DELFI vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė: „Kas mane pažįsta, gali patvirtinti, kad nesu karjeristė“

Pagrindinio Lietuvoje naujienų portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė (35 m.) per pokalbį keliskart žvilgteli į laikrodį – akivaizdu, kad turi svarbesnių darbų, nei kalbėti apie save.

Mūsų pokalbio išvakarėse Jūsų vadovaujamas portalas paskelbė 2018-ųjų įtakingiausių žiniasklaidos atstovų sąrašą. Komentuodami apklausos rezultatus ekspertai pastebėjo bendrą tendenciją – matomiausi žurnalistai dažnai laikomi ir pačiais įtakingiausiais. Jūs šiame sąraše – 23-ioji. Kaip vertinate tokį rezultatą?


Manau, kad rezultatas per mažiau nei vienus darbo einant šias pareigas metus labai neblogas. Juo labiau kad prieš tai dažniausiai dirbau žurnaliste už kadro, nesu nei visuomenininkė, nei nuolatinė feisbuko „gyventoja“. Vadinasi, šis įvertinimas yra būtent už darbus. Man svarbiausia, kad už žmones kalbėtų jų darbai.


Savo vertybėms nenusižengėte net labai ypatinga proga. Kai prieš metus buvo paskelbta, kad tapsite „Delfi“ vyriausiąja redaktore, savo feisbuko paskyroje kukliai brūkštelėjote: „Manęs laukia didelis ir neįtikėtinai įdomus iššūkis! Ačiū, Monika Garbačiauskaite-Budriene, kad galėjau iš tavęs mokytis!“


O kaipgi kitaip? Monika man yra didelis autoritetas, su ja dirbau dvylika metų. Be to, neturiu tuščio narcisizmo ir noro pritraukti į save visas rampų šviesas: „Dabar žiūrėkite, štai aš!“ Geriausiai profesionalumą įvertina žmonės, kurie mato, ką tu dirbi, – kolegos, pašnekovai.


Kolegos Jūsų didįjį karjeros šuolį įvertino teigiamai – žiniasklaidos atstovų balsai įtakingiausiųjų sąraše Jus kilstelėjo į aštuntąją vietą.


Kas mane pažįsta, gali patvirtinti, kad nesu karjeristė. Niekada nedariau karjeros, tiesiog mėgavausi savo darbu. Man – žmogui, kuris visada labai mėgo mokytis ir troško žinių, žurnalistika yra idealiausias darbas. Sutinki įvairių žmonių, daugelis jų – savo srities žinovai, daug ko pasimokai iš jų darydamas interviu. Mokesčiai, energetikos politika, verslo aplinka, socialinės ir ekonominės problemos ir t. t. – daug žinių sukaupiau tiesiog dirbdama savo darbą. Iki šiol labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu.


Ar visada žinojote, kuo norite būti?


Dabar žmonės dažnai darbuojasi visai kitoje srityje, nei studijavo. Gal ir man kada nors taip nutiks, bet baigusi mokyklą maniau, kad profesiją renkuosi visam gyvenimui. Anksti supratau, kad viskas yra mano pačios rankose ir kad svarbiausia, ką galiu padaryti, tai labai gerai mokytis, tada galėsiu rinktis. Tikrai nežiūrėjau, kad tai būtų prestižinė ar gerą uždarbį garantuojanti sritis. Rinkausi pagal tai, kas artimiausia širdžiai. Kalbėtis ir bendrauti man yra vienas didžiausių malonumų, galiu tai daryti kad ir visą parą, todėl pasirinkau tris sritis, kurios susijusios su bendravimu: žurnalistiką, prancūzų kalbą ir tarptautinius santykius.


Žurnalistiką į sąrašą įtraukiau pirmuoju numeriu, nors tai atrodė nepasiekiamas tikslas – labai didelis konkursas, dar sklandė kalbos, kad priimami tik klano ar gildijos atstovai, o aš nieko bendra su šios profesijos atstovais neturėjau.


Tad žurnalistika Jus traukė tarsi terra incognita?


Širdyje esu teisuolė. Keistai skamba, ar ne? Iš pradžių tai buvo paaugliškas noras kovoti su neteisybėmis, padėti tiems, kuriuos skriaudžia, netgi atsidurti konfliktinėse situacijose, kai reikia išsiaiškinti, kur toji tiesa, žmonėms parodyti, kaip vyksta procesai.


