Lena ima ieškoti pėdsakų. Kokia iš tiesų buvo policininko psichikos būklė ir kodėl jis buvo nušalintas nuo vykdomų tyrimų? Kaip su nusikaltimu susijęs kurdų klanas, kuriam tyrėjas dar visai neseniai lipo ant kulnų? Salų komisarė pirmą kartą per savo karjerą susiduria su organizuotu nusikalstamumu ir pati patenka į didžiulį pavojų.
Autorė A. Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Ji žavisi regiono kraštovaizdžiu ir žmonėmis, o ypač – Šiaurės Fryzų salomis, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.
„Negyvėliai Helgolande“ – septintoji knyga vyriausiosios komisarės Lenos Lorencen gerbėjams. Kitos serijos „Salų komisarė“ knygos: „Lavonas paplūdimio krėsle“ (1 knyga), „Mergaitė pajūryje“ (2 knyga), „Senoji ponia prie jūros“ (3 knyga), „Vyras Hogėje“ (4 knyga), „Moteris Nordštrande“ (5 knyga), „Mirtis Amrume“ (6 knyga).
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė.
Knygos ištrauka:
Lenai tik iš kažkelinto karto pavyko išaiškinti Okės Jakobso tėvui, kad name bus atliekama krata.
Ryte, vos aplankiusi klinikoje gulintį Johaną, ji paskambino kriminalratei Nylsen ir paprašė gauti kratos orderį. Prieš pat apklausų pradžią prokuroras parašė, kad dokumento gali tikėtis per artimiausias valandas.
Olė Kotenas ir Lena pradėjo nuo pirmo aukšto, apieškojo ūkinį kambarėlį, svetainę, virtuvę, vonios kambarį ir tėvų miegamąjį. Antrame aukšte buvo du kambariukai, vonia ir savotiška virtuvėlė prieškambaryje.
Lena įėjo į Okės Jakobso kambarį. Įvertino jį būsiant kokių dešimties kvadratinių metrų. Lova, nedidelė spinta ir stalas, ant kurio stovi televizorius, tad vos yra kur apsisukti. Lena dirbo nuosekliai, apžiūrėjo lovą, ieškodama tuščių ertmių pastukseno į grindis ir sienas, išnaršė spintą. Išėjusi į prieškambarį susidūrė su Ole Kotenu.
– Ką nors radai? – paklausė jis.
– Ne, nieko, kas užvestų ant kelio.
– Užtat aš radau.
Apsisukęs jis grįžo į antrą kambariuką, tokio pat dydžio kaip miegamasis. Prie lango stovėjo stalas su trimis kėdėmis, o prie ilgosios sienos glaudėsi lentyna, kurioje Jakobsas laikė indus, kelias knygas ir porą įrėmintų nuotraukų. Prie priešinės sienos stovėjo komoda su trimis stalčiais.
Olė parodė į nešiojamąjį kompiuterį ant stalo.
– Radau po apatiniu stalčiumi. Jį iki galo ištraukus, tarp komodos dugno ir stalčiaus dugno atsiranda nedidelė ertmė. Kompiuteris buvo pritvirtintas po stalčiumi.
– Jis veikia?
– Ne. Arba išsikrovęs, arba sugedęs.
Olė Kotenas parodė į kompiuterio apačią, kur kažkas buvo priklijavęs etiketę su pavarde.
– Vybkė Rinken, – perskaitė Lena. – Iš kur jis čia? – paklausė nustebusi. – Jakobsas gaus mums paaiškinti.
– Turiu dar kai ką, – tarė Olė, iškeldamas plastikinį maišelį su prekybcentrio logotipu.
– Kas čia?
– Spėk.
– Nė nenutuokiu. Ole, netempk gumos.
– Penki tūkstančiai banknotais po penkiasdešimt eurų.
Kyštelėjęs ranką į maišelį, jis ištraukė pluoštą banknotų.
Jie nerado nei Johano ginklo, nei kokių kitų nepaneigiamų įrodymų, kad Jakobsas būtų dalyvavęs užpuolime. Užfiksuotas pėdos atspaudas jo batų taip pat neatitiko. Jie įdėjo į plastikinį maišelį purvinas kelnes, ketindami vėliau atiduoti kriminalistams ekspertams.
Jakobsas vėl buvo apklaustas; dabar tvirtino, kad kompiuterį Vybkė jam padovanojusi. Atsisakė duoti parodymus ir pareikalavo gynėjo. Kai Lena pasiūlė paskambinti advokatui, jis nurodė kontorą Kukshafene. Surinkusi numerį Lena paliko Jakobsą vieną, kad nekliudomas galėtų pasišnekėti su advokatu. Paskui jis sutiko duoti DNR pavyzdį.
Lena tyrinėjo kompiuterį. Matėsi, kad korpusas buvo jau kartą atidarytas. Atsukusi varžtus išvydo, kad nėra standžiojo disko.
Olė Kotenas pakraipė galvą.
– Kas čia dabar? Sakyk, kas slepia kompiuterį, iš kurio galiausiai jokios naudos?
Lena parodė į etiketę su kompiuterio modeliu.
– Jei neklystu, šito modelio kompiuteriai pradėti gaminti ne taip seniai.
Olė Kotenas čiupo savo išmanųjį telefoną ir panaršęs linktelėjo.
– Tu teisi. Prekyboje pasirodė vos prieš metus ir kainuoja apie tūkstantį eurų. Kodėl Vybkė Rinken būtų jį dovanojusi?
– Ir net jeigu būtų – kodėl Jakobsas išėmė standųjį diską? Ir kodėl kompiuterį slėpė?
– Kai parodėme kompiuterį, Jakobsas labai stengėsi už-
gniaužti nuostabą. Ar atkreipei dėmesį?
Lena linktelėjo.
– Taip, bet čia kyla klausimas, kodėl jis nustebo. Ar kad kompiuterį radom, ar kad jis buvo ten paslėptas?
– Kodėl antruoju atveju jis būtų nutylėjęs tokią aplinkybę?
– Nes numano, kas galėjo paslėpti kompiuterį, ir nenori arba negali išduoti vardo. – Lena vėl susuko kompiuterio varžtus. – Tuoj pašnekėsiu su savo naująja viršininke, o paskui – su advokatu.
– Ar to užteks, kad įkištume Jakobsą į tardymo izoliatorių?
– Nemanau. Bet galim jį čia palaikyti pernakt, o rytoj dar sykį mėginti laimę.
Jie dar kartą peržiūrėjo visų trijų apklausų protokolus, tada Lena paskambino kriminalratei Nylsen ir supažindino ją su padėtimi.
– Įtariate, kad Jakobsas kažkaip susijęs su Vybkės Rinken ir Vėberio mirtimi? – paklausė Nylsen.
– Sunku pasakyti. Kompiuterį jis galėjo pavogti ir prieš nusikaltimą. Netikiu, kad kompiuterį ji būtų jam dovanojusi.
– Ir visiškai jokių įrodymų apie dalyvavimą užpuolime praėjusią naktį?
– Kol kas ne. Jei kolega Grazmanas bus rytoj išskraidinamas, mes įduosime paimtas Jakobso kelnes ir kolegos drabužius. Jei pasiseks, ekspertai aptiks DNR pėdsakus.
– Gerai. Pašnekėkite su prokuroru ir nuolat mane informuokite.
Išklausęs Lenos ataskaitą, prokuroras patarė nesikreipti dėl suėmimo. Nepritarė nė kratai Jakobso draugų namuose, kol nėra jokių Jakobso kaltės įrodymų.
– Ak, tai dabar jau ateinate dviese, – tarė Johanas, kai pavakare Lena su Ole užėjo pas jį į palatą. – Po vieną nedrįstat lįsti į liūto urvą?
Olė nusikvatojo.
– Liūto? Ar todėl tavo galva taip apmuturiuota? Panašiau į turbaną.
Johanas numojo ranka.
– Šaipykis į sveikatą. Aš tuoj atsistosiu ant kojų.
– Gana, berniukai, – nusijuokė Lena. – Oro sąlygos rytoj turėtų būti daugmaž palankios. Manau, tavęs paimti atskris sraigtasparnis.
Johanas linktelėjo ir pasilenkęs atidarė prie lovos stovinčios spintelės stalčių. Paėmęs dėžutę, įteikė Olei.
– Čia tau, jei tektų grįžti laivu.
Olė Kotenas apžiūrėjo dėžutę.
– Ačiū, drauguži.
Lena trumpai papasakojo Johanui apie naujausius įvykius, tada abu su Ole palinkėjo jam sėkmingo skrydžio namo ir atsisveikino.
***
– Viskas gana painu, – tarė Olė Kotenas, kai Lena jam smulkiai papasakojo apie ligšiolinius įvykius ir išdėstė savo samprotavimus. – Ar tavo naujoji šefė ištraukė dokumentus apie paskutinį slaptą Vėberio tyrimą?
– Šiandien dar sykį to paprašiau.
– Ir?
– Nylsen prašo palaukti. Man pasirodė, kad sprendžia ne ji. O to vėlgi negaliu įsivaizduoti.
– Bergždžias reikalas, Lena. Kas jai galėtų neleisti susipažinti su dokumentais?
– Aš irgi norėčiau žinoti. Rytoj dar sykį kreipsiuosi. Bet nepaisant visko – ką manai apie bylą?
Atlošęs galvą Olė giliai įkvėpė.
– Tuoj pasakysiu. Pirmiausia: kokio tipo policininkas buvo Vėberis?
– Asmeniškai jo nepažinojau, bet kalbėjau su dviem kolegomis, kurie su juo anksčiau tyrė bylas. Sakė, jis buvo visiškai atsidavęs tarnybai, nei draugės, nei šeimos, vien tik darbas. Kaip slaptasis tyrėjas visa galva pasinerdavęs į užduotis. Vis dėlto kolegos tai vertino teigiamai. Jis buvęs kaip aktorius, kuris dėl vaidmens padarytų bet ką. Iki baugulio sugebėdavęs persikūnyti į personažą, kuriuo apsimesdavo. Be to, buvo pamišęs dėl teisingumo. Į tiriamas bylas žiūrėdavęs kaip į asmeninį iššūkį, sakė vienas kolega.
