Kviečiame pasinerti į atvirą pokalbį apie moteriškumą, brandą ir tai, kodėl, Livijos nuomone, geri genai – ne tik paveldimumas, bet ir mūsų kasdieniai pasirinkimai.
Livija, jus matome visuomet švytinčią, elegantišką, kupiną energijos. Kaip manote, kas labiausiai padeda išlaikyti jaunystę – tiek išore, tiek vidumi?
Apie išorę mes kalbame labai daug. Ir būdų ją pagerinti taip pat yra daugybė. Dėl to labai smagu! Juk malonūs, gražūs dalykai džiugina. Bet mes per mažai galvojame, o kas dar? Juk sutikto žmogaus išorė mus domina labai trumpai, vos jis pradeda kalbėti, bendrauti – viskas! Nebematai vaizdo, o jauti, ar tau gera, ar tave įkvepia, uždega, ar atvirkščiai – apima slogutis, net nori bėgti nuo žmogaus kuo toliau.
Vis girdime klausimą – kaip išsaugoti jaunystę? Gerai, galvoju, pamąstykime – o kas yra jaunystė? Bandau įsivaizduoti – jei nematyčiau, iš ko atpažinčiau, kad žmogus jaunas? Imčiau klausyti, ką jis sako. Juk jauno žmogaus žodžiai yra „Noriu!“, „Kaip įdomu!“, „Varom!“. Senas sako: „Nenoriu...“, „Nusibodo...“ Jaunas žmogus nori sužinoti, senas moja ranka ir sako: „Seniai viską žinau“ ar „Ai, nesąmonė.“ Manau, pagal tai labai aiškiai galima skirstyti, ką laikome jaunu, o ką – ne. Apie spirgantį, visur dalyvaujantį, daugybe dalykų besidomintį bet kokio amžiaus žmogų sako „jaunatviškas“, o viskuo besipiktinantis ir burbantis net trisdešimtmetis jau gyvena senuko gyvenimą. Tai kas, kad jo kaktoje tik viena raukšlė.
Ramybės ir nuobodžios rutinos taip pat žmogui reikia, tik man jos reikia labai nedaug. Man turi būti įdomu. Mano kuras yra bendravimas, smalsumas ir nuolatinis gerų, net pribloškiamų gerąja prasme įspūdžių ieškojimas. Mes galime rinktis daug dažniau, nei kartais esame įsiteigę. Aišku, dažnai pasirinkimas turi kainą. Pavyzdžiui, baisu keisti darbą, nes nežinomybė atima saugumo jausmą. Bet galima pradėti rinktis mažiukus dalykus, kurie džiugina. Ar jūs peržiūrėsite dar vieną iš milijardo nerimą keliančių vaizdo įrašų, ar išeisite su šuniuku pasivaikščioti – tik jūsų pasirinkimas. Gerų dalykų ieškojimas yra mūsų rankose. Negi kiekvieną savaitgalį einate į, pavyzdžiui, kaimo kapelų varžytuves, nors dievinate AC/DC? Negi užsispyręs valgote kalendrą, nors pykina nuo jos kvapo? Ar kviečiate į svečius piktą kaimyną, užuot pakvietę seniai matytą mylimą draugą? Mes galime rinktis daugiau, nei kartais įsikalame į galvą.
Kuo labiau jauti, kad mūsų laikas turi pabaigą, tuo lengviau suteiki sau teisę pasirinkti, kas tau tinka, o kas tik atima iš tavęs tą laiką ir nieko neduoda, dažnai net atima. Mane, pavyzdžiui, labai jaudina žmogaus talentas. Todėl nuolat einu pasipildyti tos stebuklingos energijos, kurią skleidžia talentingi žmonės. Va, neseniai Monikos Liu koncerte su simfoniniu orkestru išgyvenau tokią nuostabią būseną! Klausantis staiga man galvoje gimė mintis – jei žmonės geba sukurti neapčiuopiamą, bet tokį jaudinantį potyrį, tai tokia kūrybinė energija didesnė už patį fizinį žmogų, ji negali išnykti, net jei žmogaus nebėra. Tokios visiškai neracionalios mintys, bet juk nesvarbu, kiek tai tiesa ar nesąmonė, – svarbu, kokį dvasinį pakilimą tau įspūdžiai dovanoja. Tada ir švyti, ir galvoji, kad pasaulis kupinas nuostabių dalykų. Ir nesinori burbėti, kad visur viskas blogai.
Tai štai mano receptas – per savaitę bent po vieną dalyką, kuris jus labai pakylėja ir nuo kurio jūs švytite. Net jei buvo baisi diena, juk prieš miegą paskaityti ką nors įdomaus, gražaus niekas uždrausti negali?
Ar dabar, būdama brandesnė, jaučiatės gražesnė nei jaunystėje? Kaip pasikeitė jūsų požiūris į grožį per metus?