Tapti pagrindinio Lietuvoje naujienų portalo vyriausiąja redaktore reikėjo ryžto. Ar buvo dvejonių?


Ilgai nesvarsčiau. Negaliu sakyti, kad priimu sprendimus nesvarstydama, nes esu labai racionalus žmogus. Tiesiog darau tai ramiai, emocijas nustumdama į šalį – kad netrukdytų išgryninti pamatinių, man svarbių dalykų ir išsirinkti geriausio varianto. Nesiblaškiau per darbovietes, nes kai gaudavau naują darbo pasiūlymą, svarbiausia man būdavo, ar galėsiu geriau realizuoti save kaip žurnalistę, o geriau nebuvo niekur. Natūralu, kad ilgai dirbdamas sukaupi daug patirties, ir vieną dieną tau pasiūlo tapti vadovu. Iš pradžių tapau verslo naujienų skyriaus redaktore, paskui – vyriausiosios redaktorės pavaduotoja. Kai gavau pasiūlymą tapti vyriausiąja redaktore, pamaniau, kad jeigu manimi pasitiki, pasistengsiu tą pasitikėjimą pateisinti ir padaryti daugiau negu iki šiol.



Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė
MOTERIS / Redos Mickevičiūtės nuotr.



Betgi tai reiškia ne tiek daugiau darbo, kiek kitokio pobūdžio, juk vietoj profesionalaus žurnalisto darbo dabar atliekate vadovės pareigas.


Jei esi žurnalistas, niekada nenustosi juo buvęs. Net tie, kurie visam laikui atsisveikina su šia sritimi, patvirtina, kad profesinis įprotis į visus procesus žvelgti kaip žiniasklaidos atstovui nepakinta. Mano žurnalistinis refleksas pamatyti naujieną ir gerą temą niekur nedingo, o pradėjusi eiti redakcijos vadovės pareigas supratau, kad atsiveria daug naujų galimybių įgyvendinti idėjas. Galiu kūrybiškai žiūrėti į didelį mechanizmą ir ieškoti geriausių sprendimų tiek skaitytojams, tiek kolegoms. Vadovo darbotvarkė kartais būna labai negailestinga – nelieka laiko rašyti, bet visai neseniai dariau interviu, nes šito labai noriu.


Prancūzų kalba irgi turėjo būti nemenka Jūsų aistra, kad svarstėte ją studijuoti.


Mano šeimos istorija labai įdomi. Juokauju, kad išėjusi į pensiją parašysiu apie ją knygą. Mano senelio sesuo po Pirmojo pasaulinio karo emigravo į Prancūziją. Per šaltąjį karą nutrūko visi ryšiai su Lietuva, bet nepriklausomybės pradžioje jos vaikai susirado mūsų šeimą. Nebegalėjome susikalbėti, nes jie nemokėjo lietuviškai, o mes nekalbėjome prancūziškai. Tada man buvo penkeri, o trylikos pradėjau mokytis prancūzų kalbos. Dvi tetos nusprendė man ir vienai pusseserei Lietuvoje samdyti mokytoją. Per vasaros atostogas važiuodavau pas vieną tetą į Centrinę Prancūziją. Tai buvo likimo dovana. Tie žmonės skyrė man daug dėmesio ir suformavo vertybes. Daug važinėdavomės dviračiais po labai gražias apylinkes, mėgaudavomės maistu su draugais ir artimaisiais prie bendro stalo. Dar ir dabar išlaikome ryšius su šiais tolimais giminaičiais.


Išmokote prancūzų virtuvės paslapčių?


Teta labai skaniai gamino, bet aš labiau linkau prie knygų – ne prie puodų. Užtat užsikrėčiau jos aistra tapyti, – išėjusi į pensiją, visiškai atsidavė dailei. Iki šiol turiu tetos padovanotų paveikslų. Esu baigusi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, tikiuosi – dar bus progų paimti į rankas teptuką.


Prancūzai – tikri gyvenimo meno žinovai. O kaip Jums sekasi derinti darbą ir malonumus?


Kai pradėjau eiti naujas pareigas, laisvalaikio sumažėjo, bet negalima dirbti be poilsio – tai kenkia kūrybiškumui. Labai intensyviai gali dirbti tik trumpą laiką, kai išties nėra kitos išeities, bet ilgalaikes darbo ir poilsio proporcijas reikia susitvarkyti protingai. Iš nuvaryto arklio nieko gero nebus.


Turi bent trumpam atsijungti, kad galėtum žvelgti į pasaulį šviežiomis akimis. Man vienas didžiausių laisvalaikio ar atostogų malonumų – skaityti knygas. Kiek save pamenu, visada skaičiau. Mokykliniai knygų sąrašai vasarai man būdavo vienas juokas, viršydavau keliagubai. Vasarojant kaime pas senelius ne tik skaityti reikėdavo, tad su knyga ir slapstytis tekdavo. Kai pernai su dukra pritrūkusios knygelių užsukome į mano senąją biblioteką, bibliotekininkė mane atpažino – mėgdavau ten lankytis, o juk praėjo kone dvidešimt metų.


Atrodo, darbe puoselėjate jaukią atmosferą.


Darbe turi būti gera. Turime ir paplepėti, ir pasijuokti, ir su šuniukais padūkti, nes mūsų darbas kūrybiškas ir dėl bendravimo su pašnekovais emociškai labai intensyvus. Yra įvairių vadovavimo teorijų, dažnai jos viena kitą paneigia, bet vadovui, mano nuomone, svarbiausia – empatija. Per ketverius metus vadovaujamo darbo ne kartą įsitikinau, kad išeitis visada yra. Žmogui niekada nesakysiu, kad privalo ateiti į darbą – nesvarbu, kad serga ar serga jo vaikas. Jeigu situacija apsiverstų ir iš vadovės vėl tapčiau pavaldine, nenorėčiau, kad taip elgtųsi su manimi, todėl taip niekada nesielgiu ir pati – nei darbe, nei namuose. Pagarba – vienas svarbiausių bendravimo kriterijų.


Empatija dažniau priskiriama prie moteriškų savybių.


Kai kalbama apie vadovus, nenorėčiau matyti didelės skirties tarp vyro ir moters, nes tai – ne lyčių skirtumų klausimas. Moterų lyderių susitikimuose dažnai tenka diskutuoti apie lyčių lygybę. XXI a. gerokai per vėlu kalbėti apie mergaičių įgalinimą, bet vis dar tenka tai daryti, nes dėl auklėjimo berniukams ir mergaitėms priskiriami skirtingi vaidmenys.


Dažnai moterys, užuot užsiimdamos patinkančia veikla, prisiima buities naštą ir primetamas pareigas šeimoje. Turime stengtis padaryti tam galą. Juk ne veltui sakoma, kad nelaiminga mama – nelaiminga visa šeima. Nepamirškime, kad Lietuvos moterys vienos pirmųjų gavo balsavimo teisę, tad kodėl vis dar randama priežasčių nepasitikėti savimi? Moteris turi rasti laiko mėgstamiems dalykams. Jaunoms merginoms norėčiau pasakyti: „Jūs galite viską, ko norite, tik siekite savo mėgstamos veiklos.“


Ar Jums pačiai pavyksta suderinti darbą ir šeimą?


Kai reikėjo priimti sprendimą dėl karjeros, tarėmės su vyru – vienas tokio sprendimo priimti negali, ypač jei turi vaikų. Jis visada mane palaikė, o ir pati stengiuosi neapleisti šeimos, pabendrauti su artimaisiais, pakeliauti, pažvelgti į kitas realijas. Tai suteikia naujų idėjų. Net ir šunį įsigijau, kad visiškai nepanirčiau į darbą, – paėmėme iš prieglaudos. Dabar galiu ramiai bent valandą pasivaikščioti gryname ore ir be jokių pašalinių dirgiklių pamąstyti apie darbus ir gyvenimą.


Tad nuo šiol Jūsų diena prasideda dar anksčiau.


Žurnalistai mėgsta iš ryto ilgiau pamiegoti, o dirbti – iki vėlyvo vakaro. Dabar keliuosi apie septintą ir matau, kiek daug žmonių jau seniai yra pradėję savo darbo dieną. Tad ir man nėra ko dejuoti, o šuo labai gerai priverčia laikytis disciplinos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis