Miškas – tai socialinis gamtos tinklas, kur medžiai susikalba, rūpinasi atžalomis

„Kadaise verkė miškas ir lietuvis, bet ko mes šiandien tylim, nežinia“, – rašė poetas Jonas Aistis. Personifikuoti ir sužmoginti gamtą menininkai mėgo visais laikais, tačiau tik XXI amžiuje paaiškėjo, kad jie buvo arti tiesos.

Peter Wohlleben „Paslaptingas medžių gyvenimas“.

Daugelį metų medžių gyvenimą tyrinėjantis vokiečių gamtininkas Peteris Wohllebenas, remdamasis naujausiais moksliniais atradimais, teigia, kad miškas – tai socialinis tinklas, primenantis žmonių šeimas. Medžiai ne tik rūpestingai globoja savo atžalas, bet ir rūpinasi senais, ligotais kaimynais. Jie jaučia, nuvokia, atsimena. Medžiai geba perteikti vienas kitam žinias ir net gali nudegti saulėje ar susiraukšlėti. Medžiai bendrauja. Vabzdžių apniktas medis skelbia pavojų – paskleidžia kvapą. Aplinkiniai, gavę tokią žinią, tuoj apsiginkluoja: išskiria vabzdžius atgrasančių medžiagų.

Wohllebeno knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“ jau išversta daugiau nei į 20 kalbų. Knygos autorius įsismelkia į miško tankmę, pateikia stulbinančių įžvalgų apie paslapčių kupiną pasaulį ir dalijasi savo unikalia patirtimi. Įsigilinę į paslaptingą medžių gyvenimą, mišką pamatome visiškai naujomis akimis.

Žinoma, P. Wohllebenas ne iš karto tapo miško draugu ir žinovu. Pradėjęs dirbti girininku, jis kasdien turėjo įvertinti šimtus eglių, bukų, ąžuolų ir pušų, skirtų medienos pramonei. Tik pradėjęs leistis į iškylas miške su žygeiviais jis pastebėjo, kad kreivi, gumbuoti medžiai, kuriuos anksčiau laikė menkaverčiais, žavėjo keliautojus. Jis liovėsi matavęs medžių kamienus – akis užkliūdavo už įmantrių šaknų, keistai nuaugusio medžio, kamieną aptraukusių švelnių samanėlių.

Meilė gamtai vėl atgijo. Ir atsivėrė gausybė sunkiai suvokiamų stebuklų. Tas, kas žino, kad medžiai jaučia skausmą, kad atmena, kad lapuočiai, spygliuočiai tėvai gyvena drauge su vaikais, – tas nebeįstengs lengva ranka kirsti jų ar skusti mišką galingomis mašinomis. „Niekad nesiliausiu mokęsis iš jų – juk to, ką patyriau medžių ūksmėje, anksčiau nė įsivaizduoti nebūčiau įstengęs. Noriu pasidalinti su jumis tuo džiaugsmu, kurį mums teikia medžiai. Ir, kas žino, gal kitą kartą vaikštinėdami po mišką jūs patys patirsite mažų ar didelių stebuklų“, – viliasi knygos autorius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis