Šaltojo Upokšnio greitkelis beveik aštuonis šimtus kilometrų driekiasi per rūstų Britų Kolumbijos Vakarų pakrantės gamtovaizdį. Jis nuošalus ir be galo ilgas, todėl tobulai tinka maniakams, ieškantiems aukų. Jau keletą dešimtmečių šį greitkelį pasirinkusios jaunos moterys dingsta be pėdsakų. Greitkelis pasiglemžė ne vieną pro šalį važiuojančios vairuotojos, keliautojos autostopu ar vietinio atkampaus miestuko gyventojos gyvybę. Prieš teismą nestojo nė vienas šiame kelyje siautėjantis žudikas ar grobikas.

Heilė Makbraid Šaltąjį Upokšnį vadina savo namais. Tėtis išmokė ją gerbti gamtą, išgyventi jos prieglobstyje ir niekada nekeliauti greitkeliu vienai. Tačiau, netekusi tėčio, ji tampa našlaite, o tada ją priglaudžia teta, ištekėjusi už pareigūno, kuris piktnaudžiauja įgaliojimais ir terorizuoja Heilę. Merginą slegia sielvartas, jai uždraudžiama dirbti, bendrauti ir vaikščioti į pasimatymus. Tada Heilė pabėga į kalnuotą vietovę, vildamasi, jog miestelio žmonės manys, kad ji išvyko svetur. Tačiau pasklinda gandų neva, kad ją pagrobęs pakelės maniakas – tas pats, kurio kita auka rasta dar vasarą.

Po metų į Šaltąjį Upokšnį atvyksta Betė Ševaljė, nes šiame miestelyje gyveno ir buvo nužudyta jos sesuo Ember. Atsiribojusi nuo tėvų ir ieškodama atsakymų, Betė imasi dirbti padavėja vietinėje užkandinėje, visai kaip Ember ir beprotiškai trokšta sužinoti, kas ir kodėl atsitiko seseriai. Tačiau dėl šios paieškos pati Betė atsiduria taikiklyje. Be to, ji grasina atskleisti Heilės dingimo aplinkybes...

***

Betė, padangomis sukeldama dulkių debesį, sustabdė mašiną. Pasistatė automobilį greta Džonio džipo. Taukštelėjo paradinės namų durys. Verandoje pasirodė Heilė, o greta jos – ir Vilkas. Šlubčiodama nulipo kelis laiptelius, lydima nesitraukiančio šuns. Džonis buvo prie svirno, remontavo motociklą, šalia pasistatęs dar vieną. Laikydamas rankoje veržliaraktį, stebėjo, kaip Betė išlipa iš mašinos.

– Maniau, kad jau išvykai iš miesto, – Heilė susikryžiavo rankas ant krūtinės. Vilkas, vizgindamas uodegą, nuturseno prie Betės. Apuostė rankas. Ji pakasė šuniui ausis, paglostė galvą. Heilė stebėjo tylėdama. Betė pasinaudojo proga dar paniurkyti Vilką.

– Kad esi čia, sužinojau iš Tompsono. Norėjau atsisveikinti.

Heilė užmetė akį Betei už nugaros, į jos mašiną, iš kurios praviros ir diržais suveržtos bagažinės virto stovyklavimo įranga:

– O tu pakuojiesi ne blogiau nei statai palapinę.

– Matau, kaip visada trykšti pozityvumu. Kaip sekasi grįžti į civilizaciją?

Heilė gūžtelėjo:

– Po truputį pratinuosi.

– Didelis pokytis.

– Aš ne koks laukinis žvėris.

Betė kilstelėjo antakį:

– Tu dėl to tikra?

Heilė nusijuokė, – šis garsas nustebino Betę. Anksčiau nebuvo tekę girdėti jos juokiantis. Neteko net matyti jos šypsantis. Dabar Heilė labiau priminė nuotrauką, įdėtą į skelbimą apie jos dingimą. Grįžo natūrali plaukų spalva, glotni berniukiška šukuosena saulėje žvilgėjo variu. Ant siaurų klubų kabėjo išblukusio džinso šortai, o balti marškinėliai be rankovių atidengė įdegusias rankas. Mėlynės išsisklaidė. Heilė nulipo kelis paskutinius laiptelius ir, atsirėmusi į turėklą, apačioje sustojo.

– Lieki čia visam laikui? – paklausė Betė.

– Kol kas pabūsiu. Džonis nori keliauti, tad galbūt pagyvensiu su teta. Pasikalbėjome. Jai reikia pagalbos prižiūrint pusbrolį.

Betė stengėsi niekaip nesureaguoti į žinią apie Džonį. Nesvarbu, kur jis išvyks. Ji turi savų planų:

– Prieš išvykdama ketinu aplankyti Ember kryžių.

Pasitrynė čia vieną, čia kitą ranką. Vėjelis pašiaušė jai plaukus, dūstelėjo rudens bei drėgnų lapų nuojauta. Visko, kas laukia ateityje.

– Jėga, – Heilė nusisukusi nutilo. – Čia erškėtrožės. 

