Šis procesas gali prasidėti pačioje kūdikio raidos pra­džioje. Vieno tyrimo rezultatai pribloškė: buvo nustatyta, kad jau pusantro mėnesio kūdikiai stengiasi įtikti savo mamoms. Tyrėjai filmavo, kaip su savo vaikais bendrauja reaktyvųjį prieraišumo sutrikimą turinčios mamos. Ana­lizuojant vaizdo įrašus pastebėta, kad kūdikiai nusišypso­davo, kai mamos į juos pažiūrėdavo. Joms nusisukus, kū­dikių veide šmėstelėdavo sutrikimo, sustingimo šešėlis. Kitaip tariant, kūdikiai intuityviai žinojo: „Turiu steng­tis praskaidrinti mamos nuotaiką, kitaip bus blogai.“ Aki­vaizdu, kad jiems tai buvo gyvybės ir mirties klausimas.Taigi jau šešių savaičių kūdikis prisiima atsakomybę išlai­kyti ryšį su mama.

Kai kuriems tėvams puikiai pavyksta patenkinti vaiko priklausymo poreikį, užtat vėliau būna sunku vaiką pa­leisti.Geriausiai jie jaučiasi, kai vaikas šalia. Kai kuriems atrodo, kad antraip vaikui kas nors atsitiks. Tokių tėvų vaikai būna pergloboti ir per stipriai prisirišę.

Pasitaiko, kad dėl kokių nors problemų tėvai apskri­tai su vaiku negali užmegzti prieraišaus santykio, pavyz­džiui, kai patys turi rūpesčių arba serga depresija. Vaikas viską jaučia ir jokiu būdu nenori matyti liūdinčių tėvų. Ūgtelėję vaikai tokiais atvejais jaučiasi atsakingi už mamą ar tėtį, jie, pavyzdžiui, gali net atsisakyti žaisti su bendra­amžiais ir mieliau lieka namie, kad tik tėvai būtų laimingi.Taigi, norėdamas sušvelninti tėvų sielvartą, vaikas pasiry­žęs aukoti dalį savo autonomijos.

Sakykime, mama – pavadinkime ją Sabina – vai­kystėje patyrė emocinį šaltumą arba, kitaip tariant negavo reikiamo dėmesio.Gali būti, kad šiam trūku­mui kompensuoti jai prireiks mažojo Leono. Pati to ne­suvokdama, prieraišumu ir dėmesiu savo vaikui ji bandys numalšinti savą meilės ir artumo ilgesį.Labiausiai Sabina norėtų savo brangiausią sū­nelį nuolat myluoti ir nešioti ant rankų. Leonas visai ne­nori, kad jį ištisai kas glaustų, bet jis negali apsiginti nuo motinos meilumo priepuolių ir turi juos ištverti. Kitaip ta­riant, kad patenkintų jos artumo poreikį, Leonas turi pa­aukoti dalį savo erdvės ir laisvės. Jeigu Sabinos elgesys ne­sikeis ir jai fizinio buvimo šalia visada reikės daugiau nei sūnui, tai paliks gilų pėdsaką visam Leono gyvenimui. Jo psichikoje meilė ir prieraišumas asocijuosis su suvaržymais ir įkyriu lipšnumu.Suaugusiam jam bus sunku užmegzti artimus santykius, nes iš savo mamos nebus išmokęs, kaip santykiuose išlaikyti sveiką atstumą. Trauminiai Sabinos vaikystės išgyvenimai susiję su dėmesio trūkumu, o jos sū­naus – su dėmesio pertekliumi.

Beje, Sabinai sūnaus pavyktų netraumuoti, jei ji jau­triau reaguotų į jo siunčiamus signalus.Pavyzdžiui, ma­žasis Leonas dažnai nusisuka pamatęs, kad mama siekia jį paimti ant rankų. Kūdikis tik taip geba išreikšti, kad nori būti paliktas ramybėje. Deja, Sabina šiuos signalus daž­nai ignoruoja. Jau iš pat pradžių ji galėtų suprasti, kad tai jai, o ne sūnui reikalingas artumas. Tai suvokusi, ji ga­lėtų mokytis atpažinti, kada kūdikį geriau palikti vieną, o savo poreikius kuriam laikui atidėti. Akivaizdu, kad šiems procesams įsisąmoninti būtina refleksija – sąmoningas žvilgsnis į save. Ilgainiui tai tikrai atsipirks: daugybė ty­rimų patvirtino, kad vaiko auklėjimo šeimoje sėkmė la­biausiai priklauso nuo tėvų gebėjimo jausti empatiją. Prie šios temos dar grįšime kituose skyriuose.

VISKO PRADŽIA YRA RYŠYS

Kada užsimezga vaiko ir tėvų ryšys? Kai prasideda gy­vybė? Laukiantis? Gimus? Aišku viena: gimus pirmajam vaikui, neabejotinai tampame tėvais, visuomenėje esame įvardijami kaip mama ir tėtis. Iš šalies atrodo, kad tada ir prasideda tėvų ir vaiko santykiai. Faktiškai nuo pirmosios dienos tampame tėvų ir vaiko santykių dalyviais, o kartu ir dalimi saito, kuris paprastai trunka visą gyvenimą.

Vis dėlto santykiai dar nereiškia ryšio.Ar mes au­tomatiškai pamilstame savo vaiką? Ar iškart prisirišame prie jo? Ne. Biologinio santykio su vaiku paneigti nega­lima, tačiau pasitaiko, kad tėvams nepasiseka užmegzti su vaiku emocinio ryšio. Ryšys yra abipusis (tiek tėvų, tiek vaiko) ir aktyvus procesas. Kūdikis visiškai priklauso nuo ryšio su kitais. Jis net spontaniškai atsisuka ten, kur už­uodžia mamą. Mama, taip pat ir kūdikis, per nėštumą, gimdymą ir žindymą biologiškai pasirengia ryšiui. Mama irgi atpažįsta savo kūdikį iš kvapo, pavyzdžiui, gali tiks­liai nustatyti, kurie šliaužtinukai yra jos vaiko. Galima pasakyti, kad šioje srityje mamos, palyginti su tėčiais, turi pranašumų. Tačiau ir mamos, ir tėčiai turi priprasti prie motinystės ir tėvystės. Kad rastųsi tikras vaiko ir tėvų ry­šys, reikia sprendimo: „Taip, noriu būti mama!“ ir „Taip, noriu būti tėtis!“ Tai reiškia, kad abu suaugusieji paskel­bia esantys visiškai pasirengę prisiimti atsakomybę už mažąjį žmogų, tarsi patvirtintų: „Tu – mano.Priimu tave tokį, koks esi.“

Tėtis kartais lieka nuošalyje. Jam teks pasistengti, kad emociškai kūdikį priimtų. „Vis laukiau, kad užplūstų tie ypatingi tėviški jausmai, – papasakojo mums vienas tė­tis ir truputį nusivylęs pridūrė: – Bet veltui.“ Kai kurie gėdijasi, nejusdami ryšio su vaiku arba pasigesdami to­kio pat begalinio susižavėjimo, kokio apimtos atrodo ma­mos. Pasitaiko, kad tėčiai pavyduliauja, pavydi mamai (ir kūdikiui) artimo ryšio. Savo jausmus pripažįstantiems tė­čiams lengviau bendrauti su vaiku, nes jie gali nieko ne­apgaudinėti – nei savęs, nei savo partnerės. Jie gali būti tuo, kuo iš tikrųjų yra, taip įmanomas autentiškas tėvo ir vaiko santykis.Apsimetinėjant stipri meilė vaikui neatsi­ras. Tik su savimi sąžiningas tėtis galės kurti unikalų ryšį su vaiku. Gal tas ryšys ir bus kiek silpnesnis už mamos, bet vaikas jaus, kad yra priimamas ir mylimas.

Artimas ryšys tarp kūdikį priimti nusprendusio tė­čio ir vaiko užsimezga gana greitai. Ryšys su kūdikiu pir­miausia kuriamas per fizinį kontaktą. Tyrimai patvirtino, kad ir paprasčiausiai rūpinantis kūdikiu – jį nešiojant, glaudžiant, rengiant ir vystant – tėčio organizme išsiskiria tas pats prieraišumo hormonas, kaip ir mamoms. Kaip pastebėjai, santy­kiai prasideda nuo ryšio. Ry­šys – mūsų psichikos pagrin­das. Tačiau jis neatsiranda savaime, tam reikalinga nuo­latinė mamos ir tėčio sąveika su vaiku.

