Knygos autorius leidosi į kelionę po pasaulį apklausti garsių mokslininkų ir ekspertų, tiriančių šį nerimą keliantį reiškinį ir ieškančių būdų, kaip galėtume tai išspręsti. Jis sužinojo, kaip galime susigrąžinti dėmesį, jei esame pasiryžę dėl jo kovoti. Atsakymai stebina.
Daugelis mano, kad nesugebėjimas susikaupti yra kiekvieno iš mūsų asmeninis trūkumas. Bet taip nėra. Tai lėmė galingos išorinės jėgos: socialiniai tinklai, žiniasklaida ir daugybė kitų šiuolaikinio gyvenimo aspektų. Mūsų dėmesys buvo tiesiog pavogtas.
Šiais laikais žmonės išgyvena dėmesio krizę, kuri smarkiai veikia jų gyvenimą. Įrodyta, kad yra dvylika veiksnių, kurie mažina gebėjimą sutelkti dėmesį. Ir tik juos perpratę galėsime sau padėti.
2022-aisiais „Pavogtas dėmesys“ gavo „Porchlight Business Book“ apdovanojimą, pateko į „Amazon“ atrinktų geriausių knygų TOP 20 ir tapo viena geriausių 2022 metų knygų: „The Wall Street Journal“, „Financial Times“, „New York Post“, „Mashable“, „Mindful“.
Leidykla „Briedis“ taip pat išleido kitą autoriaus knygą „Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys“.
Ištrauka
Priežastis Nr. 8. Išaugęs stresas ir nuolatinio budrumo būsena
Kai pirmą kartą sau pripažinau, kad turiu dėmesio sutelkimo problemą, ir išskridau į Provinstauną, turėjau tik vieną paaiškinimą – mano gebėjimą sukaupti dėmesį sugadino internetas ir mobilieji telefonai. Dabar jau žinojau, kad toks paaiškinimas pernelyg supaprastintas, kad už technologijų slypintis verslo modelis daug svarbesnis už pačias technologijas, tačiau netrukus sužinojau dar svarbesnį dalyką. Šios technologijos mūsų gyvenime atsirado tuo metu, kai buvome nepaprastai pažeidžiami – kai mūsų kolektyvinė imuninė sistema buvo nusilpusi, ir tai lėmė priežastys, visiškai nesusijusios su technologijomis ir jų dizainu.
Daugelis iš mūsų veikiausiai nujaučia, kokios tos priežastys. 2020 m. pradžioje nusprendžiau bendradarbiauti su Įrodymais pagrįstos psichiatrijos taryba (angl. Council for Evidence-Based Psychiatry), ir vienoje iš pirmaujančių pasaulyje apklausų bendrovių YouGov kartu užsakėme atlikti pirmąją (kiek žinau) mokslinę visuomenės nuomonės apklausą apie dėmesį tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje. Taip nustatyti žmonės, kuriems atrodė, kad jų dėmesio koncentracija blogėja, ir buvo klausiama, kas, jų nuomone, tai lemia. Apklausos dalyviai galėjo rinktis iš dešimties variantų. Dažniausiai kaip savo problemų priežastį jie nurodydavo visai ne telefoną. Tai buvo stresas. Šią priežastį rinkosi 48 proc. apklaustųjų. Antra priežastis pagal dažnumą buvo pasikeitusios gyvenimo aplinkybės, pavyzdžiui, kūdikio gimimas arba senatvė. Ją paminėjo taip pat 48 proc. apklaustųjų. Trečiu numeriu respondentai (43 proc.) dažniausiai pasirinkdavo miego sutrikimus arba nemigą. Telefonas atsidūrė tik ketvirtoje vietoje (37 proc. apklaustųjų).
Kai pradėjau išsamiau studijuoti mokslinę šios srities medžiagą, supratau, kad eilinių žmonių spėjimai gana tikslūs. Mus veikia gilesnės jėgos už telefonus ir žiniatinklį, ir būtent dėl šių jėgų tarp mūsų ir žiniatinklio susiformavo disfunkcinis santykis.
Pirmąją šitos situacijos dimensiją ėmiau suvokti susipažinęs su moterimi, vėliau tapusia Kalifornijos generaline chirurge ir padariusia esminį proveržį šiais klausimais. Iš visų žmonių, su kuriais man teko susipažinti renkant informaciją šiai knygai, ja žaviuosi labiausiai. Iš pradžių, skaitant jos pasakojimą, galbūt pasirodys, jog aprašoma situacija tokia kraštutinė, kad mažai kuo susijusi su jūsų pačių gyvenimu, vis dėlto tai, ką ji atrado, gali padėti suprasti jėgą, naikinančią daugelio iš mūsų dėmesį.
