Iš nesantuokinių santykių gimusi, neturtinga ir stulbinamai graži Marta, būdama penkiolikos metų, parduodama į vergiją. Apimta nevilties ji įvykdo nusikaltimą ir turi bėgti... Mergaitę nusineša Didžiojo Šiaurės karo srovė. Dirbdama skalbėja karinėje stovykloje, ji patraukia caro dėmesį. Aistringas ir geležinės valios Petras Didysis nori konservatyvią carinę Rusiją paversti modernia Vakarų imperija. Dėl sumanumo, drąsos ir ambicijų vargšė mergina tampa Jekaterina I. Tačiau tai jai brangiai kainuoja.
Kai Petras miršta, imperija lieka be įpėdinio, šaliai gresia chaosas. Šią tuštumą užpildo ji, moteris, dešimtmečius buvusi šalia caro: tokia pat ambicinga, negailestinga ir aistringa, kaip ir jis.
Nuo ištvirkusios aristokratijos pramogų iki smilkalais kvepiančių stačiatikių bažnyčios ritualų ir kankinimų kamerų siaubo – visas akinantis ir pavojingas imperatoriškosios Rusijos pasaulis iškyla prieš jūsų akis. Tai istorija apie išskirtinę moterį, kuri, siekdama valdžios, turėjo pakeisti Rusijos imperiją.
Iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.
IŠTRAUKA
Apsiverkiau ir drauge su pasiuntiniu išgėriau taurę vengriško vyno, tada susitvarkiau kasas, nuo veido ir rankų nusiploviau kraują, pūlius ir prakaitą, nusirišau purviną prijuostę, įsispyriau į batus ir liepiau pabalnoti žirgą.
Liejantis gintarinei popietės šviesai, mano ristūnas skriejo virš lygumų, ir aš pajutau, kaip pilve sujudėjo stiprus ir sveikas mano kūdikis. Sūnus irgi džiaugėsi šia tėvo pergale. Taip, Blumentrostai, visada reikia tikėti stebuklais, nusijuokiau vėjyje ir paraginau žirgą bėgti sparčiau.
Vis dėlto niekada nepamiršiu to siaubo, kai pirmą kartą išvydau Poltavos mūšio lauką. Už miesto sienų plytinčios lygumos buvo nusėtos lavonais arba išniekintų žmonių liekanomis. Danguje jau sukosi maitvanagiai, ant medžių šakų tupėjo varnos ir kantriai laukė savo eilės. Laukiniai šunys tampė kūnų dalis, pešėsi dėl galūnių.
Vienam vyrui pavyko sugriebti man už sijono; jis gulėjo ant pilvo ir sunkiai kvėpavo.
– Ponia, prašau. Vandens, – pašnibždomis tarė, ir aš nulipau nuo žirgo.
Pažvelgus į jo žaizdas, man pasidarė taip bloga, jog vos sulaikiau kylančią tulžį, po to puoliau ieškoti vandens, kuris turėjo būti prie balno kabojusiuose ožkos odos maišuose. Kai atsisukau, nelaimėlis jau buvo miręs.
Aitrus parako kvapas tvyrojo virš vėjo neužpučiamos lygumos, ji lyg kokia kempinė buvo prisigėrusi prakaito bei kraujo ir dabar skleidė saldžiai šlykštų tvaiką. Kad neįkvėpčiau tūkstančius išguldžiusios mirties smarvės, nosį ir burną užsidengiau kasomis ir žvelgiau tik į priešais vingiuojantį kelią, antraip būčiau vien raudojusi ir galiausiai susirgusi. O juk Petras šios didžiausios pergalės akimirką turėjo mane matyti gražią, išdidžią, švytinčią.
Šalia kelio, kuriuo jojau, gulintys kruvini, išbadėję ir mirštantys švedų kareiviai atrodė ne ką geriau nei skeletai. Springdama ašaromis galvojau, kokį siaubingą darbą atliko „išdeginta žemė“ ir rusiška žiema. Tądien krito beveik septyni tūkstančiai Karolio vyrų, o dar trys tūkstančiai pateko į rusų nelaisvę. Tų dešimties tūkstančių kažkur laukė ir gedėjo tokios pačios moterys kaip aš. Bet galbūt karo belaisviams pasisekė labiau nei tai margai bendrų šutvei, pabėgusiai drauge su karaliumi Karoliu, persekiojamu žmogumi, kurį Dievas jiems skyrė kaip bausmę – du kartus jų valdovo arklys buvo pašautas ir du kartus jam pačiam pavyko išsisukti nesužeistam.
Iš tolo pastebėjau Petrą – jis stovėjo už Poltavos sienų, aukštas ir išdidus, apsuptas karvedžių. Aplink jį klūpėjo daugybė belaisvių, jų veidai – tušti ir išsekę, o žvilgsniai apatiški lyg gyvulių. Tai buvo kareiviai, taip pat žmonės iš karaliaus svitos: tarnai, muzikantai, raštininkai, virėjai, gydytojai, kunigai ir vaistininkai. Pagrobtos švedų vėliavos buvo kreivai įsmeigtos į žemę, jų mėlyni audiniai su aukso dryžiais sutemų migloje kabojo purvini ir suplyšę.
