C. Woodardas savo knygoje pateikia dar negirdėtą ir tikrais faktais pagrįstą pasakojimą apie Karibų jūros piratų gaują, kurios priešinimasis imperialistinei valdžiai paskatino sukilimą visame pasaulyje įsikūrusiose kolonijose.
Knygos autorius Karibų piratų nesmerkia, bet ir neromantizuoja. Jis siekia apie juos papasakoti kuo objektyviau, remdamasis istoriniais šaltiniais. Pasitelkęs biografinį metodą, bando atskleisti įvykių ryšius ir motyvacijas. Rašant šią knygą, jam teko daug laiko praleisti bibliotekose, muziejuose, pačiam apsilankyti daugybėje veiksmo vietų ir konsultuotis su įvairiais specialistais. Tad neišgalvotas nė vienas dialogas.
XVIII a. pradžioje Karibuose viešpatavo tokie garsūs piratų kapitonai kaip Samuelis Bellamy’is (Juodasis Semas), Edwardas Thatchas (Juodabarzdis) ir Charlesas Vane’as. Drauge su kitais piratais – buvusiais jūrininkais, sutarčių susaistytais tarnais bei pabėgusiais vergais – ši Skrajojanti gauja Bahamose įvedė šiurkščią, bet išskirtinę demokratiją. Piratai sugebėjo uždaryti prekybos kelius, atkirsti Europą nuo jos kolonijų Naujajame Pasaulyje ir sukurti tokią laisvės zoną, kurioje tarnai buvo laisvi, juodaodžiai galėjo būti lygiateisiai piliečiai, o lyderiai buvo renkami arba nuverčiami balsuojant. Nors piratavimo aukso amžius truko vos dešimt metų, trumpą šlovės laikotarpį piratų respublika buvo išties sėkminga.
Piratams pavyko sukurti bendrą kultūrą, neatsižvelgiant į skirtingas tautybes, rases, religijas ir net kalbas. Susitikę jūroje piratų laivai dažnai sujungdavo pajėgas ir padėdavo vieni kitiems. Laivams vadovauta demokratiškai: kapitonus rinkdavo balsuodami, laimikį dalydavosi po lygiai, o svarbius sprendimus priimdavo viešoje taryboje. Nors valdžia piratus vaizdavo kaip žiaurias ir pavojingas pabaisas, prievartautojus ir žudikus, daugybė šių pasakojimų buvo tyčia sutirštinti, norint palenkti skeptiškai nusiteikusią visuomenės dalį.
Knygoje „Piratų respublika. Neįtikėtina Karibų piratų istorija“ sužinosite, kokios asmenybės slypi už garsių piratų kapitonų pavardžių, kas skatino piratus elgtis vienaip ar kitaip, kokį vaidmenį aukso amžiuje suvaidino moterys piratės ir kas lėmė piratavimo eros žlugimą.
Intriguojantis ir nuoseklus pasakojimas leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie Karibų piratų gyvenimą ir nuotykius. Skaitytojų vaizduotę dar labiau sužadina ir į piratų laikus nukelia knygos iliustracijos, paįvairinančios išsamius įvykių aprašymus.
KNYGOS IŠTRAUKA
Rackhamas į Nasau atvyko 1719 m. gegužės viduryje ir įtikino Rogersą suteikti jo vyrams malonę. Jie kurį laiką gyveno Nasau, prekiavo laikrodžiais ir kojinėmis, gėrė likusiose tavernose bei viešnamiuose. (Galima spėti, kad Rogersas, kuris buvusiems piratams ir toliau dalijo protestantų religinius lankstinukus, privertė užsidaryti kai kurias moraliai abejotinas įstaigas.) Kai pinigai baigėsi, Rackhamo draugai išplaukė kaperiais arba prekiniais laivais. Rackhamui dėl dvigubos kapitono grobio dalies pinigų užteko ilgiau. Per tą laiką jis susipažino su viena prasčiausiai pagarsėjusių Niu Providenso paleistuvių Anne Bonny, kuri buvo ištekėjusi už Jameso Bonny’io – eilinio pirato, tapusio vienu iš Rogerso informatorių. Patraukli jauna moteris, kuri keikėsi kaip piratas ir daugybę kartų buvo neištikima savo vyrui, Rackhamui krito į akį. Meilindamasis jai išleido visus pinigus, tada išplaukė į vieną iš paskutinių Burgesso kaperio misijų ir jam priklausančią grobio dalį iššvaistė mylimosios Bonny poreikiams. Įsimylėjėliai 1720 m. vasaros pradžioje kreipėsi į Bonny’į prašydami anuliuoti santuoką. Šis sutiko tai padaryti mainais į nemažą pinigų sumą, tačiau jiems reikėjo gerbiamo liudininko, kuris galėtų pasirašyti dokumentus. Rinkdamiesi liudininką, jie suklydo. Jūrininkas Richardas Turnley’is – kai kuriose grupėse nekenčiamas dėl to, kad, Rogersui pirmą kartą atvykus į salą, šis į uostą sėkmingai nuplukdė „HMS Rose“ – ne tik atsisakė būti liudininku, bet ir apie susiklosčiusią situaciją informavo gubernatorių Rogersą. Jis, ko gero, buvo per daug prisiskaitęs atsiplukdytų religinių lankstinukų, nes pasakė Bonny: jei anuliuos santuoką, ją įmes į kalėjimą ir privers Rackhamą ją nuplakti. Anne „pažadėjo būti labai gera, gyventi su savo vyru ir neleisti laiko su palaida kompanija“. Tačiau neketino laikytis nė vieno iš šių pažadų.
Kadangi negalėjo santykių tęsti krante, Rackhamas ir Bonny nutarė kaip piratai išplaukti į jūrą. Pora užverbavo pustuzinį nepatenkintų buvusių piratų ir artimą Anne draugę – persirengėlę jūrininkę Mary Read. „A General History of the Pyrates“ autorius klaidingai teigė, kad Bonny ir Read susitiko jūroje, kai vyru persirengusi Read prievarta buvo paimta į Rackhamo piratų šliupą. Remiantis šiuo dažnai kartojamu pasakojimu, Bonny patiko šis skaisčiaveidis naujokas, o apie jo lytį sužinojo tik pabandžiusi suvilioti. Sakoma, tada Read papasakojo, jog mama ją augino kaip berniuką, kad galėtų apsimesti, jog tai kito vyro sūnus, kad ji tarnavo kaip jūrininkas pėstininkas, o į Nasau atvyko tada, kai piratai užėmė prekinį laivą, kuriame ji tarnavo. Iš tikrųjų gali būti, kad abi šios moterys susitiko, kai Bonny pamanė, jog Read yra dailus jaunuolis, bet šis susitikimas beveik garantuotai įvyko ne jūroje, o Nasau. Mes tai žinome, nes, prieš Rackhamui ir Bonny nusprendžiant kartu imti piratauti, Mary Read ne tik buvo su jais, bet ir gubernatorius Rogersas jau žinojo apie jos tapatybę bei lytį, nes šias moteris jų vardais įvardijo oficialioje proklamacijoje, išspausdintoje Bostono laikraštyje.
