Šiandien Anikė – viena geriausių vaikų trenerių Klaipėdoje. Ji moko ne tik žaisti, bet ir atsilaikyti: kai nepavyksta, kai sunku, kai norisi pasiduoti. Ji moko ne tik judesio tikslumo, bet dar svarbiau – pasitikėjimo savimi.
Aikštelėje – tiksli ir kantri. Už jos ribų – švelni, empatiška, dviejų mergaičių mama. Moteris, kurioje dera ramybė, jautrumas ir vidinė stiprybė.
Kalbamės apie sportą, kuris užaugino. Apie moteriškumą ir grožį, kuris gimsta ne veidrodyje, o judesyje. Apie tikėjimą, kuris kartais prasideda nuo paprasto „Tu gali“.
Šis pokalbis – „Geri Genai“ inicijuotos rubrikos dalis, kurioje kviečiame pažvelgti giliau: į santykį su savimi, savo kūnu, laiku ir tuo, kaip iš tikrųjų jaučiamės. Nes tikroji estetika gimsta ne veidrodyje, o žmogaus pasirinkimuose – kasdieniuose, vidiniuose, drąsiuose.
Ar prisimenate save mažą pirmoje treniruotėje, kai pirmą kartą laikėte raketę? Koks tada atrodė pasaulis?
Į teniso pasaulį senuosiuose Klaipėdos skulptūrų parko teniso kortuose mane atvedė tėvai, kai buvau šešerių. Nors pirmųjų smūgių nepamenu, tačiau pamenu savo ilgą kasą, stipriai tėčio supintą, na ir patį tėtį, stebintį mano treniruotes. Taip prasidėjo mano, o gal mano ir tėčio teniso kelionė.
Kaip jaučiatės šiandien, kai pati esate ta, kuri augina kitus? Kaip pasikeitė Jūsų santykis su sportu, kai tapote ne žaidėja, o mokytoja?
Jau dvylika metų kaip treniruoju vaikus ir labai gerai jaučiu jų emocijas, baimes ir įtampas. Nuo mažens turėjau per didelį jaudulį varžyboms, jaučiau didelę atsakomybę už tėvų investuotus pinigus į mane. Tad į aikštelę išeidavau tikrai ne pasišokinėdama, o rimta, susikaupus ir su dideliu svoriu nematomo spaudimo ir įtampos. Todėl man labai svarbu, jog mano vaikai treniruotėse su manimi jaustųsi atsipalaidavę, ir žinotų, kad man jie jau nuostabūs, nežiūrint į jų pasiekimus. Ir rezultatai ateina vis tiek. Tenisą pamilau iš naujo per mažų vaikų akis, per jų pirmuosius džiaugsmus permušant kamuolį ir jų norą nesustoti mušinėti su manimi. Tenisas, kažkada tapęs per sunkus, man vėl grįžo tiesiog nuostabiu žaidimu, kurio noriu išmokyti vaikus.
Ar yra buvę momentų, kai norėjosi sustoti? Ir kas padėjo eiti toliau?
Mano teniso kelyje ne viskas buvo taip paprasta ir sklandu. Šešiolikos metų nustojau intensyviai treniruotis dėl finansinių ir psichologinių priežasčių, bei todėl, jog mokslai stiprioje Ąžuolyno gimnazijoje vis labiau reikalavo laiko.
Kūnas, tiek metų sportavęs padidintu krūviu, staiga visko neteko. Buvo sunku, nebeturėjau tokio artimo ryšio su tėčiu, jaučiausi jį nuvylusi. Kūnas taip pat pradėjo keistis, ir nesugebėjau ilgus metus su juo užmegzti santykio. Turėjau valgymo sutrikimų, klystkelių, negerų kompanijų ir santykių. Visgi, kažkuriuo metu pagriebiau save už pakarpos, atradau savyje jėgų ir noro keisti savo gyvenimą. Pradėjau daug bėgioti bei lankyti psichoterapiją.
Manau visas šis praeitas teniso, asmenybės augimo, vėliau motinystės kelias padeda man būti trenere, kuriai rūpi ne tik rezultatai, bet dar labiau pats vaikas ir jo sielos auginimas.
Vaikai aikštelėje labai tikri. Ko jie jus moko apie jus pačią?
Vaikai mane moko tarnauti. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kai viskas lyg turi suktis mums ir apie mus, mokėti patarnauti kitam be pykčio ar gailesčio sau yra didžiulė dovana. Prieš prasidedant treniruotei kaip mantrą sau pasakau – Aš esu čia dėl vaikų. Aš esu vaikams. Tai reiškia, jog aš dirbsiu ne dėl tėvų lūkesčių ar norų, o visgi, per treniruotę būsiu artimame santykyje tik su vaiku. Per meilę jam aš atrasiu jo stiprybes ir jo unikalumą, ir mes kartu pasieksime rezultatus.
Treniruoti vaikus yra ir dovana ir didelė atsakomybė. Atsakomybė nesužaloti dar tik augančios jaunos sielos. Ir emociškai, ir fiziškai.
Treniruojate ne tik vaikus, bet ir moteris. Kuo ypatingos treniruotės, kai susirenka moterys? Ar jose telpa ne tik sportas, bet ir grožis, bendrystė?
Treniruoti moteris – dar viena mano aistra. Sumoderuoti moteriškus pašnekesius tarp kamuoliukų rinkimo taip, kad jie neužsitęstų iki treniruotės pabaigos, o kartais įvesti šiek tiek drausmės, kai bežaidžiant tašką iš juoko ašaroja akys – jau nekalbant apie technikos išmokinimą – visa tai yra tikras menas.
Moteris teniso aikštelėje yra azartiška ir nepasiduodanti, bet kartu išlieka rafinuota ir elegantiška. Tai, be abejo, lemia ir labai moteriška teniso apranga – sijonas ar suknelė, taip pat visas teniso žaidimo etiketas.
Moterys tenise yra labai stropios ir ambicingos mokinės. Dažnai jos netgi delsia įsigyti teniso aprangą, kol dar nesijaučia pakankamai pažengusios. Būna, turiu jas įtikinėti, kad jau yra nusipelniusios save apdovanoti. O kai tai padaro, kitas etapas – įtikinti, jog yra pakankamai įgudusios ir gali dalyvauti varžybose.
Moterys tenise sau kelia aukštus reikalavimus – joms nėra tiek svarbu pasipuošti teniso apranga, kiek iš tikrųjų suprasti žaidimo esmę ir gerai įvaldyti techniką.
Kas jums šiandien yra moteriškumas? Ar jis keitėsi, brendo kartu su Jumis – per sportą, per motinystę, per kasdienius santykius su kūnu?
Daug metų sportavusi aukštu intensyvumu ir siekusi rezultatų teniso aikštėje, nemokėjau kalbėti su savo kūnu kaip su savo geriausia drauge. Užtruko laiko, turėjau įgyti nemažai gyvenimiškų pamokų, kol pagaliau supratau, kokią dovaną aš turiu. Kūną, kuris tiek metų man tarnavo, viską dėl manęs darė, leido susilaukti dviejų dukryčių, pagaliau pamačiau ir apkabinau. Tai man yra mano moteriškumas, kurį, tik dabar atradusi, kaip daigelį mažą pasisodinau ir auginu. Kai saugau ir tausoju savo kūną, puoselėju ir lepinu jį geru maistu, kai tariamės su juo, kai grožiuosi juo ir džiaugiuosi jo galimybėmis, jaučiuosi moteriškoje energijoje.
Kada jaučiatės gražiausia – ar tai daugiau susiję su jausmu, ar su tuo, ką matote veidrodyje?
Sau aš esu gražiausia judesyje, su sportine apranga – bėgime, žaidžiant tenisą, kopiant į kalnus ar važiuojant dviračiu. Kai ankstyvame amžiuje tėvai mane atvedė į sportą, jie man padovanojo didžiulę dovaną – meilę judėjimui. Mano kūnui to reikia kaip oro.
Kaip rūpinatės savo kūnu ir oda? Ką Jums reiškia šios mažos, bet svarbios grožio priežiūros akimirkos?
Pastebėjau, kad mano kūnas ir mano veido oda mėgsta, kai jiems skiriu dėmesį. Kūnas mėgsta, kai juo rūpinuosi subalansuodama poilsį ir fizinį aktyvumą, kai maitinu jį geriausiais produktais ir apdovanoju masažu – ne tik tada, kai jau skauda, bet ir tiesiog malonumui.
O veido oda, kuri ganėtinai įnoringa, sportuojant reikalauja dar daugiau priežiūros. Mėgstu ją pridrėkinti, atgaivinti vitamino C procedūra, palepinti kosmetologinėmis ritualais. Bet ypatingai dievinu savo odą po egzosomų terapijos – ji tampa švytinti, rami ir atjaunėjusi, tarsi po gerų atostogų. Patinka išbandyti naujus metodus, bet prieš tai visada norisi pasitarti su tais, kuriais pasitikiu. Viena iš tokių vietų man tapo „Geri Genai“ – klinika, kurioje jaučiu, kad rūpinamasi oda taip, kaip norėčiau rūpintis pati.
Ką Jums reiškia „geri genai“? Ar tai paveldimumas, ar tai, ką išsiugdom per kasdienybę?
Aš paveldėjau nuostabų kūną, gebantį greitai išmokti teniso technikos, greitą, veržlų ir atletišką. Tiek metų jį naudojau, bet tik dabar supratau – auksas, kurio ieškojau, buvo manyje pačioje. Geri genai man yra dovana, paveldėta iš tėvų ir Dievo. Dovana, kurią turime kiekvienas, ir kurią auginant ir branginant, ji sužydi.
Jei grožis turėtų kvapą ar garsą – koks jis būtų Jums šiandien?
Visgi skaniausias kvapas man tebėra naujų kamuoliukų ar korto grunto kvapas ryte po drėgnos nakties. Gražiausias garsas – tai kamuoliuko, gerai atšokusio nuo raketės, garsas.
Ką norėtumėte pasakyti mažajai Anikei – tai, kuri žengė pirmus žingsnius į aikštelę?
Mažajai Anikei šiandien pasakyčiau, jog ji yra nuostabiausias Dievo kūrinys, graži ir talentinga, ir kad labiau pasitikėtų savimi!
Anikės istorija – apie kur kas daugiau nei tenisą. Apie žvilgsnį, kuris mato vaiką ne kaip rezultatą, o kaip žmogų kelyje. Apie moterį, kuri nebijo būti stipri, bet taip pat moka būti švelni. Apie tai, kad auginti galima ne tik kitus – bet ir save. Lėtai, kantriai, kasdien.
„Geri genai“ – tai ne vien tai, ką paveldime. Tai – tai, ką pasirenkame auginti.
