„Man atrodo, kad svarbu prisiminti ir suprasti, ką tuomet patyrė žmonės“, – įsitikinusi autorė. Romanas sulaukė pripažinimo, pasaulyje parduota daugiau nei pusė milijono jo egzempliorių. Lietuviškai romaną „Toskanos vaikas“ išleido BALTO leidybos namai.
1944-ieji. Pamušto britų bombonešio pilotas Hugas Langlis parašiutu nusileidžia į žaliuojančius vokiečių okupuotos Toskanos laukus. Sunkiai sužeistas jis randa prieglobstį apgriuvusiame vienuolyne ir Sofijos Bartoli glėbyje. Tačiau tarp jų įsiplieskusią meilę užtemdo negailestinga išdavystė.
Praeina beveik trisdešimt metų. Hugo Langlio duktė Džoana grįžta į gimtuosius namus Anglijoje laidoti tėvo, kuriam visada jautėsi svetima. Tarp asmeninių tėvo daiktų ji randa neatplėštą laišką Sofijai, o jame – netikėtą žinią. Norėdama išsiaiškinti, ką gi visą gyvenimą nuo jos slėpė tėvas, o gal – geriau suprasti save, Džoana leidžiasi į Toskaną. Čia, mažame San Salvatorės miestelyje, vaišinama nuostabiu vietiniu maistu ir vynu ji veikiai įsitikina, kad karo žaizdos gyvos iki šiol ir kai kas mieliau paliktų praeitį užmarštyje.
„Norėjau parašyti romaną, kuriame dvi lygiagrečios istorijos vystytųsi skirtingais laikais, bet pabaigoje sueitų į vieną, – apie tai, kokios idėjos vedama sėdo rašyti romano „Toskanos vaikas“, interviu yra pasakojusi Rhys Bowen. – Taip pat visada norėjau rašyti apie Toskaną, nes šis Italijos regionas man labai patinka. Atsiminiau kažkada skaitytą istoriją, kaip Antrojo pasaulinio karo metu britų pilotas spėjo iššokti iš nacių pamušto lėktuvo ir parašiutu nusileido Italijoje. To ir pakako, kad iš mažų gabaliukų susidėliotų istorija, kurią norėjau papasakoti.“
Rhys Bowen siekė atskleisti nežinomą istorinę tiesą: dauguma mano, jog Antrojo pasaulinio karo metu italai palaikė šalyje šeimininkaujančius vokiečius. „Tačiau buvo ne taip, – priminė rašytoja. – Italai priešinosi, o vokiečiai elgėsi negailestingai, naikino ištisus kaimus. Norėjau parodyti, į kokį didžiulį pavojų save įstūmė Sofija, padėdama britų pilotui. Tai buvo pavojinga jai, jos sūnui ir visam kaimui. Karo pabaigoje vokiečiai tapo pikti lyg į kampą įspiesti šunys ir dėl menkiausios priežasties paleisdavo šūvį. Viliuosi, jog man pavyko pavaizduoti, į kokią neviltį buvo patekę žmonės. Vieni gyveno kaip gyvenę, kiti padėjo partizanams, o treti pasinaudojo proga užsidirbti pinigų. Romanas – apie atleidimą ir gijimą, o maistas jame vaidina labai svarbų vaidmenį. Sofija gelbėja Hugą nuo šeimos stalo slapčia atnešdama gyvybiškai svarbių kąsnių. Po trijų dešimtmečių į Toskaną atvykusi jo dukra Džoana pasineria į itališkos virtuvės atradimus.“
Septyniasdešimt septynerių Rhys Bowen, kurios tikrasis vardas Janet Quin-Harkin, gimė Bato mieste Anglijoje, mokėsi Londono universitete, o prieš penkiasdešimt metų įsikūrė kitoje Atlanto pusėje – Amerikoje. Kadaise pradėjusi nuo lengvų meilės romanų, pripažinimo sulaukė kaip istorinių detektyvų meistrė: jau išleista septyniolika jos romanų apie airę imigrantę Molę Merfi, painiojančią neįtikėtinas istorijas XX amžiaus vidurio Niujorke, o trylikos romanų herojė – britų aristokratė ledi Džordžina, gyvenanti tarp dviejų XX amžiaus karų.
