Birmingamo policijos departamentas, Pirmoji aveniu, Šiaurės Birmingamas, Pagrindinis tyrimų skyrius

Kerė sudribo į kėdę už savo darbo stalo. Padaryta. Amelija oficialiai paskelbta dingusia... pasiųsta žinia apie suaugusiajam gresiantį pavojų.

– Jie važiuoja pas mobiliojo ryšio tiekėją su orderiu dėl Amelijos mobiliojo telefono išklotinės, – pranešė Kerė. – Mums reikia užuominų, kur ji yra. Reikėjo jų jau vakar, po perkūnais.

Falkas linktelėjo.

– Tai žingsnis reikiama linkme, tačiau problema ta, kad gauti tuos telefono skambučių išrašus įprastu būdu užtruks dar ilgiau. Gali tekti laukti iki pirmadienio ar antradienio.

Kerė užsimerkė.

– Prakeikimas, Falkai, pasakyk man ko nežinau, gerai? – Tada ji pakėlė akis į partnerį, širdyje krustelėjo viltis. – Turi geresnį pasiūlymą?

– Kros turi kitų būdų ir gali gauti tas mobiliojo išklotines iki rytojaus.

Žinoma, gali. Akivaizdu, kad Kros žaidžia ne pagal taisykles. Šiuo metu Kerei nesvarbu, kaip tas išklotines gauti, kad tik gautų.

– Gauk jas.

– Bus padaryta.

Kerė klausėsi duslaus Falko balso dundėjimo, kol jis kalbėjosi telefonu. Šįryt ji jaučiasi it patekusi į tamsų tunelį ir negalinti rasti kelio į šviesą. Žmogžudystės Ebotų namuose įvykdytos prieš devynias dienas, o jie lig šiol neturi nieko apčiuopiamo. Nė vieno tikro įtariamojo, nors dabar jau turi šiokį tokį suinteresuotų asmenų sąrašą, fragmentiškos informacijos ir pėdsakus, kaip galiausiai paaiškėja, vedančius ratu ir sugrąžinančius juos į pradžią.

Sela Rolins-Ebot.

Kerė pasitrynė kaktą. Vakar namo grįžo labai vėlai, o šįryt matė Torę vos kelias minutes. Jos dukra papusryčiaus su draugės šeima, o tada jos trauks į prekybos centrą. Kerė pro langą stebėjo, kaip mažoji jos mergaitė įsėdo į automobilį su Sara Tali ir jos motina.

Gera žinia ta, kad Torė puikiai suprato, kodėl Kerė užvertė ją klausimais. Jos abi matė, kaip jaučiasi be žinios dingusios Amelijos tėvai. Be viso to, paskambinęs Kerės advokatas pranešė, kad teismo posėdis dėl Torės globos paskirtas antradienį. Panašu, kad Nikas visiškai rimtai nusiteikęs gauti dukters globą. Jo advokatas pasinaudojo pažintimis, kad posėdis įvyktų taip greitai, nes įprastai tai užtrunka.

Puiku. Tiesiog puiku. Tačiau dabar dėl teismo posėdžio Kerė taip nebesijaudina. Torė nebando pabėgti. Ji pasakys teisėjui tiesą, kalbės su nekaltu vaiko, mylinčio abu savo tėvus, nešališkumu. Kaip sakė Kerės advokatas, visa tai tik rakštis subinėj.

Suvibravo jos mobilusis telefonas. Kerė atsiliepė nė nepažvelgusi į ekraną.

– Devlin.

– Detektyve, tai pareigūnas Džonas Brašieris. Čia, Šešėlių Gūbrio kelyje, šauta į žmogų. Auka – vyras, bet pamaniau, kad turėčiau jums paskambinti, nes jo piniginėje radau jūsų vizitinę kortelę. Jo vardas Džozefas Kytonas.

– Ar jis gyvas? – Viltis vis tik šmėstelėjo.

– Ne, ponia. Panašu, kad miręs jau kurį laiką.

Kalės vaikas!

– Tuoj būsiu.

Baigęs pokalbį Falkas žiūrėjo į ją.

– Kur važiuojam?

Kerė atsistojo.

– Šešėlių Gūbrio kelias. Džojus Kytonas negyvas.

