Audra Balundė: „Ilgai buvau aktyvi vartotoja“

Mykolo Romerio ir Nyderlandų Groningeno universitetų psichologijos mokslų doktorantė, Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkė ir vadovė Audra Balundė tyrinėja aplinkos poveikį žmonėms ir žmonių poveikį aplinkai. Ji teigia, kad moterys aplinką tausoja dažniau, taip pat visame pasaulyje dėl klimato kaitos bei ekologinės krizės problemų jos nukenčia labiau nei vyrai.


Teigiate, kad moterys politikos formavimo (taip pat aplinkosaugos politikos) procesuose dalyvauja kur kas rečiau nei vyrai. Kodėl taip yra ir kas keistųsi, jei būtų išlaikytas lyčių balansas?

 

Taip istoriškai susiklostė, kad moterys į politikos formavimo reikalus įsijungė gan vėlai, lyginant su tuo, kada politiką formuoti pradėjo vyrai. Lietuvoje moterims balsavimo teisė suteikta 1918 metais. Kai kuriose kitose Europos bei pasaulio valstybėse – dar vėliau. Tai kertinės priežastys, kodėl moterys vėliau įsitraukė ir į aplinkosaugos politiką.


Dabartinėje Europos Parlamento (EP) kadencijoje yra 39 proc. moterų. 1979–1984 m. jų čia buvo tik 15 proc. Lietuvos Respublikos Seimo dabartinėje kadencijoje yra 24,3 proc. moterų. Tai reiškia, kad vertinant vien statistiškai tikimybė joms patekti į vadovaujamas pareigas žymiai mažesnė. Didžiausią poveikį aplinkosaugos reikalams galima daryti esant ministro poste, bet mes neturėjome moters politikės, kuri būtų buvusi Aplinkos ministre.


Tyrimai, atlikti per šeštą ir septintą EP kadencijas, parodė, kad moterys už aplinkosaugai palankius įstatymus balsavo kur kas dažniau nei vyrai. Bet moterų buvimas ES Parlamente šiandien nesiekia 50 proc. Tai reiškia, nuomonei, kaip turėtume saugoti gamtą ir jos išteklius, daugiausiai atstovauja vyrai. Moterys linkusios priimti ne tik aplinkosaugai, bet ir įvairioms socialinėms problemoms (vaiko priežiūros, skurdo mažinimo ir pan.) spręsti palankius įstatymus. Todėl ir svarbi siekiamybė, kad moterys turėtų atstovauti politikai lygiai su vyrais.


Kas tai lemia, kodėl moterys jautresnės aplinkosaugos problemoms?

 

Yra kelios teorijos. Viena iš svarbiausių – socializacijos teorija. Mergaitėms yra skiepijamas jautrumas, jos auklėjamos taip, kad mažiau demonstruotų konkurencinį elgesį, labiau sutartų. Visuomenė sukuria modelį, kokį elgesį suaugusios moterys turi demonstruoti.


Moteris yra labiau globojanti ir sauganti gyvybę, jai skirta susilaukti kūdikio, tapti motina...

 

Viena iš teorijų teigia, kad biologiškai moterų padėtis tokia, jog labiausiai turi rūpintis vaiko išnešiojimu, palikuonio saugumu, o dėl šios priežasties ji saugo bei globoja ir visa, kas gyva. Ši teorija nėra gerai ištyrinėta, todėl siūlyčiau ir laikyti tai tik teorija.


Prisimenu save vaikystėje ir paauglystėje, kokius stereotipus būdavo bandoma klijuoti man. Nebuvau labai sutari ar paklusni mergaitė, dažnai girdėdavau iš suaugusiųjų, kad taip mergaitei netinkama, elgiesi ne kaip mergaitė. Tai reiškia, jei turiu ambicijų, noriu kovoti už savo teises, siekti tikslų, man sakoma, kad tai netinkamas elgesys, turėčiau labiau sutarti ir paklusti. Manau, daugelis mano amžiaus mergaičių tuo metu gaudavo panašių pastabų iš mokytojų, tėvų. Socializacijos teorija turi pagrindo: visuomenė tikisi, o žmogus linkęs priimti tas socialines normas, kurios yra siūlomos. Žinoma, asmeninės savybės gali lemti, kad nepaklusime tam, ką mums siūlo visuomenė. Feministinių judėjimų nebūtų atsiradę, jei moterys būtų paklususios visuomenės siūlomiems standartams.