„Toskanos vaikas“ – iš dar vieno Rhys Bowen ciklo istorinių romanų, skirtų Pirmajam ir Antrajam pasauliniams karams. Jame – jau trys knygos.
Rhys Bowen
Toskanos vaikas
I skyrius
HUGAS
1944-ųjų gruodis
Jis tikrai žus, ir tai akivaizdu. Hugas Langlis pamėgino pažvelgti į tai iš šalies. Kairysis bombonešio „Blenheim“ sparnas apimtas liepsnos, ugnis jau laižo ir kabiną. Tiesiai už jo, ant prietaisų skydo, sukniubęs lėktuvo šturmanas leitenantas Pipsas. Prasisunkęs pro šalmo kraštą skruostu srūva kraujas. Guneris Blekburnas nebegyvas, pašautas galiniame ginklų skyriuje per pirmą naikintuvų „Messerschmitt“ ataką. Hugas nebuvo tikras, ar ir jo nepašovė. Gyslomis srūva tiek adrenalino, kad
sunku ką ir pasakyti. Pažvelgė į kruvinas kelnes. Kieno čia kraujas? Jo ar Pipso?
– Velnias, – tyliai nusikeikė. Nenorėtų, kad viskas baigtųsi būtent taip. Ir dar šitaip greitai. O juk svajojo kada nors paveldėti Langlio dvarą ir titulą, visoje apylinkėje puikuotis dvarininko statusu ir vadintis seru Hugu Langliu. Paskubomis prisiminė žmoną ir sūnų, bet suprato, kad šie jam nekelia jokių emocijų. Žmonai ir be jo bus gerai. Ji ir toliau gyvens dvare su senoliu, kol susiras kitą, o ji tikrai susiras. Sūnus, tas keistas tylus berniukas, dar mažas ir jo neprisimins. Kalbės apie tėvą kaip apie didvyrį, nors iš tiesų jo būta visiško kvailio, lengvo priešų taikinio. Nereikėjo jam leistis į šitą bombardavimo misiją. Visi žino, kad bombonešiai „Blenheim“ jau pasenę ir daug lėtesni už priešo lėktuvus. O iš savo bazės prie Romos pakilus į šiaurę, kad pasiektų taikinius Milano geležinkelio stotyse, reikėjo kelis šimtus mylių skristi virš vokiečių okupuotų žemių.
Hugas pamėgino racionaliai įvertinti padėtį. „Blenheimas“ niekaip negrįš į bazę, net jei ir pavyktų tą seną griozdą apsukti, kas vargiai įmanoma, kai vienas variklis apimtas liepsnos ir vieno sparno, manyk, jau nebėra. Betgi negali nieko nedaryti ir leisti degančiam lėktuvui kristi žemėn kaip suskrudusiai vištai. Hugas dirstelėjo pro priekinį stiklą ir pamėgino apžvelgti po juo plytinčią vietovę, bet apačioje nieko nesimatė. Naktis tamsi, nors į akį durk. Dangus užklotas debesų. Nei mėnulio, nei žvaigždžių. Ir nė švieselės apačioje. Bet nematyti ir priešo lėktuvų. O gal jie sėdi jam ant uodegos. Veikiausiai nusprendė, kad jam vis tiek galas, pamanė Hugas, ir nebėra prasmės ilgiau terliotis. Iš paskutinių gautų pranešimų spėjo, kad dabar turėtų skristi virš Toskanos. Gal kiek šiauriau nuo Pizos, bet vis tiek dar virš vokiečių valdomų žemių. Virš kalvotos laukinės šalies. Prisidengus tamsa galima būtų saugiai nusigauti iki pakrantės, jei tik pavyktų iššokti su parašiutu ir šis šokant neužsiliepsnotų. Vis tiek verta pabandyti. Hugas pamėgino atidaryti stiklinį kabinos gaubtą. Skląstis pasidavė, bet gaubtas nė iš vietos. Vieną akimirką jį sukaustė baimė: įstrigs kabinoje ir lėtai išsičirškins arba ugnies kamuoliu smigs į žemę – nežinia, kas nutiks pirmiau. Hugas iš visų jėgų pastūmė gaubtą ir pagaliau pajuto, kaip šis sujudėjo ir nuslinko atgal. Kitą akimirką jį lyžtelėjo liepsnos.
