Nieko keista, juk per pirmąjį savo, kaip rašytojos, karjeros dešimtmetį ji sukūrė apie trisdešimt jausmų romanų – istorinių, meilės ir erotinių (juos pasirašė Victorios Dahl vardu), tada ėmėsi kito žanro. Ką tik lietuviškai pasirodžiusiame Victorios Helen Stone trileryje „Klaidingas žingsnis“ (išleido BALTO leidybos namai) – tobula laikytos šeimos užkulisiai.
Romano „Klaidingas žingsnis“ siužetas prasideda nuo stebuklo. Denverio gyventojai užgniaužę kvapą laukia, kuo pasibaigs dingusio berniuko drama. Ir štai – išsigandusį, bet sveiką Tanerį Holkombą kalnų tako pradžioje, už kelių mylių nuo turtingos jo šeimos namų, suranda sportiškas gražuolis Džonis Bredlis. Berniuko gelbėtojas iš skolų smaugiamo sporto trenerio virsta garbinamu didvyriu, tik ar kamerų šviesa jo šeimai nebus per ryški? Netikėta Džonio šlovė visiškai nedžiugina jo žmonos Veronikos – ši baiminasi, kad į dienos šviesą gali iškilti pačios paslaptys, ir įtaria, jog žavusis jos vyras kažką slepia. Paaiškėjus, kad Tanerio istorija nėra tokia jau nekalta, Veronika supranta negalinti niekuo pasitikėti...
„Tai jauna patraukli pora. Iš šalies – tobula šeima, tačiau už šio fasado slypi galybė paslapčių. Veronika turi kovoti, nes nori būti laiminga“, – viename interviu apie „Amazon“ bestseleriu tapusį romaną yra sakiusi autorė. Lietuviškai dar galima perskaityti jos psichologinį trilerį „Aš, Džeinė“ (išleido BALTO leidybos namai), netrukus planuojama išleisti ir šio trilerio tęsinį „Sunkus vaikas“.
Kaip Victoria Helen Stone, sėkminga jausmingų istorijų pasakotoja, – net trys jos romanai pateko tarp „USA Today“ bestselerių, – tapo psichologinių trilerių autore? „Meilės ir siaubo istorijos yra priešybės dėl elementarios priežasties: tai – skirtingos tos pačios monetos pusės. Ir viena, ir kita atskleidžia esminius žmonijos variklius: išgyventi ir poruotis“, – tinklalapiui „CrimeReads“ skirtoje esė į šį klausimą pabandė atsakyti rašytoja.
Nuo vaikystės Victoria daug skaitė, kai kurios knygos gal ir nebuvo tinkamos pagal amžių, bet ji galėjo laisvai raustis po namų bibliotekos lentynas, – mama buvo aistringa skaitytoja, mėgo ir jausmų romanus, ir trilerius. Rašyti Victoria pradėjo dvidešimties, jau pirmi jos jausmų romanai sulaukė pasisekimo.
„Pradėjusi rašyti romantines istorijas, skaitydavau tik trilerius, kad atsipalaiduočiau“, – pažymėjo. Ji nenorėjo į rankas imti kolegų romanų, nes versdama jų puslapius nebūtų galėjusi užsimiršti, o būtų ėmusi lyginti su savo sukurtomis istorijomis, į atmintį būtų įsirašęs jų rašymo stilius ar siužetai. Trileriai buvo visiškai kitas laukas, kur jautėsi laisvai kaip paprasta skaitytoja.
„Ne vienus laimingus metus praleidau rašydama apie meilę ir skaitydama apie baimę, niekada negalvojau ko nors keisti, – tvirtina Victoria. – Kūriau istorinius, erotinius, šiuolaikinius jausmų romanus. Išbandžiau įvairiausius meilės istorijos žanrus. Nekilo jokios minties keisti kryptį. Romantiškų istorijų skaitytojai yra nepasotinami, jie nori dar ir dar. Kai kartą leidėja manęs paklausė, ar nenorėčiau išbandyti kito žanro, iškart atsakiau „ne“. Ir taip – ne sykį.“
Tai truko keletą metų, kol vieną dieną Victoria suprato nebegalinti rašyti meilės istorijų. Ir, paklausiusi leidėjos patarimo, sėdo kurti visiškai kitokio pasakojimo – pirmasis jos trileris išleistas prieš ketverius metus. „Sunkiau sukurti gerą siužetą trileriui nei romantiškai knygai, – interviu teigė dabar jau penkių trilerių autorė. – Jausmų romanai turi griežtas žanro taisykles, aišku, kad pagrindiniai veikėjai galų gale bus kartu, įveikę visus jiems tekusius sunkumus. Su trileriais viskas kitaip...“
Didžiausias skirtumas tarp trilerio ir jausmų romano – herojų elgesio ribos. Romantinės istorijos personažai gali daryti klaidų – turi jų daryti, nes meilės istorijai reikia didžiulių kliūčių, norint užkurti didžiulę jausmų ugnį. „Bet klaidos turi būti tokios, už kurias galima atleisti ir kurias galima pamiršti. Kai pradėjau rašyti trilerį, mano herojai galėjo daryti ką tik sumanę....“ – sako Victoria. Nes trileriai nėra istorijos apie artimos sielos paieškas, tai istorijos apie išgyvenimą.
