Knyga, parašyta visiems, kas bent kartą asmeniškai susidū­rė su neištikimybe + IŠTRAUKA

Skirtingi vyrai ir moterys perskaitys šią knygą skirtingai ir tapatinsis su jos personažais.

Ši knyga parašyta visiems, bent kartą asmeniškai susidū­rusiems su neištikimybe. Visiems, kurie pajuto pyktį kitam žmogui ir norą šimteriopai jį nubausti, drauge suprasdami visišką savo bejėgiškumą.


Skirtingi vyrai ir moterys perskaitys šią knygą skirtingai ir tapatinsis su jos personažais. Kai kuriems ji gal net ir nepatiks. Trilerio personažai – realūs žmonės, į kurių asmenybes ir istorijas įpinta šimtai smulkių akimirkų ir pokalbių. Ši knyga buvo ne kartą perrašyta ir dėl to labai keitėsi. Veiksmas iš nedidelio kalnų miestelio Šiaurės Karo­linoje buvo perkeltas į Kalifornijoje esantį Atertoną.


Ket Vintorp sunkiai dirbo, kad pasiektų tai, ką turi dabar: nuostabius namus, socialinį statusą ir Viljamą – sėkmės lydimą, patrauklų vyrą. Netikėtai kaimynystėje apsigyvena draugiška pora. Ket, nors ir įtarokai, pasitinka naujus kaimynus išskėstomis rankomis – šiltai ir svetingai.


Nina Raider nėra namuose laiką leidžianti žmonelė. Ji yra ugdomoji lavintoja, vilkinti masinės gamybos suknelę, turinti krūvą asmeninių problemų ir vyrą, kuris nepatenkino jos ambicijų, tad ji pasiruošusi žūtbūt prasimušti. Šis nuostabus miestelis – jau žingsnis reikiama kryptimi. Jame Nina supranta, ko neturi, o būtent – Viljamo. Ninos susižavėjimas virsta maniakiška aistra, ir belieka vos kelios kliūtys, kurias įveikusi turės tai, ko trokšta, – gyvens kaimynystėje.


Slaptasis, nenumaldomas Ninos poreikis didėja, o draugystė su Ket darosi artimesnė. Tačiau už jų draugiško bendravimo slepiasi begalinis gundymų, paslapčių ir piktybiško pavydo tinklas. Tobulo gyvenimo siekis abiem moterims virsta pavojingu žaidimu.

 

Trumpai apie autorę

 

Alessandra Torre gimė Talahasyje, Floridos valstijoje. Ji yra „New York Times“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ ir populiariausia „Amazon International“ romanistė, geriausiai žinoma dėl šiuolaikinės romantikos, be to, „Cosmopolitan“ miegamojo tinklaraštininkė.


***



Leidyklos BRIEDIS nuotr.


Kviečiame skaityti ištrauką:


Tokias moteris kaip Ket Vintorp buvo galima pavadinti įvairiais necenzūriniais žodžiais. Stovėjau vonioje ir žiūrėjau į veidrodį, išsitraukdama iš kartoninės ant kriauklės stovinčios dėžutės veido kremą. Raukšlelės apie akis gilėjo, nepaisyda­mos chirurgo patikinimo. Pasukau galvą į šoną ir tiriamai apžiūrėjau kaklo raukšles, apsidžiaugiau, nes oda glotniai ir natūraliai prigludo prie gerklės. Jokio išsipūtimo. Jokio patempimo. Susimąsčiau apie Ket Vintorp kaklą, subtilų jos smakro linkį, tobulą veido odą. Greičiausiai jai trisdešimt penkeri – daugiausia. Trisdešimt penkeri, bet parduotuvėje greičiausiai dar vis tiek paprašo pažymėjimo. Tik, aišku, Ket Vintorp nevaikšto po tokias parduotuves.

– Na ir naktelė, – už manęs stovintis Metas narpliojo smo­kingo varlytę. Švarkas ir liemenė buvo palikti prie durų – jau sukabinti į nuomos maišus. – Nebloga vietelė, ką?


Jis sušvokštė, ir iš burnos tvokstelėjo alkoholiu – aš krūp­telėjau, nesąmoningai prisiminusi tėvą. Šaltos Meto rankos apgraibė mano liemenį, ir aš atsitraukiau.

– Atsargiai su ta varlyte, – griežtai pasakiau aš. – Marški­nius jau spėjai kažkuo apsilaistyti.

Už dėmę teks sumokėti baudą, greičiausiai jie pasiliks nuo­mos depozitą. Priešingai nei jis, aš buvau atsargi. Dizainerio suknelė vis dar buvo su etiketėmis. Rytoj ryte galėsiu ją grą­žinti ir atgauti sumokėtus pinigus. Mačiau, kaip Ket Vintorp akys nužvelgė suknelę, kritikuodamos ją ir lygindamos su kitomis. Iš anksto planavau, stengdamasi pasirinkti tinkamą prekės ženklą, už kurį teko pakloti beprotišką sumą. Vakaras turėjo praeiti nepriekaištingai – taip ir buvo.


