Knygos autorė – Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė, gim. 1983 m.) – žinoma literatūros kritikė, poetė, apsigynusi daktaro disertaciją literatūros srityje. Knygos pasakotoja – filologė, labiau už bet kokį pasaulio meną vertinanti autentiškas patirtis.
Jauna moteris, išaugusi iš vėjavaikės mergaitės, kalba apie save ir savo draugus, mamą, dėstytojus. Visos istorijos įvyko iš tikrųjų, bet ne visos nutiko pačiai autorei. Vienos papasakotos beveik taip, kaip buvo, kitos – retušuotos. Kai kam ši knyga galbūt padės iš naujo priimti savo istoriją – drąsiai, lengvai, gal kiek valiūkiškai, bet oriai. Tai tapatybė, kuri netelpa į tradicinius įvaizdžius. Jokio sentimentalumo. Jokios patetikos. Tai Vilnius, kurio gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais.
Anot leidyklos „Kitos knygos“, išleidusios šį kūrinį, atstovų, „Ši knyga – teroristo lėktuvas, taranuojantis tradicinio moteriškumo, persisunkusio nuoboduliu, apsimestiniu kuklumu ir kalte už būtas bei nebūtas nuodėmes, pastatą. Čia kalba „teisingos moters“ ar „geros mergaitės“ kompleksų nekamuojama pasakotoja. Tikroviškumo įspūdis kyla dėl puikiai sukalto teksto. Tai literatūra, kuri veikia. Ši knyga gali padėti moterims naujai pažiūrėti į savo patirtis oriai ir be savigailos. Tai gali padėti vyrams įlįsti į moterų galvas. Tai gali reiklioms mamoms padėti suprasti savo dukras, kurios atsisako suaugti... Tai ir autorės kartos, ir universali mūsų visų patirtis, kuri turėjo būti papasakota.“
Vaikiški laipiojimai ant stogų ir troleibuse medžiojamos piniginės. Vėliau – tigriniu raštu margintu sijonu vilkinti mergina, išeinanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru... Disfunkcinė šeima, baimė nepritapti, meilė, kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, žolė, alkoholis, muzika, seksas, depresija, nekaltybės praradimas, aborto tema, skyrybos, universitetas... Pasakotoja kritiškai atskleidžia akademinės bendruomenės užkulisius ir abejones. Tai ne unikali autorės, bet ištisos kartos patirtis. Tabu temų ir patetikos čia nėra. Nutikimai, kurių neišsižadėsi, atviras kalbėjimas tiek apie gyvenimo purvą, tiek apie laimės akimirkas. Tai gyvenimas siekiant meilės, trokštant malonumo, pripažįstant savo ir kitų netobulumą.
Pasakotoja Virga augo „Krasnūchos“ mikrorajone (dab. Savanorių prospekto apylinkės), mokykloje parūkydavo ir buvo ragavusi alkoholio, dar paauglystėje turėjo intymių santykių su klasiokais, vėliau – su geriausiais draugais ir draugėmis. Nesistengdama sąmoningai maištauti, ji ima iš gyvenimo viską, ką šis duoda, ir žino: sėkmė negarantuota, bet kad ir kas nutiktų, ji neprapuls. Bendrauja su neaiškiais tipais, atrodo, ritasi žemyn ir niekada nebeatsikels, bet paskui studijuoja doktorantūroje, važinėja po tarptautines konferencijas, bręsta, keičiasi, nors sieloje lieka ta pati nepaklusni ir meilės trokštanti mergaitė. Nuo vaikystės – nuotykių ieškotoja, ji nuolat įsivelia į pavojingas situacijas, bet nieko nesigėdija, visada išlieka ori, nesiteisina.
Ši drąsi knyga – tai jaunos moters išgyvenimo mokykla: svarbiausia per daug neimti į galvą. Tai tarsi nuoširdus pasakojimas geriausiam draugui apie viską, kas buvo, apie tai, ką jautei. Skaitytojas tampa patikėtiniu. Šios knygos skaitymas – tai ir grįžimas į savo patirtį, netgi nemalonių dalykų apmąstymas be anksčiau išgyventos kaltės ar savigailos. Tai radikalaus atvirumo stilistika, papuošta sodriu Vilniaus žargonu. Gyvenimo purvas neišvengiamas, bet svarbiausia likti pakelta galva ir eiti toliau.
„Kai aš buvau malalietka“ yra prie tikrovės priartėjantis šiandieninis romanas. Tai ir žanras, ir pareiškimas. Šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Autentiškas tonas ir išgrynintas vilnietiškas žargonas. Išbaigta koncepcija ir forma. Preciziškai nugludintų istorijų tikroviškumas. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai. Nes reikia rašyti apie viską. Reikia rašyti taip, kaip gyveni. Tai šiandieninė lietuvių literatūra.
Apie autorę
Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) – poetė, kritikė, rašytoja, gimusi 1983 m. Vilniuje. Viena ryškiausių nūdienos lietuvių literatūroje. Ir nebando vaizduoti „dvasingos“. „kai aš buvau malalietka“ – antroji rašytojos knyga ir pirmasis jos prozos kūrinys. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu 30 egz. tiražu. Knyga įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. V. Kulvinskaitė yra apsigynusi daktaro disertaciją.
Knygos leidybą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba.