– Nagi, drąsiau, – pasiragino. Dėbtelėjo atgal į Pipsą. – Atleisk, bičiuli, – atsiprašė, – negaliu tavęs pasiimti.
Pirštai storose odinėse pirštinėse jo neklausė, buvo sunku nusiimti piloto šalmą su prijungta kvėpavimo įranga. Be jos iškart ėmė trūkti oro, betgi lėktuvas skrenda nelabai aukštai, ir čia jį turbūt veikia panika. Hugas pastvėrė parašiutą, pamėgino užsisegti. Laikas tarsi sustojo, gyvenimas slinko lyg sulėtintame kine. Pagaliau jam pavyko užsisegti diržus. Stengdamasis per daug neskubėti, Hugas atsistojo. Koją pervėrė aštrus skausmas. Po paraliais. Vis dėlto peršovė. Dabar nebegalės toli nubėgti ir pasislėpti. Bet vis tiek geriau, nei gyvam sudegti lėktuve ar smigti į žemę. Gal nusišypsos laimė ir pavyks nusileisti vokiečių neužimtose vietovėse. Jie jau nuginti už vadinamosios Gotų linijos, besidriekiančios skersai pusiasalio į šiaurę nuo Pizos, o italai nebėra jų sąjungininkai. Kartą pagyvenęs Italijoje, Hugas suprato, kad paprasti žmoneliai niekada nei buvo karingi, nei per daug palaikė vokiečius.
Muistydamasis išsiropštė iš kabinos ir nušliaužė ant sveikojo sparno, kuo toliau nuo liepsnų, iš visų jėgų stengdamasis išsilaikyti, kad nenublokštų vėjas. Vis dar dvejojo: o jeigu koks „Messerschmittas“ seka tamsoje ir, iššokus su parašiutu, ims ir jį nupils? Įdėmiai įsiklausė, bet nebuvo girdėti jokio priešo naikintuvo burzgimo, tik duslus jo paties bombonešio dešiniojo variklio riaumojimas. Kairysis jau buvo užgesęs. Pamėgino prisiminti trumpus seniai lankytus nusileidimo su parašiutu kursus – kaip nušokti ir kiek sekundžių palaukus truktelėti žiedą, kad besiskleisdamas parašiutas neužkliudytų lėktuvo. Galvoje sukosi beviltiškų minčių raizgalynė.
Giliai įkvėpęs Hugas atsistūmė nuo lėktuvo. Keletą pirmų sekundžių pasijuto krintąs. Tada truktelėjo žiedą ir besiskleidžiantis parašiutas stipriai timptelėjo jį aukštyn. Leidosi kone amžinybę. Kažkur ten aukštai išgirdo duslų sprogimo garsą – užsiliepsnojo lėktuvo degalų bakas. Matė, kaip sukdamasis spirale pro jį pralėkė „Blenheimas“. Kada jis smigo į žemę, nepamatė, tik išgirdo smūgio garsą. O tada išvydo aplink save tamsius kalnų viršūnių šešėlius – žemė skubėjo jį pasitikti. Ir vėl pamėgino prisiminti, ką išmoko parašiutų valdymo kursuose. Susikaupti? Ir voliotis? Žemė artėjo pasiutusiai greitai. Gal neišsiskleidė parašiutas? Gal jį grybštelėjo liepsnos ir apgadino? Užvertęs galvą pamatė aukštai boluojant baltą ratą. Regis, neapgadintas. Tada vėl pažvelgė žemyn, pamėgino įžiūrėti, kokia žemė jį pasitinka. Matyti lyguma, tolėliau – kalnų kontūrai, kai kurie jau sulig juo, ir medžiai. Daug medžių.