Pradėsiu nuo to, kad niekada nesijaučiau graži. Turbūt galėčiau toli ieškoti to jausmo priežasčių – vaikystėje buvau tokia paprasta mergaitė, savo draugams berniukams padėdavau užmegzti draugystes su gražiomis draugėmis, o man rūpėjo šuniukai (šypsosi). Tetulės, atėjusios į svečius, mane, tokią visai nebalerinišką mergičką, pačiupindavo už riebių šoniukų ir sakydavo: „Oi, yra dar iš kur augti!“ Žodžiu, aš savęs su grožio sąvoka niekaip nesiejau. Kadangi grožio industrijos beveik nebuvo, tai ir spaudimo kažkaip atrodyti buvo mažiau. Dabar vien galimybės ir žinios leidžia daug daugiau žaisti su savo išvaizda. Dabar pagaliau galiu lengvai išsitiesinti garbanas ir turėti svajonių plaukus, o anksčiau atrodė, kad visada būsiu kaip avytė! Jaunystėje, net jei būčiau turėjusi tiek makiažo priemonių, vis tiek nebūčiau mokėjusi jomis naudotis, o dabar – oho, kiek grožio gali nusipiešti!
Kaip sportas ir subalansuota mityba tapo Jūsų gyvenimo dalimi? Ar tai – įprotis iš senų laikų, ar sąmoningas sprendimas?
Apie sportą tikrai nepaliauju kalbėti, jau, matyt, nusibodau, bet taip norisi visiems parodyti, kad stebuklas yra čia pat! Vaikystėje buvau labai nesportiška, net susiveikdavau gydytojo pažymą, kad negaliu lankyti fizinio lavinimo pamokų. Tiesiog sovietinė sistema padarė, matyt, savo darbą, atbaidė nuo noro sportuoti. Be to, buvau muzikantė, tai koks sportas?! Bet tas jaunatviškas noras viską išbandyti ir turbūt pasąmoninis ieškojimas, kaip pabėgti nuo nerimo, ir privertė judėti. O pabėgti juk reikia bėgimo būdu. Kažkada įtampą labai mėgau skandinti baseine – vanduo nuplauna blogas mintis. O dabar jau daug metų esu atradusi optimalų variantą – grupines treniruotes sporto klube. Man patinka profesionalus požiūris į judėjimą – juk negali bet kaip štangos kilnoti. Tam, kad būtų nauda, reikia žinoti, kas, kaip ir net kodėl. Ir tiems įvairiems laimės hormonams, kurie išsiskiria fizinio krūvio metu, tikrai atsiranda priklausomybė. Tiesiog nebegaliu neiti sportuoti. O kai dar tiek mokslinės informacijos, kad mums, moterims, su bėgančiais metais būtina ne tik išeiti pasivaikščioti, bet ir svorius kilnoti, kad nesulūžtumėm, – tai dar labiau įkvepia. Labai nenoriu negalėti, pavyzdžiui, kelionėje užkopti į kokią šventyklą 1000 laiptelių. O valgau – ką noriu. Mėsos nenoriu ir nevalgau jau daug metų. Bet labai noriu pomidorų, salotų ir mocarelos su geru alyvuogių aliejumi ir čiabata. Arba tik čiabatos su aliejumi. Kad tik nereikėtų gaminti. Ir net kartais gero vyno su gera kompanija. Kažkada Andrius Žebrauskas man pasakė – viskas, ką darai su džiaugsmu, visada yra į gera. Išmintingas pasakymas, jei nežiūri paviršutiniškai.
Kaip randate pusiausvyrą tarp noro išlaikyti jaunatvišką išvaizdą ir pagarbos natūraliai brandai?
Tiesiog labai aiškiai žinau, kas baisiausia galėtų nutikti šiuo klausimu. Tai sveikos nuovokos ir skonio praradimas. Juk vaikščioti su natūraliai sugedusiais dantimis nei sveika, nei estetiška. Bet ar dėl to reikia įsistatyti vos ne neonu šviečiančią didžiausią „tvorą“, kad visi iš pirmo žvilgsnio suprastų, kiek į burną investuota? Taip ir su veido estetika. Jei galima pagerinti odos sveikatą, tai gerinkime. Kam vaikščioti su kapiliarų nuraudonintais skruostais, jei, pasirodo, galima nesunkiai juos panaikinti?
Kiek svarbus Jums yra natūralumo išlaikymas ir balansas grožio srityje?
Man svarbu nesusipykti su savimi. Kad ir kaip norėčiau Angelinos Jolie lūpų, bet... na, kaip jas įsigijusi galėčiau į save rimtai žiūrėti ir dar tikėtis, kad kiti į mane rimtai žiūrės? Sako, reikia mylėti save. Aš niekaip nerandu rakto į šį jausmą. Neseniai pagalvojau, kad reikia mokytis į save žiūrėti, kaip į savo vaiką. Juk savo vaikui niekada nepasakytum „na, tu ir idiotas, nieko nesugebi, atrodai kaip baidyklė“... O sau tokių frazių juk mesteli lengvai! Mano santykis su savimi, kaip fiziniu žmogumi, yra toks: mes – komanda. Aš kūnui duodu, ko jam reikia, kad man tarnautų. Kiek duosiu – tiek privalės klausyti manęs. O ištikimą komandos narį reikia gerbti. Nepadaryti iš jo klouno su anties burna. Va, jei yra lazerinės technologijos, kurios padeda kūnui gaminti kolageną ir pagerinti odos būklę, tai, manau, čia pagarbus bendravimas.