– Niekaip negaliu nusirišti šito prakeikto… – jis pamėgino pasižiūrėti žemyn, į mazgą, tačiau tik susvirduliavo.

– Duok, – atsileidusi ištariau aš. – Padėsiu.


Atsisukau į jį pastebėdama, kaip jo akys nusileidžia į mano iškirptę: pastandinta liemenėlė pakėlė mano stambias ir tobulas krūtis – paskutinio viršininko parūpintą kūno pagražinimą. Nedidelės Ket krūtys mane nustebino – tikras apsileidimas ir neprisižiūrėjimas. Po kelerių metų turbūt nekreips dėmesio į po akimis susidarančius maišelius. Gilė­jančias kaktos raukšles. Glembančią netreniruotų rankų odą.


Jos vyras tikrai pastebėjo mano krūtinę. Jo žvilgsnis nesi­traukė, net kai ranka tvirčiau apsivijo jos liemenį.

Meto akys sublizgėjo ir jis negrabia ranka perbraukė mano iškirptę, įkišdamas dešrelės pavidalo pirštą tarp krūtų, lyg tikrindamas mašinos tepalus. Greitai atrišau jo varlytę ir, mi­kliai segiodama marškinių sagas, praskyriau medžiagą.

Siektelėjau už nugaros ir atsisegiau liemenėlę, paleisdama naująsias krūtis laisvai siūbuoti priešais jo akis. Nusigręž­dama nuo stipraus jo skleidžiamo burbono kvapo, apsukau smokingo kelnių juostą ir atsegiau pigią sagtį. Jis ėmė kvė­puoti tankiau, suėmęs ir masažuodamas dideles D dydžio krūtis – jo prisilietimas buvo pirmykštiškas, bet priimtinas.


– Gal šiąnakt? – su viltimi aiktelėjo jis.

Apsvarsčiau prašymą. Jau kelias savaites nesimylėjome – paskutinį kartą šis trumputis įvykis pažymėjo netikėtą Meto apsisprendimą pirkti namą Atertone. Žinoma, namas buvo siaubingas. Siaubingas, nevientisas stilistiškai ir baisiai sena­madiškas, bet vis tiek. Mano šykščiam vyrui tai buvo didžiulis ir netikėtas žingsnis teisinga kryptimi – link mūsų socialinio statuso ir mano laimės.


– Taip, – prisiglaudžiau arčiau, lyg mėgaudamasi jo pri­silietimu. Nuo pat pradžių seksualine prasme Metas buvo tikras nusivylimas, tad savo poreikiais man tekdavo pasi­rūpinti pačiai. Pastaruoju metu tam pasitarnavo audringas, tačiau trumputis flirtas su Nedu Plimutu. Į šį reikalą buvau sudėjusi daug vilčių, ir, suraukusi antakius, padėjau juos­mens juostą ant spintelės, mąstydama apie prarastą potenci­alą su savo buvusiu bosu.

Metas suniurzgė, lūpomis siurbdamasis man į spenelius ir įnirtingai, drėgnai pakšėdamas. Atsegiau jo kelnes ir patrau­kiau žemyn užtrauktuką.

– Eime į lovą, – pasistengiau, kad balsas nuskambėtų ki­miau, lyg būčiau pasiruošusi, o ne norėčiau kuo greičiau viską baigti.


Gulėdama ant nugaros, matydama jį viršuje, galvojau apie Viljamą Vintorpą. Jis traukė kažkokia tamsia, aistrą kurstan­čia jėga – šį potraukį pajutau iš karto per susipažinimą darbo pokalbio metu. Viljamas. Jo balse buvo justi trūktelėjimas, įtempęs tarp mūsų stygą. Malonu susipažinti. Šiurkštokas ir seksualus. Tikras vyriškumo įsikūnijimas, iš karto nustelbian­tis visus mano ankstesnius romanus.


Tarp turtingų ir sėkmingų Silikono slėnio vyrų Viljamas buvo pats geriausias. Aukščiausios klasės. Tai tokio vyro man reikėjo ieškoti, o ne susisaistyti su Metu vos baigus mokyklą. Tuo metu taip beprotiškai troškau pabėgti nuo savo tėvo, kad nesupratau savo tikrojo potencialo. Maniau, kad laimė­jau aukso puodą. Iš pradžių gyvenimas su Metu atrodė toks prašmatnus. Naujas kabrioletas „Mustang“. Nuosavi namai, kuriuos vestuvių proga mums padovanojo jo tėvai. Kreditinė su mano vardu ir pavarde bei trijų tūkstančių dolerių limitu, likutis padengiamas kiekvieną mėnesį, be jokių klausimų.


Man reikėjo saugumo ir dėmesio, ir jis suteikė man juos abu. Tačiau, judant į priekį, ėmiau suprasti, kiek daug aš ne­turėjau. Trumpai tariant, mano vyro pildoma svajonė manęs netenkino. Mano poreikiai išaugo, tad ėmiau desperatiškai siekti gyvenimo, kurio neturėjau.

– Ar gerai? – pūškavo Metas, ir aš atitinkamai suvaitojau, apsivydama kojomis jo liemenį ir galvodama apie Viljamo Vintorpo žvilgsnio kaitrą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis