Tiesą pasakius, tas gyvenimo būdas jam visiškai nepatiko, nes visos ganykloje esančios karvės, nuolat prisiklausiusios paskaitų iš šeimininkės telefono, bandė viską, ką buvo išgirdusios[,] ir eksperimentavo, ir eksperimentavo... na, iš tiesų, ką daugiau veikti? Visos karvės aplink jį lakė kaip įmanydamos, tuo kol kas nesukeldamos šeimininkams ūkininkams didelių galvos skausmų, nes jie paprasčiausiai nieko neįtarė. Šeimininkė – prisiekusi sveikuolė, ateidama jų melžti rytą ir vakarą nuolat klausydavo paskaitų telefone, įsijungusi jas visu garsu. Ko tik tie Briedai Petrauskai nekalbėdavę per tas paskaitas – ir kad valgyti vien šarminius produktus reikia, ir kad vandens gerti tiek, kad krūminius semtų, ir apie organizmo valymą ir protarpinį badavimą, ir kad pienas nesveika, ir sūris... jos, tos karvės, aišku, kad pakikendavo į kanopą – kaip tai nesveika, jei visa tai iš jų pieno pagaminta ir gaminama nuo amžių praamžių. Šeimininkė matė, bet net neįtarė, kodėl jos karvių pienas toks liesas ir beveik mėlynas, nieko iš to pieno dorai nepagaminsi, tik ir parduot pieninėn. Ji net neįtarė, kodėl žolė ganykloje yra nuėsta tik vienoje pusėje, o karvių taigi nepaklausi, jos neatsakys. „Ogi todėl vienoje vietoje nuėsta, kad tik toje vietoje ir tik ta žolė yra šarminių produktų lentelėje, vadinasi, tinkama ėsti, – galėtum susiprasti, – žiūrėdama tiesiai šeimininkei į akis subaubė karvė zavadyla. O kitoje ganyklos pusėje auganti žolė yra atvežtinė, išvesta, vadinasi... šūbertas, nė viena neėsim.“ „Oi, ta šeimininkė, nieko nepastebi ir karvių kalbos nesupranta...“ – atsiduso karvė zavadyla ir visos karvės taip pat atsiduso paskui ją. Aišku, kad šeimininkė galėjo atkreipti dėmesį į tuos dūsavimus, bet argi jos galva karvių dūsavimams skirta? Aišku, kad ne. Tik šeimininkas užmatė, kad karvės įkritusiais šonais[,] ir iškvietė veterinarą, o tas, apžiūrėjęs ir ištyrinėjęs[,] tik pečiais patraukė – lyg ir sveikos, gal čia kokia nauja liga ar mada? „Mada mada“, – subaubė tada karvė zavadyla, bet kas supras tą jos baubimą. Juk net veterinaras neįtarė, kad karvės tik ką baigė organizmo valymo programą. Na, tą, kur pabaigoj molį reikia valgyti. Ar gerti? Jokio skirtumo. Baigė, bet nusivylė jos efektyvumu, mat kailiai, turėję blizgėti saulėje[,] ne tik neblizgėjo, bet dar ir išsišėrė gabalais. Vienai net dantys ėmė klibėti. Kitai nervinis tikas prasidėjo, mirksėjo, kaip pabaidyta didele akimi. O trečia nustojo miegoti, skundėsi, kad košmarai sapnuojasi ir nuolat nosyje tvyro pernykščio siloso kvapas, be to, ištisai norisi ko nors skanaus... „Nevykus programa“, – konstatavo karvė zavadyla ir šį kartą visos pritarė vienbalsiai.
„Ką bandysim nuo pirmadienio?“ – subaubė karvė klausinėtoja, ir likusios sukluso, nes toks gyvenimo būdas kaip ir buvo nusistovėjęs ganykloje. Bandyti naujoves. Ir visoms patiko. Tada karvė zavadyla suvadovavo: „Nuo rytojaus imsimės keto mitybos, sako, visas pasaulis dėl jos pamišęs. Žiauriai sveika savo virškinimo ratą apsukti atgal ir priversti organizmą persikrauti.“
Arklys pagalvojo, kadgi būtų sveika tą žinią pranešti šeimininkei. Bet nesugalvojo, kaip. „Ai, – pamanė, – tuomet eisiu parūkyti, karvės nepastebės, nes nuolat sveiko gyvenimo būdo plepalais užsiėmusios, o šeimininkai, jei ir pamatys, nepatikės, ar jūs patikėtumėt, kad arklys gali rūkyti?“ Tai va.“
Jei nuoširdžiai, likau be žado, perskaičiusi paskutinį šio grotesko sakinį. Grotesko, kurį radau pilname savo tetulytės sąsiuvinyje, jos troboje, tvarkydama dokumentus. Tetulytės, kuri mažai kalbėjo, ramiai gyveno ir net nesukėlė įtarimų, kad gali rašinėti. Sąsiuvinis buvo pilnas neilgų ir sarkastiškų rašinių visomis gyvenimo temomis. Buvau įsitikinusi, kad nei politinis, nei ekonominis gyvenimas jai niekuomet nerūpėjo. O pasirodo, klydau. Šiaip kukliai apstatytame jos namelyje nesitikėjau rasti kokių nors netikėtumų, mat pažinojau tą jos aplinką nuo vaikystės.
Mano tetulytė Uršulė Dziegoraitytė pasibeldė į dangaus vartus būdama 96-erių, taikiai ir be skausmų. Ji tiesiog nepabudo iš sapno. Taip nutarė jos kaimynė, užėjusi apie pietus ir radusi ją vis dar lovoje. Tik jau mirusią. Ji taip ir išėjo, kaip gyveno, – ramiai ir su tuščia galva, ką nuolat nepiktai, bet įsakmiai primindavo daryti ir man: „Laikyk galvą tuščią!“ Būdama viso proto ir menkai paklerusio kūno. Turėjo absoliučiai visus ir sveikus savo dantis, tiesa, truputį apkramtytais kampais, bet ir tai joks ne stebuklas, nes per tiek metų ir metalines kurpes galima sunešioti kasdien tąsant. O dar nenumeskim to fakto, kad estetinio plombavimo jos rajono centre nerastum nė su žiburiu, be to, esu garantuota, kad Uršulei, visą gyvenimą gyvenusiai Damijonaičių kaime, niekur toliau už rajono centro tie nukramtyti dantų kampai nevaidino jokio vaidmens. Tiesą pasakius, nesu girdėjusi, o galėjau, nes pas tetulytę pampdavau kaime ilgas vasaras, o ir suaugusi labai dažnai, nes ji buvo mano ramybės uostas ir išminties šaltinis. Taigi nesu girdėjusi, kad atėjusi kuri nors kaimynė – Antanina ar Juzefa – staiga apmetusios guvia akimi jos figūrą kada nustebtų: ale ar tik nepasitaisei, Uršule? Lyg ir subinė užaugusi? O gal čia šonai tavo išsprogę, kad į bliuską nebetelpa? Tai jau tikrai į džimą pats laikas, o gal pabėgiot varom rytais? Ar imam žingsnių iššūkį? Ne, geriau planką su pritūpimais... O jau dantys, dantys, tikrai estetinio plombavimo prašosi!
Juzefa ar Antanina pas ją užsukdavo kasdien, bet ne kavos su tortuku, ne naujienų aptarti, ne kaimynus aploti, o tiesiog pabūti, lyg ir apie ką nereikšmingo pakalbėti, tai atrodė maždaug taip: sėdi abi kaip skulptūros po obelimi ant suoliuko ir tyli. Po kurio laiko: „O tai tavo ridisiukai sudygę, Uršule?“ – „Ne kažką, ne kažką, – sako mano tetulė, – ko tai spriačinasi (tai gal reiškia, maivosi ar kalasi nenoriai). – „Nu va, nu va, – sako Juzefa ir patrina rankas į kelius: – Ir mano spriačinasi. Tokie metai.“ Vėl tyli. Po kurio laiko mano tetulė klausia: „O tai gal ko norėjai, Juzefa? Gal vandenio ar ko pasiskolyti?“ „Ne, tik tep užėjau, – sako Juzefa. – Tai jau eisiu. Kaisiu puodą sriubai.“ – „Ir aš kaisiu kopūstus. Per daug pasidariau iš rudenio, niekaip nepabaigiu. Gal ir tu nori?“ – „Nu gali duot bliūduką.“ Ir viskas. Stebuklingas man buvo tas jų bendravimas, kaip meditacija.
Pavakare užeidavo Antanina. Susėdusios abi žiūrėdavo, kaip sodo gale leidžiasi saulė, ir vėl tas pats – beveik nesikalbėdavo. Ir tai būdavo vakarinė jų meditacija. Galvoju, ar joms nebūdavo įdomu apiplakti liežuviais šeimų žygio, kovido ir tų, kurie nenori skiepytis. Žodžiu, supratote, ką noriu pasakyti – aptarti aktualijų.
Duodu dantį, kad pamačiusi pirmas pavasarines garšvas ar dilgynes tetulė nepuldavo jų rauti ir kramsnoti dėl to, jog tai labai sveika, ir niekuomet nemačiau, kad miške būtų tabalavusis pusę dienos, kad prisiluptų meškinių česnakų, nes jie prižadina visas tavo gyvybines jėgas, miegojusias per žiemą. Nemačiau jos darančios jogą ar pilatesą, skaičiuojančios kalorijas, apskritai valgydavo tai, ką tuo metu turėdavo. Nemačiau, kad dieną pradėtų nuo šilto vandens su citrina ir soda, garantuoju, būtų tik pasijuokusi iš tokių „išradimų“, nes manė, kad kūnas visuomet pasako, kai nori gerti, todėl pilti į save vandenį be jokio reikalo reiškia tik natūralų ritmą sutrikdyti – buvo šventai įsitikinusi, kad visuomet užsimanai valgyti tik to, ko tuo metu trūksta tavo kūnui.
Esu mačiusi ją kandant svogūną iš pačios galvos, kaip obuolį, ji tiesiog nepraleisdavo be dėmesio tų ženklų ir signalų, kuriuos siųsdavo organizmas. Mano padovanota kokteilinė pagarbiai stovėjo ant spintelės, tačiau visa apėjusi dulkėmis, nes tetulytė niekuomet nėra gėrusi vaisių ir daržovių smoothie ar taikiusi trijų dienų kūno valymo programos. Kartodavo, man užsidegus viena ar kita dieta, moderniais papildais, staiga susidomėjus joga ar kitais gyvenimo būdo pokyčiais, kad tobulesnio „įrengimo“ kaip organizmas nėra visoje visatoje ir jokios programos negali pakeisti natūralaus ritmo, saiko ir paties svarbiausio: minčių ramybės, nes protas, tas šūdmalys – taip ji ir pasakydavo, – duodasi kaip šuva po kaimą ir niekaip nenori nusiraminti, todėl galvą reikia laikyti tuščią. „Ir kaip tau taip išeina, žinai, kiek reikalų mano galvoj, kiek nepadarytų darbų, planų, būsimų įvykių? Kaip tu ją išlaikysi tuščią?“ – rėkaudavau, o ji tik nusijuokdavo: „Ale tai tu indomi (ji taip ir pasakydavo – indomi), kokių planų, kokių būsimų įvykių? Ar tai tau naujiena, kad rytojaus nėra, kaip ir vakardienos? Ar naujiena? Ateis rytojus, jeigu ateis, bus ir planas.“ Ir nueidavo nusisukusi. Negaliu sakyt, kad krutėjo kaip užsuktas mechanizmas, nes judėjimas yra gyvenimo pagrindas. Jos gyvenimo pagrindas buvo saikas. Valgant, kalbant, miegant, mintijant – visur.
Iki paties paskutinio pavasario jėgų ji turėjo tiek pat, kiek ir jaunystėje, mikliai pasilypėdavo ant kopėčių ko prireikus viršutinėje spintelėje ar pritūpusi atsistodavo be jokių pasiramstymų. Turėjo savo daržiuką, vištų, visuomet augino kiaulę, rūkydavo ir sūdydavo lašinius, vandenį gėrė iš šulinio, imdavo iš kaimynės pieno ir pasidarydavo varškės ar sūrio.
Iki pat pirmųjų daržovių – salotų ir ridikėlių ji valgydavo raugintus kopūstus, kurie pavasariop jau visai praradę skonį bei spalvą, bet ar dėl to juos išmesi? Gaila. Pusryčiams pasipjaustydavo rūkytų lašinių, kuriuos pasmožinusi su puse svogūno užsileisdavo du kiaušus ir su didžiausiu apetitu suvalgydavo, kiek prisimenu – kasdien taip pat iki mirties. Į mano pusrytinę sveikuolišką avižų košę, gink Dieve, nevirtą, su šviežiais vaisiais ir uogom nė nežiūrėjo, nes uogos tai nuo krūmo turi būt, o ne iš krautuvės, juo blogiau iš Ispanijos ar kito šilto krašto, tarabanytos nežinia kiek dienų, išmesti pinigai, – sakydavo tiesiai. Ta jos kiaušinienė, tokia kvapi, soti ir viliojanti, būdavo vėlyvieji pusryčiai, tuomet, kai apeidavo nedidelį savo ūkį, palesindavo paukščius ir nusiravėdavo vieną vienintelę lysvelę per dieną, niekuomet nemėgo persidirbti. Jos lysvelės švietė kaip iš žurnalo, tvarkingos ir be piktžolių, bet tetulė visuomet sakydavo, kad joks čia stebuklas ir joks vargas tvarkingai ežias užlaikyti. Pavalgiusi prisėsdavo valandėlei paskaityti ir skaitė iki pat paskutinės dienos be akinių, puikiai suprasdama visus tekstus – ar iš laikraščių, ar iš žurnalų, ar romanus, kurių nuolat turėjo skaitomų – tai iš kaimynių, tai iš krautuvės. Ji visuomet žinojo visas pasaulio naujienas, spėdavo konfliktų, rinkimų, politinių rietenų baigtis ir dažnai nuspėdavo orą. Tuomet kažką, ko niekam nerodė, rašydavo į savo sąsiuvinį, o aš tą sąsiuvinį, kaip jau sakiau, suradau jau tyliai jai išėjus.
Žinojau, kad ji buvo pabaigusi mokytojų kursus ir mokytojavusi rajono centre iki tol, kol prasidėjo nesibaigianti ir iki pat dabar nepasibaigusi švietimo reforma. Reforma, kuri nutarė, kad vaikus gali mokyti tik žmonės, baigę aukštąjį mokslą. Ji nepanikavo ir nesidraskė, kai ją atleido tyliai ir be iškilmių, ir rodėsi, kad tik tuomet prasidėjo pats laimingiausias jos gyvenimo laikotarpis – be laiko limitų ir skubos. Be abejo, ji turėjo televizorių ir kitų civilizacijos apraiškų, tačiau niekuomet nemačiau jos gyvenančios kitaip, reikšmingai pakeitusios požiūrį į gyvenimą, mitybą, judėjimo svarbą ar vandens kiekio įtaką kūno gerovei. Jos veidas – lygus ir be raukšlių ėmė keistis nuo kokių septyniasdešimt penkerių, ir tai net ne pasikeitė, o lyg sumažėjo, susitraukė, apie akis atsirado raukšlelių tinklas, ji visa lyg kiek pažemėjo, sakė, kad valgyti jau taip nesinori, kaip anksčiau, net ir gerai padirbėjus.
Niekuomet nedemonstruojama išmintis ir ramybė – tik iš kur jos ėmėsi, nes atrodė, kad, eidama savo kasdienines stacijas, paprastas ir neskubrias, ji tiesiog nepakelia akių aukščiau savo lysvių. Nesureikšmina ir nepabrėžia savo stebėjimų bei pastebėjimų ir apskritai neduoda patarimų neprašyta. Gyvena taip, lyg upės paviršium plaukia, ir nereikia jai kartoti afirmacijų, kurti ketinimų, troškimų žemėlapių, vizualizacijų – kaip diena teka, taip ir gyvena.
Sėdėjau tarp paskleistų jos gyvenimo popierių ir tik dabar supratau, kaip vis tik sveikai ji gyveno visai nesivargindama dėl naujų baldų, prietaisų, ozono skylės dydžio, plastiko kiekio vandenyne – ne mūsų proto čia reikalas, sakydavo, – tavo reikalas laikyti tuščią galvą, ar tu įsikalsi vieną kartą?