Šis pasakojimas iš dalies teisingas: abi moterys iš tikrųjų tapo persirengėlėmis piratėmis. 1720 m. rugpjūčio 22-osios vėlyvą naktį Rackhamas, Anne Bonny, Mary Read ir šeši vyrai pavogė vieną greičiausių laivų Bahamose – kaperiui Johnui „Pagauk, jei gali“ Hamui priklausantį dvidešimties tonų, šešių pabūklų šliupą „William“. Laivo „Delicia“ denyje esantys sargai apklausė iš uosto išplaukiančius piratus, bet šiems pavyko apgauti pasakius, kad ketina vakarą praleisti už uosto, nes nutrūko jų inkaro virvė. Tačiau jie su „William“ užplaukė už Niu Providenso ir pradėjo plėšti žvejybines kanojas bei kitus laivus iš įvairių Bahamų vietų. Plėšikų skaičius augo, nes prie jų kompanijos prisijungė nelaimingi jūrininkai ir buvę piratai. Rackhamas ir Bonny taip pat įdėjo papildomų pastangų, mėgindami susekti Richardą Turnley’į, kurį žinojo medžiojant vėžlius vienoje iš Bahamų išorinių salų. Jie sunaikino jo valtį ir prievarta paėmė tris įgulos narius, o Turnley’is ir jo sūnus pasislėpė miške. Ketvirtą įgulos narį jie paliko su žinute Turnley’iui: jei Rackhamas ir Bonny kada nors jį pamatys, tai nuplaks iki mirties.
Per kelis artimiausius mėnesius Bonny ir Read tapo neišskiriamos ir priėmė savotišką kompromisą dėl aprangos. Buvęs belaisvis teisme liudijo, kad, „pamačiusios laivą, vydamosi arba puldamos, vilkėjo vyriškais drabužiais“, kaip labiau mėgo Read, „o kitais atvejais jos dėvėjo moteriškus drabužius“. Tais laikais, kai apie moteris jūrininkes niekas nebuvo girdėjęs, Bonny ir Read aktyviai dalyvavo kovoje: nešiojo paraką vyrams, kovėsi mūšiuose ir terorizavo belaisvius. Dorothy Thomas, žvejė, kurią piratai sučiupo Jamaikos šiaurinėje pusėje, liudijo, kad šios dvi moterys „vilkėjo vyrų švarkais ir ilgomis kelnėmis, o galvas buvo apsivyniojusios skaromis <...>, rankose laikė mačetę ir pistoletą, o vyrus keikė ir plūdo [ragindamos] <...> ją užmušti, kad negalėtų [liudyti] prieš juos“. Thomas pridūrė, kad vienintelis dalykas, išduodantis, kad jos moterys, „buvo krūtų dydis“. 1720 m. spalio 20 d. šie piratai drąsiai užpuolė šliupą „Mary & Sarah“, kol jis buvo išmetęs inkarą Drai Harbore, Jamaikos šiaurinėje pakrantėje. Laivo kapitonas pabrėžė, kad Bonny „rankoje laikė pistoletą“, o „jos abi buvo labai palaidos, daug keikėsi ir plūdosi, buvo pasiryžusios laive daryti bet ką“.
Nors laive turėjo meilužę, Rackhamo strategija ir toliau buvo nutrūktgalviška. Didelę spalio dalį praleido Jamaikos pakrantėse, šokinėdamas nuo uosto prie uosto, vogdamas nedidelius laivus ir verbuodamas papildomus įgulos narius. Netrukus jį pradėjo persekioti keli Jamaikos kaperiai, tarp jų ir vadovaujamas buvusio Bahamų pirato Jeano Bondavaiso, terorizavusio ispanų laivus. Bondavaisas Rackhamą pasivijo tuo metu, kai šis ieškojo naujų rekrutų pakrantėse netoli Jamaikos vakarinio kyšulio. Užuot stengęsis nuslėpti tapatybę, Rackhamas kaipmat iššovė į Bondavaiso laivą. Šis atsitraukė pranešti apie įvykį kapitonui Jonathanui Barnetui – kaperiui, medžiojančiam Rackhamą gausiai ginkluotu nuosavu šliupu. Barnetas Rackhamą vijosi visą popietę, iki pat vėlyvo vakaro, kai Rackhamo vyrai pradėjo gerti. Galbūt dėl alkoholio piratams tapo sunku suvaldyti šį greitą laivą, nes dešimtą valandą Barnetas pakankamai priartėjo, kad galėtų jiems šūktelėti. Jis įsakė „nedelsiant pasiduoti Anglijos karaliaus vėliavai“. Kažkas iš Rackhamo šliupo atsakė: „Mes savo vėliavos nenuleisim“, o Barnetas sulig tais žodžiais iššovė iš sukiojamojo pabūklo.
Tada Rackhamo vyrai spruko į triumą, o Read ir Bonny liko ant denio. Remiantis „General History“, Read „pašaukė pasislėpusiuosius po deniu kautis kaip vyrus, o supratusi, kad šie nesijudina, iššovė iš savo ginklų į triumą tarp jų ir vieną užmušė, o kitus sužeidė“. Po kelių akimirkų Barneto vyrai iššovė iš vieno borto patrankų ir iš paskos paleido krušą šratų iš kitų ginklų, ant denio nukrito piratų gikas, o netrukus ir šūvių suvarpyta pagrindinė burė. Negalėdami valdyti savo laivo, piratai meldė pasigailėti. Barneto vyrai įsiveržė per turėklus, sučiupo visus esančius laive ir kitą rytą pristatė anglų karininkui krante. Netrukus Kartūninis Džekas, Anne Bonny bei Mary Read pateko į Spaniš Tauno kalėjimą ir laukė teismo.
Tarp kitų kalinių ten buvo ir Charlesas Vane’as. Nežinoma, ar piratams pavyko tarpusavyje pasikalbėti, tačiau jei taip, Vane’as savo buvusiam kvartirmeisteriui galėjo nepagailėti piktų žodžių. Jei prieš dvejus metus Rackhamas nebūtų vadovavęs sukilimui prieš jį, galbūt Vane’ui būtų pavykę surinkti panašaus dydžio piratų flotilę kaip tos, kurioms vadovavo Bellamy’is ir Juodabarzdis. Padalinus pajėgas, nė vienas šių vyrų nebeturėjo pakankamai galios padaryti rimtos žalos Britanijos imperijai. Rackhamas buvo vienas iš pirmųjų pripažintų kaltais ir nuteistų. 1720 m. lapkričio 18-ąją, jo egzekucijos dieną, Anne Bonny leista paskutinį kartą jį pamatyti. „Man labai gaila, – pasakė ji, – tačiau, jei būtum kovojęs kaip vyras, nereikėtų būti pakartam kaip šuniui.“ Tą dieną jis ir dar keturi vyrai buvo pakarti Kartuvių Taške Port Rojale. Vėliau kūnas įdėtas į narvą ir pakabintas nedidelėje šio uosto saloje, dabar vadinamoje Rackhamo sala. Galbūt Rackhamą ir Vane’ą pakorė atskirai, tačiau jų kūnus Port Rojalo uoste pakabino taip, kad jie ir toliau būtų vienas kito akiratyje.
O Mary Read ir Anne Bonny teismas įvyko 1720 m. lapkričio 28 d., jos pripažintos kaltomis ir paskirtas mirties nuosprendis. Gubernatoriui Lawesui ir kitiems Spaniš Tauno teismo pareigūnams piratės padarė staigmeną. „Gynėsi savo pilvais“, sakė, kad „laukiasi“ ir dėl šios priežasties joms negalima įvykdyti mirties bausmės, nes teismas neturėjo teisės atimti vaisiaus gyvybės. Lawesas įsakė moteris apžiūrėti, o apžiūrint jų teiginiai patvirtinti. Bausmės vykdymas buvo atidėtas ir moterys greičiausiai grąžintos į kalėjimą. Mary Read ten mirė nuo stipraus karščiavimo ir 1721 m. balandžio 28 d. palaidota Šv. Kotrynos bažnyčioje Jamaikoje. Anne Bonny likimas neaiškus, nors mirties bausmė ir jai greičiausiai neįvykdyta. Gali būti, kad, jai laukiantis, seniai atitolęs jos tėvas, gana turtingas Pietų Karolinos plantatorius, sugebėjo pasirūpinti, kad duktė būtų paleista. Jeigu ji ir mirė Jamaikoje, įrašų apie jos laidotuves neišliko.