Rašytojai patinka tyrinėti tamsiausius žmogaus prigimties užkaborius: „Romano „Aš, Džeinė“ herojė yra sociopatė, jai ne tik nereikia atjautos, ji nejaučia jos niekam kitam. Tačiau į šį pasakojimą įliejau ir romantikos, nes, kaip jau minėjau, šie du žanrai yra skirtingos tos pačios monetos pusės ir papildo vienas kitą.“ Todėl Victorios jausmų romanuose visuomet būdavo šiek tiek pavojaus ir kovos dėl išgyvenimo, o trileriuose yra siužeto linijų, verčiančių stipriau plakti širdį. „Išgyventi ir poruotis – tai esminiai mūsų poreikiai ir svarbiausios mūsų pasakojamos istorijos“, – tvirtina jausmų romanų ir trilerių meistrė.
IŠTRAUKA
Victoria Helen Stone „Klaidingas žingsnis“
1 SKYRIUS
Pro automobilių stovėjimo aikštelę, ten, kur prasideda kalnų takelis, prabėgo vyriškis. Šviesūs plaukai išsidraikę ir susivėlę, auksinėse sruogose įstrigęs sudžiūvęs lapas. Su kiekvienu žingsniu jo rankose šokčiojo mažas kūnelis. Mažas, dvejų ar trejų metų vaikas. Karojo jo blyškios suglebusios galūnės. Dėl vaizdo kameros kratymosi ir ant vaizdo metamų pušų šešėlių buvo sunku įžiūrėti ką nors daugiau.
– Jis sveikas, – šūktelėjo vyriškis pakeliui sutiktiems automobilių vairuotojams. – Jis sveikas, jis sveikas, – pakartojo ekrane pasirodžius dar porai žmonių.
Jo veidu riedėjo ašaros, bet berniuko veidelio nesimatė, jis buvo nusisukęs. Iš vaizdo įrašo neįmanoma suprasti, ar jis būdrauja, ar miega, ar gyvas. Purvinomis sportinėmis kelnėmis apmautos kojos kabojo, plaštakas slėpė dėmėto pilko bluzono rankovės.
Susijaudinęs lojo šuo, bėgiojo pirmyn atgal uostinėdamas vaiko batus.
– Aš jį radau! – sušuko vyriškis, o tada vaizdo įrašas, nufilmuotas kažkieno išmaniuoju telefonu, sustingo ir nutrūko.
– Ten Džonis, ar ne? – paklausė Keitlina sunkiai alsuodama.
– Ten jis! Džonis surado berniuką!
Veronika linktelėjo, buvo nuščiuvusi iš nuostabos. Vaizdo įraše tikrai jos vyras. Ji dar kartą pasitikrino telefoną, ar jis nerašė ir neskambino, bet ekranas buvo tuščias. Nusiuntė jam tris klaustukus.
Keitlina pačiupo Veroniką už rankos ir tvirtai suspaudė tarsi jas sietų artima draugystė, nors moterys tebuvo bendradarbės. Tiksliau, kolegės. Veronika buvo ergoterapeutė, o Keitlina – kineziterapeutė, ir abi su judresniais pacientais dirbo toje pačioje reabilitacijos klinikoje. Esant galimybei, klientams būdavo į sveikatą išeiti iš namų.
Veronika visada manė, kad Keitlina jos nemėgsta. Užtat Džonį mėgo visi. Keitlina jį buvo mačiusi tik kartą, bet iškart atpažino televizoriaus ekrane. Jis įstrigdavo ne tik visoms moterims, bet ir daugumai vyrų.
– Atsiprašau, – sumurmėjo Veronika savo pacientei, bet senutė tik numojo ranka.
