Tautodailininkė Marija Liugienė: „Lietuviai visada stengėsi su vėlėmis sutarti gražiuoju“

Kodėl lietuviški Vėlinių papročiai taip skiriasi nuo Helovyno, ir kaip reikėtų Vėlines minėti?

„Lietuvių Vėlinės yra visai kitokia šventė nei Helovynas, – sako Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė, tautodailininkė Marija Liugienė. – Nors ir viena, ir kita yra susiję su mirusiųjų pasauliu, Helovynas yra skirtas dvasioms įbauginti, dėl to jo metu tiek triukšmo, baisių kaukių. Mes savo vėleles mylime, gerbiame, jomis didžiuojamės, tad ir mūsų šventimas yra pagarbus: kupinas rimties, susikaupimo, maldų.“



Marija Liugienė
Marija Liugienė
ELTA / G. Savicko nuotr.



Vėlės – laukiami svečiai


Pasak M. Liugienės, negali išimti šios šventės iš viso kalendorinių švenčių konteksto. Kodėl Vėlinės švenčiamos rudenį? Nes tuo metu apmiršta visa gamta, miršta medžiai, gėlės. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį. Lyginant žmogaus gyvenimą su metų laikais, ruduo atitiktų senatvę, kuomet nori nenori pradedi mąstyti apie mirtį. Vis dėlto gerus santykius su vėlėmis lietuviai stengėsi palaikyti visus metus. Beveik kiekvienoje kalendorinėje šventėje pastebimi tie patys akcentai – ugnis, vanduo, valgymas, gėrimas ir mirusiųjų paminėjimas. Vaišės – svarbi apeigų, kuriose dalyvauja ir mirusiųjų vėlės, dalis. Tarkim, per Kūčias pastatoma tuščia lėkštelė su eglės šakele, skirta tais metais išėjusiam šeimos nariui, per naktį paliekama ant stalo maisto.


„Namuose visuomet kabodavo medinė rankšluostinė su buityje nenaudojamu rankšluosčiu, buvo manyta, jog vėlės, aplankydamos namus, mėgsta pailsėti ant lininio rankšluosčio arba ant šiaudinio sodo, tų pirmapradžių medžiagų. Kapinėse statomi mediniai kryžiai taip pat dėl tos pačios priežasties – kad vėlė turėtų kur prisiglausti“, – pasakoja tautodailininkė.


Pagrindinis mirusiųjų paminėjimas, be abejo, vyksta per Vėlines. Buvo tikima, kad gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis tą dieną ypač suartėja, riba tarp jų išsitrina. Vėlinių naktį seniau vėlėms netgi būdavo iškūrenama pirtis, padedami švarūs lininiai marškiniai. Manyta, kad ir vandens tą vakarą negalima šliūkštelėti į lauką, ir pelenų barstyti, nes gali prikrėsti vėlėms akis. Ir šunis geriau uždaryti, kad jie vėlių neatbaidytų. Beje, buvo tikima, kad naminiai gyvūnai – gaidžiai, šunys ir arkliai mato vėles, tad jei naktį nežinia ko nerimastingai loja, prunkščia, tikėtina, kad apsilankė vėlės.


Kaip tinkamai atsisveikinti?


Senovėje lietuviai taip mirties nebijojo, suprato ją kaip natūralią gyvenimo ciklo dalį, tad jai ruošėsi ir deramai pasitiko. Marija Liugienė lig šiol iki smulkmenų prisimena, kaip mirė jos bobulė Monika Zalanskienė. „Beveik niekas netiki, kad taip gali būti, – pasakoja Marija. – Ji buvo labai tikintis žmogus, visą gyvenimą meldėsi prašydama Dievo lengvos mirties.“ Beje, lengva – nereiškia staigi. Lietuviai kaip tik maldose prašydavo apsaugoti nuo staigios ir netikėtos mirties. Nors tokia atrodytų mažiau skausminga ir baugi, bet visi suprato, kad mirčiai reikia deramai pasiruošti, nes nuo to, kaip jausdamasis įžengsi į dvasių pasaulį, labai priklausys ir tai, kaip ten jausies.


„Kai mirė mano močiutė, man tuomet buvo apie 10 metų, – prisimena M. Liugienė. – Ji blogai pasijuto penktadienį, tad paprašė savo sūnaus Petro pakinkyti arklį, kad nuvežtų ją į bažnyčią, o pati, išėjusi „ant gonkelių“, pradėjo atsisveikinimo ritualą: „Sudievu, nameliai, sudievu laukeliai, sudievu, gyvulėliai...“ Grįžo iš bažnyčios labai laiminga. Jos lova stovėjo vėsiajame trobos gale.


