Būkite veiklūs
Kartais svarstau, kad pernelyg dažnai tapatinuosi su kitais. Man net prireikia pastangų išlįsti iš jų kailio. Kadangi juos suprantu, užsimanau nusivesti savo keliu, bet žinau, kad tai neįmanoma – gal mano kelias jiems netiks. Taip pasinerti į kito žmogaus asmenybę irgi nėra gerai. Kartais aš tik noriu stebuklingai išnaikinti visus jų rūpesčius.
Štai tokiais atvejais save pagaunu. Pažvelgiu į juos ir pagalvoju: „Patys turite viską išspręsti. Aš už jus to padaryti negaliu.“ Galbūt tai ir atrodo kaip negatyvi patirtis – tikriausiai taip ir bus, – bet būtent jūs turite išnirti kitoje tunelio pusėje. Jei viskas dings tarsi mostelėjus burtų lazdele, ką naujo būsite išmokę? Ką būsite suvokę apie save ir savo galimybes? Kitų žmonių pataisyti negaliu. Tai jų kelionė, jų gyvenimas. Galiu stumtelėti juos tam tikra kryptimi, perduoti savo žinias, bet negaliu nunešti jų tuo keliu, o jei ir galėčiau, neneščiau. Tai būtų meškos paslauga. Aš tik galiu juos padrąsinti pora žodelių ar pora veiksmų, kad jie turėtų už ko griebtis.
Išgyventa patirtis pasaulyje yra būtinas dalykas. Privalote visko išmokti patys, nes galiausiai tik jūs turite atsakymus. Joks grupės vadovas, joks psichologas negali jums pasakyti, kas yra gerai.
Nesu intelektualas ar knygų žiurkė. Esu veiklus, ir tiek. Tai reiškia, jog visada kiek skeptiškai žvelgiu į kieno nors akademinius pasiekimus ar kursus, kuriuos jie yra lankę. Tų pasiekimų nenuvertinu, bet teorinės žinios – tik kelio dalis. Aš tik noriu jų paklausti: ar jūs patys tai patyrėte? Ar patys stengėtės dėl šito? Ar bandėte patirti tuos sunkumus ir kančias, kad iš tiesų juos suvoktumėte? Galėjau perskaityti viską pasaulyje, ruošdamasis užkopti į Materhorną, bet bandymai ir nesėkmė pasiekti viršūnę mane išmokė kur kas daugiau, nei galėtų bet kokia knyga.
Teorinės žinios taip pat svarbios, bet jos neprilygsta toms pamokoms, kurias patiriate savo kailiu. Pajutęs iškart suvedi galus: „Eina šiiiiikt!“ Širdies ir proto sąjunga – galingiausia jėga pasaulyje. Viską išsamiai gali suvokti tik tada, kai veiksmai ir protas žengia koja kojon. Taip yra net su paprasčiausiais dalykais. Prisiminkite, kaip vaikystėje mokėtės važiuoti dviračiu. Nesvarbu, kiek laiko kas nors gali aiškinti apie fiziką arba technikos plonybes, niekada nesugebėsi dviračiu nulėkti keliu be apsauginių ratų, nebent pats pabandysi atsisėsti ir greičiausiai proceso metu kelis kartus nusibrozdinsi kelius.
Eikite į priekį, darykite klaidas ir pažinkite save. Tikrai nesigailėsite!
Dėmesį sutelkite ne į tikslą, bet į kelionę
Daugybė į „SAS: Who Dares Wins“ laidą ateina apsitaisę šarvais: mūsų darbas – nulupti tuos sluoksnius po vieną ir padėti jiems tapti geriausia jų versija. Jų gyvenimą keičiame ne mes, o jie patys. Jie pas mus ateina, nes nori ko nors naujo. Mes tik įteikiame jiems įrankius: parodome, ką jie sugeba. Štai kodėl man ši laida taip patinka. Bet mes tyčia nesakome dalyviams, kas jų laukia. Jei pačioje dešimties dienų kurso pradžioje viską išdėstytume papunkčiui, esu tikras, jie iš čia išlėktų kaip kulkos. Jei tik jie nori įsipareigoti – jei tik turi noro pasilikti vienai užduočiai, o paskui ir kitai, ir dar kitai, – jie pasieks tokį tašką, kai lengviau eiti priekį nei grįžti atgal. Negana to, užsiims tokiais dalykais, kokių prieš savaitę net neįsivaizdavo.