– Juokauji? – aiktelėjo ponia Li. – Paskutinį kartą šitaip susijaudinusi buvau, kai pamaniau, kad Mailsą Probstą mano lovoje ištiko širdies smūgis, – pridūrė rodydama į pritildytą televizorių užsiėmimų kambario kampe. Pakėlusi akis Veronika vėl pamatė savo vyrą, už automobilių bėgantį baimės ir palengvėjimo iškreiptu veidu.
Jis sveikas, – be garso dėliojo žodžius Džonio lūpos. Veronika stebėjo, kaip šokčioja šviesi berniuko rankelė. Ar jis tikrai sveikas?
Taneris Holkombas dingo prieš keturias dienas. Trejų metų vaikas pasiklydo kalnuose už Denverio. Pirmąją naktį lauke buvo dešimt laipsnių šilumos, įmanoma išgyventi, bet antrąją nukrito iki trijų. Visas miestas sekė naujienas, laukė ir į prieškalnes siuntė savanorių būrius.
Berniukas išėjo apsivilkęs tik sportines kelnes ir bluzoną. Tarp uolų rangėsi lediniai upeliai, grobio tykojo pumos. Trečią naktį mažai kas tikėjosi, kad jis bus rastas gyvas. Galėjo ir visai nerasti – niekas nesistebėtų, jeigu tuose kalnuose kūnas ir išvis pradingtų. Mažam vaikui užtektų paslysti ir įkristi į upelį. Nuneštas srovės įstrigtų po rieduliu ir liktų ten supūti. Arba, vėlgi, tos pačios pumos – jos neatsisako maisto.
Tragedija. Šeimai reikėjo atidžiau jį prižiūrėti. Štai kas nutinka, kai vaikai vieni išleidžiami per toli. Jam tik treji!
Bet jį surado.
Per žinias prasidėjo tiesioginė transliacija iš siauro keliuko, apaugusio suktaspyglėmis pušimis. Žalumoje blyksėjo besisukantys policijos automobilių švyturėliai. Plokščianosis reporteris parodė kažkur į kairę, bet policija teritoriją buvo aptvėrusi ir operatoriai su kameromis negalėjo prasibrauti arčiau. Ekrane išryškėjo daugiau medžių. Daugiau šviesų. Dar kartą pasirodė montažas su Džoniu.
Veronika sustingo, rankos ir kojos apmirė. Džonis – jos Džonis ir laimėje, ir varge – surado mažąjį Tanerį Holkombą ir grąžins jį šeimai. Džonis netgi nebuvo paieškų savanoris. Jis paprasčiausiai išėjo į vieną savo įprastų žygių, į kuriuos, jei nesnigdavo, leisdavosi kartą ar du per savaitę.
– Atsiprašau, ponia Li, – sumurmėjo Veronika. – Man atrodo, verčiau eisiu.
– Žinoma! – pritarė senutė. – Aišku, kad eik.
Bet kodėl? Šito Veronika nežinojo. Ji tai šalo, tai kaito ir juto į ją smingančius žvilgsnius.
Ponia Li mostelėjo ranka:
– Keliauk pas vyrą, tuos kvailus pratimus padarysiu ir be tavęs.
Į tokius įžeidinėjimus Veronika jau seniai įprato nekreipti dėmesio. Jos darbas – padėti žmonėms atgauti būtiniausius įgūdžius ir retas pacientas džiaugėsi turėdamas tokią galimybę. Nepaisant to, karjera buvo viena nedaugelio nusisekusių jos gyvenimo sričių. Likusi dėlionė niekaip nebesilipdė, detalės buvo išsilanksčiusios ar išsikraipiusios.
Šis vaizdo įrašas su jos vyru – gera žinia. Geresnės ir negalėjo būti. Kažkas nuostabaus.
Kakta išrasojo prakaitu.
Veronika susirinko daiktus ir jau buvo prie pat automobilio, bet pagaliau suskambo telefonas. Linksmas pypsėjimas, kurį pasirinko skambučio melodija, dabar skambėjo nederamai ir kvailai. Ji suėmė krepšius į vieną ranką ir iš kišenės išsitraukė telefoną.
– Džoni? – aiktelėjo.
– Veronika! Dieve mano, aš jį radau! Radau tą vaiką! – pirmieji žodžiai buvo džiugūs, bet pabaigoje balsas užlūžo tarsi persmelktas slopinamo skausmo.
