„Citadelės“ centre – utopinio Sacharos dykumos miesto valdovas. Smėlio audrų, karštyje kylančių miražų, dykuma keliaujančių karavanų vaizdus lydi jo pokalbiai su tėvu. Išklausęs tėvo patarimų, jis sprendžia, kaip atrodys jo valdoma visuomenė. Poetiškos valdovo refleksijos – tai išminties pamokos apie žmogaus ir civilizacijos veikimo principus.
Lakūno profesija įkvėpė A. de Saint-Exupéry savo prozoje žvelgti į žmones daug aprėpiančiu žvilgsniu, pakilti virš jų skirtybių, individualių patirčių ir prabilti apie daugiasluoksnę visumą. Kas daro žmogų žmogumi? Kaip kuriame prasmes daiktams ir vietoms, kuriose gyvename? Kokiu būdu suderinti vidinę laisvę su veikimu dėl bendresnio žmonijos gėrio? A. de Saint-Exupéry gilinasi į meilės ir galios ištakas bei iškelia vidinės tvirtovės idėją – tam, kad imtume saugoti savo dvasios miestą, jame turi būti ką ginti. Kviečiame skaityti „Citadelės“ ištrauką.
***
Taigi tokios yra mano pastabos apie laisvę.
Kai mano miręs tėvas tapo kalnu ir užtvėrė žmonėms horizontą, atsibudo logikai, istorikai ir kritikai, visi išsipūtę nuo žodžių vėjo, kurį mano tėvas juos buvo privertęs nuryti, ir atskleidė, kad žmogus gražus.
Jis buvo gražus, nes mano tėvas jį buvo išugdęs.
„Kadangi žmogus gražus, – sušuko jie, – dera jį išlaisvinti! Ir jis suklestės visiškoje laisvėje, ir kiekvienas jo poelgis bus nuostabus. Juk yra tyčiojamasi iš jo spindesio“.
O aš, kuris vakare einu į savo apelsinmedžio plantacijas, kur ištiesinami kamienai ir apkarpomos šakos, galėčiau pasakyti: „Apelsinmedžiai gražūs ir apsunkę nuo apelsinų. Tuomet kuriam galui nupjaustyti šakas, kurios taip pat būtų subrandinusios vaisių? Dera medį išlaisvinti. Ir jis suvešės visiškoje laisvėje, nes atsitinka, kad pasityčiojama iš jo spindesio“.
Taigi jie išlaisvino žmogų. Ir žmogus laikėsi tiesus, nes buvo tiesus išaugintas. Ir kai pasirodė žandarai, kurie stengėsi ne iš pagarbos nepakeičiamai matricai, o pasiduodami vulgariam viešpatavimo poreikiui, jėga sugrąžinti jiems suvaržymus, žmonės, iš kurių spindesio buvo pasityčiota, pakilo į maištą. Ir laisvės ilgesys juos uždegė nuo vieno iki kito teritorijos krašto tarytum gaisras. Kalba sukosi apie laisvę būti gražiems. Ir kai jie atidavė gyvybę už laisvę, mirė už savo pačių grožį, ir jų mirtis buvo graži.
Ir žodis „laisvė“ skambėjo švariau nei trimitas.
Bet aš prisiminiau savo tėvo žodžius:
„Jų laisvė – tai laisvė iš viso nebūti“. Nes štai, eidami nuo padarinio prie padarinio, jie virto palaida minia viešoje aikštėje. Juk jeigu nusprendi pagal save ir jei nusprendžia tavo kaimynas, veiksmai, sudarydami visumą, vieni kitus sunaikina. Jei kiekvienas nuspalvina tą patį daiktą pagal savo skonį, vienas dažo raudonai, kitas – mėlynai, trečias – rusvai, ir daiktas nebetenka spalvos. Jei procesija susiorganizuoja ir jei kiekvienas pasirenka savo kryptį, beprotybė nupučia dulkes ir nebelieka procesijos. Jei savo valdžią tu daliji ir daliji visiems, iš to gauni ne valdžios sutvirtinimą, o suirimą. Ir jei kiekvienas parenka vietà šventovei ir atneša savo akmenį ten, kur užsimano, tuomet vietoj šventovės tu rasi akmenimis nuklotą lygumą. Juk kūryba vieninga, ir tavo medis tėra vienintelė išsprogusi sėkla. Ir, savaime suprantama, tas medis netinkamas, nes kitos sėklos nesudygs.