Na, dabar aišku, kodėl jis neatsiliepė į jos skambučius. Raudonas Kytono poršė stovėjo už seniai uždarytos degalinės. Jis sėdėjo ant vairuotojo sėdynės, kūnas palinkęs į priekį. Kairiajame smilkinyje žiojėjo kulkos padaryta žaizda. Kulka neišėjo lauk. Tikriausiai nedidelio kalibro pistoletas, priešingai nei tas, kuriuo nužudyti Benas Ebotas ir Žaklina Rolins. Viskas būtų panašu į savižudybę, tik kad nėra ginklo, o ir Džojus Kytonas buvo dešiniarankis. Kerė stebėjo, kai jis rašė pareiškimą per pirmąjį susitikimą.

Kerė pagalvojo apie Ebotų vaikų kambaryje paslėptą ginklą, dingusį sekmadienio vakarą.

– Jei Sela Ebot vis dar gyva, o mes darome prielaidą, kad ji nužudė savo sutuoktinį ir motiną, – Kerė kreipėsi į partnerį, – tai panašu į bandymą surankioti palaidus galus.

Tiesą sakant, Kerė vis dar nesijaučia įtikinta tuo, kad Sela nužudė savo motiną. Bet vėlgi, gal Sela paprasčiausiai pavargo ja rūpintis. Medicinos eksperto skambutis dėl to, kad nerado nei vėžio, nei kokių kitų sveikatos problemų ženklų, nedavė Kerei ramybės. Tai dar ne visa istorija.

Kaip ir dėl sutuoktinio. Jei Benas padėjo Selai ieškoti tiesos, kaip teigė Belemontas, dėl ko ji jį žudytų?

– Jei taip ir yra, ji šiek tiek pavėlavo, – pakomentavo Falkas, apžvelgdamas neveikiančios degalinės apylinkes. – Kytonas papasakojo mums apie automobilį. Kam jį žudyti dabar?

– Gal jis šantažavo ją dėl daugiau pinigų? – Kerė mano, kad Kytonas galėtų taip pasielgti.

Aplink degalinę ar kitapus gatvės nebuvo matyti jokių veikiančių įmonių. Tikimybė, kad kas nors tapo šūvio liudininku, maždaug nulinė.

Kerė apėjo automobilį ir atidarė keleivio pusės dureles.

Pirštinėtais pirštais paėmė raktelį nuo skydelio. Iškėlė vienintelį raktą ant sagtelės, „Chrysler“ logotipo nepastebėti neįmanoma.

– Iš ko lažinamės, kad šitas – prese suspausto automobilio? Automobilis dabar laboratorijoje viliantis rasti bent kokią užuominą apie tai, ką Sela Ebot veikė, kol automobilis buvo jos rankose. Didelių lūkesčių jie neturi, bet pabandyti privalo.

– Laimėtum šitas lažybas.

– Patikrinkime jo kišenes.

Dviejose priekinėse džinsų kišenėse nieko neįprasto. Smulkios monetos ir žiebtuvėlis. Užpakalinėse kišenėse nieko, nes pareigūnas Brašieris jau ištraukė piniginę. Falkas ištraukė pakelį „Marlboro“ iš marškinių kišenės ir giliau sukišo pirštus.

– Palauk. Kažką radau.

Jis ištraukė daiktą, panašų į auksinę grandinėlę. Išskleidė ją pirštine apmautos rankos delne.

– Apyrankė.

„S“ raidės karulis ant apyrankės privertė Kerės širdį plakti smarkiau. Dalis grandelių buvo išteptos purvu ar kažkuo kitu.

– Kas tai? Purvas ar kraujas?

Abu įsižiūrėjo atidžiau.

– Man panašu į kraują, – tarė Falkas, patvirtindamas jos įtarimus.

Kol Falkas įdėjo apyrankę į maišelį, Kerė patikrino Kytono mobilųjį telefoną. Jis arba šaulys kruopščiai ištrynė jo skambučių sąrašą ir žinutes. Vildamasi bent ką nors rasti Kerė patikrino navigacijos programėlę. Bingo.

– Kai man skambino, – pasakė ji Falkui, – buvo šioje vietoje.

– Ji pakėlė telefoną, kad Falkas pamatytų. – Gal iš ten buvo atvežtas plymutas.

Ji tikrai nepatikėjo senio metalo laužo aikštelėje pasekta pasaka. Kytonas nebūtų skambinęs jai pasakyti apie automobilį, jei būtų bandęs jį paslėpti.

– Siūlau pasivažinėti, Devlin.

– Gal mums pasiseks. – Nedaug, bet vilties ji turi.

Atvažiavęs nusikaltimo vietos tyrėjas ėmėsi darbo. Kai tik nusikaltimo vietoje pasirodė medicinos ekspertas – ne Mūras, o vienas iš jo bendradarbių – Kerė pasiteiravo mirties laiko. Jis nustatė, kad vyrukas mirė vakar tarp maždaug penktos ir aštuntos, vadinasi, gavo kulką netrukus po to, kai paliko Kerei tą balso pašto žinutę.

Kai medicinos ekspertas išsivežė kūną, jiedu su Falku paliko nusikaltimo vietą Brašiero ir įkalčių tyrėjo rankose. Jie nuvežė apyrankę į laboratoriją ir patraukė Kanjono tako link. Šaulys nepasivargino atsikratyti aukos kuo toliau. Šešėlių Gūbrio kelias vingiavo į kalną visai greta Kanjono tako. Adresas nuvedė prie namo miške. Ilgas siauras keliukas brovėsi tarp medžių lyg būtų bandyta jį paslėpti. Namas irgi nebuvo panašus į paprastą kaimietišką užuoglaudą. Statinys išties dailus.

Geriausia tai, kad apygardos registre paaiškėjo, jog nekilnojamasis turtas priklauso pačiam Luisui Jorkui. Kerė vos atsispyrė impulsui pašokinėti iš džiaugsmo. Ši žinia – it Kalėdos ir jos gimtadienis tą pačią dieną. Jie artėja. Kadangi namuose nieko nebuvo, jiedu su partneriu apsidairė aplink. Durys užrakintos. Langinės neuždarytos, užuolaidos neužtrauktos, todėl norėdama pasižvalgyti pro langus turėjo tik prispausti veidą prie stiklo. Atsižvelgus į aplinkybes, niekas viduje nepasirodė įtartina.

Už namo stovėjo sandėliukas. Neužrakintas, bet viduje nebuvo nieko, net žoliapjovės. Tikėtina, kad Jorko namais rūpinasi samdomi darbuotojai, kurie tokiais dalykais ir pasirūpina.

– Kytonas atvažiavo, apsidairė, – pasakė Kerė, – todėl pakliuvo į Jorko akiratį.

– Klausimas, – Falkas apsisuko ratu apžvelgdamas kiemą, – kaip Jorkas sužinojo, kad Kytonas čia, jei nebuvo name.

– Kažkur turi būti kameros.

Prasidėjo dar viena paieška. Šįsyk jie bandė surasti kokią nors vaizdo stebėjimo įrangą.

Sugaišo kelias minutes, bet rado. Kameros buvo gerai paslėptos – iš tiesų užmaskuotos.

Tik orui staiga plūstelėjus į plaučius Kerė susivokė, kad buvo sulaikiusi kvapą. Suprato.

– Jis buvo čia. – Ji atsisuko į Falką.

– Ką turi omeny? Kas buvo čia?

– Kai Kytonas man paskambino, sakė, kad lauks mano skambučio.

– Kerė apžvelgė teritoriją. – Maniau, kad kalbėjo apie metalo laužo aikštelę, bet klydau. Džojus laukė čia. Taip Jorkas prisikasė iki jo anksčiau, nei aš atsakiau į jo balso pašto žinutę.

Kai jis čia atvažiavo, Jorkas, matyt, gavo kokį nors pranešimą į mobilųjį telefoną ar panašiai.

– Paieškosiu kameros prie kelio. – Falkas nužirgliojo įvažiuojamuoju keliuku.

Kerė žiūrėjo tiesiai į kamerą, kurią rado namo priekyje. Ji nusišypsojo ir be garso ištarė du žodžius:

– Pričiupau tave.

Falkas rado kamerą kelio gale Kanjono tako pusėje. Kerės scenarijus dėl to, kas nutiko Kytonui, teisingas, nors jie ir negali to įrodyti.

Įsėdus į „Charger“ Falkas paklausė:

– Pas Jorką ar Tompsoną?

– Abu, bet pirma pas Tompsoną. Jo darbotvarkėje numatyti pietūs biure, tad žinom, kad jis bus ten. Pernelyg sunku jį pagauti, kad galėtume praleisti šitą progą jį užspeisti.

Įvažiuojamojo keliuko gale Falkas sustojo ir išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną. Pažiūrėjęs į ekraną metė žvilgsnį į Kerę.

– Kros.

– Įjunk garsiakalbį. – Kerė vylėsi, kad moteris dirba taip gerai, kaip Falkas ir mano. Jiems reikia ko nors, kas stumteltų šitą tyrimą per barjerą, kelias dienas stovintį jiems skersai kelio.

– Labas, Kros, įjungiau garsiakalbį. Devlin automobilyje, todėl būk mandagi.

Moteris sumurmėjo kažką nesuprantamo ir tarė:

– Sulaukiau žinių iš savo žmogaus Meksike.

Akivaizdu, kad Kros visur turi ryšių. Kerė nejučiomis susimąstė, kaip jai tai pavyko.

– Ar jis iššniukštinėjo ką nors apie Selą Rolins ir jos motiną?

– O taip, – pasakė Kros. – Neklydot manydami, kad Sela nuvežė motiną į Meksiką gydyti. San Diege ją gydžiusi klinika sakė, kad daugiau niekuo negalėjo jai padėti. Išsiuntė ją namo su krepšiu skausmą malšinančiųjų numirti. Sela išgirdo apie vadinamąją stebuklingą kliniką, kuri, pasak mano žmogaus, tėra viena tų besipelnančių iš viltį praradusių žmonių.

– Motina sirgo nepagydomai? – Kerė norėjo, kad ji pereitų prie esmės. Adrenalinas taip ošė gyslose, kad širdis vos neiššoko iš krūtinės.

– Aha, – patvirtino Kros. – Ji mirė po šešių mėnesių. Nežinau, ką nušovė Ebotų name, bet tai buvo ne Selos Rolins-Ebot motina.

Šventas šūde. Kerė paklausė:

– Tavo žmogus patvirtinimo šitą informaciją?

– Žiūriu į mirties liudijimą. Jis nufotografavo krūvą išrašų ir atsiuntė man.

– Velnias, Kros, esu tau labai dėkingas. – Falkas pažvelgė į Kerę. – Nebelieka abejonių, kad Sela Ebot yra įtariamoji.

– Dar ne viskas, Falkai, – pertraukė Kros.

Kerė pasiruošė išgirsti daugiau pribloškiančių naujienų.

– Po motinos mirties jūsų dingusiajai be žinios šiek tiek pasimaišė. Ji praleido keletą mėnesių psichiatrijos ligoninėje Meksikoje. Ten ji susidraugavo su vyruku, vardu Oliveris Vilmingtonas.

Vakarų pakrantėje jis buvo žinomas šiuolaikinių technologijų genijus, tik greit perdegęs. Psichikos sveikatos problemos – bipolinis sutrikimas ar panašus mėšlas. Baigusi viešnagę durnyne, – tęsė Kros, – prieš grįždama į Kaliforniją ir įsidarbindama advokatų kontoroje ji kurį laiką gyveno su tuo vyruku.

– Ar įmanoma su tuo technologijų genijum susisiekti? – Falkas uždavė klausimą, besisukusį Kerei ant liežuvio galo.

– Nea. Jis rastas negyvas kitą dieną po dingusios jūsų aukos išvykimo. Panašu, kad nusprendė negalįs be jos gyventi ir nėrė iš trečio savo rūmų Meksikoje aukšto balkono. Oficialiuose dokumentuose nurodyta, kad tai savižudybė, tačiau skrodimas rodo, kad mirties laikas – diena prieš Selai išvykstant iš Meksikos.

Taigi gali būti, kad nėrė jis ne be pagalbos.

Falkas teisus. Selos Rolins-Ebot nebegalima vadinti auka. Tik ar ji tikrai nužudytų savo vyrą? Savo vaiko tėvą? Ar ankstesnį mylimąjį?

Kitas akis badantis klausimas: kas, velniai griebtų, buvo ta moteris, apsimetusi jos motina?

– Ar išsiaiškinai ką nors apie namą Trisdešimt trečiojoje? – paklausė Falkas.

– Šiandien tau sėkminga diena, Falkai, – pasakė Kros. – Radau šį tą, kas, manau, labai patiks tavo partnerei.

Kerės kūnu nuvilnijo dar viena virpulio banga.

– Ką? – Gal namas priklausė Tompsonui ar Jorkui. Šita žinia jai labai patiktų.

– Prieš keturiasdešimt dvejus metus tame name gyveno Žaklina Rolins, tik tuo metu ji buvo ne Rolins ir vadinosi Džeke. Tikroji jos pavardė buvo Karter. Ji pasikeitė pavardę į Stivens persikėlusi į Kaliforniją.

