J. Bernard Hutton. „Šnipės“
Dž. Bernardo Hatono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus.
Dž. Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.
Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.
Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra rengiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.
Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.
Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.
Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.
Kviečiame skaityti ištrauką:
11 skyrius
Skandinaviško grožio mergina
iš Leningrado
Šaltas, išdidus, skandinaviškas Gretos Nilson grožis, šviesūs plaukai ir švytinčios žibuoklių žydrumo akys būtų jai pelniusios didžiausius viršelio merginos honorarus už nuotraukas. O atsidūrusi režisierių rankose ji būtų tapusi tikra žvaigžde ne tik dėl savo žavesio ir aktorės talento, bet ir aukšto intelekto, nes jai buvo būdingas retas grožio ir proto derinys.
Tačiau Greta visai nepageidavo atsidurti rampų šviesoje, netroško publikos liaupsių. Savo talentus ji pašventė prekybai. Kopenhagos centre išsinuomojusi patalpas, pati pasirūpino jų apdaila ir atidarė dovanų parduotuvę, kuri vos per kelias savaites išpopuliarėjo ir ėmė klestėti. Šią sėkmę, be abejonės, lėmė Gretos Nilson žavesys ir asmenybė, užtikrinę klientų ir personalo pasitenkinimą.
Daniškai Greta kalbėjo puikiai lyg savo gimtąja kalba, nors retsykiais jos balse pasigirsdavo užsienietiškų intonacijų. Bet to ir reikėjo tikėtis. Juk iš tiesų Greta buvo švedė, visą gyvenimą gyvenusi Geteborge, kol meilė vyrui danui atvedė į Kopenhagą. Ji greitai priprato prie čionykščio gyvenimo būdo ir net įvykus „liūdnajam įvykiui“ nusprendė likti gyventi šiame mieste. O liūdnasis jos gyvenimo įvykis buvo vyro išdavystė. Kalbėta, kad jis susirado kitą moterį, ši laukėsi jo kūdikio, tačiau Gretos draugai nesistengė išpešti daugiau smulkmenų apie tą romaną. Jai, akivaizdu, buvo pernelyg skaudu apie tai kalbėti. Taigi, Greta ir jos dovanų parduotuvė naudojosi danų gerumu ir svetingumu, o šie nė neįtarė, kad ir parduotuvė, ir jos šeimininkė yra klastingi užsienio galios įrankiai.
Greta buvo, ko gero, viena sėkmingiausiai pastarąjį dešimtmetį veikusių šnipių. Ištisus dvylika metų, nesukeldama įtarimų, ji vykdė žvalgybinę veiklą, o išaiškėjus tikrajai tapatybei, jai pavyko išvengti suėmimo keistomis aplinkybėmis, kurios vertė rimtai abejoti jos kalte.
Greta Nilson buvo ne danė ir net ne švedė. Ji buvo rusė ir vadovavo sėkmingai sovietų sumegztam rezidentų žvalgybininkų tinklui, kurio centre veikė iš pažiūros nekalta dovanų parduotuvė.
Tikroji Gretos Nilson pavardė – Valentina Nikolajevna Malinovska, jos tėvas buvo vienas iš Leningrado partorgų. Dėl „nepriekaištingos bolševikinės“ kilmės ir fanatiško atsidavimo komunizmo idealams Valentina tapo puikia priemone toliau jiems įgyvendinti. Sovietų slaptajai tarnybai renkantis kandidatus žvalgybininkų mokymams, ypač buvo atkreiptas dėmesys į jos sumanumą ir grožį. Į sovietinę šnipų mokyklą Prachovkoje ji buvo pasiųsta 1944 metų spalį. Čia patekusiai Valentinai Nikolajevnai suteikta nauja tapatybė – ji tapo Greta Nilson, Geteborge gimusia švede. Oficialiai ji buvo užregistruota kaip sovietų slaptosios tarnybos agentė, kodinis numeris D-441610 / 011-P.
Sovietų šnipų mokyklų vadovai elgiasi itin apdairiai, todėl ir Valentinos instruktoriai tik po dešimties metų nusprendė, kad gali ją išsiųsti į Švediją, kad čia ji bus priimta kaip gimusi ir užaugusi Švedijoje. Mergina daug mokėsi, kol galiausiai tapo tikra šiuolaikinės žvalgybos specialiste. Kai 1954 metų lapkritį Prachovkoje išlaikė baigiamuosius egzaminus, jai buvo trisdešimt vieni. Tada buvo nuspręsta, kad ji tinkamai pasirengusi perimti dalį sovietų rezidentų žvalgybininkų tinklo... Danijoje!