XX a. 9-ajame dešimtmetyje Kalifornijoje, Palo Alto priemiestyje, maža juodaodė mergaitė Nadine keliavo iš mokyklos namo, tačiau jautė nerimą. Ji mylėjo savo mamą – ši buvo išmokiusi ją keleto nuožmių judesių teniso korte ir visuomet kartojo Nadine, kaip svarbu įgyti išsilavinimą, nes tuomet niekas negalės jo iš tavęs atimti. Vis dėlto būdavo dienų, kai – ne dėl savo kaltės – mama elgdavosi visai kitaip.
„Blogiausia, – vėliau rašė Nadine, – kad niekuomet nežinojome, kokią mamą rasime1. Kiekvieną dieną po mokyklos spėliodavome – grįšime pas laimingą ar bauginančią mamą?“
Po dviejų dešimtmečių daktarė N. Burke Harris pažvelgė į du priešais ją sėdinčius vaikus savo apžiūros kabinete ir pajuto kažką seno gerai pažįstamo. Vaikams buvo septyneri ir aštuoneri metai, o prieš kelias valandas tėvas įsitempė juos į automobilį, tyčia neprisegė jų saugos diržais ir ėmė važiuoti, kol rado sieną. Nukreipęs į ją automobilį iš visų jėgų paspaudė akceleratoriaus pedalą. Nadine žiūrėjo į tuos vaikus ir galvojo, kaip jie turėjo išsigąsti.
„Intuityviai žinojau, ką reiškia tokia baimė, – prisipažino ji mums besišnekučiuojant. – Galėjau fiziologiniu lygmeniu suprasti, kaip jie jaučiasi, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Žinau, kas vyksta tokiomis akimirkomis.“
Paaiškėjo, kad šių vaikų vienas iš tėvų taip pat sirgo paranoidine šizofrenija. Nadine su motinos psichikos liga tvarkėsi visuomet stengdamasi būti pavyzdine mokine, kaip ją mokė mama tomis akimirkomis, kai būdavo šviesaus proto. Ji įstojo į Harvardą, vėliau studijavo visuomenės sveikatą ir pediatriją. Kai reikėjo apsispręsti, ką daryti su įgytomis žiniomis, suprato norinti padėti vaikams. Nors daugelis studijų draugų rinkosi gydyti turtinguosius, Nadine išvyko į San Fransisko Bėjviu rajoną, vieną iš paskutinių negentrifikuotų miesto dalių, skurdų vargingai gyvenančių žmonių rajoną, kuriame siautėjo smurtas. Netrukus po to, kai pradėjo ten dirbti, Nadine leido laiką su keletu bičiulių, kai išgirdo trenksmą. Ji leidosi bėgti ton pusėn, iš kur atsklido garsas, ir rado pašautą kraujuojantį septyniolikmetį vaikiną. Jai pasakojo, jog šiame rajone močiutės kartais miega voniose, bijodamos, kad naktį jų nenužudytų paklydusios kulkos. Vėliau ji susimąstė, ką reiškia gyventi tokiame bet kada tave galinčio ištikti smurto epicentre. Suvokė, kad gyventi Bėjviu rajone reiškė gyventi nuolatinės baimės ir streso akivaizdoje.
Vieną dieną pas Nadine atvedė keturiolikmetį Robertą (vardas pakeistas), kuriam buvo diagnozuotas dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (angl. attention deficit hyperactivity disorder – ADHD). (Nadine prašymu šiame skyriuje pakeičiau ir daugiau detalių, kad būtų apsaugotas jos pacientų konfidencialumas.) Kurį laiką Robertui buvo paskirtas centrinę nervų sistemą stimuliuojantis vaistas Ritalin, tačiau neatrodė, kad jis darytų kokį nors teigiamą poveikį. Berniukas pasakojo, kad jam nepatinka savijauta vartojant šį vaistą, o ankstesni gydytojai primygtinai reikalavo toliau jį gerti vis didesnėmis dozėmis.