Jos akys patvino ašaromis. Atrodė, kad jų pilna galva, kad jos viską spaudžia, kad jomis pasprings.
– Mačiau per žinias, – išbėrė greitakalbe. – Ar jam viskas gerai?
Džonis giliai įkvėpė ir iškvėpė kūkčiodamas ir juokdamasis vienu metu.
– Sušalęs ir dehidratavęs, bet manoma, kad tik tiek.
– Tikrai?
– Tikrai. Sako, kad jam viskas bus gerai.
– Jėzau, kaip jis išvis išgyveno? Džoni, tai kažkokia beprotybė.
– Žinau! – atsakė šį kartą iš tiesų juokdamasis. – Aš... žingsniavau Plokščiojo Akmens takeliu. Žinai jį? Tą, kuris už mylios nuo greitkelio, prie Kitredžo?
Viktorija nežinojo, o vyras jos nematė, bet vis tiek linktelėjo.
– Senukas staiga pašėlo, lodamas pasileido į priekį.
Jų juodas labradoras gimė su baltais ūsais aplink nosį, todėl net ir mažiukas atrodė kaip senukas. Iš anksto parinktas vardas buvo greitai pamirštas, o dabar šuo tapo didvyriu.
– Koks geras berniukas.
– Be jo niekaip nebūčiau radęs Tanerio.
– Pakeliui namo nupirksiu jautienos kaulų.
– Būtinai, – atsakė Džonis. – Jis išgelbėjo vaikui gyvybę.
– Tai tu išgelbėjai jam gyvybę, – pataisė meiliai glostydama jo alkaną savimeilę.
– Negaliu patikėti, – sušnabždėjo Džonis. Kažkur netoliese sudžeržgė policijos radijo stotelė.
– Ar tau reikės vykti su jais?
– Nežinau, kol kas sėdžiu čia ant akmens. Atnešė man antklodę. Greitoji jau išvažiuoja. Girdėjau sakant, kad tėvai pakeliui į ligoninę. Ten jį ir pasitiks, – Viktorija vyro balse girdėjo ašaras ir pati sumirkčiojo tramdydama savąsias. – Nežinau, kada grįšiu namo... – sumurmėjo.
– Dėl šito nesijaudink, Sidnę paimsiu. Į darbą nebegrįšiu, – atsisukusi į reabilitacijos kliniką, Veronika pamatė pro langus ją stebinčius veidus. Kai kurie žmonės prie veidų laikė telefonus. Prieš akis iškilo kadrai iš bulvarinių žurnalų, kuriuose garsenybės nufotografuotos maisto parduotuvių automobilių aikštelėse. Jos visai kaip mes! Kalbasi telefonu automobilių stovėjimo aikštelėje! Tik ji ne žvaigždė. Ar bent iki šiol nebuvo.
Vėl užliejo šaltis. Nenorėjo būti šnipinėjama svetimų žmonių.
– Tako pradžioje daug žurnalistų, tau teks pro juos prasibrauti.
– Žinau. Beprotybė, ar ne? Telefonas, atrodo, sprogs. Verslui tai išeis į naudą.
Verslui iš tiesų išeis į naudą, netikėtai suprato ji, ir, Dievas žino, jiems verkiant reikėjo pinigų. Šiuo metų laiku Džonio darbo valandų labai sumažėdavo. Sausio pirmąją asmeninis treneris reikalingas visiems, bet atėjus spaliui lieka tik ištvermingiausieji – arba apsėsti fanatikai, – pasišventę sportui. O artėjant šventėms pusė jų irgi būdavo pernelyg užsiėmę, kad spėtų į sporto klubą.
Gruodis paprastai būdavo labai ilgas mėnuo, Džonis reikalaudavo daug žmonos dėmesio, prasiblaškydavo tik bėgiodamas po apylinkes, kad išlietų energijos perteklių.
Jis buvo gana paprastas žmogus. Jam reikėjo dėmesio, sekso, sporto ir televizijos, tačiau motinystė nusekino Veronikos dėmesio šulinį, o apmaudas, su metais santuokoje atvėręs gilius tarpeklius, jo irgi nepapildė. Nauji klientai užimtų vyrą ir ji galėtų truputį atsikvėpti.
Baimė, sukausčiusi širdį, kai pamatė Džonį per televizorių, truputį atslūgo. Viskas gerai. Tiesą sakant, net labai gerai. Jis išgelbėjo vaikui gyvybę. Gal dabar ir jų gyvenimas pagerės. Šalia Džonio vėl sugergždė policijos radijo stotelė.