Tas pats ir su manimi. Į armiją įstojau būdamas neapsiplunksnavęs šešiolikmetis – norėjau būti savarankiškas. Neturėjau jokių didelių planų. Jei būtumėte pasakę, kad atsidursiu specialiosiose pajėgose, būčiau tik nusijuokęs – net neturėjau tokių minčių. Tai man būtų atrodę kaip kažkas už mano galimybių ribos. Bet aš savo dėmesį sutelkiau į kelionę, besidriekiančią prieš akis. Ėmiausi kiekvieno pasitaikančio iššūkio ir ieškojau naujų. Pirmiausia tapau geriausiu naujoku, vėliau – geriausiai fiziškai pasiruošusiu. Tada prisijungiau prie Parašiutininkų divizijos, o vėliau jūrų pėstininkuose mokiausi snaiperystės. Vėliau siekiau įstoti į Specialiąją jūrų tarnybą ir tapau būrio vadu.
Išmokau, kad nuo nulio šimto iškart nepasieksi. Jei kas nors atrodo per gerai, kad patikėtum, taip tikriausiai ir yra. Visas tas beatodairiškas veržimasis jums tik pridarys žalos. Per vieną naktį iš žalio naujoko tikrai nebūčiau tapęs elitiniu specialiųjų pajėgų operatoriumi. Jei per kokį nors stebuklą ar neapsižiūrėjimą ir būčiau tapęs, greičiausiai per kelias sekundes būčiau iškeliavęs į dausas jau per pirmąją misiją.
Bus panašu, jei bandysite bėgti maratoną be jokių treniruočių: taip susižalosite, kad daugiau niekada nebenorėsite apsimauti sportbačių. Geriau pradėkite nuo penkių kilometrų trasos, tada ją pailginkite iki dešimties kilometrų, o vėliau – ir iki pusmaratonio. Tuomet, net jei ir sustosite nubėgę dvidešimt penkis kilometrus, galėsite pažvelgti atgal ir pasižiūrėti, kiek pasiekėte. Dvidešimt penki kilometrai yra kur kas daugiau, nei kada nors buvote nubėgę per savo gyvenimą. Tai verta atšvęsti. Jei būtumėt leidęsi į trasą be jokio pasiruošimo, būtumėt susimovę jau po aštuonių kilometrų ir atėmę iš savęs pasiekimo pojūtį.
Pozityvi pareigos galia
Man svarbiausia yra akimirka, kai nusprendi kam nors pasišvęsti. Vos tik įsipareigoji, tikslas pasidaro nesvarbus. Pamirškit jį. Svarbu tai, kad įžengėte į naują erdvę ką nors išbandyti, išmokti, priprasti prie jausmo tiriant savo ribas. Galite ten likti savaites ar mėnesius vien galvodamas: „Oho, tai iš tiesų įdomu.“
Štai kas man suteikia gyvenimo tikslą. Daugybė žmonių neįsipareigoja, nes, pasižiūrėję į tikslą, tegalvoja apie tai, kaip susimaus. Bet devynis kartus iš dešimties paaiškėja, kad jei reikalai ir klostėsi ne taip, kaip tikėjotės, vis tiek pagalvojote: „O, nebuvo jau taip blogai.“ Taip įgaunate pasitikėjimo tęsti toliau. Ir toliau. Ir toliau. Gal ir pasuksite kitu keliu, nei planavote iš pradžių, bet vėliau atsidursite tokiame taške, kai suvoksite, jog tai, kas atrodė kaip nesėkmė, iš tiesų virto sėkme.
Keisčiausia, kad nesėkmės tyko visur. Aš ruošiuosi klysti, klysti ir klysti iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Suvokus, kad nesėkmės – kasdienis dalykas kaip kvėpavimas, priimi tai kaip savaime suprantamą dalyką ir pasidarai laisvesnis. Tą akimirką viską pasuki savo naudai. Pozityvumas – suvokimas, jog nesėkmės neišvengiamos. Daugybei žmonių nesėkmė – neigiamas žodis. Jie taip bijo suklysti, kad klausosi visų balsų, išskyrus vidinio. Ką apie mane pagalvos kiti žmonės? O ką, jei viskas bus blogai? Jie bijo vieno: jei suklys, virs netikėliais. Visiška nesąmonė. Vien dėl to, kad liūtui viena gazelė išsprūdo iš gniaužtų, dar nereiškia, jog jis nebėra didžiausias plėšrūnas. Tai netikėtumas, nieko daugiau. Nuo to jis tik pasidaro alkanesnis ir labiau pasiryžęs nepaleisti kitos gardžios gazelės.
Jeigu neįsipareigosite, niekada savęs nepažinsite. Nesvarbu, kad nepateksite ten, kur planavote. Svarbiausia – kaupti visus tuos nedidelius, naudingus sėkmingus momentus.
Spėkite, kas nutiks kitą kartą, kai jūsų kelyje pasitaikys panaši proga? Jums daugiau nebereikės pradėti nuo pradžių. Visos tos naudingos akimirkos reiškia, jog esate pusiaukelėje.
Duokite sau laiko
Tik nedaugelis nuo ankstyvų dienų žino, ko jie nori gyvenime. Jei turite tokių tikslų, sveikinu – jums labai pasisekė. Visi kiti turėsite gerokai padirbėti, kol tai išsiaiškinsite. Gera naujiena – laikas jūsų pusėje, nes žmonės subręsta vis vėliau. Daugumai gyvenimas prasideda tik baigus kolegiją ar universitetą. Tuo metu jie jau būna įžengę į trečią dešimtį. Prisimenu, koks pats buvau dvidešimt vienerių…
Neturėjau jokio supratimo.
Tokiame amžiuje jums prieš akis yra visas gyvenimas. Puikus laikas viską išbandyti. Klysti, ko nors pasiekti, mokytis – tai bandymų ir klaidų metodas. Štai taip jūs sužinote, kas esate ir kas jums patinka. Nesitikėkite išsiaiškinti, ko iš tiesų norite ir kas esate, iki trisdešimties, keturiasdešimties, o gal net ir vėliau.
Tik pažiūrėkite į mane. Tik dabar, kai artėja keturiasdešimtmetis ir aš išbandžiau dvi ar tris visiškai skirtingas karjeras, pagaliau atradau savo pašaukimą. Net ir dabar mažai nutuokiu, kur užbaigsiu savo dienas. Ar tiksliai žinau, kaip ten pateksiu? Ne. Bet ar kelias atrodo man tinkamas, o aš laimingas ir pozityvus? Taip, žinoma.
Ieškokite problemų
Kartais, žvelgdamas į iššūkius, tikrai nenoriu jų imtis – jie atrodo per daug sudėtingi ar vien nuo minties darosi nejauku. Tada pagalvoju apie galimybes ar pozityvias pasekmes ir kažkas pasikeičia. Kalbu ne apie materialinę sėkmę, o apie asmeninį tobulėjimą – tai galimybė naujai ir įdomiai lipdyti savo asmenybę. Štai kaip žvelgiau į idėją užkopti į Everestą. Tai nebuvo mintis užsidirbti pinigų ir sukurti televizinį šou. Pats sau pamaniau: „Ką gi, neblogas iššūkis. Pažiūrėkim, kaip čia viskas pavyks.“ Negatyvumas vos nenugalėjo, bet aš išnėriau kitoje tunelio pusėje. Man taip nutinka labai dažnai, ypač besisukinėjant žiniasklaidos pasaulyje. Pradėjęs dalyvauti laidoje „SAS: Who Dares Wins“, didžiąją laiko dalį nepastebėdavau kamerų. Jos mane sekiojo, bet jas matydavau tik akies krašteliu, todėl po kurio laiko visai nebepastebėdavau. Tada prodiuseriai paprašė manęs pakalbėti tiesiai į kamerą:
– Gerai, Antai, žiūrėk į kamerą.
O aš atrėžiau:
– Kaip suprasti „žiūrėk į kamerą“? Blemba, aš negaliu kalbėti į kamerą.
Pamenu, pirmą kartą atsisėdau duoti didelį interviu – reikėjo pasakyti kalbą. Priešais pamačiau veidrodį, kuris buvo nukreiptas į kažkokį žmogų už kameros, užduodantį klausimus. Man buvo taip keista, užplūdo siaubingas drovumas. Kai tekdavo duoti interviu, mane užplūsdavo baimė. Nors tuo metu laidai buvau atsidavęs visa širdimi ir žinojau, kad taip turėsiu filmuotis, jei norėsiu tęsti televizinę karjerą, ėmiau svarstyti, ar ištversiu.
