Ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga menine vaizduote pasižyminti lenkų rašytoja, lietuvių skaitytojui jau pažįstama kaip romanų „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ autorė, savo didžiosios šlovės valandos sulaukė 2018 m., kai už romaną „Bėgūnai“ pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu, vertė Jennifer Croft). O. Tokarczuk – pirmoji rašytoja iš Lenkijos, apdovanota šiais laurais. Tačiau fenomenali O. Tokarczuk sėkmė, rodos, toliau tik auga – į šių metų trumpąjį „Man Booker International Prize“ finalininkų sąrašą buvo įtrauktas dar vienas autorės romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. jį taip pat ketinama išleisti lietuviškai.

knyga

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

„Kaip tik važiuoju taksi, grįžtame su Jennifer Croft iš BBC, kur buvome naujienų laidos viešnios. Jausmas kaip sapne. Nuo ryto jau daviau keliolika interviu, be paliovos blaškomės po užsikimšusį, leipstantį nuo kaitros Londoną. Jaučiuosi, lyg būčiau staiga apsigyvenusi taksi“, – entuziastingai viename interviu kalbėjo rašytoja, gavusi premiją. Šie jos žodžiai puikiai atspindi kūrinio atmosferą. Gyventi taksi, traukiniuose, oro uostose, keliauti, genamam nuolatinio nerimo, dėsnio, verčiančio kiekvieną visatos kūną grįžti į pusiausvyros būseną. Tas grįžimas trunka be paliovos, nė akimirkai nesustodamas, nesąmoningai, paradoksaliai priešindamasis pats sau...

Pasakojimą apie bėgūnus ir jų ekscentrišką pasaulėvoką O. Tokarczuk išgirdo kadaise pati atklydusi į Maskvą, o mintimis apie tai, pristatydama savo knygą „Bėgūnai“, dalijosi 2017 m. vasarą Nidoje, viename iš Thomo Manno festivalio susitikimų. Romano veiksmas šokinėja nuo XVII a. iki šių dienų, o jo struktūra – tarsi atskirų, ir visai pramanytų, ir tikrais faktais paremtų, pasakojimų vėrinys.

Kas verčia žmogų keliauti, blaškytis po erdvę, iš kur tas nenumaldomas poreikis lėkti, kodėl pasaulis šiandien toks nerimstantis? – klausia romano autorė. Atsakymą, regis, turėjo XVII a. egzistavusi, o turbūt dar ir šiandien gyva, Rusijos sentikių bėgūnų sekta, maniusi, kad nuo piktosios dvasios, nuo velnio ir visokio blogio gelbsti tik nuolatinis judėjimas, kapanojimasis prieš srovę, nes plaukimas pasroviui – tai anaiptol ne tikrasis judėjimas. Nes „tas, kuris valdo pasaulį, neturi galios judėjimui ir žino, kad mūsų kūnas, kai juda, yra šventas – tik judėdamas gali nuo jo pabėgti. O pasaulio valdovui paklūsta viskas, kas nejudru ir negyva, kas bevališka ir bejėgiška. Todėl judėk, linguok, eik, bėk, spruk, jei tik užsisvajosi ir sustosi, tave pagriebs jo didelės letenos, pavers tave lėle, dvoks tau į veidą dūmais ir išmetalais, o iš tavo įvairiaspalvės sielos padarys mažą lėkštą sieliūkštę, iškirptą iš popieriaus, iš laikraščio <...>. Nuo tada tegalvosi apie mažmožius – apie benzino kainą ir kokią įtaką ji turės paskolos išmokėjimui.“