Rachel Hore „Paslapčių bokštas“
Rachel Hore (Reičelė Hor) – britų rašytoja, gyvenanti Noridže. Ji dėsto kūrybinį rašymą, augina tris sūnus ir rašo knygas, kurios tampa bestseleriais. „Paslapčių bokštas“ – trečiasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.
Ar sapnai gali būti perduodami iš kartos į kartą? Vaikystėje Džudė dažnai sapnuodavo tą patį košmarą: ji bėga per tamsų mišką, šaukdama mamą. Dabar šešiametė dukterėčia Vasara taip pat dažnai prabunda šaukdama, ir Džudei darosi neramu.
O juk ji tenorėjo sužinoti tiesą. Tiksliau, iš pradžių norėjo tik įvertinti astronominių prietaisų ir knygų kolekciją viename Norfolko dvare. Tai daugiau nei profesija, senos knygos – jos aistra. Ir galimybė patyrinėti vienišiaus Antonio Vikamo, XVIII a. astronomo, palikimą pasirodė jai labai viliojanti. Trumpam ištrūkti iš Londono į vietas, kuriose ji užaugo, pasimatyti su seserimi ir dukterėčia...
Tačiau kai Džudei ima vertis tragiška Vikamo istorija, ji ima suprasti, kad prieš keletą šimtmečių gyvenusio astronomo ir jo įdukros Esteros likimai susiję su jos pačios likimu...
Siūlome paskaityti ištrauką.
Rachel Hore
„Paslapčių bokštas“
Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė
TYTO ALBA, 2018
Džudė vos nepravažiavo rodyklės: „Tik į Starbro dvarą. Privati valda.“ Pasuko ilgu, provėžų išvagotu keliuku per kauburiuotą ganyklą, paskui pro pievelę su akmeniniu fontanu privažiavo iki smėlio spalvos Paladijo stiliaus namo, kurį atpažino iš knygos biure. Savo spindintį mėlyną hečbeką sustabdė žvyruotame kieme priešais namą, greta aplamdyto universalo. Vos išlipo, kitame automobilyje ėmė loti ir pašėlusiai šokinėti pora didelių seterių. Džudė jų nepaisė, labiau domėjosi namu, šis, nors dar dailus, jos nuomone, buvo apleistas. Kai kurių langų rėmai atrodė papuvę, ant sienų vietomis trūko tinko.
Kišenėje melodingai suskambo telefonas. Surė, perskaitė ji ekrane ir atsiliepė. Buvo devinta valanda. Nė akimirkai negali pabėgti nuo biuro.
– Sveika, Sure, – tarė ji. – Anksti skambini. Verčiau ilgai nekalbėsiu. Ką tik atvažiavau prie namo. Kaip tau sekasi?
– Dėkui, puikiai. Atleisk, Džude, kad trukdau. Atėjau prieš penkias minutes ir radau Klausą šėlstantį, – nebijok, aš saugykloje, jis manęs negirdi. Finansai pateikė šio mėnesio skaičius, ir jis baisiai nepatenkintas. Pirmadienį devintą numatytas posėdis, kuriame turi dalyvauti. Jis nori, kad atvyktum pusę devintos.
– Štai kaip, puiku. Jis tikriausiai suirzęs dėl to, kad amerikiečiai mus aplenkė. Pasakyk, tegu nesijaudina, aš būsiu.
– Jis nori, kad tu – dabar mane prakeiksi – elektroniniu paštu atsiųstum savo prognozes dėl būsimo aukciono. Ir dar kai kas, – miglotai užbaigė ji: – Gali skambinti Inigas.
– Iki vakaro nieko negalėsiu padaryti. Gal kas nors paieškotų mano prognozių? Jos aplanke pavadinimu „Rugsėjo aukcionas“. Tik bijau, kad neprisimenu failo pavadinimo.
– Pamėginsiu.
– Gerai, ačiū. Šis namas – nuostabūs rūmai. Turėtum pamatyti – lyg iš knygos „Puikybė ir prietarai“, tik truputį smarkiau apšepęs.
– Negalvok apie mane, įstrigusią čia visai dienai, – pavydžiai atsiduso Surė ir padėjo ragelį.
