Gimtosios Rusnės ramybė ir šeimos vertybės suformavo jos kasdienybės filosofiją – gyventi čia ir dabar, laimingai. Nerija Kėrytė-Arnašienė – moteris, dukra, sesuo, mama, generalinė direktorė, kurią pažįstantys apibūdina kaip pozityvią, dvasingą, švelnaus balso, tačiau ryškią ir charizmatišką asmenybę, natūralistę. Ji nesivaiko išorinių kaukių, bet subtiliai primena: grožis slypi ne veidrodyje, o žmogaus būsenoje ir santykyje su savimi bei pasauliu.

Apie vaikystę Rusnėje, gyvenimo patirtis, grožio ritualus ir gerus genus kalbamės su Nerija.

Jūs kilusi iš Rusnės – salos, kur vanduo visada šalia. Ką ši vieta reiškia Jums šiandien?

Esu tikra, kad mano charakteris bei būdas formavosi ir dėl ypatingos Rusnės salos auros, kai augdama per metus patirdavau visas vandens formas: maudynes vasaromis bet kokiu oru, kelio į mokyklą trumpinimą upės ledu žiemą, pavasario potvynius, kai gamtos stichijos stiprumą primindavo bridimas į rūsį uogienės ir pilni guminiai batai vandens dėl sparčiai kylančio vandens lygio.

Tačiau būtent šeimoje puoselėtos vertybės ir tarpusavio santykis padėjo pagrindus tam, kas esu. Esu likimo apdovanota išmintingais ir mylinčiais tėvais, broliais, sese ir savo sūnumis. Augant didelėje šeimoje, kaip mūsų, besąlygiškas palaikymas, meilė ir rūpestis vienas kitu sukūrė saugumą bei pasitikėjimą savimi, o įveikti iššūkiai ugdė ir klojo pamatus tam, kuo tapau.

Gimusi ir augusi Rusnėje, kur šalia ir gamtos keliama rizika, ir balansas tarp iššūkių bei džiaugsmo juos įveikus, išmokau pakovoti už save, už šeimą, pasidžiaugti net mažais pasiekimais. Tai praverčia ir darbinėje aplinkoje.

Ne šiaip sau jau dvylika metų gyvenu Klaipėdoje – tai tik valanda kelio iki Tėviškės, Rusnės salos: Tėvelius aplankyti, Mamytės išpuoselėtus sodybos gėlynus apeiti, jos ruoštos kavos iš porcelianinio puodelio atsigerti, salos pylimais per Beždžionių ir Pakalnės tiltus ratą apsukti. Tokia ten ramybė ir aura... Prisipildau, jaučiu dėkingumą, kad esame tokie artimi. Juk maži dalykai ir yra dideli.

Jūsų tėtis, senelis ir prosenelis buvo žvejai. Ar sutapimas, kad ir Jūsų paskutinis darbas buvo susijęs su žuvies pramone – tarsi užkoduota genuose?

Tarsi „déjà vu“. Rusniškė, užaugusi su žuvimi ant pietų stalo, pradeda dirbti žuvies perdirbimo įmonėje – argi ne sutapimas? Atėjusi į pirmą pokalbį, juokiausi: pakaks pamatyti gamybą, kad suprasčiau požiūrį į kokybę. Patiko iškart – puiki komanda, nuoširdumas, bendrystė. Tas tęstinumas tarp šeimos ir darbo mane užkabino.

Visada didžiavausi ir didžiuojuosi, kad esu salietė, Rusnės vandenų dukra. Vaikystėje net Undinėlės pravardę turėjau – ne tik dėl maudynių nuo ryto iki vakaro, bet ir dėl žalių, kaip upių vanduo, akių.

Beveik 20 metų dirbate vadove didelėse įmonėse. Kaip suderinate griežtos vadovės vaidmenį su savo natūraliu moteriškumu?

Aš nevadinčiau savęs griežta vadove. Esu žmonių žmogus – visada dirbu su žmonėmis, o ne su jų pareigomis. Pirmiausia kuriu pagarba grįstą santykį, įsiklausau, bandau suprasti, kuo galiu būti naudinga. Esu smalsi ir nuolat mokausi.

Man svarbiausia – darniai dirbanti komanda, kaip orkestras. Sėkmė – kai tas orkestras groja be užsikirtimų, su pasimėgavimu, kaip M. K. Čiurlionio „Jūra“.

Nuoširdžiai tikiu, kad įmonės klestėjimas tiesiogiai susijęs su žmonių savijauta. O tai, kad esu moteris – dėvinti sukneles, mėgstanti raudoną lūpdažį ir kalbanti švelniai – tik patvirtina mano požiūrį: kai priimi save, tave priima ir kiti.

Kas Jums šiandien yra tikras grožis – išorė ar tai, kas spinduliuoja iš vidaus?

Rusnės miestelio biblioteka buvo vieta, kurioje praleisdavau daug laiko, – rinkdavausi knygas skaitymui, klausydavausi rekomendacijų. Mamytės sukauptos klasikinės ir istorinės knygos – kai kurias perskaičiau ne po vieną kartą.

Jau tada supratau: vidinis grožis – tai, kas tikra, nuoširdu, įkvepia. Kai viduje yra šviesa ir taika, ją natūraliai skleidi aplink save. Kaip jaučiuosi, taip ir spinduliuoju. O aš jaučiuosi laiminga, todėl šypsena yra mano kasdienos palydovė.

Nors gyvenime ir darbe būna visko, iššūkiai tam ir skirti – kad augtume, juos įveiktume ir pasiimtume patirtį. Ir vis dar mokausi paprašyti pagalbos, ypač namuose.

Jūs labai ryški moteris. Kokie Jūsų grožio ritualai ar rutina?

Ačiū už komplimentą. Greitai atsakyčiau trimis žodžiais: miegas, judėjimas, šypsena. Ir tada prasideda: o kur dar vonia, pripildyta šilto vandens? Kur mynimas dviračiu pajūriu iki Palangos ir atgal – tas takas, kai pamatai jūrą, stebuklus daro. Kur kokybiškas laikas su mylimais žmonėmis, savu tempu, – kaip gera. Kur mėgstamų kvepalų dvelksmas? Kur raudona šilkinė gėlė plaukuose ir raudonas lūpdažis? Kur pasivaikščiojimas iki jūros ir atgal – vienas iš Klaipėdos gyvenimo privalumų? Kur pokalbis su išmintingu žmogumi? Atrodo, turiu gerokai daugiau nei tris mėgstamus ritualus – jie yra apie mane ir manyje.

Plaukai dažnai vadinami moters energijos šaltiniu. Ką jie reiškia Jums?

Plaukai man – viena iš moters sveikatos ir grožio dedamųjų. Iki šiol pamenu, kaip vaikystėje šukuodavau Mamytės plaukus – tokio storumo ir ilgumo! Kai ji susisukdavo juos į „kriauklę“, apsiaudavo aukštakulnius – iki šiol matau tą vaizdą: tokio grožio moteris.

Šių genų, deja, nepaveldėjau. Mano plaukai – jautri tema, tarsi lakmuso popierėlis: iškart parodo ir kraujo rodiklių pokyčius, ir stresą, ir miego trūkumą. Šie metai buvo ypač intensyvūs – su komanda įveikėme tikrus Everesto aukščio darbus. Įveikėme, bet mano plaukų kasa susitraukė perpus.

Tad kai visai netikėtai gyvenimo keliai suvedė su estetinės dermatologijos klinikos „Geri Genai“ vadove, pajutau, kad laikas pasirūpinti savimi rimčiau. Pokalbio metu ji pasiūlė atlikti tyrimus – taip ir prasidėjo mano pažintis su klinika.

Nustebino dėmesys detalėms, nuoširdus įsiklausymas ir požiūris į žmogų kaip į visumą – ne tik simptomus ar išvaizdą.

Man „Geri Genai“ – tai vieta, kur tiriama, ieškoma priežasčių, o svarbiausia – kur rūpestis žmogumi tikras, be skubėjimo. Džiaugiuosi, kad tinkamu metu priėmiau tinkamą sprendimą dėl savęs. Savimi rūpintis turiu pirmiausia, kad galėčiau pasirūpinti kitais.

Jūsų tikslas – būti laimingai čia ir dabar. Kaip kasdien tai primenate sau?

Esu pozityvi ir nuoširdi – man lengva jaustis laimingai. Pirmiausia jaučiuosi mylima, mylinti ir reikalinga. Laimės ženklų aplink apstu: nuo paauglių sūnų žodžių „myliu tave, mamyte“ iki lėtai geriamo rytinio kavos puodelio terasoje; nuo šypsenos darbe, kai su komanda girdime komplimentus „klonuoti jūsų vibe’ą reikia“, iki skambučio sesei.

Ar daug žmogui reikia? Tik pasimėgauti, vertinti, ką turi. Ir pasistengti dėl savęs, artimųjų, kolegų. Karmos taškai: už gerą – visada geru grįžta.

Jei grožis turėtų skonį, kvapą ir garsą – koks jis būtų Jums?

Man grožis – tai upė, kuri nepaliaujamai neša savo vandenis. Tokie grožio rytai ir vakarai paupy: vandens kvapas po lietaus, iš rūko kylanti saulė, pliaukšinčios bangos aplink kojas ir vandens skonis, kai maudaisi ir netikėtai praryji gurkšnį praplaukiant laiveliui.

Nuostabu, kai paprasti kasdieniai dalykai ir yra gražūs. O kai džiaugiesi paprastumu – pats juo įsikrauni.

Jei reikėtų įvardyti, kokie geri genai atsispindi Jūsų gyvenime – ką pasirinktumėte?

Matyt, rinkčiausi genų kombinaciją – juk jie ir daro mane manimi. Nors faktas, kad mano pasirinkimai daro įtaką tam, kaip atrodau ir jaučiuosi tiek fiziškai, tiek emociškai. Kad esu smalsi, empatiška, gyvybinga. Gera gyventi savo gyvenimą, kai jį jauti, ir gyveni geriausiai, kaip gali.

 Straipsnį pristato Klaipėdos senamiestyje įsikūrusi estetinės dermatologijos klinika GERI GENAI.

Mūsų oda – tarsi dienoraštis, kuriame užrašytos visos patirtys.

Kiekvieną istoriją čia skaitome su pagarba.