Daugiau nei 30 metų grožio pasaulyje – tai ne tik darbas, bet ir kelionė. Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų požiūris į estetiką ir grožio supratimą?
Mano įsitikinimai iš esmės nepasikeitė. Požiūris kito labiau profesinėje srityje. Kaip chirurgas pradėjau nuo rekonstrukcijos – svarbiausia buvo techninis tikslumas – atkurti funkciją po traumų, apsigimimų ar ligų. Vėliau atsirado siekis, kad atkurtas audinys būtų ir kuo panašesnis į natūralų, estetiškai patrauklus. Asmeniškai grožio suvokimas liko toks pat kaip jaunystėje.
Estetika dažnai painiojama su tobulumu. Bet ar tobula – visada gražu? Kaip jūs žiūrite į netobulumą žmogaus veide?
Tai – dažna klaida. Žmonės kartais atsineša „tobulą“ paveiksliuką, bet juk kiekvienam grožis kitoks. Kai gyvenau Vilniuje, su draugais iš meno pasaulio dažnai diskutuodavome apie „teisingą meną“. Aš sakydavau: jei man nepatinka paveikslas, tai jis tiesiog nepatinka, nesvarbu, ką pasakys kritikas. Taip pat ir su išvaizda – grožis labai subjektyvus.
Kabinete turėjau paveikslą ir dažnai klausdavau pacientų nuomonės. Jei sakydavo, kad gražus, atsakydavau, jog man jis nepatinka – tiesiog padovanotas, tai pakabinau. Jei sakydavo, kad nesuprantamas, sakydavau – tai vienas mano mėgstamiausių. Norėjau parodyti, kad skonis visada skirtingas.
Aš nežinau, kas yra „tobulas grožis“. Yra tam tikri standartai, bet jie manęs nežavi. Man daug svarbiau individualumas, proporcijų dermė ir tai, kad žmogus pats jaustųsi gerai.
Plastinėje chirurgijoje matau dvi kryptis. Vieni siekia savo įsivaizduojamo tobulumo – žmogus ateina pasikoreguoti vokų, o jam pasiūlomos dar kelios procedūros, kol pakeičiamas visas veidas. Man tai labiau komercija. Kita kryptis – chirurgai, kurie pirmiausia klausia paciento, kas jam kelia diskomfortą, ir tik tada pateikia galimus sprendimus. Priklausau pastarajai.
Kaip dažnai moterys ateina norėdamos būti tokios kaip kažkas? Ir kaip padėti joms būti savimi?
Pasitaiko, kad moterys ateina su nuotraukomis ir sako: „Noriu atrodyti kaip ji.“ Tokiu atveju paaiškinu, jog kopijuojant rezultatas bus nenatūralus – net artimieji gali nebeatpažinti. Tačiau dažniau jos ateina su pastebėjimais apie save: „Mane erzina raukšlelės apie akis.“ Jei žmogui tai kelia diskomfortą – ieškome sprendimo. Bet jei matau, kad problema labiau psichologinė nei estetinė, rekomenduoju pasikalbėti su kitu specialistu. Mano tikslas nėra „padaryti tobulą veidą“, o padėti žmogui geriau jaustis savo kailyje.
Ar grožis turi amžių? Ką jums reiškia branda estetinėje medicinoje?
Žinoma, kad turi. Vieni sensta greičiau, kiti – lėčiau, bet pats procesas nėra negražus. Branda man – dermė tarp patirties ir išvaizdos. Jei jaunatviškas veidas „nesutampa“ su rankomis ar kūnu, atsiranda neatitikimas. Lygiai taip ir su bendravimu – veidas atrodo jaunatviškai, o judesiai ar kalba primena senyvą žmogų. Dirbtinai „padarytas“ žmogus atrodo nenatūraliai. Kaip dainoje sakoma – „pameluotų lūpos, akys nemeluos“. Žvilgsnis visada išduoda brandą. Gražiausias rezultatas – kai žmogus atrodo savo amžiaus, tik švytintis ir prižiūrėtas.
Ar estetinė medicina gali būti kvietimas bręsti švytint, o ne kovoti su laiku?
Taip. Su amžiumi kinta medžiagų apykaita, hormonai, oda praranda elastingumą – natūralu, kad vien kosmetikos nebepakanka. Reikia veiksmingesnių priemonių ir procedūrų, padedančių joms įsigerti į odą. Daugelis procedūrų net nėra skirtos atjauninti, o labiau – išsaugoti dabartinę būseną, pristabdyti spartesnį senėjimą. Bet tai nėra vienkartinis veiksmas – procedūras reikia kartoti. Jei tikitės, kad pasidarysite vieną procedūrą ir viskas sustos į vietas, tikrai taip nebus.
Aš nesutinku su požiūriu, kad grožis gali būti sudėliotas pagal algoritmus ar protokolus. Kartais kolegos elgiasi taip, lyg amžius būtų kaip automobilio kilometražas – atėjo 40-metis, jam savaime „reikia“ vienų ar kitų procedūrų. Bet kiekvienas žmogus skirtingas: vienas 40-metis gali atrodyti kaip 30-metis ir jam visai nieko nereikia „pakelti“. Kai kurie specialistai, vadovaudamiesi protokolais, padaro labai gerą procedūrą, pavyzdžiui, pieno rūgšties injekcijas, ir žmogus būna nepatenkintas – kaltina, kad procedūra prasta, neveiksminga. O tiesa ta, kad jam nereikėjo tos procedūros.
Todėl esu įsitikinęs, kad nėra universalių protokolų. Kiekvienas atvejis yra individualus. Be to, geriausias metodas, pritaikytas netinkamu atveju, tik diskredituoja save.
Per savo karjerą matėte, kaip keičiasi grožio mados. O ar yra viena tiesa, kuri nepasikeitė nuo pirmos dienos profesijoje?
Mados keičiasi labai greitai. Bet operacija atliekama ne savaitei. Todėl visada buvau labiau konservatyvus. Pamenu, prieš 15 metų buvo populiarios tam tikros operacijos, kurios vėliau pripažintos per agresyviomis. Dabar matau, kad panašios tendencijos grįžta, tik jau naujos kartos specialistų rankose. Viskas vyksta spirale – kas buvo pamiršta, vėl tampa madinga.
Žinoma, estetinės medicinos madoms didelę įtaką daro amerikiečiai, savo stilių turi ir brazilai – jis labai skiriasi nuo europietiškojo. Dėl masiškumo vienos ar kitos tendencijos galiausiai pasiekia ir mus, kai kas prigyja, kai kas – ne. Bet nuo pat karjeros pradžios vadovaujuosi principu: „be etikos nėra estetikos.“ Tu privalai būti sąžiningas ir sau, ir pacientui.
Ką jums reiškia posakis „geri genai“ – prigimtis ar darbas su savimi?
Kai pirmą kartą pamačiau klinikos pavadinimą GERI GENAI, labai apsidžiaugiau – man jis pasirodė itin taiklus. Visiškai sutinku, kad grožis nėra kova su laiku. Geri genai – tai tvirtas pagrindas, nuo kurio priklauso, kaip mes keičiamės, kaip senstame – lėčiau ar greičiau.
Tarptautiniuose antieidžizmo (angl. „anti-aging“) simpoziumuose dažniausiai kartojama: maždaug 85 proc. to, kaip mes atrodome, lemia mūsų genai, 10 proc. – gyvenimo būdas, o tik keli procentai priklauso nuo procedūrų ir operacijų. Tad geri genai yra tikrai esminis pagrindas.
Kur semiatės įkvėpimo, kaip atsipalaiduojate – kas padeda perjungti „vidinį galvos kompiuterį“ nuo darbo į ramybę?
Man pasisekė – darbas man teikia daug malonumo, todėl dažnai atrodo, kad net nedirbu. Žinoma, būna sunkių situacijų, bet nuovargis nėra toks, kad norėčiau bėgti. Kai reikia visiškai „išjungti galvą“, padeda nardymas – po vandeniu galvoju tik apie panėrimą ir iškilimą. Kartais nuvažiuoju į šaudyklą – ten visas dėmesys sutelkiamas į taikinį. Tokie užsiėmimai tikrai „perjungia kompiuterį“.
Tradicinis klausimas – jei grožis turėtų skonį, kvapą ar garsą – koks jis būtų jums šiandien?
Jei turėtų skonį – jis būtų kaip aviečių uogienė. Kvapas – kaip agarmedžių. Yra tokie kvepalai, kuriuose jaučiamos odos ir agarmedžių natos, – man tai prabangos kvapas. Garsas – džiazas ir bliuzas.
Estetinė medicina – tai ne tik apie tai, kaip atrodome veidrodyje. Tai ir apie tai, kaip jaučiamės savyje. Gydytojas Renaldas Vaičiūnas primena: ne kiekvienas netobulumas turi būti ištrintas, ne kiekviena raukšlė – panaikinta. Kartais tikrosios estetikos paslaptis slypi gebėjime pamatyti save kitaip – ne jaunesnę, o švytinčią. Ne panašią į kažką, o tikresnę save.
Galbūt geri genai slypi ne DNR, o pagarboje savo veidui, laikui ir tyliai bręstančiam grožiui.
Straipsnį pristato Klaipėdos senamiestyje įsikūrusi estetinės dermatologijos klinika GERI GENAI.
Mūsų oda – tarsi deimantas: ji spindi tada, kai ją puoselėjame, o jos paviršiuje atsispindi mūsų gyvenimo istorija.