– Gerai, nebetrukdau, – tarė Veronika. – Myliu tave, – dar automatiškai pridūrė.
– Ir aš tave myliu, mažute.
Pirminis šokas atslūgo, jai viskas gerai. Pati sveika, šis reikalas nebereikalauja jos dėmesio. Būtų galėjusi grįžti į darbą, bet negrįžo. Pranešė apie tai likusiems klientams ir įsėdo į automobilį.
Sustojusi vietinėje sveiko maisto parduotuvėje nusipirko pietus sau ir kaulų Senukui. Išeidama prisiminė netoliese esančią vyno krautuvėlę ir užsuko butelio šampano. Džonis mieliau rinktųsi alų, bet jos pastangas įvertins. Spontaniškai paėmė dar ir butelį raudonojo vyno. Jai reikėjo taurelės, bet negalėjo atidaryti šampano nesulaukusi Džonio. Pasiruošusi popietei, likusias porą mylių nuvairavo namo.
Važiuodama pro jų truputį aptriušusį rančos stiliaus namą, sumažino greitį. Jie įpirko tą namą tik todėl, kad jam reikėjo remonto ir sklypas ribojosi su pagrindiniu Leikvudo rajono keliu. Remontuoti taip ir nesusiruošė, o eismo keliamas triukšmas nuo tada, kai įsikėlė prieš aštuonerius metus, tik išaugo.
Bet vis tiek namas. Dar viena varnelė sąraše, įrodančiame, kad jie yra sėkmingi suaugę žmonės.
Džonis bent jau gerai prižiūrėjo veją. Namas atrodė tvarkingas ir dailus, gal tik plikokas. Veronika neturėjo kantrybės sodininkauti.
Moteris pasuko į kairę, dar kartą į kairę ir ją prarijo skersgatvis. Garažo vartus uždarė net neišlipusi iš automobilio. Viduje paliko portjeras užtrauktas ir įsitaisė pusryčių kamputyje su salotomis ir keptu tofu.
Blausi šviesa ramino, paskutiniai panikos likučiai išgaravo, tik nuo adrenalino vis dar maudžiantys, įsitempę raumenys priminė, kad įvyko kažkas dramatiško. Ji atidarė butelį raudonojo vyno ir, pasiryžusi atsikratyti to nemalonaus jausmo, dosniai įsipylė.
Dar nespėjusi nuryti pirmo gurkšnio paėmė telefoną. Ar matei žinias? – parašė. Žinutė skimbtelėdama iškeliavo, nuo garso širdis ėmė greičiau plakti.
Truputį luktelėjo, nors žinojo, kad kantrybė ilgai netruks.
Negavusi jokio atsakymo, vėl parašė.
Džonis rado tą dingusį vaiką! Mažąjį Holkombų berniuką! Jis GYVAS!
Nurijo dar gurkšnį vyno. Ir dar vieną. Telefonas tylėjo, bet ji tyčia padėjo jį ant stalo apverstą. Vyno buvo likęs vos lašelis, kai pagaliau pasigirdo burzgimas. Ji taip susijaudino, kad pirštais užkliudė taurę. Laimei, ši buvo pigi ir be kojelės, antraip būtų ne susverdėjusi, o apvirtusi ir sudužusi.
Paėmusi telefoną ir pamačiusi, kad jis vis dar burzgia, išsišiepė. Ne žinutė, o skambutis, bet atvertusi ekraną išvydo mamos nuotrauką. Šypsena dingo.
– Labas, mama, – atsiliepė.
– Veronika, Džonį rodo per žinias!
– Žinau.
– Jis surado tą mažą berniuką!
Lauke sustojo automobilis. Vėl apimta vilties Veronika pašoko ir nuskubėjusi prie lango žvilgtelėjo per portjerų plyšelį, bet prie šaligatvio nebuvo blizgančio sidabrinio automobilio.
Gatvėje stovėjo tik baltas furgonas, užrašas skelbė, kad jis priklausąs „Žiūrimiausiam Denverio žinių kanalui“.
– Šūdas, – kvėptelėjo ji.
– Kas yra? – suspigo mama. – Kas negerai?
– Nieko, – atsakė Veronika, bet panika sugrįžo ir ji nujautė, kad šįkart taip lengvai nepraeis.
Džonis bus labai patenkintas.
2 SKYRIUS
Trečią valandą gatvėje stovėjo jau du televizijos furgonai, o svetainėje sėdėjo tuzinas Džonio draugų. Veronika tą tuziną vargiai išvardytų net spaudžiama, bet Džonis tiek turėjo vien jų rajone ir, regis, visi buvo bedarbiai, nes kaipgi kitaip galėtų atsidurti čia vidury dienos?
Daugumą jų Veronika pažinojo, bet mėgo tik kelis, o ir tų pačių nenorėtų vienų palikti savo namuose. Dar kartą apsidairė tikėdamasi rasti, kas pašeimininkautų, kol parsives Sidnę iš mokyklos, bet net ir tie keli, kurie jai patiko, rankose laikė butelius alaus. Šiaip ar taip, juk vakarėlis. Džonio draugai tik ir laukdavo tokios progos, tarsi vis dar mokytųsi koledže. Kas nors gavo naują darbą? Vakarėlis. Kuris nors slidinėdamas susilaužė ranką? Vakarėlis. Ką nors parodė per žinias, nes išgelbėjo berniuką? Tai jau tikrai proga vakarėliui. Greičiausiai nepraėjus nė valandai kas nors atridens statinę alaus, o kai pasirodys draugai, dirbantys nuo aštuntos iki penktos, namai bus sausakimši.
– Prakeikimas, – sumurmėjo Veronika siekdama arčiausiai stovėjusio vyro rankos. – Terensai, turiu parsivesti Sidnę. Grįšiu po penkiolikos minučių. Ar galiu paprašyti pašeimininkauti?
– Žinoma, – atsakė jis vos teikęsis į ją žvilgtelėti. Visi laukė Džonio.
Dirstelėjusi į laukujes duris ir už jų laukiantį šurmulį, Veronika pro galines duris išsliūkino į skersgatvį.
Paprastai dukrą pakeliui iš darbo paimdavo Džonis ir, jeigu turėdavo daug darbo, sulaukęs Veronikos vėl išvažiuodavo į sporto klubą.
Dešimtmetė Sidnė pusę mylios galėtų pareiti ir viena, bet šiandien jie taip nesitarė, o ji neturi telefono ir neturės iki dvylikos metų. Jie taip nusprendė. Na, Veronika taip nusprendė.
Džonis neprieštaravo, bet klausydamasis, kad vaikams ne į naudą per anksti pradėti naudotis išmaniaisiais telefonais, vartė akis.
Jeigu būtų išsiskyrę, visai kitas reikalas. Reikėtų tartis, kada kuris ją pasiims, koreguoti darbotvarkes, kiltų painiava, su kuriuo ji bus kurią dieną. Bet jie neišsiskyrę.
Veronikai skubant senamadišku skersgatviu po kojomis girgždėjo ant betono pabirę akmenukai. Ji įsivaizdavo, kad šis rajonas – paskutinis visame Denveryje, suprojektuotas su tokiais skersgatviais. Labai jau neefektyviai išnaudota žemė. Bet jai čia patiko. Už jų namų buvo tarsi slaptas pasaulis, o siauros gatvelės be įvažiavimų ir į gatvę atsuktų garažų atrodė labai tvarkingos.
Be to, iš skersgatvio buvo galima pašnipinėti kaimynus. Į kiemelį žvelgiančioje namo pusėje niekas neužtraukdavo portjerų. Išeidavo į terasas parūkyti arba garsiai pasikalbėti telefonu.
Nė vienas nepagalvodavo, kad jų balsai aidi betoniniame skersgatvyje. O Veronika pagalvodavo ir niekada neatsiliepdavo į asmeninius skambučius lauke ar prie atdaro lango. Savo paslaptis ji norėjo pasilaikyti sau.
Praėjusi kvartalą pasuko į kitą skersgatvį ir išsmuko į gatvę, kurioje stovėjo mokykla. Kaip ir aplinkiniai pastatai ji buvo žema, ilga ir pobjaurė. Jeigu būtų raudonų plytų, gal ir turėtų savotiško žavesio, bet šviesiai rusva spalva Veroniką slėgė – ypač pastebėjus nuo stogo nubėgusias rūdis. Nepaisant to, mokykla buvo padori, o Sidnei patiko mokytojai.
Kitais metais ji pradės lankyti vidurinę mokyklą ir tada su kitais vyresniais vaikais važiuos autobusu. Veronika dėl šito nerimavo labiau nei jos dukra.
Tolumoje išgirdusi čirpiant skambutį, paspartino žingsnį.
Kol pasiekė mokyklą, ant vejos jau malėsi būrys vaikų. Keli užsilikę vaikėsi vienas kitą beisbolo aikštelėje. Jų riksmai ir juokas užgožė laukiančių automobilių variklių gausmą.
Veronika nuskubėjo pro juos nunarinusi galvą. Nenorėjo su kuo nors kalbėtis apie Džonį. Troško greičiau pasiimti Sidnę ir grįžti į saugų namų prieglobstį.
Ji dar svarstė, ar atrodys labiau įtartina užsidėjusi šviesaus švarkelio gobtuvą, ar jį nusiėmusi, bet staiga Sidnė suklykė:
– Mama!
Veronika pačiu laiku pasiruošė sugauti į glėbį puolusią dukrą.
Užsimerkusi skruostu prigludo prie šiltų, susivėlusių Sidnės plaukų ir įkvėpė jos šampūno aromato. Po kelerių metų tokie apsikabinimai bus retenybė.
– Labas, mieloji!
– Ką čia veiki? Kur tėtis?
– Jis užtruko. Šiandien aš palydėsiu tave namo.
Sidnė pamojo draugei ir jiedvi pajudėjo. Kaip paprasta. Veronika su palengvėjimu atsiduso ir per dukters pirštus pernėrė savuosius. Nei dramų, nei nepageidaujamo dėmesio. Pasiėmė vaiką iš mokyklos lyg niekur nieko.
– Kaip šiandien sekėsi dailė? Ar baigei papjė mašė darbelį?
– Taip, bet nespėjau nulakuoti, labai užtrukau dažydama. Sakė, kad kitą savaitę liks laisvo laiko ir galėsiu...
– Veronika! – dukrą pertraukė garsus šūksnis. Veronika krūptelėjo. Sekundėlę galvojo dėti į kojas. Ji nebuvo šios bendruomenės siela. Tas vaidmuo teko Džoniui. Moteris, šūktelėjusi Veroniką, tikrai nepasiūlys išgerti kavos ir nepakvies į vakarėlį; ji medžioja informaciją.
Tačiau akimirka, kai dar galėjo pabėgti, praėjo. Sidnė sustojo ir truktelėjo Veroniką, kad irgi sustotų, todėl liko tik giliai įkvėpti ir atsisukti į tą, kuri ją kvietė.
Kėją Ronsom buvo sutikusi daugybę kartų. Tiesą sakant, ši moteris ateidavo į kiekvieną Džonio kepsnių vakarėlį jų kieme, nors jos sūnus su Sidne net nedraugavo.
– Veronika, o Dieve mano! – uždususi išbėrė Kėja ir atskubėjo prie jų. – Mačiau vaizdo įrašą, tiesiog negaliu patikėti. Džonis nuostabus!
– Tikrai, bet dabar mes visi truputį įsitempę, taigi... – Veronika reikšmingai nukreipė žvilgsnį į Sidnę. – Sidnei ką tik baigėsi pamokos.
– A! – aiktelėjo Kėja išpūtusi akis. – A, žinoma! Tik... Oho! Prašau, perduok jam, kad visi labai juo didžiuojamės. Tavo tėvelis – puikus žmogus, Sidne.
– Ee, taip, – atsakė mergaitė. – Ačiū.
Veronika apsuko dukterį ir sparčiu žingsniu patraukė link namų.
– Perduok jam, kad pažadu grįžti į sporto klubą! – dar šūktelėjo Kėja, tarsi Džoniui nors kiek rūpėtų, ką ji veikia. O gal ir rūpi. Galbūt jiedu kas savaitę susitikdavo rakinamame šeimos tualete prie plaukimo baseino. Džonio skoniui Kėja truputį per sena, bet žvelgdavo į jį didelėmis, susižavėjimo kupinomis akimis. Galbūt jam tiek ir pakako. – Vėliau užeisiu pas jus į namus!
Veronika atsiduso ir papurtė galvą gindama šalin karčias mintis. Daugybę kartų įtarė Džonį ją apgaudinėjant, tačiau, kiek jai žinoma, tai nutiko tik kartą. Tik kartą.
Nuo tada nebuvo nė vieno vakaro, kad jis neraportuotų, ką veikė, nė vienas neapsikrėtė jokia lytiškai plintančia liga ir neliko nė to menkstančio meilumo likučių. Juos pakeitė įkyrios mintys apie sugadintą vyro reputaciją ir jo poreikį turėti gerbėjų.