Džudė įkišo telefoną į rankinę ir išsiėmusi iš bagažinės portfelį sparčiai žengė pro lojančius šunis. Apirę numinti akmeniniai laiptai vedė prie aukštų dvivėrių pagrindinių durų, bet pro arkinius vartus dešinėje tikriausiai galima apeiti namą iš kitos pusės, pamanė ji. Užkopė laiptais ir paspaudė skambutį. Po kokios minutės ar dviejų išgirdo žingsnius ir sudrebėjusios durys atsidarė.
– Ponia Gauer? – pasisveikino kūningas neseniai penktą dešimtį pradėjęs vyriškis kelius siekiančiais šortais ir senais regbio marškinėliais. – Robertas Vikamas. Prašom vidun.
– Aš Džudita, trumpiau – Džudė, – tarė ji spausdama jam ranką.
Jam uždarius duris, nedidelis prieangis paskendo prieblandoje.
– Turėjau paprašyti jūsų atvažiuoti prie užpakalinių durų anapus namo, – susiraukė ponas Vikamas. – Po arka reikia sukti į kairę. Mes retai vaikštome pro šias duris.
– Norėjote, kad užeičiau per prekeivių įėjimą? – pašmaikštavo ji kopdama iš paskos marmuriniais laiptais.
– Ne, dievaži, ne, visai nenorėjau pasakyti, kad esate prekeivė, – suskubo prieštarauti jis. – Tik visiems tie laiptai atrodo bjauriai nepatogūs, ypač jei neši visokius vaikų niekniekius.
– Taip, žinoma, – pritarė Džudė mintydama, kad jis malonus, bet humoro jausmo neturi. – Suprantu, ką turite omenyje.
Juodu priėjo apskritą marmurinį atrijų, jame iš nišų sienose piktai žvelgė pustuzinis klasikinių akmeninių biustų. Po drabužiais apkarstyta kabykla glaudėsi mažų ryškiaspalvių botų ir žaislinių skėčių kolekcija. Seniai mirusiam Cezariui tiesiai prieš akis pūpsojo dėžė, prikrauta plastikinių mašinyčių, robotukų ir lėlių išsišiepusiais veidais. Pasipiktinęs biusto žvilgsnis sužadino norą juoktis, bet šeimininkas galėjo įsižeisti.
– Ar galiu paimti jūsų švarkelį? – paklausė jis.
– Pabūsiu su juo, – name buvo vėsoka. Tikriausiai dėl to, kad tiek daug marmuro, pamanė ji. – Kiek turite vaikučių?
– Trimečius dvynius, – atsakė jis, lyg mažne tuo netikėdamas. – Berniuką ir mergaitę. Žmona išsivežė juodu į Jorkšyrą pas savo tėvus. Galiu pasakyti, dabar čia nuostabiai tylu, – šįsyk jis sužybsėjo akimis, ir Džudė lengviau atsikvėpė. – Nors man tikrai jų trūksta. Eikime tiesiai.
Jis nusivedė ją ilgu koridoriumi ir atvėrė duris į kambarį namo priekyje.
– Ak, kaip nuostabu! – sušuko Džudė įžengdama į vieną netikėčiausių ir žavingiausių kada nors regėtų bibliotekų.
Ji buvo kone ovali, tokį įspūdį darė baltai nudažytos knygų spintos ir spintelės, išrikiuotos palei sienas dviem plačiais lankais nuo durų iki lango. Prie aukšto pakeliamojo lango stovėjo milžiniškas senas gaublys – šiek tiek pasviręs, lyg ketintų tučtuojau pakilti į orbitą. Šalia buvo įkurdintas Roberto Vikamo telefonu minėtas planetariumas – sferinė struktūra iš susikertančių medinių žiedų, vaizduojančių Saulės sistemos planetų judėjimo kelius. Džudė priėjo apžiūrėti jo iš arčiau.
– Nuostabus, tiesa? – tarė Robertas, glostydamas viršutinį žiedą. – Mane vaikystėje jis visuomet žavėjo, ypač tuo, kad jame dar nėra kai kurių dabar jau žinomų planetų. Pavyzdžiui, kada buvo atrastas Uranas?
– Manau, jį pastebėjo Viljamas Heršelis aštuoniolikto amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, – atsakė Džudė. Ji suskaičiavo planetas. Kartu su Žeme jų buvo tik šešios. Jis teisus. Urano nėra.
– Niekaip neįsimenu datų, – tyliai nusijuokė Robertas. – Aleksija visuomet skundžiasi. Džude, jauskitės kaip namie. Pasakysiu mamai, kad jūs čia. Gal pageidautumėt kavos, drįstu paklausti?
– Mielai išgerčiau, – tarė ji.
Jis išėjo ir uždarė duris. Šeimininkas Džudei visai patiko, atrodė ganėtinai malonus kaimo dvarininkas, įžūlokas, bet buvo sutikusi ir didesnių akiplėšų. Tuoj jį pamiršo ir mėgavosi ramia kambario prieblanda, raminamu medžio, odos, senų knygų kvapu, gėrėjosi jausmingu jaunuolio aštuoniolikto amžiaus drabužiais veidu portrete virš židinio. Bibliotekos ovalas žadino keistą pojūtį. Lyg sūpuotųsi didžiuliame kiaušinyje, nusprendė ji, o gal seno laivo triume. Prie marmurinio židinio stovėjo puslankiu sustatyti pora odinių krėslų ir sofa, dar labiau stiprinantys vyriškos ištaigos atmosferą. Džudė atsišliejo į vieną krėslą ir įsižiūrėjo į tapytas lubas. Jose buvo pavaizduotas astrologinis nakties dangaus žvaigždėlapis – skliautas padengtas vidurnakčio mėliu, o jame auksu ir karminu, sidabru ir baltais dažais išpiešti įvairūs Zodiako ženklai: Vandenis, Dvyniai, Vėžys ir kiti. Grožis gniaužė kvapą.
Portfelį ji paliko prie didelio rašomojo stalo ties langu ir dirstelėjo laukan, į veją už žvyruoto kiemo. Toliau plytėjo krūmokšniais apšepusi nelygiai nušienauta pieva, augo medžiai ir stūksojo žema akmeninė tvora, skirianti sklypą nuo kelio. Tolumoje horizonto link bangavo gyvatvorės ir laukai. Kažin, kur galėtų būti jėgerio trobelė, pagalvojo ji, kurioje kadaise gyveno močiutė, ir jos minėta pilaitė. Neaukšta kalva parko dešinėje buvo tankiai apžėlusi medžiais. Pilaitė galėtų būti kur nors ten, spėjo ji, nors jokių pastatų neįžiūrėjo.
Ji atsigręžė į kambarį ir ėmė vaikštinėti, tingiai apžiūrinėdama knygų lentynas. Jose daugiausia stovėjo devyniolikto ir dvidešimto amžiaus pradžios veikalai, grožinė literatūra, pasenę žinynai, istorinės ir kelionių knygos. Nors jos bylojo apie šeimininko išprusimą, nė viena neatrodė vertinga. Tik priėjusi kambario gilumą netoli durų už užrakintų stiklinių durelių ji aptiko knygas, kurių apžiūrėti atvyko. Raktas gulėjo čia pat, ant gretimos lentynos, bet nors Robertas Vikamas prašė „jaustis kaip namie“, prieš jas apžiūrėdama ji manė turinti palaukti šeimininko sugrįžtant. Pro stiklą įžiūrėjo kai kuriuos pavadinimus, auksu įspaustus odiniuose viršeliuose. Roberto Smito „Visa optikos sistema“ – jeigu tai pirmasis leidimas, vien už jį kas nors paklotų porą tūkstantėlių, apytikriai sumetė ji. Džeimso Fergusono „Paaiškinta astronomija“ tikriausiai irgi vertinga, kaip ir leidinys, panašus į garsųjį Flamstido „Atlas Coelestis“, pažodžiui verčiamą kaip „Dangaus atlasas“. Žvilgsnis užkliuvo už tomų viršutinėje lentynoje – ten galėjo būti vienas pirmųjų Niutono veikalo „Principia“ leidimų, ir Džudė pajuto adrenalino antplūdį. Tai būtų neįtikėtina retenybė. Staiga ji apsidžiaugė čia atvykusi.
Atsidarė durys, ir Džudė atsigręžė – vidun įžengė elegantiškai apsitaisiusi moteris, paskui ją ėjo Robertas su kava.
– Ponia Gauer, Džude, – tarė jis dėdamas padėklą ant stalelio prie židinio, – tai mano mama Šantalė Vikam.
Žengusi jos pasitikti ponia Vikam grakščiai padavė ranką.
– Džude, jei galiu jus taip vadinti, kaip malonu susipažinti.
Jų rankos susilietė, akys susitiko, ir Džudę tarytum užliejo pagyvenusios damos skleidžiama rami, šilta tvirtybė. Džudė kone aiktelėjo.
Šantalės Vikam kadaise būta gražuolės – ji ir dabar graži, mintyse pasitaisė Džudė. Sunkiai nusakomo amžiaus – gal penkiasdešimt penkerių, o gal septyniasdešimties. Beveik tokia aukšta kaip Džudė, tiesios nugaros, tankių, tamsių, sidabru nušarmotų plaukų, siekiančių pečius, aukštų skruostikaulių plačiame protingame tamsaus gymio veide. Ji turėjo įgimto grakštumo, kurio nesuteiktų net spinta brangiausių dizainerių drabužių. Vis dėlto nors makiažas kruopščiai slėpė patamsėjusius paakius, buvo matyti, kad kaštoninės akys giliai įkritusios. Štai moteris, kuri, kaip ir ji, žino, ką reiškia vartytis nuo šono ant šono, kai naktį aplenkia miegas.
– Atvykote apžiūrėti mūsų lobių, – net jos balsas buvo gražus, kimus, tarsena taisyklinga, su vos girdima užsienietiška gaidele. – Tikriausiai Robertas paaiškins, kaip mums neapsakomai liūdna, kad turime juos parduoti. Bet jei neparduosime, šis namas, matyt, užgrius mums ant galvų.
Jos žodžiuose aiškiai slypėjo sielvartas.
– Mama, nepradėkim vėl nuo pradžių, – pildamas kavą pakėlė galvą Robertas.
Džudė neryžtingai nukreipė akis nuo motinos į sūnų, ją nusmelkė nelaimės nuojauta. Nesmagu, kai viena šalių nenori parduoti nuosavybės; ji pasijuto lyg atvykusi pasiglemžti pinigų, prisigrobti turto, be to, jei nesutarimas tęstųsi, gali nutikti dar blogiau – paaiškėti, kad ji apskritai gaišta laiką čionai atvykusi. Pamačiusi jos išraišką Šantalė Vikam tučtuojau ėmė taisyti padėtį.
– Žinoma, tai ne jūsų kaltė, Džude. Neabejoju, kad įvertinsite mūsų kolekciją. Turėtų būti puiku dirbti tokį darbą kaip jūsų – prekiauti šiais nuostabiais daiktais.
– Taip, man išties patinka šis darbas, – atsakė Džudė, jausdamasi stovinti ant bedugnės krašto. – Dėkui, – ji paėmė Roberto paduotą puodelį.
– Džude, – prabilo Robertas, žvelgdamas į platų pasaulį už lango, – ar bus gerai, jei šįryt paliksiu jus su mama? Ji apie kolekciją išmano daugiau negu aš, o man netikėtai atsirado neatidėliotinų reikalų. Mama, prieš valandėlę skambino Džordžas Fentonas. Atrodo, naktį buvo įsilaužta į fazanų narvus.
– Ak, ne, Robertai.
– Žinoma, turite eiti, – atsiliepė Džudė. – Esu tikra, kad mudvi su ponia Vikam puikiausiai tvarkysimės vienos.
Ponia Vikam sąmokslininkiškai nusišypsojo.
– Vadinkite mane Šantale, – sumurmėjo ji, paskui kreipėsi į sūnų: – Viliuosi, išsiaiškinsi, jog tai lapės, Robai. Man nepatinka mintis, jog galėjo įsilaužti vagys. Džordžas įsikanda minties, jog tai daro kokie nors žmonės, ir paskui apylinkėse tvyro prasta atmosfera.