Vis dėlto dar kurį laiką Greta Nilson liko Prachovkoje. Maskvos slaptosios tarnybos štabo pirmosios valdybos (kuri buvo atsakinga už „tikrų užsieniečių tapatybių parinkimą“ ir „naujų pavardžių suteikimą sovietų slaptosios tarnybos agentams“) direktoriaus vis netenkino Gretos priedangos dokumentai. Jis įsakė nuodugniai viską patikrinti, kad būtų užtikrintas šios šnipės saugumas ateityje. Galiausiai paskutine ataskaita patvirtinta, kad „priedanga pavojaus nekelia“. Pagaliau po dešimties ilgų studijų metų dar viena sovietų šnipė buvo pasirengusi stoti į kovą.
Likus dviem savaitėms iki 1954 metų Kalėdų, Greta buvo slapta permesta „į gimtinę“. Mėnesį ji pratinosi gyventi Švedijoje, daug keliavo, susipažino su šia šalimi, ir, pritaikydama šnipų mokykloje išmoktus metodus, aiškinosi, ar nekelia įtarimų uoliems kontržvalgybos agentams. Šiuo „aklimatizacijos“ laikotarpiu ji klusniai laikėsi griežtos sovietų slaptosios tarnybos taisyklės kurį laiką žvalgybine veikla neužsiimti.
Atvykusi į Švediją, Greta netrukus išvažiavo į Kopenhagą. Čia sovietų slaptosios tarnybos trečiosios valdybos nurodymu ji ištekėjo už dano. „Vyras“ jai buvo itin kruopščiai parinktas ir SSRS slaptosios tarnybos atrankos komisijos patvirtintas. Jis buvo karštas komunistų rėmėjas, vadinamasis bendrakeleivis, fanatiškai atsidavęs Kremliaus ideologijai. Metų metus jis apsimetinėjo garbingu ir religingu verslininku, nors tuo pat metu vykdė ardomąją veiklą, prisidėdamas prie raudonųjų penktosios kolonos tikslų įgyvendinimo. Jis nuolankiai pakluso sovietų Centro komiteto įsakymui per santuoką suteikti Gretai teisę gauti Danijos pilietybę.
Netrukus po vedybų Gretos vyras kažkur dingo. Dabar žinoma, kad sovietų slaptosios tarnybos transporto padalinys skubiai suorganizavo jo pervežimą į SSRS. Jis gavo kalbos instruktoriaus vietą KGB kontroliuojamoje Prachovkos šnipų mokykloje.
Greta tapo teisėta Danijos piliete su visomis teisiškai jai priklausančiomis privilegijomis beveik be jokių užsieniečiams paprastai taikomų apribojimų. Atsakingos Danijos valdžios institucijos nė karto neįtarė, kad Gretos santuoką iniciavo Maskva; kiek įtartinas galbūt galėjo pasirodyti tik aplinkinių komentaras apie ją: „Koks kvailas vis dėlto jos vyras, kad paliko tokią gražią ir nuostabią moterį!“
Slaptosios tarnybos štabas Maskvoje galėjo parūpinti Gretai lėšų, reikalingų susikurti priedangą ir suburti žvalgybos tinklą. Tačiau viskas, ką darė Greta, bet kada galėjo būti patikrinta, todėl steigdama įmonę ji turėjo sugebėti įrodyti, iš kur gavo jai reikalingo kapitalo. Čia ji puikiai pasinaudojo savo asmeniniu žavesiu. Rado būdų susipažinti su keliais pasiturinčiais danų verslininkais ir negailestingai jais pasinaudojo. Pasitelkusi seksualumą, ji sugebėjo įtikinti šiuos naivuolius finansuoti jos steigiamą dovanų parduotuvę. Šie su džiaugsmu pavedė šiai gražuolei įmonės valdymą, o mainais už tai slapčia būdavo pamaloninami jos teikiamomis paslaugomis. Taip, be jokių skrupulų manipuliuodama seksu, Greta susirado įtakingų, aukštą socialinę padėtį užimančių draugų ir užsitikrino teisėtą kapitalo šaltinį.
Gretos vadovaujamas tinklas daugiausia rinko informaciją apie NATO objektus, jų smogiamąją galią, išgaudavo kitas itin svarbias karines ir technines paslaptis. Kiti jo tikslai buvo tik artimų draugų ratuose besidalijama slapta informacija, susijusi su ekonominėmis ir politinėmis strategijomis. Gretos atrinkti agentai ir informatoriai, ėję svarbias pareigas Danijos valdžios institucijose, jai nuolat perduodavo duomenis ir informaciją, kurią itin vertino Maskva.
Mikrojuostos su įslaptintais brėžiniais, diplomatiniais dokumentais, slaptomis ataskaitomis būdavo slepiamos gudriai sukonstruotose, nekaltai atrodančiose dėžutėse. Drabužių šepečiai, elektriniai skustuvai, žadintuvai, elegantiškos pudrinės ir daugybė kitų panašių prekių iš dovanų parduotuvės Kopenhagoje reguliariais reisais keliavo orlaivių, traukinių ir laivų keleivių bagaže. Jose būdavo paslėpta informacija, skirta SSRS slaptosios tarnybos štabui. Koduoti skubūs pranešimai ir ataskaitos Gretos viršininkams būdavo perduodami aukšto dažnio trumpųjų bangų radiju. Be to, buvo siunčiama daugybė mikronuotraukose užfiksuotų pranešimų, paslėptų po atvirukų pašto ženklais; jie galutinį adresatą pasiekdavo aplinkiniais keliais, per tariamus kitus adresus, išsibarsčiusius po visą Vakarų pasaulį. Tad svarbios paslaptys slaptosios tarnybos vadovus Maskvoje pasiekdavo daugybe įvairiausių būdų.
Netrukus Greta užmezgė dalykinius santykius su Stokholme dirbusiu sovietų slaptosios tarnybos kolega, kuris artimai bendravo su šnipu pulkininku Stigu Venerstriomu (Stig Wennerström). Maskva jų nesankcionavo, tačiau šis asmeninis susitarimas tarp dviejų rezidentų tinklų vadovų leido jiems keistis naudinga informacija ir gauti daugiau faktinių įrodymų, kuriuos galėjo siųsti į Maskvą. Taip jie abu pagerindavo savo asmeninę reputaciją Maskvos viršininkų akyse. Šnipai visada siekia įtikti savo šeimininkams; jų gyvenimas pavojingas – nepatenkintas viršininkas nesunkiai gali atsikratyti nepatikusio operatyvininko, „nutekindamas“ informaciją apie jo šnipinėjimo veiklą atitinkamoms institucijoms ar net dar nuožmesnėmis priemonėmis. Žinoma atvejų, kai specialiai pasiųsti KGB „baudžiamieji“ būriai nužudydavo savus sovietų šnipus.
Gretos dovanų parduotuvė niekada nekėlė įtarimų. Gražioji jos šeimininkė buvo laikoma gera ir garbinga piliete. Tarpininkai, jos ir kitų agentų ryšininkai būdavo laikomi įprastais krautuvės klientais. Gretos sėkmės paslaptis ta, kad jos tarpininkai niekada nelaikė rankose jokių kaltinamųjų įrodymų. Taip pat jiems niekada nebūdavo tiesiai į rankas mokamas joks užmokestis. Užėję į parduotuvę, informaciją jie paprasčiausiai pašnibždėdavo Gretai į ausį, tuo pačiu būdu gaudavo ir nurodymus, kuriuos turėdavo perduoti kitam agentui. Mikrojuostos ir užmokestis už paslaugas jiems būdavo paliekamas išradingai įrengtose slaptavietėse ir pasiimamas iš jų tik tada, kai būdavo visiškai saugu.
1963 metų birželį pulkininkas Stigas Venerstriomas buvo suimtas. Iš karto po jo arešto Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse prasidėjo intensyvi šnipų medžioklė. Nors jokių ryšių su Gretos dovanų parduotuve nebuvo aptikta, Greta išmintingai nusprendė, kad padidėjęs kontržvalgybininkų budrumas ir suintensyvėjęs skandinavų, amerikiečių ir britų kontržvalgybos specialistų bendradarbiavimas gali kelti grėsmę kuriam nors iš daugelio jos agentų. Ji iš karto uždraudė tarpininkams lankytis dovanų parduotuvėje ir pristatė naują, saugesnį bendradarbiavimo būdą. Jos agentų rezidentų tinklo nariai ėmė palaikyti ryšį per specialias slaptavietes. Nurodymai tarpininkams, agentams ir informatoriams būdavo perduodami per koduotus skelbimus spaudoje. Pavyzdžiui, skelbimu: „Brangusis, prašau, grįžk namo, siaubingai tavęs pasiilgau, Karen“, iš tiesų buvo pranešama agentui A, kad jis galįs pasiimti jam skirtus nurodymus ir užmokestį rytojaus dieną iš specialios slaptavietės O1, esančios Fiolastraede gatvėje Kopenhagoje. Agentui A perėmus šiuos koduotus nurodymus, juose jis rasdavo naujo Gretos pranešimo tekstą. Kai agentas A tame pačiame laikraštyje paskelbdavo tokį iš anksto parengtą skelbimą: „Anita, pietausime įprastoje vietoje trečiadienį, atsivesiu ir Olafą, Karlas“, Greta žinodavo, kad iš slaptavietės O2, esančios Loevstraede gatvėje Kopenhagoje, reikia paimti mikrojuostą su slapta NATO informacija. Iš anksto parengtas kodas būdavo keičiamas kiekvienam skelbimui, skirtingi agentai naudodavosi skirtingų laikraščių ir žurnalų paslaugomis.
Gyvybiškai svarbios žinios būdavo pranešamos telefonu. Greta užtikrino ir šių pranešimų apsaugą, pasinaudodama juodąja dėže. Taip vadinosi sovietų slaptosios tarnybos technikų sukurtas specialus aparatas, skirtas agentų, dirbančių užsienio šalyse, telefoniniams pokalbiams apsaugoti.
Greta išgalvota pavarde išsinuomojo biurą, jame paprašė įrengti du telefonus, turinčius skirtingus numerius. Savo agentams ji nurodė vieną šių numerių, kuriuo jie turėjo skambinti, norėdami skubiai pranešti iš anksto užkoduotas naujienas. Antrąjį telefoną laikė paslaptyje. Abu telefonus sujungė su juodąja dėže. Laukdama tam tikro agento skambučio, ji pati surinkdavo slaptojo telefono numerį iš viešojo miesto telefono. Agentas surinkdavo kito, jam žinomo telefono numerį, tada juodoji dėžė šiuodu skambučius sujungdavo ir taip Greta galėdavo pasišnekėti su agentu. Be to, juodojoje dėžėje buvo laikmatis, kuris po kelių minučių pokalbį automatiškai išjungdavo. Kontržvalgybos agentams reikia mažiausiai septynių minučių, kad susektų skambutį, tad šia apsaugos priemone Greta apsidrausdavo nuo telefono susekimo rizikos. Juodoji dėžė taip pat automatiškai atjungdavo abu telefonus, jeigu kas nors įeidavo į kambarį, kuriame jie buvo. Greta šiose patalpose niekada nesilankydavo ir slaptuoju numeriu kiekvieną kartą skambindavo iš skirtingų miesto telefono būdelių.
Gretos prižiūrima žvalgybinė organizacija itin veiksmingai veikė net ketverius metus po pulkininko Stigo Venerstriomo demaskavimo Stokholme. Ji padarė itin daug žalos Vakarų valstybių saugumui ir gynybai. Po dvylikos išdavikiškos veiklos metų Gretą sužlugdė tam tikros aplinkybės, kurių ji nepajėgė kontroliuoti.
1967 metais demaskavus Andželos Marijos Rinaldi (Angela Maria Rinaldi) vadovaujamą sovietų slaptosios tarnybos žvalgybininkų tinklą Romoje, buvo išaiškinta, kad ir kitose Vakarų valstybėse, taip pat Skandinavijoje veikia keli kiti SSRS šnipų tinklai. Kontržvalgyba suintensyvino saugumo tyrimus, tačiau Danijoje jokių sovietų šnipinėjimo įrodymų nebuvo aptikta. Vis dėlto atitinkamos šalies saugumo institucijos liko budrios ir toliau sekė įtartinus asmenis. Tada į Vakarus perbėgo vienas aukšto rango KGB karininkas, jis pateikė dokumentais grįstų įrodymų apie sovietų žvalgybos tinklus laisvajame pasaulyje. Vienas iš jų buvo Gretos vadovaujamas tinklas.
Kol sąjungininkų kontržvalgybos specialistai sijojo šią perbėgėlio suteiktą informaciją, sunerimęs Maskvos slaptosios tarnybos transporto padalinys pradėjo savo „kadrų“ gelbėjimo operacijas. Greta buvo skubiai pargabenta į Maskvą, jos agentams pasiųsti SOS signalai. Šie sunaikino bet kokią medžiagą, kurios pagrindu būtų galima juos apkaltinti, ir pasislėpė. Gretos techninė šnipinėjimo įranga buvo sunaikinta.
Kai sąjungininkų šnipų medžiotojai pagaliau pasiekė Gretos dovanų parduotuvę, jie nerado jokių įrodymų, kad ji kaip nors būtų naudojama šnipinėjimo tikslais. Nors Greta buvo dingusi, nerasta jokio pagrindo įtarti ją šnipinėjus. Vienam pasiturinčiam jos rėmėjui atkeliavo atvirukas iš Kairo. Jame Greta atsiprašė dėl tokio impulsyvaus savo išvykimo. Taip pat užsiminė, kad gali nebegrįžti į Kopenhagą, nes esą svarstanti santuokos su vienu nafta prekiaujančiu šeichu pasiūlymą. Ši naujiena sukėlė šiokią tokią sensaciją, tačiau nepasirodė neįmanoma. Greta išties itin bičiuliavosi su arabų milijonieriumi, kai šis viešėjo Danijos sostinėje.
Vis dėlto Gretos žvalgybinę veiklą demaskavo vienas jos agentų, neapdairiai patekęs į nagus šnipų medžiotojams. Baimindamasis, kad slaptavietė, kurioje jis slėpė mikrojuostinę kamerą, kodus ir kitą žvalgybinę įrangą, gali būti sekama, jis negrįžo jų sunaikinti. Kontržvalgybos agentai slaptavietę aptiko, o joje – ir jam skirtus „darbinius nurodymus“.
„Brangioji Gerda, kabinu tave, Karlas“, tai reiškė: „Susisiek su vadovu, laikydamasis nustatytų atsargumo priemonių.“
„Labai prašau ponią, kurią praėjusį penktadienį pavežiau savo Volkswagenu ir kuri prisistatė kaip Gerda, su manimi susiekti“, iš tiesų reiškė: „Palik medžiagą slaptavietėje O3.“
Specialieji „darbiniai nurodymai“ buvo ilgi. Juose ne tik nurodytas asmeninis kodas skelbimams rašyti ir suprasti, bet ir numatytos apsaugos priemonės pavojaus atveju, kuris, vykdant žvalgybinę veiklą, galėjo kilti bet kurią dieną. Nors sąjungininkų kontržvalgybos agentai kodą „nulaužė“, informacija pasirodė praktiškai nenaudinga, išskyrus nebent tai, kad ji buvo įrodymas, jog žvalgybininkų tinklas iš tikrųjų veikė Kopenhagoje. Gretos saugumo priemonės buvo tokios išradingos, kad net „darbiniuose nurodymuose“ nebuvo rasta jokių užuominų apie SSRS agentų tapatybes. Tiesą sakant, netgi jokių įrodymų, kurių pagrindu sąjungininkų šnipų medžiotojai būtų galėję apkaltinti agentą, kurio šnipinėjimo priemones aptiko.
Gretos Nilson, o tiksliau – Valentinos Nikolajevnos Malinovskos vadovaujamo itin veiksmingo žvalgybininkų tinklo demaskavimas Maskvos sovietų slaptosios tarnybos buvo įvertintas kaip „apmaudi nelaimė, kurios nebuvo įmanoma numatyti ir dėl kurios jokiais būdais negalima kaltinti agentų rezidentų tinklo vadovo Kopenhagoje“.
Rusijai kur kas svarbiau buvo tai, kad puikiai ir patyrusiai šnipei pavyko išvengti suėmimo ir po užtarnauto poilsio ją bus galima pasiųsti naujai užduočiai.
Kadangi nėra žmonių, kurie neklysta, galimas daiktas, apie Gretą Nilson ar Valentiną Nikolajevną Malinovską mes dar išgirsime, kai ją demaskavus apie tai rašys laikraščiai. Tik, žinoma, ji turės visai kitą tapatybę!