TĖTIS, MAMA, VAIKAS – ŠEIMA KAIP SISTEMA

Ar kilo klausimas, kodėl daugiausia pasakojame apie tave ir tavo vaiką, kitaip tariant, kodėl kalbame apie ma­mos ir vaiko arba tėčio ir vaiko santykius? Kodėl ne­kalbame apie abu tėvus kaip komandą? Juk dažniausiai vaikas auklėjamas dviese! Vis dėlto vaikas užmezga ne­priklausomą santykį atskirai su kiekvienu iš tėvų, todėl ir mes apie kiekvieną kalbame atskirai. Be to, šiais laikais yra pačių įvairiausių šeiminių santykių: vaiką gali auginti mama ir tėtis, o vadinamosiose vaivorykštinėse šeimose – tėtis ir tėtis arba mama ir mama. Penktadalį visų šeimų sudaro nepilnos šeimos, dažniausiai jose vaikas ben­drauja su abiem gimdytojais ir kartu ne(be)gyvenančiais tėvais. Naujai sukurtos šeimos pagausėja – kartu su nau­jąja įmote ar įtėviu vaikas „dovanų“ kartais gauna ir nau­juosius brolį ar sesę. Pasitaiko ir tokių alternatyvios šei­mos formų, kai partnerystės neįforminę tėvai net gyvena atskiruose namų ūkiuose, bet būna įsipareigoję drauge užauginti bendrą vaiką. Savaime suprantama, šeima kaip sistema daro didžiulį poveikį tarpusavio santykiams ir santykiui su vaiku. Tėvų ir poros santykių aspektai gali būti labai susipynę.

Buvimas tėvais ir buvimas partneriais – itin glau­džiai susiję dalykai, bet daugelis tai pamato tik susidūrę su sunkumais. Jei pora ima nesutarti, sakykime, dėl neiš­tikimybės, partneriai paprastai vangiau bendradarbiauja ir augindami vaiką. Pavyzdžiui, gali niekaip nesutarti, kas pasiims vaiką iš darželio. Sudėtingiausia, kad to prie­žastis yra ne neįveikiama problema, o poroje atsiradu­sio konflikto perkėlimas su vaiko priežiūra susijusiems klausimams. Lygiai taip pat tėvystės ar motinystės sun­kumai gali būti perkeliami į poros santykius: kai tėčio ar mamos vaidmuo vargina arba kelia stresą, dažnai pa­šlyja ir poros santykiai. Kar­tais atrodo, kad nuo įtampos ši išsiskirs. Mes kartais taip stipriai įsijaučiame į savo kaip tėvų vaidmenį, kad nebe­gyvename kaip pora. Pamirštame, kad esame moteris ir vyras, iš mūsų telieka „mamytė“ ir „tėtukas“.

Vaikai nori, kad tėvai sutartų. Jie gana lengvai pakelia atvejus, kai retkarčiais tėvų nuomonė išsiskiria arba kai jie susiginčija dėl smulkmenų. Tačiau apskritai, vertinant iš vaiko perspektyvos, mama ir tėtis turėtų sutarti. Jie tu­rėtų sudaryti, moksliškai kalbant, tvarią tėvų sąjungą. O tam pirmiausia reikia bendradarbiauti ir tartis.

Kad tai pavyktų, būtinos kelios prielaidos. Daugelis porų net nesusimąsto, kas lemia gerus tarpusavio santy­kius. Gal to ir nereikia, kol esate įsimylėję arba kol viskas vyksta kaip sviestu patepta. Tačiau vėliausiai tuomet, kai susilaukiate pirmojo bendro kūdikio, atsiranda ir ben­dra atsakomybė, o bet kokie mažmožiai ima veikti poros santykius. Norėtume išvar­dyti kelis tipiškus atvejus, kada verta suklusti.

Jei kurioje nors iš aprašytų tipiškų konfliktinių situ­acijų atpažinsi savo santykius, nereikėtų numoti ranka. Jei tėvams nepavyksta sėkmingai bendradarbiauti, vaikas automatiškai irgi susiduria su problema. Net jei tau pasi­seks su vaiku išlaikyti puikius santykius, ta problema nie­kur nedings. Taip jau yra, kad vaikai myli abu tėvus, ne mamą ar tėtį atskirai.

DAŽNOS PROBLEMOS

Tipiškos situacijos, kurios apkartina šeiminę laimę:

◇ Santykiuose nesijauti laiminga (-as). Bet to neparodai, kad išsaugotum šeimą.Ką daryti? Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas konkrečiai trukdo pajusti laimę.Tada galėtum pasistengti neignoruoti savo poreikių.Tai nebus paprasta, gal net prireiks psichologo pagalbos, bet dėl santykių stengtis verta, nes jei ir toliau neigsi, kas tave slegia, ir nepaisysi savęs, ilgainiui santykiai atšals, o nuo to kentės visa šeima.

◇Visiškai nesutampa jūsų požiūris į vaikų auklėjimą. Dažnai tik gimus pirmajam vaikui išryškėja ver­tybiniai poros skirtumai.Tuomet, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad vienam iš tėvų labai svarbu saugumas, jis net pasiryžęs kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį, o kitam didžiausia vertybė auklėjant vaikus, pasirodo, yra savarankiškumas, todėl nuolatinio rūpinimosi vaiku jis visiškai nesupras.Konfliktų gali kilti dėl nepa­sitikėjimo arba skirtingo požiūrio, kaip tvarkytis su pinigais ir kaip juos leisti.Ką daryti? Tokiu atveju apskritai reikėtų išsiaiškinti, kas gyvenime svarbiausia ir ką norite perduoti savo vaikams.

◇Abu patiriate nuolatinį stresą. Neretai partneriai nelabai supranta, kiek reikalų tenka sutvarkyti per dieną ir kaip tai padaryti.Abu dirba išsijuosę, bet nuolat pykstasi dėl nepasisekusių arba nebaigtų darbų.Ką gi daryti? Susėdę užrašykite viską, ką rei­kia padaryti, visas savo pareigas – tiek šeimoje, tiek kiekvieno darbe.Užrašykite ir ką įdomaus kiekvienas norite nuveikti.Drauge pasvarstykite, kurias svar­bias užduotis galite atlikti patys, kurios pareigos yra mažiau svarbios, o kur galite paieškoti pagalbos.Šį vakarą įsivaizduokite, kad jūsų šeima – nedidelė įmonė.Kaip ją racionaliau valdyti?

◇Jūsų šeimoje duodama ir imama nevienodai. Gal tavęs neapleidžia jausmas, kad atsakomybę už finansinį saugumą prisiimi tik tu, o tavo partneris (-ė) tuo nesirūpina? O gal tavo pečius slegia atsakomybė už visos šeimos emocinį arba socialinį gyvenimą? Nesvarbu, dėl ko konkrečiai, bet tave tai erzina arba jautiesi taip nusivylęs (-usi), kad nuolat pykstatės.Ką daryti? Rekomenduojame Stefanie Stahl knygą „Jeder ist beziehungsfähig“ („Darnesni santykiai kiekvienam“).Joje rasi paprastų įžvalgų, kaip šią situaciją pakeisti, taip pat patarimų, kaip spręsti kitas tipiškas santykių problemas.

◇Nesate lygiaverčiai. Vienas atrodo svarbesnis arba sti­presnis už kitą.Neretai pasitaiko, kad partnerystėje po kurio laiko nelieka lygybės, o tapus šeima dažnai pasikeičia ir partnerių šeiminio gyvenimo pareigos.Po kurio laiko kinta ir galios pusiausvyra, nors to gal ir nenorėjote.Vieną dieną į namus daugiau pinigų parne­šančio partnerio balsas netikėtai pasidaro svarbesnis arba mažiau uždir­bančiam partneriui apskritai pasiūloma nebedirbti.Pasitaiko, kad labiau vaikais besirūpinantis partneris ignoruoja kito gebėjimus auklėti vaikus.Ką tada daryti? Turėtum siekti, kad poroje vėl taptumėte lygiaverčiai, o tam reikia pačiam paaugti viduje ir stiprinti savivertę.

Kad ir kokios dramatiškos iš pradžių atrodo išvar­dytos situacijos, norime pabrėžti: pradėjus nagrinėti šias problemas, rasis ir sprendimų.Dažnai sukliudo mūsų noras trūks plyš turėti laimingą šeimą, tada bet kokį susi­erzinimą linkstame ignoruoti.

Užauginti vaiką – milžiniškas darbas.Visiškai nor­malu, kad tapti tėčiu ar mama yra ir didžiausias jūsų san­tykių išbandymas, gali tekti daug ką keisti.Vaikams vi­sada svarbu, kad tėvai sutartų ir mylėtų vienas kitą, todėl ypač sunku, kai poros santykiai pašlyja ir tėvai nuspren­džia skirtis.Tiesa, pasibaigia tik partnerystė – tėvų vai­dmuo ir po skyrybų išlieka. Dar daugiau: reikia iš naujo ieškoti būdų sugyventi, jei savo vaikui ir toliau norite būti geri tėvai. Vaikams ide­alu, jei ir po skyrybų tėvai gerai sutaria, bent jau svar­biausiais auklėjimo klausimais. Čia reikia brandaus po­žiūrio į konfliktų sprendimą ir gebėti atskirti tarpusavio santykių problemas nuo tėvystės sunkumų.