Robertas linktelėjo ir vienu mauku išgėrė kavą.
– Pasimatysime per pietus, – tarė ir išskubėjo iš kambario.
Po valandėlės moterys matė, kaip keliuku svyruodamas išvažiuoja universalas, jo gale šokinėjo šunys.
– Mielasis Robertas, jam visad reikia skubėti, – prašneko Šantalė. – Eime, Džude, prisėskime minutėlę, – ji paplekšnojo vietą ant sofos šalia savęs. – Tikriausiai pavargote važiuodama tokį kelią.
– O, aš nakvojau Bleiknyje pas močiutę.
– Vadinasi, jums šis pasaulio kraštas pažįstamas?
– Šiek tiek. Būdama paauglė gyvenau Noridže, – paaiškino Džudė. – Kai kas iš mano šeimos narių ligi šiol čia tebegyvena. Mama Šeringamo pakrašty turi namą, bet ketina parduoti ir kraustytis su patėviu į Ispaniją. Visai netoliese, Felbartone, gyvena sesuo. Gal žinote Holte krautuvėlę „Žvaigždžių biuras“? Jiedvi su drauge – bendrasavininkės.
– Ak, toji dovanų krautuvėlė pasaže? Jos labai graži vitrina. Ten visos žvaigždutės juda ir šviečia. Ne kartą norėjau užeiti. Dabar būtinai taip padarysiu.
– Taip, manau, jums patiks. Be to, koks stulbinamas sutapimas – kadaise Starbro dvare gyveno mano senelė. Ji buvo jėgerio duktė. Jų pavardė Benetai – gal girdėta? Nors tai buvo labai seniai. Ji gimė kokiais 1923-iaisiais ar panašiai...
Šantalė papurtė galvą.
– Ko gero, Benetų neprisimenu, – tarė ji. – Bet juk į šį kraštą atvažiavau tik 1959 metais, kai jūsų senelė jau tikriausiai buvo išsikėlusi.
– Taip, veikiausiai. Jos tėvai, manau, mirė šeštojo dešimtmečio vidury. Iš kur jūs kilusi?
– Gimiau Paryžiuje, bet čionai atvykau dvidešimties.
Vadinasi, Šantalei dabar šešiasdešimt devyneri, suskaičiavo Džudė. Ji vyresnė nei atrodo.
– Starbro dvarą visuomet laikiau namais, – Šantalės veidą aptemdė gilus liūdesys, bet netrukus ji tyliai, jausmingai prabilo: – Myliu šitą namą. Atitekėjau į jį, bet dabar jis mano dalis. O Robertas su Aleksija pasielgė labai maloniai, leisdami iki šiol čia gyventi.
– Jie... neseniai atsikraustė?
Džudė atspėjo, ką pasakys Šantalė. Staiga užplūdo gailestis, ir ji suprato, kodėl jaučiasi šiai moteriai tokia artima.
– Prieš dvejus metus mirė Viljamas, mano vyras, ir namas atiteko Robertui. Bėda kaip visuomet kyla dėl nelemtų pinigų. Matote, nėra kapitalo. Prieš mirdamas vyras buvo priverstas parduoti dalį dvaro, paskui Robertui teko mokėti siaubingus paveldėjimo mokesčius. Ir dar remontas... ak, dažai lupasi, reikia perdengti stogą, tad Antonio Vikamo kolekcijai teks iškeliauti. Liūdna. Ji šio namo ir jo istorijos dalis. Tai Antonis, – ji parodė portretą virš židinio.
Džudė pirmą sykį gerai į jį įsižiūrėjo. Antonio Vikamo būta itin liauno jauno vyro nedidele dailia galva, veido išraiška kiek primenančio pelėdą. Paveikslo fone stūksojo Starbro dvaras, bet maniera, kuria jis rankoje spaudė atverstą knygą – lyg dailininkas būtų pertraukęs jo studijas – iškalbingiau bylojo, kas jam buvo įdomiausia. Viename kampe buvo įrašyta data – 1745.
– Manome, kad šis paveikslas nutapytas, kai jam buvo dvidešimt dveji, likus keleriems metams iki tėvo mirties; tuomet jis ir paveldėjo namą. Skaudu pagalvoti, kad jo daiktai bus išblaškyti pas svetimus ir branginami tik dėl finansinės vertės. Robertas nori gero, bet aš neabejoju, kad turėtų būti kita išeitis... – staiga ji tarsi pajuto kaltę. – Robertas nebūtų patenkintas. Jums išpasakojau daug daugiau, nei jis norėtų. Bet su jumis taip lengva šnekėtis... atrodote tokia... sympathique.
Džudė klausėsi šios kalbos, o širdyje kaupėsi švelnumas Šantalei. Svetimšalė, atitekėjusi į šią šeimą, jautėsi jos dalimi, bet neturėjo teisės spręsti dėl savo namų. Antra vertus, jei prisiminsime sutrešusias palanges, gali būti, kad juodu su vyru blaiviai neįvertino, kiek dabartiniais laikais kainuos Starbro dvaro išlaikymas.
– Prašyčiau nesijaudinti dėl to, ką man papasakojote, – tyliai prabilo ji. – Suprantu ir jus užjaučiu... Šį darbą dirbu, nes mane žavi pačios knygos; ne tik žodžiai juose, bet knygos kaip artefaktai, – kaip jos buvo sukurtos ir mylėtos. Žinoma, turiu nuspręsti, ko jos vertos, nes toks mano darbas, bet aš panaši į jus. Man patinka žinoti istorijas žmonių, kuriems jos priklausė, kurie jas skaitė ir brangino.
Džudę nustebino ją pagavęs įkarštis. Jos darbas dažniausiai įtemptas, bet retkarčiais ji prisimindavo, dėl ko jį mėgsta.
– Tad buvau teisi, jums visa tai pasakodama. Ačiū, mieloji. Dabar eime pažiūrėti knygų.
Užmetusi ant kėdės atkaltės švarkelį Džudė nusekė paskui Šantalę prie įstiklintos spintos. Šantalė plačiai atvėrusi dureles pasitraukė, kad Džudė geriau matytų. Įgudusiu žvilgsniu ši apžvelgė kokį tuziną ar panašiai tiek lentynų, kiekvienoje po daugiau kaip dvidešimt knygų. Iš viso ne mažiau nei du šimtai penkiasdešimt. O dar rankraščiai ir instrumentai. Išties teks paplušėti dieną ar dvi. Pakėlusi ranką paėmė Izaoko Niutono tomelį, padėjo jį ant stalelio prie sienos ir apžiūrėjo pirmuosius puslapius. Neklydo, – širdį perliejo džiaugsmas, – tai trečiasis leidimas! Atsargiai versdama lapus stebėjosi puikia leidinio būkle. Ant kai kurių lapų buvo matyti rudų dėmelių, bet tokioje senoje knygoje to ir reikia tikėtis.
– Ar žinojote, kad šis spaudinys labai retas? – paklausė Šantalės.
– Numanėme, – atsiliepė Šantalė. – Roberto draugas manė, kad knyga gali būti vertinga, bet eksperto nebuvome pasamdę.
– Net draudimo tikslais? – kiek nustebo Džudė.
– Ne, nors truputį gėda prisipažinti. Mano velionis vyras, kad ir labai mielas žmogus, nesidomėjo šia biblioteka taip, kaip aš. Robertas irgi... jis mėgsta leisti laiką gamtoje. Šitą kolekciją laiko... nebūtinai reikalinga.
Rankinėje suskambo Džudės telefonas. Ji išsitraukė jį nujausdama kažką bloga. Taip, skambina Inigas. Ji nukreipė skambutį į balso paštą ir išjungė telefoną.
Grįžusi prie knygų spintos išėmė kitus Niutono tomelius ir apžiūrėjo. Neįtikėtina. Visas leidinio rinkinys, visi tomai tokios pat puikios būklės. Ji atsinešė portfelį ir laukdama, kol įsijungs nešiojamasis kompiuteris, prisitraukusi prie stalelio kėdę ėmė į bloknotą rašyti pastabas.
– Gal iš pradžių parodyti jums, kur laikoma visa kita? – paklausė Šantalė. – Paskui tyliai sėdėsiu ir siuvinėsiu, nesipainiodama jums po kojomis, bet pasirengusi padėti, jei prireiks.