Nes valdžia, jei ji meilė viešpatavimui, aš vertinu kaip kvailą ambiciją. Bet jei ji kūrėjo veiksmas ir kūrybos pratybos, jei ji eina priešindamasi natūraliam polinkiui, kurio esmė ta, kad susimaišo medžiagos, kad ištirpę ledynai pavirsta balomis, kad laiko veikiamos dulkėmis virsta šventovės, kad saulės kaitra išsklinda pavirsdama minkštu drungnumu, kad susimaišo knygos puslapiai irdami nuo nuolatinio vartymo, kad susimaišo ir išsigimsta kalbos, kad susilygina galybės, kad pastangos, pasiekusios pusiausvyrą, sustingsta, ir bet kokia sąranga, atsiradusi iš dieviško mazgo, surišančio daiktus, išyra virsdama padrika visuma, tuomet tą valdžią aš pašlovinu. Juk ji tokia kaip kedras, kuris susiurbia dykumos žvirgždą, panardina šaknis dirvoje, kur syvai neturi skonio, savo šakomis sugauna saulę, kuri būtų susimaišiusi su ledu ir ėmusi švinkti, kuri nuo šiolei nepajudinamoje dykumoje, kur viskas pamažėle pasiskirstė, nusigludino ir įgijo pusiausvyrą, ima auginti medžio neteisingumą, pranokstantį uolieną ir žvirgždą, saulėje išskleidžia šventovę, vėjyje skamba tarytum arfa ir sąstingyje įtvirtina judėjimą.
Juk gyvenimas yra sąranga, jėgos linijos ir neteisingumas. Kai yra nuobodžiaujančių vaikų, tu primeti jiems savo žaidimo taisykles, o vėliau pamatai, kaip jie laksto.
Taigi atėjo laikai, kai laisvė, neturėdama objektų, kuriuos reikėtų išlaisvinti, virto tik atsargų dalybomis pasinėrus į neapykantos sklidiną lygybę. Juk būdamas laisvas tu užkliudai kaimyną, o jis pastumia tave. Poilsio būklė, kurią atrandi – tai sumaišytų rutuliukų būklė jiems paliovus judėti. Taip laisvė nuveda prie lygybės, o lygybė veda prie pusiausvyros, kuri yra mirtis. Ar ne geriau, kad gyvenimas tave valdytų ir kad tu susidurtum tarytum su kliūtimis su augančio medžio jėgos linijomis? Nes vienintelis suvaržymas, kuris tyčiojasi iš tavęs ir kurio svarbu nekęsti, pasirodo tavo kaimyno pagiežoje, tau prilygstančio žmogaus pavyde, lygybėje su gyvuliu. Jie praris tave negyvoje palaidoje minioje, bet toks kvailas būna žodžių vėjas, kad jūs šnekate apie tironiją, kai esate augantis medis.
Taigi atėjo toks laikas, kai laisvė buvo ne žmogaus grožio laisvė, o masės išraiška žmogui neišvengiamai joje susiliejus; toji masė nelaisva, ji neturi krypties, paprasčiausiai slegia ir lieka suzmekusi. Tai nesutrukdė žmonėms pavadinti laisve švinkimo laisvę, o teisingumu – švinkimą.
Atėjo laikas, kai žodis „laisvė“, dar mėgdžiojęs trimito kvietimą, prarado savo patetiką žmonėms miglotai pradėjus svajoti apie naują trimitą, kuris būtų juos pažadinęs ir privertęs statyti.
Juk vienintelis gražus yra trimito skardenimas, kuris išplėšia tave iš miego.
Bet priimtinas suvaržymas išimtinai yra tas, kuris tave pajungia šventovei atsižvelgdamas į tavo reikšmę, nes visai nėra laisvi akmenys, gulintys kur pakliuvo, arba tuomet nėra nieko, kam jie duotų ir iš ko gautų reikšmę. Jos esmė – paklusti trimitui, kai jis prikelia tave ir iš tavęs išgauna ką nors didesnį už tave patį. Ir tie, kurie mirė už laisvę, kai ji buvo jų pačių veidas, didesnis už juos, ir žygis siekiant jų pačių grožio, paklusę tam grožiui, priėmė suvaržymus ir keldavosi naktį suskardenus trimitui, nes negalėjo toliau laisvai miegoti nei glamonėti savo moterų, ir man mažai rūpi tatai sužinoti, nes tu esi įpareigotas išsiaiškinti, išorėje ar viduje tūno žandaras.
Ir jei jis tūno viduje, žinau, kad iš pradžių buvo išorėje, taip ir tavo garbės supratimas randasi iš to, kad tavo tėvo griežtumas privertė tave augti vadovaujantis garbe.