Audra Balundė
Audra Balundė
Dainius Labutis


Kodėl moterys visame pasaulyje nukenčia dėl klimato kaitos ir ekologinės krizės problemų labiau nei vyrai?

 

Lietuvoje aiškaus skirtumo dar nematome, todėl imsiu pavyzdžius iš Afrikos valstybių arba tų vietų, kur moterys neturi galimybės pasiekti civilizacijos privalumų – kad ir interneto. Moterys, kurios užsiima žemdirbyste, anksti tampa mamomis, augina daug vaikų, yra atsakingos už šeimą, vaikų priežiūrą, maitinimą ir turi labai mažai galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, yra labai stipriai priklausomos nuo buities. Jei jos ūkininkauja, pasigamina maisto iš to, ką užsiaugina. Nėra galimybės produktų nusipirkti. Kai tokiame regione atsitinka su klimato kaita susijusių reiškinių (karščio bangos, sausra ar potvynis), moterys negali užsiauginti derliaus, nes yra per karšta ar per drėgna, tad jos praranda maisto ir pajamų šaltinį. Vyrai migruoja į kitus regionus, kur sąlygos palankesnės, o moterys lieka su būriais vaikų.


Aštrėjant klimato krizės reiškiniams (karščio bangos, potvyniai, uraganai), kurie sugriauna visą buitį, prarandamas būstas, pajamų ir maisto šaltiniai. Moterys suirutės aplinkoje dažniau nukenčia nuo smurto šeimoje. Jos turi mažiau galimybių išlikti saugios nei vyrai ir yra didesnė rizika, kad bus išnaudojamos.

 

Pasaulyje susidariusi ekologinės krizės situacija: klimato kaita, vandens išteklių tarša plastiku ir pramonės atliekomis, oro tarša išmetamosiomis automobilių dujomis ir netvarios energetikos atliekomis, masinis gyvybės rūšių nykimas bei ekologinės pusiausvyros sutrikimas, atsiradęs dėl netinkamos žmonių veiklos... Ar mes jau stovime ant bedugnės krašto, kai po žingsnio bus vėlu grįžti atgal? Nenorime sunaikinti žemės, bet naikiname. Ar todėl, kad negalime matyti perspektyvos bei savo elgesio padarinių? Kodėl taip vangiai priimami gamtą tausojantys įstatymai?

 

Nemaža dalis žmonių nesuvokia klimato kaitos masto, net jei apie šią problemą kalbama. Nesuvokia ir nesigilina. Dėl to kaltinti nereikėtų, nes esame linkę nesiimti veiksmų dėl dalykų, kurie mums atrodo per sudėtingi ir per daug tolimi. Mūsų elgesį labai stipriai veikia ir įpročiai, o juos keisti sunku. Esame įpratę gyventi patogiai ir net žinodami, kad vyksta klimato pokyčiai, savo įpročių nekeičiame. O štai mokslininkai, kurie diena iš dienos dirba su šiomis problemomis, apimti desperacijos. Nes jie susiduria su pirmais ekologinės krizės faktais, mato įvairius blogėjančius rodiklius. Sunku išlikti šaltam ir ramiam žinant, kokia situacija.


Kviesčiau pagalvoti ir apie COVID-19 krizę bei šiandien išgyvenamą karo siaubą. Galime aiškiai matyti, kad į tokias aštrias ir mus akivaizdžiai paliečiančias situacijas visuomenė ir politikai reaguoja aktyviai. Nes tai staigus ir aiškus pavojus. O dėl klimato kaitos, ekologinės krizės susirūpinę yra ne visi, nes jos atrodo tolimos ir sunkiai suprantamos. Lietuvoje jau galime matyti orų pokyčius, kitokias žiemas bei vasaras, bet aiškaus pavojaus šiandien nematyti. Žmogus, dirbantis biure, kai karšta, įsijungia oro drėkintuvą. Abstrakčios problemos, apie kurias kalba mokslininkai, jam neaktualios, nes jis pavojaus nejaučia. Yra šalių, kur žmonės tą pavojų mato daug aiškiau. Jei kalbėsime apie tam tikras Afrikos šalis ar nedideles salas, kurių plotas kasmet mažėja dėl to, kad jos yra užliejamos, ten žmonės aiškiai mato klimato kaitos problemą. O Lietuvoje gal tik ūkininkai labiau pajunta: jei sausra užsitęsia, žūsta derlius.