– Dėkui, – atsiliepė Džudė.
– Šioje spintoje, – Šantalė atrakino porą durelių po lentynomis ir trūktelėjusi atidarė, – sudėti rankraščiai ir žvaigždėlapiai. Robertas veikiausiai pasakojo apie juos. Bijau, kad jie truputį sujaukti. Štai...
Ji iš netvarkingos šūsnies lentynoje ištraukė oda įrištą foliantą ir atvertė kur pakliuvo. Jis visas buvo prirašytas glausta rašysena, dailiu, lygiu braižu, rašalas išblukęs, virtęs tamsiai rusvu.
– Kas tai? – susižavėjusi Džudė paėmė iš moters rankraštį.
– Vienas iš Antonio stebėjimų žurnalų. Prieš kokius metus ar dvejus, kai atsirado daugiau laisvo laiko, kai ką nurašiau iš pirmojo tomo, – apgailestaudama nusišypsojo ji. – Nebuvo lengva, – parodė Džudei mokyklinį sąsiuvinį. – Nenukopijavau itin techninių dalykų, matematikos – jie manęs taip nesudomino, tik pastabos. Mano akys silpsta... Bijau, nedaug tepavyko.
– Bet puiku, kad pradėjote, – sumurmėjo Džudė versdama originalaus rankraščio lapus. Ji buvo pratusi prie senovinio braižo ir jį įskaitydavo. – Neabejoju, kad tie užrašai labai pravers.
– O šie ritiniai – keletas jo žvaigždėlapių. Šitas... – Šantalė pritūpė ir atsargiai ištraukė pergamento ritinėlį. Džudė padėjo žurnalą, ir abi sužiuro į išskleistą lapą. – Jame pažymėtos kai kurios jo atrastos dvinarės žvaigždės, – aiškino Šantalė.
– Tai žvaigždžių poros, kur žvaigždės sukasi viena aplink kitą, tiesa?
– Taip. Buvo manoma, kad verta stebėti jų judėjimą. Nežinau kaip, bet tai padėdavo išmatuoti, kiek žvaigždės nutolusios nuo Žemės. Atsiradus naujiems teleskopams labiau susidomėta ne šiaip planetomis, bet žvaigždėmis.
– Jūsų sūnus minėjo ir teleskopą.
– Jis štai čia, – Šantalė nuėjo prie aukštos spintos sienoje tarp lentynų ir ją atidariusi parodė apačioje stovintį beveik metro aukščio pajuodusios medienos ir metalo cilindrą. – Veikiau tik jo dalys, – ji pabandė ištraukti prietaisą, bet šis buvo sunkus, ir Džudei teko padėti. – Palenkite jį į šviesą, štai šitaip, paskui pažvelkite vidun, – paliepė Šantalė.
Džudė padarė kaip liepta ir šviesai blykstelėjus aiktelėjo, paskui netikėtai į ją pažvelgė jos pačios miglotas atvaizdas.
– Veidrodžiai! – nudžiugo ji. – Na, žinoma!
Ji suprato reginti senovinį reflektorinį teleskopą, veikiantį atspindžio principu. Veidrodžiai vamzdžio gale atspindi dangaus kūnų šviesą ir nukreipia atvaizdą pro didinamuosius lęšius į kampinį okuliarą. Blausiems objektams tyrinėti jie tiko labiau nei pirmieji refraktoriniai teleskopai. Refraktoriai buvo ilgesni ir griozdiškesni, be to, į dangaus kūnus tekdavo žiūrėti tiesiai pro lęšius, kurie dažnai iškraipydavo šviesą.
– Ar jis priklausė Vikamui? – paklausė Džudė ir nuo lentynos paėmė į okuliarą panašų daiktą.
– Veikiausiai taip, o ką manote jūs? Kai pirmąsyk atvykau į Starbrą, netrukus vienoje iš daržinių buvo aptiktos šios dalys. Roberto tėvas manė, kad jų turėjo būti ir daugiau, bet per karą nereikalingas metalo laužas būdavo siunčiamas perdirbti į sviedinius. Šita dalis kažkaip išliko.
Džudė padėjo įstumti sunkią kapsulę atgal į spintą.
– Visas šis kambarys, Šantale, – tarė ji žvalgydamasi aplinkui, – nuostabus. Tiesą sakant, stebuklingas. Ar jį įrengė Antonis Vikamas?
– Manome, kad jis, – atsakė Šantalė. – Iš tiesų nežinome. Didumą to laikotarpio dokumentų sunaikino Viktorijos laikais archyve įsiplieskęs gaisras. Mano vyro tėvas aistringai mėgo knygas – daugybė šių vėlesnių knygų priklausė jam. Man šitas kambarys dažnai teikė nemenką paguodą. Štai kodėl jaučiuosi tokia prislėgta, kad Robertas... Na, neturėčiau jums to sakyti.
Ją užplūdo prisiminimai, ir valandėlę akys virto tikrais skausmo tvenkiniais. Kokios išraiškingos akys, pagalvojo Džudė.
– Apgailestauju, – tarė ji, – dėl jūsų vyro. Man irgi taip nutiko. Prieš ketverius metus ir aš netekau sutuoktinio.
– Ak, mieloji, – Šantalė ranka prisidengė burną. – Jūs tokia jauna.
– Buvau trisdešimties, – kalbėjo Džudė. Atrodė, jog tai įvyko prieš ištisą amžinybę, o ji tuomet buvo visai kitas žmogus. – Nelaimingas atsitikimas kopiant į kalną.
Ir po šitiek metų vos prabilus apie tai grįždavo tos baisios akimirkos šokas. Tada namo ji važiavo paskui policijos automobilį. Šis sustojo prie jos namų. Ji kreivai pastatė savo mašiną ir virpančiomis kojomis nuėjo sodo taku prie jauno pareigūno, stovinčio prie jos durų slenksčio. Jo veidas bylote bylojo apie atneštą žinią. Sumirksėjusi Džudė nuvijo tą vaizdą ir išvydo Šantalę, įsmeigusią į ją susirūpinusį žvilgsnį.
– Nelaimingas atsitikimas. Tai siaubinga, – sukuždėjo Šantalė. – Užjaučiu.
– Jūsų vyras... – užsiminė Džudė, trokšdama žūtbūt nuginti šalin savo skausmą, kuris net dabar galėjo taip staiga ją apnuoginti, perplėšdamas pusiau.
– Viljamas keletą metų sirgo, – santūriai tarė Šantalė. – Vėžys vis atsinaujindavo ir, – ji beviltiškai skėstelėjo rankomis, – galiausiai nugalėjo. Mudu susituokę nugyvenome daugiau nei keturiasdešimt penkerius metus, – palingavo galvą ji. – Daugybę mėnesių neįstengiau nieko nusitverti. Ateidavau čia, į šitą kambarį, ir sėdėdavau viena arba su Mife, su kalyte – puiki kompanionė. Taip šovė mintis nukopijuoti Antonio Vikamo užrašus. Suprantate, dirbant tą darbą nereikėjo daug galvoti. Ir laikas sparčiau bėgo.
– Turbūt ir vaikaičiai padėjo?.
– Taip, nuostabu regėti, kaip jie auga. Džordžė dabar man labai primena Viljamą – itin tvirta mažylė. Neturite vaikų?
– Ne, – lėtai atsakė Džudė. – Gailiuosi.
– Suprantu, – tarė Šantalė. – Tikriausiai jūsų draugai ir šeimos nariai kalba šitaip: esi jauna, dar suspėsi.
– Aš norėjau Marko vaikų, – nesusitvardė Džudė, ir tykiame kambary jos balsas suskambo šaižiai.
Juodviem susituokus atrodė, kad prieš akis dar marios laiko. Abu turėjo mėgstamus darbus, mėgavosi vienas kito draugija. Vaikų turėjo susilaukti būtinai, bet kada nors vėliau, ne dabar. O paskui tapo per vėlu.
– Tikriausiai sunku susitaikyti, – prabilo Šantalė, ir Džudė nusistebėjo, kaip jiedvi su šia vyresne moterimi neprašomos atskleidė viena kitai tokius asmeniškus dalykus.
