Jau ne viena Lenos šeimos karta gyveno Amrume. Jos senelis buvo banginių medžiotojų laivo kapitonas; baigęs plaukioti, Nėbelyje pasistatė namą, kuriame po šiai dienai gyvena teta Bekė. Nuo Vitdiuno uosto iki Nėbelio vos trys kilometrai, Lena ketino pavažiuoti autobusu.

Po teisybei, pirmosios keturiasdešimt aštuonios valandos tyrimui yra lemtingos. Per tą laiką apklausiami svarbūs liudytojai, nuodugniai ištiriama įvykio vieta, išsaugomi pėdsakai. Neretai per šias dvi paras byla išaiškinama. Įtariamieji nespėja susikurti alibi arba pėdsakai būna tokie aiškūs, kad kvota greitai duoda rezultatų. Tačiau šiuo atveju jau praėjo šešios dienos, ir nusikaltėlis ar nusikaltėliai galėjo ištrinti visus pėdsakus. Įvykio vietą išvalė namų tvarkytoja, liudytojams po savaitės bus sunku ką nors prisiminti.

Lenai virš galvos į atvirą jūrą nuskrido kiras. Ji nulydėjo paukštį akimis. Prisiminė Marijos Jensen žodžius. Ar ir jai jūra reiškia tą patį? Lena gyvena Kylyje, prie Baltijos. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus stačia pakrante. Vienoje pusėje ryškiai žydi rapsų laukai, kitoje – atsiveria Baltijos jūros platybės. Tačiau tai tėra gimtinės pakaitalas. Amrume ir kitose Šiaurės Fryzų salose jūra kvepia sodriau, vakarų vėjas pučia stipriau, bangos aukštesnės ir garsiau ošia.

Lena pasistengė susitelkti į bylą. Nors Johanas manė, kad jie nepasistūmėjo nė per milimetrą, ji galvojo kiek kitaip. Tvirtindamas, esą susitaikė su seserimi, Haukė Jensenas smarkiai persūdė. Iš to, ką Lena spėjo sužinoti per apklausas, neatrodė, kad jis būtų sakęs teisybę. Marija Jensen tik nenoromis įsileido jį į namus, Bekė taip pat nieko negirdėjo apie susitaikymą. Laidinio ir mobiliojo telefonų pokalbių išklotinės parodys, kaip dažnai jie pastarosiomis savaitėmis bendravo telefonu. Marijos Jensen dėka Lena susidarė pirmą, labai asmenišką įspūdį apie jos močiutę. Šioji turėjo būti atkakli moteris, nevengianti jokių konfliktų. Be to, ir anūkė, ir namų tvarkytoja paliudijo, kad pastaraisiais mėnesiais Gėza Jensen pasikeitė. Galimas daiktas, čia ir bus mįslės raktas. Bet ar tas pasikeitimas susijęs su aukos broliu?

Toliau: daktaras Huzmanas neabejotinai sau pakenkė atsisakydamas kalbėti. Jei gydytojo praktikoje būta kokių nusižengimų, Johanas atkapstys ką nors, ką jie galės panaudoti per apklausą.

Iš akių Lena neišleido ir namų tvarkytojos Ilzės Vagner. Kodėl ji paskambino daktarui Huzmanui? Atsitiktinumas? Kokie iš tikrųjų buvo jos santykiai su Gėza Jensen? Regis, senoji ponia aiškiai pabrėžė socialinį skirtumą, ir nors ponią Vagner tujino, nesielgė su ja kaip su drauge ar gera pažįstama. Kaip per ilgus metus tai paveikė Ilzę Vagner? Ar tarp jųdviejų kilo nesutarimų ir, jeigu taip, tai dėl ko?

Dabar laivas priartėjo prie šiauriausio Amrumo taško ir plaukė lygiagrečiai su Knypo banka, plačiu daugiau kaip penkiolikos kilometrų ilgio smėlio ruožu, kuris driekiasi vakariniu salos pakraščiu. Tolėliau kūpsojo kopos, ties Norddorfu paplūdimys buvo sėte nusėtas pintiniais krėslais. Prie medinio pėsčiųjų tako buvo „Paplūdimio paviljonas“. Gal Erkas ten sėdi su kokiu nors draugu ir geria alų? Lena nusisuko ir perėjo į kitą laivo pusę, atgręžtą į atvirą jūrą.

Jiems prisišvartavus Vitdiuno uoste, jau laukė autobusas, pervažiuosiantis skersai salą. Lena nudūmė per aikštę, sumokėjo už bilietą ir sudribo ant sėdynės. Po dešimties minučių išlipo Nėbelyje ir likusį kelią nuėjo pėsčiomis. Laivui išplaukiant iš Ziulto, ji paskambino Bekei ir pasakė, kada atvyksianti. Bekė aiškiai apsidžiaugė ir pranešė radusi Gėzos Jensen laiškus. Lenai skubant prie senojo namo, durys atsivėrė ir ją išskėstomis rankomis pasitiko Bekė.

Bekė padavė jai pintinėlę su duona.

– Valgyk, vaikeli. Iš veido atrodai sulysusi.

Paėmusi riekę juodos duonos Lena užsidėjo sūrio.

– Sulysusi? Priešingai, sveriu pora kilogramų per daug, – atsakė ir, susipjausčiusi sumuštinį kąsneliais, ėmė valgyti.