Nadine paklausė Roberto ir jo mamos, kada jie pastebėjo pirmuosius dėmesio sutrikimo simptomus. Tai nutiko, kai jam buvo dešimt. Ji pasiteiravo: kas tada įvyko? Juodu paaiškino, kad tuo metu jis išsikraustė į savo tėvo namus. Jie kalbėjo apie skyrybas ir berniuko gyvenimą, o tada Nadine atsargiai paklausė, kodėl Robertas turėjo persikelti gyventi su tėčiu. Prireikė šiek tiek laiko, kol jie galiausiai papasakojo visą istoriją. Roberto mama turėjo vaikiną ir vieną dieną grįžusi namo rado jį duše seksualiai išnaudojant jos sūnų. Ji pati visą vaikystę buvo seksualiai išnaudojama ir pratinama bijoti prievartaujančių vyrų bei paklusti jų reikalavimams. Tą akimirką ji pasijuto bejėgė ir pasielgė taip, ko šiandien labai gėdijasi. Užuot iškvietusi policiją, ji išsiuntė sūnų gyventi pas tėvą. Kai Robertas lankydavosi pas mamą, jo prievartautojas vis dar būdavo ten.
Nadine daug galvojo apie šį atvejį ir ėmė svarstyti, ar jis nėra susijęs su kur kas platesne problema. Atvykusi dirbti į Bėjviu medicininės priežiūros centrą ji pastebėjo, kad vaikams čia stebėtinai dažnai diagnozuojami dėmesio sutrikimai – gerokai dažniau nei turtingesniuose rajonuose, o gydymas paprastai apsiribodavo stiprių stimuliantų, tokių kaip Ritalin ar Adderall, skyrimu. Nadine tiki, kad medikamentai gali padėti išspręsti įvairias problemas – dėl to ir pradėjo studijuoti mediciną, tačiau jai kilo klausimas: o jei mes neteisingai diagnozuojame problemą, su kuria susiduria daugelis šių vaikų?
Nadine žinojo, kad prieš kelis dešimtmečius mokslininkai padarė svarbų atradimą. Atsidūrę siaubą keliančioje aplinkoje, pavyzdžiui, karo zonoje, žmonės dažnai persijungia į kitą psichologinę būseną. Ji pateikė man pavyzdį, kurį trumpai paminėjau kiek anksčiau. Įsivaizduokite, kad einate mišku ir prieš jus staiga išdygsta lokys, kuris atrodo įsiutęs ir bet kurią minutę gali jus užpulti. Tą akimirką jūsų smegenys liaujasi galvoti, ką tą vakarą valgysite ar kaip susimokėsite nuomą. Visa smegenų veikla sutelkiama į vieną vienintelį dalyką – pavojų. Jūs sekate kiekvieną lokio judesį, o jūsų protas ima analizuoti įvairius pabėgimo scenarijus. Jūsų budrumo lygis išauga.
Dabar įsivaizduokite, kad tokių užpuolimų pasitaiko dažnai. Tarkime, tris kartus per savaitę gatvėje, kurioje gyvenate, pasirodo alkanas lokys ir užpuola vieną iš jūsų kaimynų. Tokiomis aplinkybėmis jums greičiausiai išsivystytų vadinamoji hiperbudrumo (angl. hypervigilance) būsena. Jūs imtumėte visą laiką saugotis pavojaus.
Nadine man paaiškino: „Hiperbudrumas iš esmės yra būsena, kada žmogus už kiekvieno kampo tikisi pamatyti jį užpulti ketinantį lokį. Dėmesys sutelkiamas į galimo pavojaus signalus, o ne į tai, kas vyksta čia ir dabar, – pamoką, kurią turėtumėte išmokti, ar darbą, kurį turėtumėte atlikti. Nėra taip, kad [tokios būsenos žmonės] apskritai negeba sukaupti dėmesio. Jie sutelkia dėmesį į bet kokius grėsmės arba pavojaus ženklus savo aplinkoje.“
Ji įsivaizdavo Robertą, sėdintį klasėje ir bandantį mokytis matematikos, bet žinantį, kad po kelių dienų susitiks su vyru, kuris jį seksualiai išnaudojo ir gali vėl taip pasielgti. Nadine klausė savęs, kaip tokiomis aplinkybėmis įmanoma savo protines galias sutelkti į matematinius veiksmus? Svarbiausia jo proto užduotis tuo metu yra aptikti pavojų. Tai ne smegenų defektas – tai natūrali ir būtina reakcija į netoleruotinas aplinkybes. Ji norėjo sužinoti, kiek iš jos gydomų vaikų, kuriems buvo sakoma, kad jie turi kažkokių įgimtų trūkumų, iš tikrųjų galėjo būti tokioje padėtyje. Su savo klinikos komanda nusprendė šį klausimą ištirti moksliškai.