– Taigi tai susiję su motina. – Kerė iš tikrųjų nenustebo. Dabar tai atrodo logiška. Juk rado tą nuotraukų albumą, įrodantį, kad jaunystėje motina gyveno Birmingame.

Kaip nutiko, kad Benas Ebotas žinojo apie Džanelę ir jos romaną su Teo Tompsonu, bet nežinojo viso kito? Nelogiška. Kodėl Sela būtų slėpusi tai nuo vyro?

– Spėk iš trijų kartų, kam ji dirbo, tik pirmieji du nesiskaito.

Jėzau Kristau. Kerė spėjo:

– Tompsonams.

– Ir mes turime laimėtoją. Žaklina dirbo Teo tėvukui tais laikais, kai jis buvo jaunas valstijos senatorius. Tačiau dirbo ji jam tik kelis mėnesius, o tada dingo. Po šešių mėnesių pasirodė San Diege su naujagime mergaite. Po penkerių metų ištekėjo už Rolinso, Selos tėvo.

Džanelė buvo ta naujagimė mergaitė. Tai gali reikšti, kad T. R. Tompsonas yra Džanelės tėvas. Bet kodėl Džanelė būtų norėjusi tekėti už vyro, kuris, labai tikėtina, buvo jos brolis?

– Taigi senasis Tompsonas užtaisė jai vaiką, – pasakė Falkas, įgarsindamas Kerės mintį, – o tada liepė dingti.

– Gali būti, – sutiko Kros. – Tačiau ne jis įkurdino ją tame name, kol ji dirbo Birmingame. Tame, kuris sudegė, turiu minty.

– Palauk. – Nuojauta nusmelkė Kerę. – Jei tai buvo ne Tompsonas, tada kas?

– „DATACO“.

Falkas atsisuko į Kerę jai užduodant klausimą, į kurį Kros ką tik atsakė:

– Danielis Ebotas apgyvendino ją tame name?

– Tas pats. Nuosavybė vis dar priklauso jo įmonei. Prieš metus ją išsinuomojo S. Karter. Vis dar nuomojasi.

S. Karter. Sela pasinaudojo motinos mergautine pavarde, kad išsinuomotų namą.

Dabar jie žino.

– Štai kur ji slėpėsi. – Kerė įtraukė oro.

Falko akys sakė jai, kad ir jis ką tik susivokė. Auka, ištraukta iš to sudegusio namo, greičiausiai yra Sela Ebot. Prakeikimas!

Reikia pasikalbėti su medicinos ekspertu.

Falkas atsikrenkštė.

– Dar kas nors?

– Viskas. Lieki man skolingas, Falkai.

– Taip, taip. Kad ir ko prireiktų, Kros.

Falkas baigė pokalbį ir numetė telefoną ant prietaisų skydelio.

– Reikia apklausti Danielį Ebotą.

– O taip, – sutiko Kerė. – Sela atvyko čia ne tik norėdama išsiaiškinti, kas nutiko jos seseriai. Ji turėjo ir antrą planą. Atsiteisti su vyru, kuris užtaisė jos motinai vaiką ir išgrūdo iš miesto. Ar gali būti geresnis būdas nei ištekėti už vienintelio jo sūnaus?

– Negaliu poniute nesižavėti, – pasakė Falkas. – Velniškas ėjimas.

– Tikėkimės, kad ji nenužudė Beno iš keršto. – Arba kad nesudegė tame suknistame name.

Falkas sausai nusijuokė.

– Geriausia tai, kad tas niekšas turėjo viską žinoti. Turėjo suprasti, jog moteris, prisistačiusi Selos motina, yra apsimetėlė.

Kiek paslapčių turi šitie žmonės?

– Tikriausiai niekada nesužinosim.

Falkas užvedė automobilį.

– Spėju, dabar važiuojame aplankyti Eboto.

– Pirma turiu sudalyvauti tuose prašmatniuose Teo Tompsono organizuojamuose pietuose. Tai gali būti vienintelė proga pagauti jį tokiomis aplinkybės, kad negalės manęs ignoruoti. Tuomet iškart važiuosim pas Ebotus. – Kerė užsisegė saugos diržą. – Gali būti, kad Selos motina pastojo nuo Danielio Eboto, o tada jis ją išsiuntė, bet Teo Tompsonas galimai nužudė jos seserį.

– Supratau. – Falkas pasuko į kelią. – Žmogžudystė laimi prieš buvimą menkysta.