Parodė į namo priekyje augantį žalią krūmą raudonomis uogomis nusagstytomis šakelėmis:

– Jau nužydėjo, bet vaisiai laikysis kelis mėnesius ir maitins paukščius. Erškėtrožės labai „kietos.“ Gali nupjauti iki pašaknų arba padegti, vis tiek ataugs. Neįveikiamo gajumo augalas.

– Vadinasi, iš esmės piktžolės.

Heilė suraukė antakius nenuleisdama žvilgsnio nuo krūmų:

– Panašiai.

Betė pajuto, kad apsikvailino. Heilė mėgino jai kažką pasakyti, bet ji ją nuvylė. Nesuprato. Norėjo sklandaus atsisveikinimo. Heilė išgelbėjo Betei gyvybę, be to, buvo paskutinė gija, siejanti su Ember. Nesinorėjo jos nutraukti.

Žengtelėjo arčiau Heilės, suėmė jos ranką ir patraukė į save. Į delną įdėjo Ember apyrankę. Heilė sužiuro į auksinę grandinėlę.

– Kas čia?

– Ji būtų norėjusi apyrankę atiduoti tau. Tu ją radai. Ja rūpinaisi.

Heilė įtariai pažvelgė į Betę. Ši nusijuokė:

– Jėzau, juk nesiperšu.

– Puiku, nes nesi mano skonio.

– Esu visų skonio.

Toks Betės atkirtis sulaukė kreivo šypsnio, ir Heilė, užuot toliau ginčijusis, tiesiog sugniaužė delne grandinėlę.

– Tai dabar mes seserys?

– Panašiai.

Heilė šyptelėjo:

– Pakviesiu tau Džonį.

Apsisuko ir patraukė link motociklų, kur Džonis padavė jai šalmą. Tada dirstelėjo į Betę ir kažką pasakė Heilei. Betė susikišo rankas į kišenes.

Džonis pasuko link jos, avėjo motociklininko batais, kurie eisenai suteikė pažįstamo išdidumo. Sustojo priešais, jų žvilgsniai susitiko.

– Spėju, kad neturi laiko pasivažinėti.

Buvo sunku pasakyti, ar jis klausė rimtai, ar taip tik norėjo pradėti pokalbį.

– Motelyje manęs laukia tėvai. Mama geria greičiausiai jau dešimtą puodelį kavos.

– Supratau, – kurį laiką jis tylėjo, žvilgsniu nuklydo Betei per petį į jos mašiną, ir mergina ėmė svarstyti, ar jau tarti sudie, tik staiga jis atsiduso ir pažvelgė į ją:

– Atsiprašau, kad buvau šiknius. Tiesiog susidūriau su daugybe iššūkių. Nepavyko su jais gerai susitvarkyti.

– Man taip pat, – ji sužiuro į rankas, lyg laikytų raktą, galintį palengvinti tuoj ištarsimus žodžius. Tačiau pamatė tik aptrupėjusį nagų laką. – Man reikia kreiptis į gydytoją. Aš sėdau ant vaistų. Gal reikėtų reabilitacijos. Nežinau. Ko nors.

Jis nenustebo, tad Betė suprato, jog greičiausiai jau žinojo ir apie tabletes, ir apie gėrimą, tačiau ji nesusigėdo. Nebuvo tobula. Ir nenorėjo tokia būti.

– O tada?

– Nežinau, – ji dirstelėjo į Heilę, apsižergusią motociklą, viena koja atsirėmusią į žemę, kita – į pedalą. – Vis dar šikna, bet stengiuosi kapstytis.

– Stengtis yra gerai. Gal galiu tau kada paskambinti?

Ji staigiai atsisuko. Jis nori pasikalbėti? O ar to nori pati? Jau buvo spėjusi įtikėti, kad jų santykiai gali baigtis tik akligatviu. Vaikinas žvelgė į ją, tarsi lauktų mirtino šūvio, bet kartu ir būtų jam pasirengęs.

– O jei paprašyčiau mane aplankyti?

– Turiu džipą, – Džonis žengtelėjo arčiau ir prisilenkė tiek, kad skruostu palietė jos skruostą – glotniai slystelėjo oda, – o tada švelniai lūpomis palytėjo ausį: – Kai abejoji, spausk iki dugno.

Betė staiga prisiminė, kaip jiedu važinėjosi jo krosiniu motociklu, kaip laikė jį apsikabinusi, kokią nežabojamą laisvę juto motociklui darant staigius posūkius. Vis greičiau ir greičiau.

– Tai jau tikrai, ūkininkėli.

Atsitraukdamas Džonis šyptelėjo. Ji pajuto nuo ausies per kaklą nusidriekiantį jo kvapą. Užsimaukšlinęs šalmą taip, kad matyti tik akys, nuėjo prie motociklų.

Betė grįžo į mašiną ir susmuko ant sėdynės, nuleido langą, kad sumažintų karštį, tačiau važiuoti dar nenorėjo. Jie užvedė motociklus, užkaukė varikliai, ore pasklido melsvos išmetamosios dujos. Heilė pajudėjo pirmoji, Džonis – jai iš paskos, o paskutinis nuliuoksėjo Vilkas.