Šeštadienį pusryčiavome, kai iš to trobos galo, per priemenę pamatėme ateinant bobulę. „Gana valgyti, – pasakė ji. – Eikit maldų prie mirštančiojo skaityti.“ Mes klusniai pakilome ir nuėjome paskui ją. Uždegėm žvakę, pradėjom melstis. Bobulė atsigėrė vandens, atsigulė ant dešiniojo šono. Mat tikėjo, kad dešinėje budi angelas, o kairėje – velnias. Ir ką jūs manot, vėliau perskaičiusi „Tibeto Mirusiųjų knygą“, sužinojau, kad ir jie mirštančiuosius guldydavo ant dešiniojo šono, kad siela lengviau išeitų! Mes ilgai meldėmės, ji dar kurį laiką atsakinėjo, o mums beišeinant iš kambario, brolis priėjo prie močiutės ir pakvietė mus sugrįžti. Bobulė merdėjo. Iš naujo uždegėme grabnyčią (gedulingą, švęstą žvakę) padėjome jai ant krūtinės. Bobulė sunkiai pakėlė ranką, uždėjo ant krūtinės ir suspaudė žvakę. Karštas vaškas lašėjo jai ant krūtinės, ir aš pagalvojau – taigi bobulei skauda. Bet pakėlusi žvilgsnį į jos veidą, pamačiau palaimingą šypseną. Taip šypsodamasi ir iškeliavo pas Dievą.“


Ramiai palikti kūną, pasak Marijos, sielai trukdo mūsų žūtbūtinis bandymas prailginti mirštančiojo gyvenimą įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis. Žmogus vis tiek galiausiai išeina, bet – išsigandęs, nesusivokęs, kas vyksta, neatsisveikinęs, apsvaigęs nuo vaistų. Nenorą iki galo atsisveikinti su savo mirusiais artimaisiais rodo ir įprotis urnas su pelenais laikyti namuose, tai trukdo vėlei atsiskirti nuo buvusio gyvenimo.


Lietuviai tikėjo, kad tris dienas po mirties siela dar sklando netoliese, todėl labai svarbu budėti prie numirėlio, nepalikti jo vieno patalpoje ar dar baisiau – įkišto į morgo šaldytuvą. Panašius budėjimo papročius turi ir kitos religijos. Maldomis sielai padedama susivokti, atsisveikinti ir pakilti į dausas. Tos sielos, kurios su kūnu turėjo išsiskirti per staiga ar su kuriomis nebuvo tinkamai atsisveikinta, vėliau vis grįžta į gyventas vietas ir nerimauja, baldosi, triukšmauja, kenkdamos ir gyviesiems, ir, be abejo, sau.


Užuot verkę, pasimelskime


Buvo tikima, jog mirusiajam ypač svarbios kelios datos: 3, 7 (9) dienos, vadinamasis „keturnedėlis“ (28 d.), metai po mirties. Šitomis dienomis ypač reikia būti atidiems, melstis už mirusį, galbūt net dėl jo kažką padaryti – susilaikyti nuo linksmybių, smaguriavimų, kitas savo silpnybes sutramdyti. Ir, aišku, per kalendorines šventes, tokias, kaip Kūčias, Velykas – atiduoti duoklę mirusiajam. Marija prisimena, kaip mirus jos motinai, tėvas liko vienas. Atėjus Kūčioms, kaimynai pagailėję vienišiaus pakvietė valgyti vakarienės, ten jis ir apsinakvojo. Naktį kaimynė susapnavo, kad jo mirusi žmona daužo į langą ir šaukia: „Ar nėra čia mano Petro?“


Mirusieji dažnai bando mus pasiekti per sapnus, yra išlikę daug užrašytų žmonių liudijimų, kai, tarkim, vėlė sapne skundžiasi į šoną duriančia adata, o patikrinus paaiškėja, kad tikrai siuvant įkapes jose liko adata. Arba koks nors protėvis ateina į sapną basas, o paskui sužinoma, kad jis, iš didelio skurdo, buvo palaidotas be batų.


Kaip rašo J. Basanavičius savo studijoje „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“ per Vėlines vėlės „keliais ir takeliais, būriais ir pavieniui traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus, kur gyveno ir griešijo“. Mato vėles vadinami dvasregiai - žmonės, gimę naktį iš lapričio 1-osios į 2-ąją arba ir kitokiais būdais sugebantys tą savybę įgyti. Kai kurios jų eina šlapios, drebėdamos iš šalčio. Taip jaučiasi tie, kurių buvo pernelyg ilgai gedėta, daug dėl jų ašarų išlieta ir vis dar liejama. „Niekas, juo labiau mirtis, neįvyksta be Dievo valios, – sako Marija. – Kartais mirtis atrodo staigi, bet prie to neretai einama ilgai – savo mintimis, darbais. Gal pasiimdamas jauną žmogų, Dievas apsaugo jį nuo baisaus likimo? Mes nežinome tų dvasinių dėsnių, todėl negalime jų suprasti nei valdyti.“


