Neseniai pasirodžiusio romano „Mėnulio tigras“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) autorė Penelope Margaret Lively gimė 1933– aisiais Kaire. Vaikystę praleido Egipte, o sulaukusi trylikos buvo išsiųsta į mokyklą Anglijoje, vėliau Oksforde studijavo istoriją. 1959 m. Penelope ištekėjo už dėstytojo, politikos teoretiko Jacko Lively. Pora gyveno daugybėje universitetinių miestelių, po vyro mirties rašytoja atsikraustė į Londoną.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Penelope Lively – žymi ir nepaprastai produktyvi rašytoja. Ji rašo suaugusiesiems ir vaikams, apdovanota garbingiausiomis literatūros premijomis. 2012-aisiais už nuopelnus literatūrai ji tapo Britanijos imperijos ordino komandore – dama Penelope Margaret Lively.

Rašytoja triskart nominuota Man Booker premijai, o 1987-aisiais ją gavo už „Mėnulio tigrą“. Pernai, minint Booker Man premijos penkiasdešimtmetį, Penelopės Lively „Mėnulio tigras“ pateko į Golden Booker trumpąjį sarašą, – auksinį penketuką.

Romane „Mėnulio tigras“ Penelope Lively pasakoja apie savo pagrindinę heroję Klaudiją Hempton – ambicingą, garsią istorikę, buvusią karo korespondentę. Rašytoją žvelgia į ją dukters ir meilužio, mošos ir brolio akimis, atskleidžia jos slaptas mintis, baimes ir dvejones. Klaudijos istorija susipynusi su daugelio žmonių istorijomis, bet svarbiausias jai – Tomas, jos gyvenimo šerdis, didžioji meilė, atrasta ir netrukus prarasta Antrojo pasaulinio karo metų Egipte.

Kviečiame skaityti ištrauką.

Kai dabar žiūriu į Lisą, matau jos veide vidutinio amžiaus šešėlį. Tai trikdo. Juk tavo vaikas visada jaunas. Mergaitė, tegu net jauna moteris, – bet šitie kietėjantys veido bruožai, tas kūno minkštėjimas, ta žymė, jog laikas, kuris praėjo, darosi lygus tam, kuris dar priešaky... tik jau ne tai! Nustebusi žiūriu į tą Londono grafysčių matroną, klausiu savęs, kas ji tokia, – ir staiga iš pažeidžiamų raukšlelių vėduoklėmis apsuptų akių į mane stebeilija aštuonmetė, šešiolikmetė Lisa, Lisa praėjus metams po vestuvių su raudonu klykiančiu kūdikiu.

Darosi vis sunkiau patikėti, kad Lisa ketvirčiu rusė. Kažkur toj tipiškoj viduriniosios klasės iš viduriniosios Anglijos atstovėj, vilkinčioj Jaeger firmos kostiumėliu, laisvai krentančia šilko palaidine, avinčioj kruopščiai išblizgintais batais, glūdi labiausiai pasaulio istorijoje iškankinti žmonės. Kažin kur Lisos sieloje, nors ji to ir nežino, o dar mažiau jai šitai rūpi, šnabžda Sankt Peterburgas, Krymas, Puškinas, Turgenevas, milijonai ištvermingų valstiečių, negailestingos žiemos, sausringos vasaros, nuostabiausia kada nors kalbėta kalba, samovarai ir drožkos, liūdni veidai su migdoliškomis akimis ir tūkstančiai ikonų. Kraujas primins apie save – tikiu tuo taip pat giliai, nors ir ne taip baimingai, kaip vargšė ledi Brenskom, daranti viską, kad pamirštų nelemtus savo anūkės protėvius (ir savo sąžinės graužatį; vargšelė Izabelė visą gyvenimą kaltino save dėl tos jaunatviškos paryžietiškos aistros). Lisa nešiojasi sieloje dalykus, apie kuriuos nė nenutuokia. Man tai atrodo įdomu. Man tai išties žavu. Žiūriu į Lisą – ir staiga vilkai užstaugia stepėje, kraujas užlieja Borodino lauką, Irina ilgisi Maskvos. Viskas išvestiniu būdu, viskas mintyse, toks įmantrus fantazijos ir fakto kūrinys, – štai šitaip mes pažįstame pasaulį. O vis dėlto Lisos senelis rusas, ir tai svarbu.

Džesperio tėvas, regis, puikiai pademonstravo priežastis, dėl kurių rusai sukėlė revoliuciją, – žmogus, nejaučiantis jokios moralinės atsakomybės, nedirbęs nė vienos dienos gyvenime, iššvaistęs šeimos turtus – tiek, kiek jų buvo palikta jo tėvo, – dar nesulaukęs trisdešimties. Jaunystės metus jis praleido Paryžiuje, Venecijoje ir Baden Badene, retkarčiais grįždamas į Rusiją parduoti dar kelių varstų žemės ar namo Sankt Peterburge; po skyrybų gyveno pablogėjusiomis sąlygomis Rivjeroje, papildydamas savo išteklius lošimo namuose ar asistuodamas turtingoms moterims. Paaugliškas Džesperio žavėjimasis tėvu baigėsi greit: Džesperiui rūpėjo sėkmė; Saša, toks kerintis bohemos personažas šešiolikmečiui moksleiviui, visai kitaip atrodė dvidešimt vienerių metų studentui – toks nutriušęs veltėdis, darantis įspūdį tik naivioms amerikietėms turto paveldėtojoms ir prancūzėms pensionų savininkėms. Po 1925 metų Džesperis retai matydavosi su tėvu. Aš buvau susitikusi su juo tik vieną kartą. 1946 metais. Saša išdygo Londone, patogiai praleidęs karą Mantone, kažkaip išvengęs internavimo, ieškojo pinigų ir naudingų pažinčių, kurias, regis, užtikrintai žadėjo jo gana garsus sūnus. Džesperis pakvietė jį pietų į savo klubą ir paprašė, kad prie jų prisidėčiau. Sašai buvo septyniasdešimt, ir to paslėpti jau nebegalėjai: veidas susiraukšlėjęs, akių vokai užputę, profesionalaus lapino žavėtojo šypsena. Jis pabučiavo man ranką ir ištarė žodžius, kuriuos kartodavo kiekvienai naujai sutiktai moteriai jau pusę amžiaus. Aš piktavališkai įsiūliau jam patogiausią kėdę ir susirūpinusi pasiteiravau, ar šaltas oras jo nevargina. Saša nuovokiai įsijautė į galantiško tėvo vaidmenį – į mane kreipdavosi „brangioji“, su meilikaujamu užsidegimu džiaugėsi Džesperio sėkmėmis, pakvietė mudu į vilą Rivjeroje. Neverta nė sakyti, kad mes ten niekad nenuvykome. Tėvo akivaizdoje Džesperis jautėsi nejaukiai, man Saša atrodė atgrasus. Tačiau jis vis dar stovi man akyse, vilkintis rūpestingai išsaugotu prieškariniu kašmyro paltu, su Hermès firmos šaliku, toks istorijos išlikėlis numintais užkulniais, savo klasės ir savo amžiaus pelenai. Po tų pietų mudu su Džesperiu susiriejome: įdomus kivirčas, įžanga į mūsų vėlesnius, daugiau kraujo pareikalavusius mūšius.

– Na štai... – sako Džesperis. – Toks jau jis yra, senas sukčius. O ko tu tikėjaisi?

Klaudija, nuostabi su tuo smaragdo žalumo drabužiu, plaukia Pel Melu traukdama vogčia mestus žvilgsnius, atremdamas tuos žvilgsnius jis paima ją už parankės.

– Maždaug to paties.

– Įbrukau jam šimto svarų čekį, – priduria Džesperis. – Tikėkimės, dabar jis tyliai pasišalins, bent jau metams ar dvejiems.

– Hm, – sumurma Klaudija.

– Ką?

– Pasakiau hm.

Ji meiliai žiūri į priekį. Ne į Džesperį, pajutusį tą susierzinimo dilgčiojimą, kurį tik Klaudija gali sukelti. Tą virpulį, kuris neatskiriamas nuo kylančio lytinio geismo.

Jie sustoja ant Sent Džeimso gatvės kampo.

– Tu paveldėjai jo rankas, – sako Klaudija. – Ir kažką aplink burną.

– Nemanau.

Klaudija gūžteli pečiais.

– Protėvių juk negali paneigti.

– Aš esu toks, kokį pats save darau, – atsikerta Džesperis žengdamas į gatvę. – Eikš. Jau galim kirsti.

Klaudija paleidžia jo delną ir ieško kažko rankinėje. Jis žengia į priekį. Klaudija lieka. Autobusai ir taksi juos išskiria. Džesperis sustoja ant šaligatvio kitoje pusėje. Klaudija eina per gatvę šnirpšdama nosį.

– Nei to, ką iš jų gavai, – priduria. – Iš Sašos tu gavai gan ryškią praeitį. Ar tau tai neatrodo įdomu?

– Neypatingai.

– Tau neįdomu tūkstantis audringos istorijos metų?

Klaudijos balsas – aiškus, įtikinanamas – skamba garsiai. Viena kita skrybėlėta galva atsisuka.

– Aš čia visiškai niekuo dėtas, – sako Džesperis. – O tu per daug pompastiška.

– Nesuprantu, – aiškina Klaudija, išsiveržusi žingsniu kitu į priekį, – kaip tu gali būti toks nežmoniškas egoistas, kad visiškai atsiskirtum nuo savo protėvių tik todėl, kad tavo tėvas tau atrodo neadekvatus.

Džesperį staiga išmuša karštis, nors ta gruodžio diena žvarbi. Jis pasiveja Klaudiją.

– Tau leidus pasakysiu, kad kalbi gana garsiai. Ir jeigu aš turiu prisiimti visą Rusiją, tai tu, matyt, neši daugybės apsnūdusių Dorseto ūkininkų kartų kryžių. Kažin, ar tai tavo stilius, brangioji.

– Net nežinau, – atsiliepia Klaudija. – Bet tikriausiai neapsieita be jiems būdingos ištvermės. – Ji maloniai šypsosi Džesperiui, o tas piktai raukosi.

– O ką tu kada nors ištvėrei?

– Daugiau, nei tau bus lemta sužinoti.

Ir Džesperis, pažįstamas su Klaudija jau aštuoni mėnesiai ir devynios dienos, įnirtingai grumiasi su savo jausmais. Ji varo jį iš proto, ji įdomiausia iš visų jo sutiktų moterų, jis mielai be jos apsieitų, jis laukia nesulaukia, kada ir vėl su ja suguls.

– Ačiū už tokius malonius pietus, – padėkoja Klaudija.