 

Kiribačio sala vis labiau užsemiama, Maldyvų salų plotas taip pat mažėja...

 

Kiribatis – geras pavyzdys, nes jau aiškiai žinoma, kad po 30 metų jo neliks. Gyventojai turės kažkur pasidėti.


Su klimato kaita susiję migracijos srautai. Mes dažnai keliame sau klausimą, kaip atsitinka, kad vis didėja migrantų skaičiai. Taip yra todėl, kad žmonės bėga nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Kyla karai dėl ribotų gamtos išteklių, trūksta vandens ir maisto, senka resursai, kurių reikia prekėms pasigaminti ir paslaugoms, kurias mes taip mėgstame, suteikti. Vyksta kovos dėl vandens, įmonės siekia monopolizuoti vandens išteklius, kad gyventojai negalėtų laisvai prie jų prieiti. Visos šios priežastys ir nulemia, kad žmonėms tenka ieškotis palankesnių gyvenimo sąlygų.


Trūksta politinės valios priimti griežtesnius aplinkosaugos įstatymus. Tai pasaulinė tendencija. Esą, negalime imti ir viską pakeisti, negalima taip paprastai keisti įprastų ekonomikos modelių. Bet pandemija ir Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kad tikrai galime keisti savo įpročius, apsiriboti, turėti mažiau ir vis dar gyventi pakankamai gerai.


Neseniai pasirodė šeštoji Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaita, vertinanti ekologinę žemės būklę. Didžiulės mokslininkų grupės dirba ir apibendrina ekologinės žemės situacijos rezultatus iš įvairių mokslinių perspektyvų. Ataskaita parodė, kad šiandien turime atsisakyti iškastinio kuro, kitaip bus sunku ką nors atkurti. Jau šiandien ekologinė situacija tokia, kad atkurti buvusios padėties iki pradinio taško negalėsime, teks tik prisitaikyti. Jau išnyko kai kurie žvėreliai ir paukščiai, mikroorganizmai, bakterijos, vabzdžiai – tų rūšių nebeatkursime. Ar gebėsime prisitaikyti? Ar galėsime išeiti iš patogumo zonos, ar lauksime, kol būsime priversti?


Vienas ryškesnių aplinkosauginio aktyvizmo veidų – paauglė Greta Thunberg. Turbūt yra ir kitų aktyvisčių?


Aplinkosaugos aktyvistus galime matyti įvairiose protesto akcijose, bet yra daug mokslininkų, kurie neina į gatves, nors dirba klimato kaitos srityje. Jie padeda aktyvistams, juos konsultuoja, tai pilkoji žmonių, kurių nematome, grupė, bet jie aktyviai dirba, kad būtų sprendžiamos aplinkosaugos problemos.


Apie Gretą Thunberg esame girdėję daug, bet dar yra mergina Amerikoje – Varshini Prakash, iš Indijos kilusi amerikietė, klimato kaitos aktyvistė, įkūrusi „Sunrise“ („Saulėtekis“) judėjimą. Ji su bendraminčiais buvo puikiai pasirengusi, studijavo įstatymus, inicijavo aktyvizmo judėjimus ir ieškojo, kaip efektyviau pasiekti politikus. Man ji ypatinga tuo (pavyzdys kitoms mergaitėms), kad būdama labai jauna ir neturėdama specifinio išsilavinimo tiksliai išsianalizavo įstatymus, iš aktyvizmo judėjimo išmoko geriausias pamokas ir ėmė daryti poveikį politikos formavimui. Jei internetas mums nemeluoja, 2020-aisias ji buvo Joe Bideno klimato kaitos darbo grupės patarėja. Tai pavyzdys, kad vienas žmogus, jei nuosekliai ir sistemingai ką nors daro, gali pasiekti labai daug.


Lietuvoje taip pat yra aplinkosaugos aktyvistų ir judėjimų, pavyzdžiui, „Fridays for Future Lietuva“, „Extinction Rebellion Lietuva“, juose aktyviai veikia daug merginų ir moterų, kurios mane labai įkvepia, norėčiau būti tokia drąsi kaip jos. Siūlyčiau nepamiršti ir mokslininkių bei mokslininkų aktyvistų, dirbančių Lietuvos universitetuose bei aktyviai prisidedančių prie klimato kaitos problemų sprendimo.