Ir jei suvaržymus aš suprantu kaip priešingybę palaidumui, kurio esmė – sukčiavimas, visai nenoriu, kad jie virstų mano policijos pasiekimais, nes išėjęs pasivaikščioti meilės tyloje pastebėjau vaikus, apie kuriuos esu tau kalbėjęs, paklūstančius savo žaidimo taisyklėms ir negalinčius sukčiauti be gėdos. Tai todėl, kad jie pažįsta žaidimo veidą. O aš vadinu veidu tai, kas užgimsta iš žaidimo. Jų uolumą, jų išspręstą problemą malonumą, jauną jų drąsą, visumą, kuriai skonį suteikia šis, o ne kitas žaidimas, savotiškas dievas, kuris šitaip juos skatina tapti, nes joks žaidimas tavęs taip neugdo, ir tu pasirenki kitą žaidimą, kad pats pasikeistum. Bet jei žaisdamas šį žaidimą pastebi esąs didelis ir taurus, tu aptinki, jei tau yra tekę sukčiauti, kad kaip tik naikini tai, dėl ko žaidei. Naikini didybę ir taurumą. Ir esi suvaržytas.
Juk žandaras įtvirtina tavo panašumą su kitu. Kaip jis įstengtų įžvelgti daugiau? Jam tvarka – tai muziejų tvarka, kur viskas tvarkingai išrikiuojama. Bet aš nepagrindžiu valstybės vienybės tuo, kad tu būtum panašus į savo kaimyną. Grindžiu tuo, kad tavo kaimynas ir tu pats kaip kolona ir statula šventovėje susivienytų valstybėje, kuri vienintelė yra vientisa.
Mano suvaržymai – tai meilės ceremonialas.
***
Taip man pasirodė, kad žmogus visai nevertas dėmesio, jei jis ne tik nesugeba aukotis, priešintis pagundoms ir susitaikyti su mirtimi, nes tuomet praranda formą, bet taip pat, ištirpęs masėje, masės valdomas, pakluso jos įstatymams, nes tas pats atsitinka šernui ar vienišam drambliui, ar žmogui ant kalno: masė privalo kiekvienam leisti pasinerti į savo tylą ir neištraukti jo iš ten pasidavus neapykantai to, kuris panašus į kedrą, kai iškyla virš kalno.
Tasai, kuris ateina pas mane su savo kalbomis, kad pagautų ir išsakytų žmogų, vadovaudamasis savo apžvalgos logika, man pasirodo panašus į vaiką, kuris įsitaiso prie atlaso su savo kibirėliu ir kastuvėliu ir užsimoja sugriebti kalną ir perkelti jį kitur. Žmogus yra tai, kas yra, visai ne tai, ką galima išsakyti. Žinoma, bet kokios sąmonės tikslas yra išreikšti tai, kas yra, bet išreiškimas – tai sunkus darbas, lėtas ir vingiuotas, ir klaida yra manyti, kad nėra to, kas negali būti išsakyta pirmiausia. Nes išsakyti ir suvokti turi tą pačią prasmę. Bet menka yra ta dalis žmogaus, kurią iki šios dienos aš išmokau suvokti. Taigi tai, ką vieną dieną suvokiau, neegzistavo dėl to mažiau išvakarėse, ir aš apsigaunu, jei imu įsivaizduoti, kad tai, ko negaliu išsakyti apie žmogų, visai neverta atidaus žvilgsnio. Nes juolab aš neišreiškiu kalno, bet suteikiu jam reikšmę. Bet aš painioju sąvokas „reikšti“ ir „suvokti“. Reiškiu tam, kuris žino, bet jei nežinotų, kaip sugebėčiau perduoti jam kalną su jo sprogymėmis, riedančiais akmenimis, levandomis apaugusiais šlaitais ir jo viršūne, įsirėžusia žvaigždėse?
Ir aš žinau, kai susiduriu ne su sugriauta tvirtove ar valtimi, plaukiančia nežinia kur, nuo kurios geležinio žiedo užsimanę atriša virvę, kad ją plukdytų ten, kur patiks, bet įstabi egzistencija su vidinės gravitacijos dėsniais ir tyla, daug didingesne už žvaigždžių mašinerijos tylą.
Taigi taip man iškilo dilema – žavėtis paklusniu ar nepalenkiamu žmogumi, kuris parodo, kas jis yra, kuris sugeba perprasti problemą, o ne ją formuluoti, nes tie, kuriuos valdo griežčiausia drausmė ir kurie man davus ženklą sutinka mirti, tie, kuriuos įmagnetina mano tikėjimas, taip užgrūdinti drausmės, kad aš galiu jų akivaizdoje juos įžeidinėti ir drausminti tarytum vaikus, ir kurie, priešingai, pasitikdami nuotykius ir susidurdami su kitais, rodo plieninę valią, didingą pyktį ir drąsą mirdami.