Jūsų gyvenimas – Vilniuje, bet dažnai lankotės Klaipėdoje. Koks Jūsų santykis su šiuo miestu?
Jau privažiuojant prie Klaipėdos pajaučiu, kaip atlėgsta įtampa, įsijungia relaksacijos režimas. Mums Klaipėda yra pabėgimas nuo kasdienių reikalų ir rūpesčių, todėl viskas, kas čia yra, tai yra savaime geriau. Eiti į teatrą, koncertą Klaipėdoje – lyg užsienyje. O jūra yra absoliutus stebuklas. Po savaitgalio grįžti kaip po atostogų. Mes Vilniuje į restoranus, kavines beveik nevaikštome, o čia nueiti kažkur pasėdėti – malonumas.
Livija, nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su klinika „Geri genai“?
Nuo „Geri genai“ įkūrėjos gerumo! Pamenu, skambina malonaus balso moteris ir sako, kad labai norėtų pakviesti mane sukurti ir vesti naujos estetinės dermatologijos klinikos atidarymo šventę. Jaučiu, kad net švyti žmogus kalbėdamas, taip dega savo idėja, taip nori sukurti kažką ypatingo. Kai pajuntu tokį kūrybinį entuziazmą, pati labai užsidegu, o kai su Goda ir jos vyru susitikome Vilniuje, apskritai buvau sužavėta, kokie nuoširdūs ir simpatiški žmonės, su kokia meile žiūri į savo darbą. O kai dar Arvydas ėmė rodyti, kokius meno kūrinius įsigijo klinikai, – apskritai buvau sužavėta. Čia jau ne verslas, čia – polėkis. Beje, viena elegantiško šunelio skulptūra tapo klinikos simboliu ir talismanu. Juokėmės, kad jo vardas bus Genas. Paprastai renginių scenarijų neruošiu, o čia taip norėjosi, kad mieli žmonės turėtų mielą vakarą, tai sugalvojome visokių dalykėlių, kad svečiams būtų smagu šventėje, ir išties buvo labai gražus vakaras vienoje gražiausių Klaipėdos vietų. Kadangi klinika vadinasi „Geri genai“, tai net savo geriausius genus šventėje įdarbinau – sūnus grojo violončele.
Esate viena iš pirmųjų „Geri genai“ klienčių – kas jus patraukė šioje estetinės dermatologijos klinikoje?
Pirmiausia, žmonių nuoširdumas – grožio specialistės ir medikai labai profesionalūs, bet kartu ir labai žmogiški, draugiški ir, mano akimis, kaip ir visi klaipėdiečiai, neturi to apsimestinio šalto mandagumo. Anksčiau nedaug išmaniau, kokios yra šiuolaikinės galimybės, bet likimas lėmė susipažinti su Goda ir „Gerais genais“. Pasirodo, kiek daug nežinojau! Labai patiko naujausi lazeriai. Labai švelnus būdas atgaivinti odos atsinaujinimo funkciją.
„Geri genai“. Kaip interpretuojate šią frazę? Ar sutiktumėte, kad geri genai – tai ne tik paveldimumas, bet ir tai, ką kasdien kuriame patys?
Puikus pavadinimas. Aš įžvelgiu gerą, vėlgi klaipėdietišką humoro jausmą ir tinkamą veiklos filosofiją. Mes visos ir visi turime puikius genus, jei jų nesugadiname. O sugadinti savo gerus genus galime ir cigarete, ir pykčiu, ir stresu, ir nereikalingomis grožio procedūromis. O kas išties reikalinga, kad genai būtų geri, žino klinikoje „Geri genai“.
Ir pabaigai – ko palinkėtumėte moterims, kurios ieško grožio, bet nenori prarasti savęs?
Ieškokite, darykite tai, kas jums neša džiaugsmą. Jei jus aplinkiniai matys kaip gyvenimu besidžiaugiančią, pozityvią asmenybę – būsite visiems gražuolė. Ir būtinai atraskite jums patinkantį būdą judėti. O smulkmenėlės, kurios erzina išvaizdoje, jei tik norėsite, išsprendžiamos.
Livija Gradauskienė – puikus įrodymas, kad geri genai slypi ne tik DNR grandinėje, bet ir kasdieniuose pasirinkimuose. Švytinti oda, energinga laikysena, gyvenimo džiaugsmas – visa tai išugdomi dalykai, kylantys iš meilės sau.
Amžius – tik skaičius, o tikra jaunystė slepiasi detalėse: švariame maiste, mylimoje veikloje, sąmoninguose sprendimuose ir pasitikėjime tais, kurie supranta subtilią estetiką. Klaipėdoje Livija visuomet randa valandėlę sau – ir tai, galbūt, pati brangiausia dovana, kurią galime sau skirti.
„Moters švytėjimas prasideda ne nuo to, ką apie ją galvoja kiti, o nuo to, kaip ji pati pasirenka save mylėti kasdien“, – primena Livija.