Komandai pranešus: „Antai, dabar filmuosime didįjį interviu“, man atrodydavo, kad jie sako: „Antai, dabar mes tau išrausim nagus.“ Tiesą sakant, turbūt verčiau būčiau atsidavęs kankinimams. Aš taip šito nekenčiau! Bet tas dalykas mane stūmė iš komforto zonos, todėl supratau, jog turiu išmokti šitų įgūdžių. Nesvarbu, kaip tau patinka tavo karjera, visada bus negatyvių elementų, kurių neišvengsi. Jei nori ir toliau dirbti savo darbą, reikės rasti būdą juos nugalėti. Šiuo atveju savanoriškai pasisiūlydavau kiekvienam pokalbiui į kamerą, kai tik reikėdavo.
Reklamai, savireklamai, gerbėjų turiniui. Net ir dabar dar jaučiuosi nejaukiai, bet kiekvieną kartą vis lengviau. Ir kas kartą puikiai pavykus, prisimenu, kad viskas nebuvo jau taip blogai.
Jei jus kas nors gąsdina ar kelia nerimą, pulkite stačia galva. Kuo dažniau susidursite su tuo dalyku, tuo mažiau jo bijosite. Tai, kas kadaise jūsų gyvenime buvo negatyvu, taps pozityvumu ir gal net atvers naujų kelių. Žinau, ateis laikas, kai interviu tiesiai į kamerą manęs visai nebejaudins. Būtent tada suprasiu, kad laikas judėti į priekį ir imtis ko nors, kas taip pat mane neramina. Pavyzdžiui, vaidybos. Man patiktų būti aktoriumi. Nors žinau, kad nesu tam pasiruošęs, taip pat žinau, kad judu tinkama kryptimi, nes imuosi tokių darbų, kurie stumia iš komforto zonos. Jei to būčiau ėmęsis iškart po kariuomenės, greičiausiai nieko nebūčiau pasiekęs. Bet per kelerius pastaruosius metus žengiau daug pozityvių žingsnių ir susikūriau visiškai naują erdvę. Žinau, tai įmanoma.
Mažiau kalbų, daugiau darbų
Tikslą man suteikia ir mane įkvepia vaikai ir Emilie. Jie – mano variklis. Jų buvimas suteikia man motyvacijos po savęs jiems ką nors palikti. Nekalbu apie pinigus ar materialųjį turtą; noriu palikti jiems pavyzdį, kaip gyventi pasaulyje – parodyti, ką gali suteikti sunkus darbas. Taip pat norėčiau jiems sukurti platformą, kad galėtų leistis į pasaulį ieškoti sėkmės pačiu pozityviausiu būdu. Mano išmoktos pamokos yra vertingos ir įgytos sunkiai. Nerimauju jas perduodamas, nes nenoriu, kad jie pradėtų nuo nulio – taip, kaip aš. Tačiau kartu žinau, kad jiems tikrai nedarysiu meškos paslaugos, viską patiekdamas ant lėkštutės.
Nenoriu iš jų atimti pasitenkinimo pamačius, ką jie patys gali pasiekti. Niekas manęs nejaudina labiau nei stebėti jų naujus potraukius ir interesus. Jaučiuosi pamalonintas pamatęs, kad jie tampa drąsiais vaikais, nebijančiais pasaulio. Negaliu jiems liepti tokiais būti. Tokių dalykų pamokslaudamas nepasieksi. Todėl visa tai jiems bandau parodyti savo veiksmais. Atskleisdamas kasdienį savo elgesį, juos ko nors išmokysiu, jiems net to nesuprantant.
Jei bandysi būti geriausia savo versija, žmonės tai pastebės ir pajus įkvėpimą. Tai užkrečiama. Gerai tai ar blogai, nežinia, bet tėvai yra energijos šaltinis. Vaikai nelabai klausosi net tada, kai jiems septyniolika ar aštuoniolika. Jie nesideda į galvą to, ką sakome. Vaikai mokosi iš to, ką mato. Jie siurbia energiją iš aplinkos. Jei dešimtmečiui išdėstysite ilgą pamoką, kaip gyventi, jis prisimins vieną du žodžius. Bet vaikai stebi kiekvieną jūsų judesį: kaip kalbate su žmona, kaip imatės užduočių arba kaip ilsitės ant sofos. Jei tėvai prie savo atžalų elgiasi negatyviai, spėkit, kas nutiks? Vaikai užaugs mąstydami negatyviai.
Tai reiškia, kad ant tėvų pečių guli didžiulė atsakomybė. Vis dėlto ar daugelis iš mūsų iš tiesų gali prisipažinti rodantys tinkamą pavyzdį? Nerimauju, kad tampame tingių tėvų karta. Mes taip pasinėrę į save, esame tokie narcizai, kad pamirštame: jei pradėsime elgtis kaip vaikai, mūsų vaikai pradės elgtis kaip kūdikiai. Tai domino efektas. Suaugusieji vis dažniau elgiasi kaip paaugliai. Paaugliai vis dažniau elgiasi kaip vaikai. Vaikai virsta kūdikiais. Yra suaugusiųjų, kurie vos gali pasirūpinti savimi. Jie visą laiką vaidina aukas ir galvoja tik apie save, save, save. Jų vaikai neturės jokių galimybių. Nenuostabu, kad visa vaikų karta, sukišusi galvas į kompiuterius ar planšetes, niekada neišeina laukan.
Mes turėtume gyvenime eiti į priekį, o ne svirduliuoti atgal! Likau patenkintas, kai neseniai mano duktė priėjusi pasakė:
– Tėti, noriu tau pasakyti, jog vertinu tavo sunkų darbą. Viską, ką turime, turime tik dėl to, kad tu su mamyte sunkiai dirbi.
Savo vaikams niekada neužsiminiau, kaip sunkiai dirbu. Niekada pasisodinęs neaiškinau: „Ariu visą dieną, kad galėtumėt gerai gyventi, todėl nesusimaukit!“ Su jais taip negalėčiau pasielgti. Bet tokios jos mintys rodo, kad ji kai ką pastebėjo.
Nesakau, kad esu tobulas. Kartais save pagaunu: sėdžiu žiūrėdamas televizorių ir net nepastebėdamas jau ruošiuosi pašaukti dukrą, kad ji man atneštų atsigerti. Jau žiojuosi sakyti, bet tada pagalvoju, koks esu tingus ir kokį pavyzdį jai taip parodysiu. Nesunku pačiam nueiti į virtuvę stiklinės vandens arba, persisvėrus per ranktūrį, pasiimti nešiojamąjį kompiuterį. Tai smulkmenos, bet jos labai svarbios.
Perduokite ugnį
Jūs, kaip tėvai, savo vaikams nepadedate, jei jiems prieš akis patiesiate iki smulkmenų aprašytą ateitį. Neturėtumėte sakyti: „Būsi teisininkas“ arba „Būsi daktaras“. Svajonių jiems į galvą nesugrūsite. Turėtumėte būti kompasas, o ne žemėlapis. Viskas, ką galite padaryti, – įžiebti vidinę ugnį. Mano atveju toji liepsna yra pozityvumas, kurią jiems noriu perduoti ir padėti į gyvenimą žvelgti su teigiama šviesa. O toliau jie galės keliauti patys. Kitiems tai gali būti pasitikėjimas savimi arba ryžtas.
Kalbėdamas su savo vaikais, jų klausiu:
– Kas jus domina? Kas įžiebia jūsų ugnelę?
Jei jie atsako, kad nežino, viskas gerai.
– Tai pabandykim surasti, – sakau. – Ir žinot, kaip mes tai padarysim? Bandydami ir klysdami. Atradę tą savo kibirkštį žinosite, kad ji jau čia, o jums tereikia pakurstyti liepsną.
Kai mano berniukas sako, jog nori būti atradėjas, galėčiau atsakyti: „Klausyk, sūnau. Nesu tikras, kad iš šitos karjeros ką nors išpeši. Net nemanau, kad mūsų planetoje dar yra ką atrasti.“ Bet aš taip nesakau. Padrąsinu jį. Papasakoju, kad turiu draugų, užsiimančių alpinizmo verslu, ir paaugęs jis galės su jais pasikalbėti. Nes matau, kad jį jaudina toji idėja būti atradėju. Žinoma, jis gal ir nebus naujasis Cortezas, Livingstone’as ar Marco‘as Polo’as, bet žinot, ką? Tas atradimo jaudulys, noras pamatyti ir išmokti naujų dalykų yra labai galinga liepsna, deganti jo viduje.