Aš supratau, kad tebuvo dvi to paties žmogaus pusės. Tasai, kuriuo mes žavimės kaip nenugalima sėkla, toji, kuri nesileidžia pajungiama ir mano glėbyje jaučiasi tokia pat nesanti kaip laivas atviroje jūroje, tas, kurį aš vadinu žmogumi, nes jis nenuolaidžiauja, nesudarinėja sandėrių, nesidera, nesikrato savo paties dalies pasiduodamas apsukrumui, geiduliui ar nuovargiui, tasai, kurį aš galiu sutraiškyti prispausdamas girna, bet neišsunkiu iš jo paslapties aliejaus, tasai, kuris širdyje nešiojasi kietą alyvos branduolį, tasai, prieš kurį griebtis prievartos neleidžiu nei miniai, nei tironui, tapusiam deimantu širdyje, jame visados aptinku kitą veidą. Ir paklusnus, ir disciplinuotas, ir pagarbus, ir kupinas tikėjimo bei išsižadėjimo, dvasingos giminės išmintingas sūnus ir jos dorybių sergėtojas...
Bet anie, kuriuos aš vadinau laisvais ir sprendžiančiais tik apie save pačius, nepermaldaujamai vienišus, anie visai nevaldomi, jų stiebuose stinga vėjo ir jų pasipriešinimas visados tėra padriki įgeidžiai.
Taip aš, nekenčiantis galvijų ir žmogaus, praradusio savo esmė ir vidinė tėvynę, aš, kuriam visai nepatinka nei kaip vadui, nei kaip šeimininkui kastruoti savo tautą ir jos žmones paversti aklomis ir paklusniomis skruzdėlėmis, aš supratau, kad savo suvaržymais galėjau ir privalėjau ją pagyvinti, o ne pražudyti. Ir jos švelnumas mano bažnyčioje, ir jos paklusnumas, ir jos parama visai nebuvo skirti pavainikiui, nes tasai vienintelis gali man tarnauti kaip kertinis akmuo ties mano valstybės ribomis, nes nėra ko tikėtis iš savęs paties, tikėtis galima tik iš nuostabaus bendradarbiavimo vieno su kitu.
Taip tą, kurį gniuždė tvirtovės sienų svoris, kurį saugojo sargybiniai ir kurį aš galėjau nukryžiuoti nepriversdamas jo išsižadėti, tą, iš kurio išgausi tik niekinamą šypseną traiškydamas ją mano budelių presu, aš vertinčiau klaidingai, jei jame įžvelgčiau nepaklusnųjį, nes jo galia aplanko jį iš kitos religijos, ji yra kitas jo veidas, švelnus. Kitas jo paties paveikslas, paveikslas žmogaus, kuris atsisėda ir klausosi sunėręs rankas ant kelių su patiklia šypsena, ir yra krūtys, kurios ją maitino savo pienu. Tą patį galima pasakyti apie tą, kurią sučiupau savo bokšte ir kuri vaikšto skersai išilgai po horizonto narvą, ir jos neįmanoma nei išprievartauti, nei sučiupti; ir iš jos lūpų neišsprūs meilės žodis, kurio kažkas iš jos reikalauja, nes ji paprasčiausiai priklauso kitam kraštui, kitam gaisrui, kitai tolimai genčiai, sklidina jos religijos. Ir jei jos neatversiu, neįstengsiu pasiekti.
Tie, kurių aš nekenčiu, tai pirmiausia tie, kurių nėra. Padermė šunų, kurie manosi esą laisvi, nes laisvai gali keisti nuomonę, išsižadėti. (O kaip sužinotų, kad išsižada, nes jie patys sau teisėjai?) Juk jie laisvai gali sukčiauti ir netesėti savo žodžio ir išsižadėti, ir aš priverčiu juos keisti nuomonę, jei jie alkani, vien tik parodydamas jų lovą.
Tokia buvo sužadėtuvių ir myriop pasmerktojo naktis. Ir taip aš patyriau egzistencijos jausmą. Išsaugokite savo formą, būkite pastovūs kaip forštevenis, tai, ką semiatės iš išorės, paverskite pačiais savimi, kaip daro kedras. Aš, aš esu rėmai ir tvirtinimai, ir kūrybos veiksmas, iš kurio jūs užgimstate. Dabar jums, kaip milžiniškam medžiui, plečiančiam savo šakas, o ne šakas kito, formuojančiam savo spyglius ar lapus, o ne kito, reikia augti ir įsitvirtinti.
Bet aš pavadinsiu padugnėmis tuos kitus, kurie gyvena kitų žygiais ir kaip chameleonas įgyja jų spalvas; jiems patinka visa, iš kur pilasi dovanos, jie mėgaujasi sveikinimo šūksniais ir vertina save žvelgdami į minios veidrodį, nes niekas jų neatranda, jų visai nėra, jie tarytum citadelė užsidarę su savo lobiais ir iš kartos į kartą neperduoda slaptažodžio, bet leidžia augti savo vaikams jų neugdydami. Ir jie dygsta tarytum grybai pasaulyje.