– Ir kas tau prikalbėjo tokių nesąmonių? – Bekė piktai papurtė galvą. – Pora kilogramų per daug. Kokia kvailystė.

Lena pasilenkusi apkabino tetą.

– Viskas gerai, Beke. Tikrai nesu perkarusi. Baikime šitą temą, gerai?

– Ne, ne gerai. Turi normaliai maitintis, kitaip...

– Beke! Aš seniai suaugusi ir sugebu savimi pasirūpinti.

– Vien todėl, kad tampaisi tą daiktą, – ji parodė į Lenos tarnybinį pistoletą, – anaiptol dar nereiškia, kad sugebi savimi pasirūpinti.

Giliai įkvėpusi Lena sukramtė paskutinį kąsnelį.

– Gerai, susitarkime: suvalgau dar vieną riekę, ir keičiame temą.

Bekė nusišypsojusi paglostė jai skruostą.

– Gerai. Taip ir padarykime.

– Pirmiausia papasakok apie save. Ką sakė daktaras Grotė? Žadėjai eiti pas jį dėl skaudančio klubo.

Bekė numojo ranka.

– Ai, gerai ir taip.

Pasisukusi Lena paėmė nuo lentynos dėžutę tablečių nuo skausmo.

– O kas čia? Ar dažnai jas geri?

– Retsykiais. Ar tau niekada neskauda galvos?

– Ne, nebent kiaurą naktį girtuokliaučiau, bet tu tikriausiai to nedarai, ar ne?

Bekė šelmiškai šyptelėjo.

– Kodėl ne? Nesu tokia sena.

Lena pavartė akis ir griežtai dėbtelėjo į tetą.

– Kada eisi pas gydytoją?

Bekė Lenai ir sau įpylė arbatos.

– Pagyvensim, pamatysim. Gal kitą savaitę, jei tik turėsiu laiko.

– Pažadi?

Bekė nieko neatsakė, gėrė arbatą. Lena dūsaudama papurtė galvą.

– Vėliausiai trečiadienį vėl paklausiu.

– O ar tavęs nedomina Gėza Jensen? – šypsodamasi pasiteiravo teta. – Gal kažką ne taip supratau? – Vėl padėjusi ant lentynos vaistų dėžutę, padavė Lenai didžiulę šūsnį laiškų. – Daugiau neradau. Be to, dauguma rašyti pirmaisiais metais. Paskui dažniau kalbėdavomės telefonu.

– Ačiū! – Laiškus Lena padėjo ant laisvos kėdės šalimais. – Peržiūrėsiu vėliau. Juk galiu juos pasiimti?

– Aišku, vaikeli.

– Atiduosiu kaip galėdama greičiau.

– O ką norėjai sužinoti apie Gėzą? – jau kraustydama stalą paklausė Bekė.

Įsikišusi į burną paskutinį duonos kąsnį Lena ėmėsi jai padėti.

– Gal pašnekėkim svetainėje? Galėsi patogiai sėdėti savo krėsle.

Netrukus Bekė įsitaisė savo sparniniame krėsle, o Lena klestelėjo ant sofos.

– Jau pasakojai, kad būdama devyniolikos Gėza pabėgo nuo šeimos. O kodėl?

Bekė atsiduso.

– Tėvas išrinko jai vyrą. Ji turėjo susižadėti ir po metų ištekėti. Aišku, tą vyrą ji pažinojo, bet tekėti už jo nenorėjo. Nemylėjo jo, net nelaikė simpatišku. Turbūt nereikia aiškinti, ką tai reiškia moteriai. Šiandien tai neįsivaizduojama, bet anuomet dar dažnai pasitaikydavo. Gėzai tai buvo košmaras. Ji nenorėjo tapti motina ir namų šeimininke, juoba praš-

matniu pasiturinčio vyro papuošalu.

– Moterys, galima sakyti, buvo antrarūšės.

– Taip, galima taip sakyti, – sutiko Bekė. – Ko gero, vienintelis dalykas, ką Gėza tikrai galėjo padaryti, tai ir buvo pabėgti. O dar ji troško tapti menininke. Juk žinai, mudvi kartu mokėmės namų ūkio mokykloje Nybiulyje. Ten buvo internatas, prižiūrimas vienuolių. Tvarka labai griežta. Nors Gėza buvo metais vyresnė, gyvenome viename kambaryje. Žinoma, daug kalbėdavomės. Ji jautėsi nelaiminga, jau tada baisiai norėjo pabėgti ir išvykti į Hamburgą. Bet, aišku, bijojo – o kaip ji viena išgyvens didmiestyje. Be normalaus darbo, be tėvų pinigų ir visą laiką baimėje, kad ją sučiups policija.

– Bet gresiančios sužadėtuvės buvo paskutinis lašas?

– Taip, baigusi mokyklą Gėza grįžo į Ziultą. Viską rasi viename iš laiškų. Tėvas išsikvietė ją į kabinetą ir pranešė tą žinią. Būtent taip ji man parašė. Vakar dar sykį perskaičiau. Sužadėtuvės turėjo įvykti po savaitės, tad Gėzai neliko kada svarstyti. Pasakė motinai turinti darkart nuvykti į mokyklą Nybiulyje, nes viena iš vienuolių gulinti mirties patale. – Bekė atsiduso. – Gėza visada mokėjo meluoti ir neraudonuoti. Man nė į galvą nebūtų šovę sąmoningai apgaudinėti tėvų. Tiesiog nebūčiau sugebėjusi.