O dėl to vieno karto? Veronika jam atleido. Ar bent jau pati taip manė. Pasirodo, paskubomis sulipdyta santuoka nebuvo labai tvirta. Siūlės galiausiai neatlaikė, ir Veronika liko sėdėti ant didelės nuoskaudų, pykčio ir prisiminimų šukių krūvos. Tačiau jųdviejų problemos dėl pasitikėjimo neužtemdė Džonio meilės Sidnei. Kad ir ką apie jį sakytų, jis buvo puikus tėvas, ir dukra, apsupta jo rūpesčio, tiesiog švytėjo. Tai Veroniką ir laikė.
– Mama, kas vyksta? – paklausė Sidnė. – Kodėl taip greitai einame? Ar kas negerai?
– Viskas gerai, mieloji.
– Apie ką kalbėjo ponia Ronsom?
– Na... – jos praėjo pro įvažiavimą į mokyklos kiemą ir iš lėto slenkančią automobilių eilę, todėl Veronika sulėtino žingsnį.
– Mažute, girdėjai, kad aną savaitę kalnuose pasiklydo mažas berniukas? Taneris Holkombas?
– Taip. Labai liūdna. Pala! Ar jį surado?
– Taip.
– Kaip šaunu! Ar jam viskas gerai? Gyvas?
– Taip, – su palengvėjimu atsakė Veronika ir pirmą kartą pagalvojo, koks būtų šis pokalbis, jeigu Džonis būtų radęs berniuką per vėlai. – Ne tik sveikas, bet ir... Tai tėtis jį surado.
– Tėtis? – Sidnės akys išsipūtė ir džiaugsmingai sužibo. Ji buvo tėvelio dukrelė nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, ir Veronikai net nekilo motiniškas pavydas, nes Sidnės meilė tėvui buvo tyriausia, ką jai teko matyti. Ji buvo sveikesnė nei pačios Veronikos tėvo garbinimas, juk Džonis visada buvo šalia, visada dėmesingas. Jis nešmėkščiojo dukters gyvenime tai dingdamas, tai sugrįždamas kaip nesugaunamas drugelis. Sidnė plačiai šypsojosi iš pasididžiavimo tėvu, bet ūmai švytinčios akys sublizgo ašaromis ir ji raudodama puolė mamai į glėbį.
– Ak, mieloji, viskas gerai. Berniukui nieko blogo nenutiko. Tai geros naujienos.
– Žinau, – kūkčiojo dukrelė. – Tik labai džiaugiuosi, kad tėtis jį surado!
Veronika sumirkčiojo ir pati tramdydama ašaras, bet jos vis tiek ėmė riedėti skruostais. Vargšas berniukas. Jam tik treji, reikia tikėtis, po kelių mėnesių viso šito nė neprisimins. Turbūt likęs vienas ir sušalęs siaubingai persigando. Tokio amžiaus, ko gero, nesuprato, kodėl sutemus niekas neatėjo jam į pagalbą.
– Labai didžiuojuosi tėčiu, – sušnabždėjo Sidnė.
– Ir ne veltui. Jis geras žmogus, – bent jau padorus žmogus. Ir puikus tėvas. Tai jau šis tas.
Nė akimirką nepamiršdama pro šalį iš lėto riedančių automobilių, Veronika pabučiavo Sidnę į viršugalvį ir švelniai atsitraukė.
– Eime namo, ten laukia visi tėčio draugai.
Sidnė pralinksmėjusi linktelėjo. Ji kaip ir Džonis mėgo bendrauti.
Už viską labiau jai patiko būti apsuptai žmonių.
Jau dabar džiūgavo, kad vidurinėje mokykloje galės lankyti būrelius. Veronika, priešingai, baiminosi, kad teks palikti mažą pradinės mokyklos tvenkinėlį ir šokti į klastingą paauglių vandenyną.
Užtat Sidnė laukė nesulaukė.
Dukters ašaros tuoj pat nudžiūvo ir ji jau pasišokinėdama bėgo priekyje.
– Ar tėtis jau namie?
– Nežinau! Eime, pažiūrėsime, – Sidnei vis veržiantis į priekį, Veronika šūktelėjo: – Palauk! Eisime skersgatviu, gatvėje žurnalistai!
– Žurnalistai? – aiktelėjo dukra. – Mama, kaip šaunu! Tėtis išgarsės!
Veronika atsiduso. Taip. Tėtis išgarsės. Bet po kelių minučių jį iš ekrano išstums nauja sensacija. Tereikia išlaukti.