Rytuose palengva ima brėkšti dangus, nušviesdamas tamsoje skendinčių kalnų kontūrus. Nematyti nei stogų, nei jokio miestelio. Bent jau tiek gerai. Niekas jo nepamatys ir iškart nesuims. Betgi labai galimas dalykas, kad pakibs ant medžio ir teks laukti, kol kas nors jį aptiks. Girdėti, kaip krūtinėje daužosi širdis. Naktis tokia tyli, kad dūžių garsas gali sklisti net keletą mylių ir pasiekti anksti pakirdusių gyventojų ausis. Nusileidus dar žemiau, pasigirdo kitokie garsai: vėjas šiurena nuvytusius lapus, trakšteli medžio šakelė, kažkur toli suloja šuo. Vadinasi, čia yra žmonių. Jeigu tai valstiečiai, jie pabunda su aušra. Kelios paskutinės nusileidimo sekundės, rodos, truko visą amžinybę. Hugą suėmė neviltis – juk jis toks visiems matomas. Įsivaizdavo ant žemės vokiečius, stovinčius prie savo automobilių su į jį nukreiptais šautuvais ir laukiančius, kada jis atsidurs taikiklyje.
Dabar jau gerai matyti reljefas. Kairėje – kažkokia akmenimis nusėta uola, pūpsanti virš gana lygaus paviršiaus. Ir medžiai: plikais medžiais apaugusios kalvų viršūnės, apačioje – vėl medžiai, susodinti ilgomis tvarkingomis eilėmis. O tuščio lauko – nė vieno. Nėra kur saugiai nutūpti. Na ir tiek to, liūdnai pamanė Hugas. Jis nemoka valdyti parašiuto taip, kad galėtų nusileisti ten, kur nori.
Žemė jau visai arti. Jau matyti priekyje kalvos šlaitu besidriekiančios medžių eilės. Medeliai neaukšti, gražiai nugenėti, vis dar su lapais ir, aišku, gerai prižiūrimi. Tikriausiai koks vaismedžių sodas, pakankamai vietos nutūpti tarp eilių, jei pavyktų tinkamai nusitaikyti. Hugas nurijo didelį gurkšnį šalto rytmečio oro. Šakos brūkšteli per kojas ir išmuša iš kurso. Pėdomis paliečia žemę. Keliai sulinksta nuo svorio ir jis pasijunta tempiamas į priekį.
– Nusisek parašiutą, kvaily! – suriko pats sau. Veidu bumbtelėjęs į sušalusią žemę, pamėgino atsegti diržus. Pavyko. Gulėjo ramiai, uosdamas po skruostu molingo dirvožemio kvapą. Pabandė pasijudinti ir atsikelti, bet koją nudiegė širdį veriantis skausmas. Dar spėjo išgirsti saulę pasitinkančio paukštelio trelę ir apalpo.
2 skyrius
DŽOANA
Saris, Anglija, 1973-iųjų balandis
Savo tėvą visada prisimenu tik seną – seną ir piktą, užsisklendusį ir nuolankų, seniai numojusį ranka į supantį pasaulį. Mano atmintyje jis visados liks žilaplaukis. Veidas išvagotas gilių raukšlių, dėl to jis nuolat atrodydavo piktas, net ir kai galvoje sukdavosi smagios mintys, bet taip būdavo nedažnai. Vaikščiojo truputį raišuodamas. Tad nelabai ir nustebau gavusi telegramą, pranešančią apie jo mirtį. Nustebino tik tai, kad jam buvo vos šešiasdešimt ketveri.
Eidama keliuku į Langlio dvarą, kovojau su prieštaringais jausmais. Gamta dabinosi pavasarinėmis grožybėmis. Upės krantai mirgėjo nuo raktažolių. Miško pakrašty žiedus skleidė pirmosios scylės. Abipus keliuko augantys kaštonai jau puošėsi ryškiais žaliais lapeliais. Užvertusi galvą vis dirsčiojau į šakas, prisiminiau kaštonus – tuos žvilgančius tamsiai rudus kamuoliukus, sunokstančius tik vėlų rudenį. Kai buvau maža, kaimo berniukai atbėgdavo čia su lazdomis ir bandydavo numušti pačias didžiausias ir gražiausias kaštonų kekes, apkibusias žaliais dygliuotais rutuliukais. Prisirinkę kaštonų, verdavo juos ant virvutės ir džiovindavo būsimiems kaštonų mūšiams. Aš padėdavau jiems gliaudyti kaštonus, bet į kovas jie manęs nepriimdavo. Tėvas irgi nepritarė mano draugystei su kaimo vaikais, nors gyvenome nė kiek ne prabangiau už juos.