Pasak jos, Vėlinės – tai galimybė susitaikyti su mirusiais, palengvinti jų išėjimą į dausas ir savo sąžinę. Juk sunku rasti žmogų, kuris mirus artimajam nejaustų dėl ko nors kaltės. „Geriausiai susitaikyti padeda malda. – sako Marija Liugienė. – Todėl nuvykus į kapus, nereikėtų sutelkti viso dėmesio į gėlių komponavimą, lapų grėbstymą ar žvakių degiojimą, bet pabūti ramiai, pasimelsti, prisiminti mirusįjį, pačiam pagalvoti apie amžinybę, kad sugrįžtum iš kapų kilnesnis, giliau suvokęs būties prasmę.“


Kaip puošti kapus?


Vargu ar mirusiesiems reikia tų gėlių darželių ant kapų – to labiau reikia komercininkams. Gyvos gėlės greitai nušąla ir virsta šiukšlėmis, juo labiau netikęs paprotys puošti kapus plastmasinėmis puošmenomis. Jei norisi papuošti kapą, Marija Liugienė siūlo pačiam nupinti ar nusipirkti vainiką iš eglišakių ar tujų, papuošti jį kankorėžiais, sudžiūvusiais žiedais – šlamučiais, kraujažolėm, bitkrėslėmis ir kt. – ir gražu, ir natūralu, ir suyra, nepadarydami žalos gamtai.


„Vainikas yra universalus gyvybės rato simbolis, todėl ji naudojame per Adventą, Jonines, jis rodo, kad niekas sulig mirtimi nesibaigia, – sako pašnekovė. – Eglišakiais, natūralių uogų karoliukais kapai būdavo puošiami ir senovėje.“

Keistas atrodo ir paprotys uždegti ant kapų elektronines žvakutes. Nebent norisi padaryti įspūdį aplinkiniams, bet tokia dirbtinė šviesa neturi apvalančios gyvos ugnies galios. Marija Liugienė primena, jog ant kapų derėtų nešti šventintas žvakes. Iki šiol daugelyje bažnyčių jos šventinamos per mirusiesiems skirtas mišias, iš šių būdavo keliaujama į kapines. Deja, dauguma žmonių į kapus skuba, aplenkdami bažnyčias, tiesiai iš prekybos centro.


Pasak Marijos Liugienės, degti žvakutes ant kiekvieno kapo – gana nesenas paprotys. Anksčiau būdavo kuriami Vėlinių laužai. Dzūkijoje, jos gimtajame Mardasavo, Margionių kaimuose ši tradicija dar išlikusi, atgimsta ir kitose kapinaitėse. Į tokį laužą būdavo sunešami seni mediniai kryžiai, kitos relikvijos. Jį užkūrus visi aplink sustoję meldžiasi – ne tik kiekvienas už savo artimųjų, bet ir už visų mirusiųjų sielas, todėl išvydę tokį laužą, nepraeikite pro šalį, tarsi jūsų tai neliestų. „Vienas šventasis yra pasakęs: „Jei nori turėti daug draugų, melskis už mirusiuosius“, – sako Marija Liugienė. – Mirusieji mus saugo.“


Pabuvus ant kapų, būtų gerai neišsibėgioti, giminės galėtų bent trumpam susirinkti vienoje troboje, pasivaišinti. Kaip jau minėjome, vaišės – svarbi apeigų dalis, susijusi su auka. Tiesa, nereikėtų prie tokio stalo susėdus kalbėti vien apie buitinius reikalus, bet geriau prisiminti mirusiuosius, paminėti juos geru žodžiu. Svarbu, kad kartu sėdėtų ir vaikai, anūkai. Taip perduodama tradicija, pagarba protėviams, kartu tai priverčia susimąstyti, kaip reikėtų nugyventi savo gyvenimą, kad ir tave taip kiti prisimintų.


„Už kiekvienos baimės slepiasi mirties baimė. Ne veltui sakoma, kad „blogiau už mirtį nebus“. Tad nustojęs bijoti mirties, nustoji bijoti ir daugybės kitų dalykų“, – sako Marija Liugienė. Ji prisipažįsta ir pati nuo vaikystės mirties bijojusi, nors ir gyveno prie kapinių, ir dažnai buvo kviečiama mirusiųjų mazgoti ar padėti maldomis juos į kitą pasaulį palydėti. „Tik su amžiumi pajutau, kad iš tos baimės vaduojuosi, – sako ji. – Mūsų santykis su mirtimi rodo mūsų sąmoningumo laipsnį. Kuo mažiau jos bijome, tuo sąmoningesni ir dvasingesni esame.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis