosimi „Hipnotizuotoją“ ir išrėkė: „Prisipažinkite, kad tai jūsų darbas!“ Pora apstulbo, bet prisipažino.
Po dešimties metų ir dešimties išleistų trilerių, užkėlusių juos į visas įmanomas viršūnes, Ahndorilai skaitytojams vėl paruošė staigmeną. Dienos šviesą išvydo klasikinis detektyvas „Aš rasiu raktą“ (pirmoji serijos „Raktas“ knyga), kurį pasirašė visai ne Kepleris, o kažkoks Alexas Ahndorilas. Pavardė visiems pasirodė kažkur girdėta, o garsioji švedų pora gūžtelėjo pečiais: ką jie nori, tą ir daro. Žiauriuose trileriuose tesimaudo Kepleris, o elegantiškus a la Agatha Christie detektyvus nuo šiol rašys Ahndorilas.
Prieš daugelį metų pradėję dirbti kartu, nusprendėte rašyti slapyvardžiu – manėte, kad tik taip galite patirti kūrybinę laisvę. Kaip manote, jei būtų pavykę išlaikyti paslaptį ilgiau, kaip tai būtų paveikę jūsų kūrybą?
Drauge pradėję rašyti „Hipnotizuotoją“, neturėjome žalio supratimo, kas mūsų laukia. Tik vylėmės, kad sumanytas slapyvardis apsaugos mudviejų atrastą nuostabų kūrybinį tandemą, ir troškome, kad mūsų knygą žmonės skaitytų be jokių išankstinių nuostatų. Bet kadangi ji sulaukė didžiulės sėkmės, o mūsų tandemas ir toliau liko gyvuoti, manome, kad paslapties atskleidimas visgi išėjo į naudą. Pseudonimo ir slaptumo mums reikėjo tik tam, kad galėtume sėkmingai pradėti rašyti. Tačiau dabar visai smagu rodyti tikruosius savo veidus: galime nesislėpdami atlikti tyrimus, bendrauti su leidėjais, o svarbiausia – susitikti su savo skaitytojais visame pasaulyje. Neįsivaizduojame, ką mums būtų atnešusi paralelinė visata, jei būtume likę neatskleisti, – žinome tik tai, jog šioje visatoje mėgaujamės kiekviena minute.
Daugybę metų praleidote rašydami šiurpius kriminalinius trilerius. Ar tai kaip nors paveikė jūsų asmenybes? Arba jūsų požiūrį į kitus žmones?
Nesunku įsivaizduoti, kad toks rašytojas kaip Larsas Kepleris metams bėgant turėtų tapti vis paranojiškesnis ar virsti mizantropu. Tačiau kriminalinėse istorijose veikia ne vien siaubūnai. Įsigilinę į žmogžudystės siaubą, ten išvysite ir kitus žmones, kurie bando padėti, išgelbėti, yra empatiški, mylintys ir net herojiški. Dauguma mūsų realybėje nesame nei herojai, nei piktadariai. Kiekvienas savyje turime ir gėrio, ir šiek tiek blogio – tik gėrį labiau vertiname, mums labiau patinka meilė ir ramybė.
Vis dėlto kriminalinė literatūra visais laikais išlieka populiari, o Švedija apskritai tampa jos tėvyne.
Švedija iš tiesų turi labai senas kriminalinės literatūros rašymo ir skaitymo tradicijas. Esame dėkingi, kad likimas leido tapti šios bendruomenės dalimi: didžiuojamės galėdami prisidėti savo plunksna, savo balsais, savo būdu papasakoti įdomią istoriją. Jaučiame, kad kriminalinė literatūra – tai žanras, su kuriuo daugelis žmonių gali susieti save, pajusti ryšį. Nusikaltimų istorijos nesirinkdamos keliauja per visus visuomenės sluoksnius, todėl ir yra skaitomos visų visuomenės sluoksnių. Tai labai demokratiškas žanras. Istorijos apie smurtą ir mirtį visada buvo artimos žmonijai, nes tamsa yra gyvenimo dalis. Tačiau mudviem kriminalinė literatūra labiausiai siejasi su... empatija. Mūsų supratimu, tai kelionė nuo chaoso iki tvarkos, nuo neteisybės iki teisingumo, nuo klausimų iki atsakymų.
Larsas Kepleris parašė dešimt knygų ir staiga prapuolė. Kas jam nutiko?
O ne, mes neišsižadėjome Larso Keplerio! Šiuo metu kaip tik rašome vienuoliktąją Jono Linos ir Sagos Bauer serijos knygą. Patikėkite, ji bus tikri atrakcionų kalneliai. Bet Alexas Ahndorilas – tai irgi mes. Šiuo vardu rašome kitą seriją, lygiagrečią Larso Keplerio knygoms. Toks pasirinkimas mums pasirodė teisingas skaitytojų atžvilgiu: naujosios serijos autoriaus vardas kitas, nes tam tikra prasme tai visai kita visata. „Rakto“ serija, kaip ją vadiname, koncentruojasi į vieną paslaptį, vieną nusikaltimą ir siaurą įtariamųjų grupę.
Bet kas nutiko, kad po tiek metų nusprendėte pereiti prie klasikinio detektyvų žanro? Galbūt pavargote nuo Keplerio trilerių?
Ne, turbūt niekada nepavargtume nuo Larso Keplerio, Jono Linos ir Sagos Bauer... Alexo Ahndorilo knygos yra tik dar vienas serialas. Mudu visada mėgome whodunnit detektyvus, mielai skaitėme Agathą Christie ir Arthurą Conan Doyle’į. Ilgai ieškojome tako, kuris nuvestų į šį paslaptingą pasaulį. Tik tada, kai į mūsų gyvenimą atėjo pagrindinė knygos herojė privati detektyvė Julija Stark, pajutome, kad radome raktą durims atrakinti. Mums pavyko klasikinį whodunnit žanrą padaryti aktualų ir šiandien: pagyvinome jį šiuolaikine aplinka, modernia psichologija ir sudėtingais personažais.
Jūsiškė herojė Julija – jauna, graži, negalią turinti, išsiskyrusi moteris, praeityje patyrusi daug traumų. Pasirinkti tinkamą heroję knygų serijai, kuriai pasaulis iškart prognozuoja sėkmę, tikriausiai yra be galo atsakingas darbas?
Mums atrodo, kad Julija Stark pati mūsų ieškojo. Ji tarsi ėjo link mūsų dulkėtu keliu: pirmiausia pastebėjome jos lazdelę, tada pamatėme, kokia ji graži, o galiausiai įžiūrėjome gilų randą jos veide. Ji atėjo pas mus, nes norėjo, kad parašytume jos istoriją. Beje, mums taip dažnai nutinka: stiprus personažas ateina pas mus, kartu atsinešdamas ir įspūdingą savo istoriją.
Juliją Stark jaunystėje sužalojo baisi nelaimė – ji vienintelė išgyveno lėktuvo katastrofą, per kurią žuvo visa jos šeima. Ji – komplikuota asmenybė, jos negali paliesti niekas, išskyrus buvusį vyrą, kurį ji vis dar giliai įsimylėjusi. Begalinis jautrumas ne tik apsunkina jos gyvenimą, bet ir daro ją itin pastabią. Ji skaito kitus žmones lyg atverstas knygas, tačiau savęs skaityti visiškai nemoka.
Ar tiesa, kad „Rakto“ serija jau netrukus pasirodys „Netflix“? Ką jums tai reiškia – emociškai, finansiškai? Kas jums labiausiai rūpi parduodant knygos teises kino kompanijoms?
Serialas šiuo metu iš tiesų kuriamas, tačiau dar negalime įvardinti kompanijos. Esame knygų žmonės, visą laiką tik skaitome ir rašome, tačiau drįstame manyti, kad mūsų istorijos ir personažai labai gerai atsiskleistų filmuose, televizijos serialuose ir galbūt atrastų visiškai naują auditoriją.
Geram rašytojui būtina turtinga vaizduotė, bet esate užsiminę, kad kartais ji gali atnešti ir žalos. Galite pateikti pavyzdžių iš savo patirties?
Mes rašome knygas, nes stengiamės suprasti tamsiąją ir piktąją žmonijos prigimties pusę. Ieškome atsakymų į kylančius klausimus ir trokštame, kad mūsų knygos baigtųsi daugiau ar mažiau laimingai. Tačiau retkarčiais tikrai išgąsdiname vienas kitą. Košmarai, kuriuos sapnuojame pasinėrę į rašymo procesą, dar būtų niekis – kartais pasekmės būna liūdnesnės. Pavyzdžiui, parašius „Hipnotizuotoją“ teko išsikraustyti iš savo mylimo buto, nes jį labai įtikinamai aprašėme knygoje kaip pagrindinių herojų namus, po to tapo per sunku ten gyventi. O parašę „Persekiotoją“ privalėjome nusipirkti užuolaidas.
Kaip sėkmė pakeitė jūsų gyvenimą? Ar dabar galėtumėte save pavadinti turtingais žmonėmis?
Mes tikrai žinome, ką reiškia būti menininku ir metų metus verstis per galvą, kad sudurtum galą su galu. Todėl didžiausias pokytis mūsų gyvenime, kurį atnešė sėkmingos knygos, yra tas, kad dabar galime puikiai uždirbti užsiimdami veikla, kurią labiausiai mėgstame. Tikroji nauda, kurią atneša sėkmė, – tai galimybė rašyti dar daugiau knygų.
Visgi esate vieni žinomiausių rašytojų ne tik Švedijoje, bet apskritai pasaulyje. Kaip manote: ar jums tiesiog labai pasisekė, ar tai įtempto ir sunkaus darbo rezultatas?
Abu atsakymai teisingi. Mes labai daug dirbame ir visada stengiamės parašyti tokią knygą, kokią patys norėtume skaityti, tačiau neabejotina, kad ir sėkmė prie to prikiša nagus. Juk pasaulyje yra daugybė puikių rašytojų, kuriems tenka gerokai pakovoti, kad jų knygos apskritai išvystų dienos šviesą... Mums kiekvienas skaitytojas brangus, kiekvieną laikome draugu. Rašymo prasmė yra dalijimasis ir bendravimas.
Švedijoje išties jaučiamės gana gerai žinomi, nes pastarąjį dešimtmetį čia esame patys populiariausi rašytojai, įskaitant visus žanrus ir kalbas. Tačiau stengiamės neišpuikti, išlikti paprastais žmonėmis. Visada jautėme, kad svarbiausia – mūsų knygos, o ne mes patys. Saugome savo privatumą, mums viskas gerai taip, kaip yra.
Ar kada svajojote mažiau rašyti, o daugiau ilsėtis? Ar bėgant metams ši pusiausvyra šiek tiek keičiasi?
Gal nuskambės beprotiškai, bet ne! Mes dieviname rašyti, tik rašydami jaučiamės gerai. Mums nėra didesnės laimės už momentą, kai pajuntame kūrybinį įkvėpimą, darbo kambarys tiesiog įsielektrina nuo užplūdusių minčių, ir jame nesigirdi nieko kito, tik mūsų klaviatūrų barškėjimas.
Vaikai neretai būna didžiausi mūsų teisėjai. Ar dukros skaito jūsų knygas?
Mūsų vidurinioji dukra Julija visuomet yra pirmoji skaitytoja, kuriai duodame perskaityti rankraštį prieš išsiųsdami leidyklai. Ji tikrai kieta ir reikli, be to, labai svarbu, kad tekstas būtų įvertintas jauno žmogaus akimis. Visos mūsų dukros labai kūrybingos: vyriausioji Saga Kopenhagoje studijuoja kino režisūrą, Julija neseniai baigė dramaturgijos studijas, o jaunėlė Nora universitete studijuoja kūrybinį rašymą.
Kokie jūs tėvai?
Labai artimi savo vaikams. Dukros jau suaugusios, bet su jomis praleidžiame daug laiko ir tuo mėgaujamės. O jos mėgsta leisti laiką su mumis, kas šiek tiek neįprasta. Rengiame dideles vakarienes su mergaitėmis ir jų vaikinais, plepame ir vakarojame iki išnaktų. Jei paklaustumėte dukterų, jos tikriausiai pasakytų, kad esame pernelyg rūpestingi tėvai ir per daug dėl visko nerimaujame (matyt, tik dėl to, jog turime lakią vaizduotę). Bet jos žino, kad yra be galo mylimos.
Ką veikiate, kai nerašote? Kokių pomėgių turite?
Rašymas yra mūsų gyvenimas. Mums tai ne darbas, o egzistencijos dalis – tai būdas bendrauti su pasauliu ir visur bandyti įžvelgti užslėptas istorijas. Artimiausias šiam pomėgiui tikriausiai būtų skaitymas. Turime savo mažytį knygų klubą, kurio nariai – tik mudu, ir kiekvieną dieną skaitome šiuolaikinę literatūrą, klasiką, detektyvus, poeziją – viską. Pasinerti į gerą knygą mums yra absoliuti ir esminė prabanga.