Virš galvos sutreliavo juodasis strazdas, kažkur toli, regis, užkukavo gegutė. Pamenu, visada laukdavome pirmojo gegutės kukū. Ar ne taip dainuoja toje liaudies dainoje? „Kukū, kukū, duos gegutė pinigų.“
Jei ne paukščių giesmė, tai aplink tvyrotų visiška ramybė. Girdėti tik mano žingsniai, aidu atsimušantys nuo aukštų keliuką juosiančių gyvatvorių. Po Londono triukšmo ir šurmulio mano organizmui sunku suvokti, kad šiose apylinkėse esu visiškai viena. Staiga sumojau, kaip seniai nebuvau parvažiavusi namo. Gal jau daugiau nei metai? Nebuvau sugrįžusi per Kalėdas, nes tėvui nepatiko Adrianas – tėvas davė suprasti, kad šis čia nepageidaujamas. O aš užsispyriau ir be jo nevažiavau. Na, tiesą pasakius, kaip žmogus Adrianas jam patiko. Ir kam nepatiktų geriausias Londono universiteto teisės koledžo absolventas, kuris dar besimokydamas buvo priimtas į garbinguosius Templio advokatūros rūmus ir jau ruošėsi tapti puikiu karališkuoju advokatu? Tėvas raukėsi tik dėl to, kad nepritarė, jog mudu gyvename kartu. Tėvas – seno kirpimo, auklėtas amžinai daryti tik gera. Juk negalima dviejų skirtingų lyčių žmonėms gyventi susimetus. Pamilus reikia tuoj pat susituokti. O pirmąkart pasimylėti galima tik vestuvių naktį. Taip elgėsi Langlio dvaro skvairas, rodydamas aukštos moralės ir doro gyvenimo pavyzdį savo kaimynams valstiečiams. Neapsakomai keistas ir sustingęs laike, nors pasaulis jau seniai mėgavosi nepaliaujamomis laisvo žodžio orgijomis, džiaugėsi mados laisve ir nevaržomos meilės malonumais.
– Kvailystė, – burbtelėjau pusbalsiu. Nežinia, kam taikiau – sau ar tėvui. Aš irgi prikrėčiau kvailysčių, bet jei būčiau klausiusi tėvo patarimų, nebūčiau atsidūrusi tokioje padėtyje, kaip šiandien. Gaila, kad jis pasimirė nespėjęs man pasakyti: „Ar nesakiau?“ Tai būtų apsidžiaugęs.
Priešais mane pabaidyta suplasnojo porelė balandžių. Jų sparnelių garsas priminė ant skalbinių virvės plazdančių drabužių šlamesį. Jų išsigandusi, pamečiau mintį. Dabar jau buvo girdėti ir kitokių garsų; kažkur toli laukuose burzgia traktorius, kitoje keliuko pusėje augančios obels žieduose dūzgia bitės, netoliese ritmingai klaksi žoliapjovė. Tai mano vaikystės garsai – tokie saugūs ir raminantys. Dieve, kaip seniai viskas buvo.