Toks pavyzdys esate ir Jūs: viena nedaugelio mokslininkių, plėtojančių Lietuvoje palyginti naują sritį – aplinkos psichologiją. Kas yra aplinkos psichologija?

 

Tai nėra visai jauna psichologijos mokslo šaka. Lietuvoje ši sritis dar nedaug žinoma. Pasaulyje pagreitį įgavo 1970 metais. Jos ištakos gana senos, bet apčiuopiamesnės tapo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo didelis poreikis atstatyti, kas sugriauta – gyvenamuosius namus, ligonines, mokyklas, gamyklas ir t. t. Reikėjo suprasti, kaip turi būti suprojektuoti pastatai, kad geriausiai atitiktų žmonių poreikius.


Aplinkos psichologija atsirado iš poreikio sužinoti, kaip aplinka veikia žmones ir kaip žmonės – aplinką. Aplinkos psichologijos atšaka gilinasi į ekologijos klausimus. Tai mokslo sritis, nagrinėjanti žmonių įsitraukimą į klimato krizės problemų sprendimą. Kaip savo elgesiu aplinką pakeičiame (ekologinė krizė yra pavyzdys, kad savo aplinką pakeitėme į blogąją pusę) ir kaip ji mus veikia, kai jau yra pakeista. O pagrindinis klausimas – kas lemia mūsų aplinką tausojantį ar netausojantį elgesį. Ir kokias poveikio priemones taikyti, kad pradėtume aplinką tausoti labiau.


Lietuvoje aplinkos psichologija atsirado 2015 metais, kai prof. dr. Ritos Žukauskienės iniciatyva pirmasis doktorantas šią temą ėmė tyrinėti Mykolo Romerio universitete. Po metų su šia tema į doktorantūrą įstojau ir aš. Dar po poros – įkurtas Aplinkos psichologijos tyrimų centras. Šiuo metu vykdome tyrimus, kuriais siekiame suprasti aplinką tausojantį ar žalojantį elgesį. Taip pat kuriame priemones, kurios prisidėtų prie žmonių elgesio pokyčių.


Pastaruosius septynerius metus skiriate aplinkos tyrimams Lietuvoje. Ką rodo Jūsų tyrimai? Ar tiesa, kad Lietuva yra tarp tų Europos valstybių, kuriose gamta suvokiama kaip vertybė, o klimato krizė – kaip rimta problema?

 

Iš tiesų mano ir kolegų tyrimai rodo, kad žmonės Lietuvoje turi gana stiprias aplinkosaugines vertybes. Tai reiškia, kad jie mano, jog gamtą ir jos išteklius reikia saugoti. Visgi problema ta, kad vertybės ne visada virsta gamtos tausojimu. Čia verta paminėti ir 2018 metais atliktą „Eurobarometro“ tyrimą. Kai buvo klausiama žmonių Lietuvoje, kiek jiems apskritai rūpi įvairios socialinės ir aplinkosaugos problemos, net 68 proc. atsakė, kad labiausiai rūpestį kelia įvairūs ekonominiai dalykai – tokie kaip kylančios kainos, infliacija, brangstantis pragyvenimas ir pan. Klimato kaitos ir ekologinės krizės problemos rūpėjo tik 1 proc. žmonių. Nors naujesnės apklausos ir rodo, kad didelis procentas Lietuvos gyventojų susirūpinę dėl ekologinių klausimų, žmonės mūsų šalyje jaučia didesnį pavojų dėl nepritekliaus ar finansinio nestabilumo nei dėl ekologinių problemų. O Vakarų ir Šiaurės Europos šalys išreiškia didesnį susirūpinimą ekologijos problemomis net ir tada, kai gali įvertinti ir kitas grėsmes, tokias kaip emigracija, terorizmas, ekonominiai dalykai ir pan.


Esate sakiusi, kad amoralu kenkti aplinkai, bet kaip pasiekti, kad žmonės, jai kenkdami, jaustųsi blogai?