Mane pamatęs Petras ėmė mojuoti tarytum susijaudinęs vaikas; jo plaukai buvo susivėlę, apsiaustas suplyšęs, o per krūtinę perjuosta mėlyna juosta, ant kurios tebebuvo deimantinis Šv. Andriejaus ordinas, ištepta krauju ir suodžiais. Veidas irgi buvo purvinas, bet kai Petras mane apkabino ir nusitempė prie švedų karių, jo mėlynos akys spindėjo iš pasididžiavimo ir džiaugsmo.
– Ateik ir pažiūrėk, motuše. Koks grobis, a? Maršalas, dešimt generolų majorų, penkiasdešimt devyni vyresnieji karininkai ir tūkstantis šimtas paprastų. Dar, be viso to, pats ministras Piperis. – Čiupęs už sprando nedidelį pliktelėjusį vyriškį, Petras pastatė jį ant kojų. Ministras Piperis vos siekė caro alkūnę, stovėjo užmerkęs akis ir bijodamas mirti drebėjo. – Vyriausiasis Karolio ministras. Ką gi, Piperi, tokiam protingam vyrui kaip tu tikrai rasime ką veikti. Sankt Peterburge reikia nutiesti daug gatvių, ar ne, Katerinuška? O gal jį išsiųskime į Sibiro kasyklas?
Petras pabučiavo mane, ir aš pajutau odos, prakaito bei parako skonį. Švedų karininkai nusuko akis – juk jie patys tiek metų buvo atskirti nuo savo šeimų ir mylimųjų; į juos žvelgdamas Petras sušuko:
– Žiūrėkit, prakeikti švedai! Štai kokia moteris atneša vyrui pergalę.
Tada jo žvilgsnis nukrypo į švedų maršalą, klūpantį kaip ir visi kiti. Petras susiraukė.
– Ar tu maršalas Rehnskjoldas?
Vyras suprato tik savo vardą ir linktelėjo galvą.
– Stokis! – sušuko jam Petras. – Ant kojų, švedų kiaule!
Švedas atrodė suglumęs, bet atsikėlė. Įsivyravo tyla, visų akys nukrypo į carą ir švedų maršalą, kuris tiek metų mulkino Petrą ir per visą karo žygį triuškino jį iš visų pusių. Šeremetjevas su Briusu neramiai susižvalgė, o aš suglaudžiau rankas maldai. Prašau, Dieve, neleisk Petrui suteršti savo šlovės, džiaugsmo ir pergalės bjauriu nusikaltimu, meldžiau. Mūšis buvo baigtas; užmušti Rehnskjoldą dabar prilygtų niekingai žmogžudystei. Maršalas ramiai pažvelgė Petrui į akis.
– O dabar vėl klaupkis, – sušvokštė caras.
Man rankų oda pagaugais nuėjo, kai su panieka veide Rehnskjoldas pakluso. Visad atlikdavęs savo pareigą, nesvarbu, kokia kaina, jis buvo pasirengęs susitikti su savo kūrėju.
Nedrįsau kvėpuoti; net vėjas nurimo, o debesys ramiai plaukė prieš besileidžiančią saulę. Ant miestą supančių kalvų buvo uždegti pirmieji stovyklos laužai, o Petrui iš įmovos, kurią pati buvau išsiuvinėjusi Kijeve, ištraukus kruviną kardą, ore dar labiau padvelkė dūmais ir mirtimi. Carui aukštai virš galvos iškėlus ginklą, paskutiniai saulės spinduliai atsimušė į plieną ir šis skaisčiai suspindo.
Rehnskjoldas užmerkė akis, bet jo lūpos judėjo. Atpažinau Viešpaties maldą, kurią taip dažnai kartodavau Gliukų namuose.
„Petrai!“ – norėjau maldauti, tačiau prikandau liežuvį. Čiupęs maršalą už plaukų, caras atlošė jo galvą, taip priversdamas šį atsimerkti.
– Rehnskjoldai, ar žinai, kiek dėl tavęs kentėjo Rusija? Retai kadagimsta toks karys kaip tu. Narvoje viena iš tavo kulkų tik per plauką manęs nekliudė, – sušvokštė jis.
Nusišluosčiau drėgnas rankas į sijoną. Maršalui prabilus, jo akys buvo tokios pat mėlynos, kaip virš Sankt Peterburgo plytintis dangus, o jo kalba – kaip ir mano pirmojo vyro Johano:
– Prašau Dievo atleidimo už savo nuodėmes. Care Petrai, esu pasirengęs mirti.
Jo balse girdėjosi nuovargis, ir Šeremetjevas, nusukęs pelenų pilkumo veidą, užmerkė akis. Menšikovas suglaudė tris pirštus ir persižegnojo. Atsisukęs į savo vyrus, Rehnskjoldas tarė paskutinius padrąsinančius žodžius, o paskui nuleido galvą. Kai kurie švedai, rankomis užsidengę veidus, raudojo.
Petras vis aukščiau ir aukščiau kėlė kardą, bet staiga sustojo, paėmė suglebusią maršalo ranką ir į delną įspaudė kardo rankeną.
– Maršale Rehnskjoldai, priimk šį mano kardą kaip padėkos ženklą. Esi tikras karys.
Maršalas Rehnskjoldas, bebaimis nesuskaičiuojamų mūšių didvyris, paleidęs kardą susmuko ant žemės ir veidu įsikniaubęs į rasotą žolę, trūkčiodamas pečiais verkė it vaikas. Nė vienas iš maršalo vyrų nedrįso jo paliesti, tik nebyliai ištikti šoko spoksojo. Menšikovas, Briusas ir Šeremetjevas lengviau atsikvėpė, o aš įspraudžiau pirštus į Petro ranką.
Gūžtelėjęs pečiais jis papurtė galvą.
– Išties. Švedai daug minkštesni, nei maniau. Kas su juo negerai?
***
Lėtai grįžome į stovyklą, išgyvenę vyrai blėstančioje dienos šviesoje tvarkinga vora judėjo paskui mus drauge su tūkstančiais apdriskusių, šlubuojančių, išbadėjusių švedų belaisvių. Kai paskutinį kartą žvilgtelėjau į Poltavą, pro apgulto miesto vartus pasipylė minia žmonių, jie draskė lavonus ir mirtinai sužeistus, net mačiau, kaip numirėliui iš burnos išmušė auksinius dantis. Aukštai danguje ruošdamiesi sočiai puotai sukosi grifai ir varnos.
Visa stovyklavietė buvo apšviesta, žmonės dainavo, šoko, plojo ir šventė pergalę. Petras atidarinėjo vieną statinę po kitos, vaišino vyrus vynu, alumi ir degtine, o tuo metu Feltenas plėšė miestelio rūsius ir tuščius aplinkinių kaimų tvartus, kad galėtų prikepti pakankamai jautienos, ėrienos, kiaulienos, vištienos ir parūpintų sūdytos žuvies, kopūstų ir miltų. Petras numetė nuo stalo visus įrankius ir sugriebęs mano riebaluotas rankas iškėlė jas taip, kad visi matytų.
– Šįvakar valgysime tik rankomis. Jei kurį pagausiu pjaustantį peiliu, turės bėdų. Ar aiškiai pasakiau? – taręs pabučiavo mane ir padavė man apskrudusį kiaulienos gabalą, aplietą padažu ir įdarytą vaisiais.
Tarp mūsų sėdėję švedai atrodė lyg šėlstančioje jūroje stūksančios salos, ir jie man priminė gražių manierų Johaną. Nė vienas iš jų valgydamas negadino oro, neraugėjo ir nespjaudė ant žemės, norėdami iš dantų išsikrapštyti maistą, mandagiai nusisukdavo į šoną. Trokšdama gardžiai pasijuokti, liepiau Feltenui, kuris taip nekentė švedų, suvaidinti Švedijos karalių. Dėl tokio pažeminimo jo akyse net pasirodė pykčio ašaros, o tai matydamas Petras pratrūko taip kvatotis, kad net nukrito nuo kėdės ir su didžiausiu triukšmu viską numetė nuo stalo.
Ankstyvą rytą, kai išvargę kareiviai ir generolai apsikabinę pagalves bei kėdes vis dar miegojo, Petras nugalėtojams dalijo apdovanojimus: Šeremetjevui atidavė dar daugiau „dūšių“ ir žemių aplink Kijevą, o Šafirovas – caro „mėgstamiausias žydelis“ – buvo paskirtas vicekancleriu, gavo grafo titulą, ir kiekviena jo duktė galėjo ištekėti už kunigaikščio. Šafirovas pabučiavo caro kelius, o Menšikovą užvaldė dar didesnis pavydas, bet aš jį nuraminau:
– Aleksandrai Danilovičiau, Petro malonės šviesa dosniai šviečia mums visiems.
Tokia buvo Menšikovo prigimtis – kuo daugiau gaudavo, tuo daugiau norėdavo. Pats Petras taip pat skyrė sau paaukštinimą ir mane bučiuodamas tuo labai didžiavosi.
– Dabar tu – viceadmirolo kompanionė. Ar didžiuojiesi manimi?
Manyje augantis kūdikis ryte nurimo. Prisiminusi, ką sakė Blumentrostas, suspaudžiau kumščius: šis vaikas – Poltavos kunigaikštis, tikras stebuklas. Po dviejų dienų palikome Poltavą, mat aplinkinės žemės ir kaimai nebegalėjo išmaitinti mūsų kariuomenės, o palapinėse juntama mirties ir puvėsių smarvė temdė bet kokį linksmumą.
Tirštai sūkuriuojant snaigėms į Raudonąją aikštę įžengė pergalingai nusiteikę Poltavos kariai, net ledas atspindėjo jų triumfą. Man pačiai tą dieną nebuvo lemta stovėti Kremliaus balkone, nes išvykau gimdyti į Petro namus Izmailove.
– Padovanok man sveiką sūnų, kad galėčiau atšvęsti Poltavos pergalę. Prašau! – padėdamas man išlipti iš rogių su ašaromis akyse kuždėjo jis.