Šiemet balandis šiltas ir saulėtas. Pasigailėjau apsivilkusi išeiginį žieminį paltą. Bet tai vienintelis mano turimas juodas drabužis ir aš pagalvojau, kad labai tiks sugrįžti į tėviškę apsirengus gedulingai. Nubraukiau nuo kaktos prakaito lašą. Reikėjo iš stoties važiuoti taksi. Anais laikais dvi mylios pėsčiomis niekada neprailgdavo. Iki vienuolikos metų kulniuodavau iš kaimo mokyklos pėsčiomis ir niekada neatrodė labai toli. Pamenu, kai mokiausi universitete, grįždavau namo su sunkiu lagaminu ir tempdavau jį visą kelią. Supratau, kad esu labai nusilpusi. Kur čia nebūsi, juk dar visai neseniai ištrūkau iš ligoninės. Gydytojai sakė, prireiks nemažai laiko, kol lūžę šonkauliai sugis. Bet nepasakė, kiek reikės laiko, kol sugis širdis. Medžių juostą pakeitė aukšta mūrinė siena, juosianti Langlio dvarą, ir aš, genama prisiminimų apie namus, nejučia paspartinau žingsnį. Grįždama iš kaimo mokyklos, paskutinius metrus visada įveikdavau bėgte. Įpuolu, būdavo, į virtuvę, mama pakelia galvą nuo viryklės, ant kurios visada ką nors ruošė. Mane apgaubia gardus kepinių kvapas iš orkaitės. Mama visada ryši baltą prijuostę, veidas įraudęs, visa apsimiltavusi. Išskėtusi rankas, karštai apkabina glėbyje.
– Kaip mokykloj? – klausia. – Ar buvai gera mergaitė ir atlikai viską, ką mokytoja liepė?
– Aš visados gera. Ir visada atlieku tai, ką liepia, – atsakau mamai ir dar išdidžiai priduriu: – Spėk! Šiandien vienintelė išsprendžiau ilgiausią dalybos veiksmų eilutę.
– Šaunuolė, – mama pakšteli man į viršugalvį ir mes abi sužiūrame į duris, pro kurias įžengia tėtis.
– Šiandien ji vienintelė klasėje išsprendė sunkiausią matematikos užduotį, – išdidžiai pareiškia mama.
– Na, juk tai normalu, – sako tėtis. – Juk tie vaikai kaimiečiai. – Ir nuėjęs į svetainę įsitaiso ten su laikraščiu. Mama pažiūri į mane ir abi nuovokiai susižvalgome.
Prisiminus mamą, staiga akyse ima tvenktis ašaros. Tiek metų po jos mirties, o aš vis dar ją prisimenu. Jeigu ji būtų gyva, viskas dabar būtų kitaip. Ji žinotų, ką pasakyti, kaip pasielgti. Ji būtų mano paguoda ir užtarėja. Paskubomis nubraukiau nuo veido ašaras. Nedera rodytis apsiašarojusiai.
Mėgaudamasi vaikystės prisiminimais, nepamačiau, kaip pasibaigė tvora ir atsidūriau prie didžiulių sunkių kaltos geležies vartų į Langlio dvarą. Už jų pastato link veda grėbliu išlygintas žvyrkelis, iš abiejų pusių apsodintas tvarkingomis, prižiūrimomis gėlių lysvėmis. Popiečio saulėje šviečia raudonų plytų Tiudorų dinastijos laikų fasadas. Švino juostelėmis suskirstytuose languose blykčiojo saulės zuikučiai. Centrinė pastato dalis – tikro tiudoriško stiliaus paveldas, padovanotas serui Edvardui Langliui paties karaliaus Henriko VIII už pagalbą griaunant ir siaubiant vienuolynus. Iš tiesų šitoje pastato dalyje kažkada irgi buvo įsikūręs vienuolynas, kol mano protėviai jo nesuniokojo. Jie išvarė vienuolius, o patys vienuolyno patalpose įsirengė puikius naujus namus. Ko gero, galėjau susiprasti, kad anksčiau ar vėliau prakeiksmas mus vis tiek pasivys.
Namas gerokai didesnis, nei matyti iš priekio. Kelios Langlių kartos surentė du dailius karaliaus Jurgio laikų priestatus, kažkokį monstrišką Viktorijos laikų prielipą prie šoninio bokštelio ir didžiulę oranžeriją vidinio kiemo pusėje. Stovėjau apmirusi ir spoksojau it kokia turistė, pirštais tvirtai įsikibusi į vartų strypus, tarsi pirmą kartą visa tai regėčiau ir negalėčiau atsigrožėti. Mano protėvių namas. Keturių šimtų metų senumo Langlių šeimos būstas. Nejučia aplankė ironiška mintis – betgi aš pati šiame name negyvenau. Tik mažame, tamsiame ir skurdžiame sargo namelyje.
Šalia vartų ant sienos puikavosi užrašas „Langlio dvaro mergaičių mokykla“. Užuot pastūmusi vartus, praėjau pro juos ir šmurkštelėjau pro mažas dureles sienoje, kaip darydavau vaikystėje.
Pasukau siauru takeliu į sargo namelį ir paklibinau duris. Užrakintos. Nežinia, ką tikėjausi ten rasti. Kai išvažiavau mokytis į universitetą, tėvas liko gyventi vienas. Iki tol, po mamos mirties, kai man tebuvo vienuolika, gyvenome čia tik mudu. Stovėdama prie užrakintų durų, žvelgiau į atsilupusius staktos dažus, apmusijusius langus, nedidelį stačiakampį, seniai nepjautos pievutės plotelį, apleistas gėlių lysves, iš kurių drąsiai į saulę stiebėsi keletas narcizų žiedų. Kūną nusmelkė širdgėla.
Reikėjo pamiršti puikybę ir atvažiuoti aplankyti namų. O dabar leidau tėvui numirti vienam.
Dvejojau, kaip toliau man pasielgus. Langlio dvaro mokykla uždaryta Velykų atostogoms. Bet kas nors vis tiek turėtų būti čia pasilikęs, nes telegrama atsiųsta iš čia ir joje buvo rašoma, kad tėvas rastas negyvas mokyklos teritorijoje. Tikriausiai atsiuntė mokyklos direktorė panelė Hanivel. Ji dvare turi atskirą butą – pasak tėvo, kažkada ten buvo pats prašmatniausias dvaro kambarys. Pasitraukusi nuo sargo namelio, prisiverčiau žengti žvyruotu keliuku namo link ir stoti į akistatą su skaudžiausia savo patirtimi – čia prabėgo septyneri sunkiausi mano mokykliniai metai. Kai tėvui teko priverstinai parduoti Langlio dvarą, o jame buvo įrengta mergaičių internatinė mokykla, jam buvo leista pasilikti, dirbti dailės mokytoju ir gyventi sargo namelyje. O mirus mamai, man buvo suteikta stipendija ir aš galėjau dienomis lankyti mokyklą. Gal ir visai neblogai – malonus gestas.
Tėvas džiaugėsi, kad aš pagaliau galėsiu bendrauti su tinkamo rango mergaitėmis ir įgysiu deramą išsilavinimą. Bet pati mieliau būčiau lankiusi vietos vidurinę su gabiausiais kaimelio vaikais. Tačiau su mano tėvu nepasiginčysi – jei nusprendė, taip ir bus.
Taigi gavau žalios ir baltos spalvos uniformą, panamą vasarai ir veliūro skrybėlę plačiais kraštais žiemai bei trumpą sportinį švarkelį su mokyklos emblema – iš esmės tai mūsų šeimos herbas, atitekęs mokyklai su visu pastatu. Taip prasidėjo mano patys nelaimingiausi metai gyvenime. Langlio dvaro nė už ką nepavadintum švietėjiška įstaiga. Ji viliojo mergaites iš pasiturinčių šeimų ar tų, kurios galėjo leisti sau mokėti pinigus ir vadintis pasiturinčiomis, čia buvo ruošiamos mergaitės idealiai santuokai. Žinoma, tada buvo septintasis dešimtmetis, ir niekas apie tokį keistą dalyką garsiai nekalbėjo. Mergaitės buvo mokomos naudingų įgūdžių, padėsiančių įsitaisyti geruose darbuose – ryšių su visuomene, leidyklose, radijo stotyse, gal net meno galerijų direktorėmis ar drabužių dizainerėmis, kol susiras tinkamą vyrą su maišu pinigų.
Taigi jau nuo pat pradžių aš ten buvau kaip anomalija: nors ir kilmingas, bet mokykloje mano tėvas buvo tik dailės mokytojas. Gyvenau sargo namelyje ir mokyklą lankiau gavusi stipendiją. O blogiausia, kad buvau gabi ir atkakli. Mokytojams pažerdavau klausimų, matematikos pamokose prašydavau sunkesnių uždavinių. Kai kuriems mokytojams patikau, o tingesni ir ne tokie kvalifikuoti laikė mane neklaužada ir ramybės drumstėja. Siųsdavo mane pas direktorę, palikdavo po pamokų ir aš turėdavau šimtus kartų rašyti sakinius „Nevalia trukdyti mokytojams“ ar „Nevalia klausinėti mokytojų“.
Atmintyje aiškiai atgijo kaulėtas panelės Hanivel veidas su aukštai išsišovusiais skruostikauliais ir pagiežinga šypsena.
– Manaisi geriau išmananti už panelę Snoud, ar ne, Džoana?
Arba:
– Leisk tau priminti, kad esi čia tik dėl mano geros valios, nes tėvas nesugeba tinkamai tavimi pasirūpinti.
Pastarasis teiginys išties teisingas. Tėvas gyvenime nėra stovėjęs prie puodų ar lyginęs marškinių. Mama rūpinosi mumis abiem. Todėl, pradėjusi lankyti Langlio dvaro mergaičių mokyklą, įgijau teisę valgyti vakarienę su visomis mergaitėmis ir ruošti pamokas skaitykloje, o vakarais pareidavau namo tik pamiegoti. Džiaugiausi bent jau šita maža palaima. Jei dar būtų reikėję ir miegoti su mergaitėmis, būčiau išprotėjusi.
Na, ne visos mergaitės buvo nusiteikusios prieš mane. Turėjau ir keletą draugių – ramių, darbščių mergaičių kaip ir aš. Mes skaitėme knygas, keitėmės jomis ir aptarinėjome vaikštinėdamos po mokyklos kiemą. Bet buvo tokia viena grupelė kietuolių, kurios vaikščiojo būriu it vilkės ir puldinėjo silpnesnes. Jos davė man suprasti, kad jų šutvei aiškiai nepriklausau.
– Atleisk, tau čia nėra vietos, – sakydavo jos, kai norėdavau prisėsti prie jų stalo su pietų padėklu rankose.
Mįslingai dingdavo ir sportiniai bateliai. Ta vilkių gauja patenkintos šaipydavosi, kai mane bardavo, kad pametu daiktus. Skirtingai nei jos, aš nelankiau privačių lauko teniso pamokų, ir jos iš manęs juokdavosi, kai nepataikydavau atmušti kamuoliuko. Garsiai girdavosi, kur važiuos slidinėti ar kad lėks ilsėtis į vilas Prancūzijoje. Metams bėgant, tokių išdaigų mažėjo iš dalies dėl to, jog neparodydavau, kad jos mane žeidžia, ir dar todėl, kad joms pradėjo rūpėti vaikinai ir vakarėliai. Tada jos ėmė girtis, į kokius šokius eina ir kuriems vaikinams aštuonioliktojo gimtadienio proga tėvai padovanojo prabangius automobilius, kurie iš jų galėtų atvažiuoti pas jas naktį ir slapčia išvilioti į kiemą. Bėda ta, kad jos visos priklausė tam pačiam socialiniam sluoksniui – visas siejo glaudūs šeimų ar verslo ryšiai. O aš buvau viena iš kelių mokyklos atstumtųjų.
Šitą pragarą kenčiau iki šeštos klasės. Be galo troškau pradėti naują gyvenimą. Troškau įstoti į universitetą, tapti teisininke, susirasti gerą darbą, uždirbti daug pinigų ir atpirkti Langlio dvarą. Įsivaizdavau, kaip paimsiu tėvą už parankės ir vesdamasi keliuku pasakysiu: „Dvaras vėl mūsų. Tu gali grįžti į savo namus ir vėl būti dvarponiu.“
O panelei Hanivel išrėšiu: „Apgailestauju, bet iki trimestro galo turit iš čia išsinešdinti.“ Ir nusišypsosiu.
Dabar šypsojausi iš savo naivaus optimizmo. Tėvas miręs. Likau paskutinė iš mūsų giminės. Kilmingas vardas išnyks, nebeliks prasmės grąžinti Langlio dvarui buvusią šlovę. Giliai atsidusau, užlipau plačiais laiptais ir paspaudžiau durų skambutį.