 

Nežinau, ar reikėtų siekti, kad žmonės jaustųsi blogai, gal reikėtų, kad suprastų, jog tai nepriimtina. Visų pirma šeimoje vaikams demonstruojame tam tikras socialines normas, kas priimtina, o kas ne. Dauguma tėvų moko, kad nepriimtina skriausti draugą. Panašiai turėtume įdiegti normą, kad nerūšiuoti šiukšlių nepriimtina. Važinėti automobiliu be reikalo, jei galima nuvažiuoti dviračiu, nepriimtina. Arba maudytis duše ilgiau, nei reikia, valantis dantis leisti vandenį nepriimtina. Jei šiuos dalykus sugebame perduoti savo vaikams, tai tampa socialinėmis normomis.


Svarbi ir edukacinė sistema mokykloje. Nuo ankstyvo amžiaus galime mokyti vaikus pačių įvairiausių gamtos tausojimo formų.


Kaip moterys, mamos galėtų formuoti vaikų įpročius, padedančius gamtą saugoti, tausoti?

 

Tai daryti galėtų ir tėčiai. Žinoma, vis dar daugiau laiko su vaikais praleidžia mamos. Kaip ir mokydami bet kokio kito elgesio, tėvai turi rodyti pavyzdį. Auklėjama ne kalbomis, o savo pavyzdžiu. Kai sakome: „Tu turi taip daryti“, o patys elgiamės priešingai, laukiamo rezultato nebus. Tarkim, tėvai rūko, o paauglį moko: „Nedaryk taip, tai negerai.“ Kokia tikimybė, kad vaikas klausys? Auklėjant vaikus visų pirma svarbu edukuoti save, suprasti, kokia padėtis, tada lengviau sugalvoti strategiją, kaip mokyti atžalas aplinkai draugiško elgesio. Mano supratimu, šiandien svarbu daryti pokyčius, kad savo vaikams, anūkams galėtume išsaugoti žemę. Jei šiandien vaikams nesuteiksime tinkamų įgūdžių, jie negalės tų įgūdžių perduoti savo vaikams.


Tenka skaityti paskaitų gyventojams. Nustembu, kad žmonės vis dar nežino svarbių dalykų. Pavyzdžiui, sako, jog daugiausia šiukšlina Indija, Kinija. Tačiau didelė dalis šiukšlių į tas šalis keliauja būtent iš vakarietiško pasaulio. Kadangi tos šalys neturi tinkamai veikiančios teisinės sistemos aplinkosaugos klausimais, tos šiukšlės ir atsiranda upėse, vandenyne.


Dar vienas geras būdas – kuo daugiau laiko su mažais vaikas praleisti gamtoje. Yra tyrimų, rodančių, kad vaiko ryšys su gamta padeda ją ateityje tausoti labiau. Jei gamtoje yra šiukšlių, surinkime jas. Vaikai matys, kad šiukšles reikia surinkti. Jie labai imlūs bet kokiai naujai informacijai.


Studijų tikslais Jums tenka praleisti laiko Olandijoje. Kaip išvystyta šiukšlių rūšiavimo infrastruktūra šioje šalyje?

 

Galiu kalbėti apie savo patyrimą. Toje vietoje, kur gyvenau, buvo daug rūšiavimo šiukšliadėžių. Kiekvienas gyvenamasis namukas turi savo kiemelį, o nemažą jo dalį užima rūšiavimo konteineriai. Tarkim, aš galiu turėti tris škiukšliadėžes – plastikui, popieriui ir stiklui, bet galiu turėti ir daugiau. Kuo prasčiau rūšiuoju, tuo brangiau man ta paslauga kainuoja. Paprastai olandai turi konteinerių dar ir sodo atliekoms, atskirai – maisto atliekoms. Lietuvoje organinių atliekų rūšiuoti lengvai negaliu. Yra sistema, galima kažkur kažką nuvežti, bet tuo reikia specifiškai pasidomėti. Tai reiškia, kad žmonių motyvas rūšiuoti turi būti stiprus.


Visgi negalime remtis vien žmonių motyvais, turime sukurti efektyvią rūšiavimo infrastruktūrą. Pagaliau, mums reikia drąsesnių įstatymų. Ir pradėti dera ne nuo draudimų, o nuo švietimo ir patogios infrastruktūros. Gamtą teršti turėtų tapti nepatogu ir brangu. Jei žmonės vis dar netinkamai rūšiuoja namuose, reikia galvoti apie priemones, kurios įgalintų gyventojus įsigyti specifinių šiukšliadėžių, apie tai kalbėti daug ir aiškiai. Nemaža bėda dėl komunikacijos: jei politikos formuotojai ir sugalvoja ką nors naudingo, tai komunikuoja labai siaurais kanalais. Galbūt senjoras išvis neturi prieigos prie to komunikacijos kanalo, nes nenaršo po socialinius tinklus ar neskaito internetinės žiniasklaidos. Kuo įvairesniais kanalais turime pasiekti kuo platesnę auditoriją – nuo vaikų iki senjorų.


Audra Balundė
Audra Balundė
Dainius Labutis


Ar ekologė aktyvistė buvote nuo mažens? Kada supratote, kad Jūsų prasmė – aplinkos psichologija?

 

Nežinau, ar galiu vadinti save aktyviste. Ilgai buvau aktyvi vartotoja. Nesididžiuoju tuo praeities elgesiu, bet jis man primena, kad turiu būti kantri ir neteisti šiuo klausimu kitų. Prisiminti, kad ir aš neturėjau įgūdžių bei žinių.


Dažnai mąstau, kur buvo tas taškas, lūžis, ir supratau, kad tai buvo ilgas kelias. Vaikystėje daug laiko praleidau gamtoje. Mano laikais aplinkosaugos ugdymo mokykloje nebuvo. Prisimenu, anglų kalbos knygoje perskaičiau tekstą apie klimato kaitą. Galbūt lūžis įvyko tada, kai sušlubavo sveikata ir reikėjo ieškoti būdų, kaip pagerinti savijautą, domėtis maistu. Paaiškėjo, kad gali valgyti daržoves ir manyti, jog maitiniesi sveikai, tačiau nebūtinai daržovės yra sveikesnis maisto produktas. Jei daržovės ar grūdinės kultūros užaugintos ne ekologiškai, jos taip pat gali daryti žalą organizmui, kaip ir valgomas šlamštinis maistas. Pradėjau domėtis maistu, kosmetika. Baigdama psichologijos magistro studijas vienoje konferencijoje pamačiau, kad yra aplinkos psichologijos sekcija. Visi šie įvykiai sukrito greta, supratau: kelio atgal nėra...


Kokios kitos sritys Jūsų akiratyje, kokie Jūsų pomėgiai?

 

Dabar – intensyvus karjeros etapas, negaliu sau leisti išeiginių dienų, laisvų vakarų. Stengiuosi išgauti naudos ir prasmės iš to, ką turiu, kas nereikalauja papildomo laisvalaikio. Labai smagu važinėti dviračiu. Nesakau, kad visiškai nesinaudoju automobiliu, bet į darbą neretai važiuoju dviračiu. Labai stengiuosi motyvuoti save kuo greičiau automobilio atsisakyti apskritai.


Maistas – mano įkvėpimo šaltinis. Man patinka tyrinėti vis atsirandančius mažus restoranėlius Vilniuje ir kituose miestuose. Gaminti mėgstu ir pati. Šiuo metu esu intensyviai įsitraukusi į japoniškos virtuvės eksperimentus, į vegetariškas jų versijas. Ramenas – Japonijoje vienas populiariausių priešpiečių patiekalų. Ieškau pačių įvairiausių šio patiekalo variacijų ir interpretacijų iš lietuviškų maisto produktų.


Didelį susidomėjimą kelia Artimųjų ir Tolimųjų Rytų kultūros, įvairiausi jų elementai, pavyzdžiui, autentiški drabužiai, rengimosi stilius, muzika, maistas, papročiai, istorija. Ypač domina istorinis buvusios Osmanų imperijos periodas ir moterų bei mergaičių padėtis visuomenėje. Įdomi moterų, gyvenusių haremuose, istorija, kokia buvo jų situacija, kaip jos skynėsi kelią, kad galėtų daryti politinę įtaką ir ginti savo teises. Iš esmės, haremai buvo leidžiami (galimi) tik valdančiosios klasės sluoksnyje. Yra labai mažai informacijos būtent apie moteris haremuose. Manyta, kad apie jas nevalia rašyti, rašoma tik apie vyrus. Apie moteris, pasiekusias aukštesnių rangų haremo hierarchijoje, parašydavo Vakarų keliautojai ar metraštininkai. Žinoma, sunku vertinti, kiek tie pasakojimai objektyvūs. Jaučiu didelį dėkingumą moterims, kurios net ir labai jas ribojusiais istoriniais laikotarpiais išlikdavo drąsios ir sugebėdavo rasti būdų nepasiduoti visuomenės spaudimui bei siekti savo tikslų.


Ar Japonijoje teko lankytis?


Viena pirmųjų konferencijų, kur pristačiau savo tyrimus dar mokslinės karjeros pradžioje, vyko Japonijoje. Šalis paliko stiprų įspūdį.


Įdomu, kad Japonijoje iš plastiko atliekų sukurta sala, kurioje mielai apsigyvena jaunimas, ten veikia prekybos ir pramogų centrai.


Žaviuosi įdomiais naujoviškais sprendimais, kai ieškoma būdų įveikti problemą su tuo, ką turime, panaudojant mokslo žinias. Pavyzdžiui, žinant, kad pakrantes apsems vanduo, sodinamos specifinės augalų rūšys, kurios savo šaknų sistema sukuria užutėkius. Ilgainiui toje vietoje bus sausumos plotai.


Jungtinių Arabų Emyratų tikslas – apželdinti kuo daugiau dykumos. Sodinamos palmės, žydintys krūmai, įrengiamos laistymo sistemos, veisiama žolė, augalai alsuoja ir tarsi prišaukia daugiau lietaus.


Šis sveikintinas reiškinys stebimas daug kur. Tačiau biologinės įvairovės specialistai pastebi, kad labai svarbu pirmiausia išsaugoti esamus medžius ir miškus, jų neiškirsti. Yra žinoma, kad medžiai ir miškai atlieka aibes funkcijų ekologinėje sistemoje, pavyzdžiui, susijusių su lietaus debesimis ir jų kaupimusi, taip pat gruntinių vandenų pakėlimu į ankštesnius žemės sluoksnius. Masiškai kertant medžius gruntinis vanduo nusileidžia į gilesnius žemės sluoksnius ir tampa sunkiau pasiekiamas.


Rusijos karas prieš Ukrainą gali sukelti ekologinę katastrofą. Sprogmenys užteršia žemę ir orą, baiminamasi dėl atominių elektrinių saugumo. Kaip šią problemą matote Jūs?

 

Kalbant apie ekologinę krizę, žmonijai bus nepaprastai sunku išsrėbti tą košę, kurios jau prisivirė iki šiol. Todėl šiandien mums mažiausiai reikia karo bei didinti ekologinę krizę. Karo poveikis žmonėms ir gamtai – nepamatuojamai didelis. Moterų, vaikų, pažeidžiamų visuomenės grupių (ir gyvūnų) padėtis karo zonose tragiška.


Mokslininkai ir vizionieriai jau seniai prognozavo, kad su klimato kaita ir ekologine krize ateina ir kariniai konfliktai. Resursų mažėja, o jei funkcionuojame pagal tą patį ekonominį modelį – „išgauk, pagamink, suvartok, išmesk“, – toli nenueisime. Resursai senka, jais vangiai norima dalintis. Žinoma, požiūris šiuo klausimu skiriasi demokratiškose šalyse ir tose, kuriose valdoma autokratijos principais. Vis dar retas supranta, kad ekologiniai, žmogaus teisių, karinių konfliktų ir panašūs klausimai labai glaudžiai susiję.


Ukraina – žemės ūkio šalis, neaišku, kada užteršta žemė bus išvalyta ir kokiais būdais bus įmanoma tai padaryti...

 

Kai galvoju apie Ukrainos situaciją, apie ekologinę krizę ir visus kitus karinius taškus pasaulyje, darosi baisu. Visą laiką prisimenu savo močiutės ir mamos pasakymą, kad reikia durniui duoti kelią. Ne, durniui duoti kelio nereikia! Duodami jam kelią, prieiname prie tokios situacijos, kokią turime šiandien.


Ir mane pačią, ir mano aplinkos žmones ši situacija yra nustelbusi. Sunku protu suvokti po nosimi vykstančio karo žiaurumą. Jei ši situacija išsispręs, dar ilgai gyvensime sužaloti trauminių patyrimų, o ką ir kalbėti apie Ukrainos žmones.


Kokia Jūsų šeima?

 

Aktyvi, daug dirbanti. Su partneriu sutariame dėl pasirinkimų, esame linkę labiau orientuotis į karjerą. Taip natūraliai susiklostė, kad yra daugiau motyvacijos skirti laiką moksliniams darbams, visuomeninei veiklai ir karjerai nei, tarkim, vaikų auginimui.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis