Ar tikrai „O man dzin““ metodas padeda tapti laimingesniems?

Populiaru mokytis sakyti „ne“ ir nekreipti dėmesio į kitų nuomonę, bet ar to visada reikia?

Kas nors sukritikavo jūsų naują šukuoseną, įžeidė darbe ar leido išsakyti pastabas apie vaiko auklėjimą? Vienintelė reakcija, kurią dabar siūlo kone visi gyvenimo mokytojai – nekreipti į tai dėmesio ar pasiųsti tokį komentuotoją kuo toliau.


Lygiai taip pat turėtume reaguoti ir į kitų lūkesčius mūsų atžvilgiu. Na, ir kas, kad viršininkas prašo pabaigti projektą kuo greičiau, vyras tikisi šiltos vakarienės, mama nori, kad padėtumėte išplauti langus, o draugė – kad ją išklausytumėte. Išmokite pasakyti jiems „ne“ ir susitelkite vien į tai, ko iš tiesų norite jūs. Tokiomis egocentriškomis teorijomis dalijamasi socialiniuose tinkluose, seminaruose, apie tai leidžiamos knygos tyčia šokiruojančiais pavadinimais, pvz. „F**k it. Daryk, kas patinka“.


Į viską nusispjauti tik sociopatams


Rašytoja ir ugdomojo konsultavimo trenerė Andrea Owen, autorė knygos ne mažiau intriguojančiu pavadinimu „Kaip sušikti savo gyvenimą arba Kaip to išvengti“ (leidykla „Alma littera“) pastebi, kad šios metodikos plinta kaip virusas. Ji analizuoja, kas iš tiesų nutinka, kai žmonės ima vadovautis „O man dzin“ (#dontcare) filosofija.


„Nusprendusios gyventi pagal principą „o man dzin“, užsidedate kietuolės kaukę, kuri atstumia žmones ir verčia patikėti, kad kaukės savininkei išties į viską nusispjaut, – rašo A. Owen. –Tokia nuostata dvelkia kategoriškumu: arba mums rūpi, ką apie mus mano visi, arba nesukame galvos dėl nieko. Ir kaip tik todėl kraštutinumų („viskas arba nieko“) visuomenėje šis įprotis labai gajus.“


Pasak knygos autorės, visai nepaisyti kitų žmonių nuomonių, nekreipti dėmesio, ką jie mano, – neprotinga. Toks elgesys prieštarauja socialinėms normoms, tad taip besielgiantys žmonės yra asocialūs ar netgi – sociopatai. Vargu ar norėtumėte būti taip pavadinti.


Tai kodėl bandome sau įteigti, kad mums kitų nuomonė nerūpi? Todėl, kad mums ji PERNELYG rūpi. Pažįstu ne vieną moterį, kuri socialiniuose tinkluose itin mėgsta provokuoti, skelbdama gana radikalias pažiūras, vadindama žmones kvailiais ar rodydama jiems f**k ženklus, tačiau taip jautriai reaguoja į kiekvieną kritiškesnį komentarą, kad iškart supranti, jog ta drąsios kietuolės pozicija – tik kaukė, slepianti itin jautrią ir pažeidžiamą, kompleksų kamuojamą sielą.


Kaip surasti pusiausvyrą?


Įsivaizduokite, kad visa žmonija išsidėsčiusi kaip skeptras. Viename jo krašte – visiški pamišėliai, kuriems nė kiek nerūpi kiti. Kitoje – žmonės nuolat tik ir galvojantys apie tai, kaip visiems įtikti ir patikti. Dalis žmonių nuolat blaškosi iš vieno kraštutinumo į kitą it švytuoklės, nors saugiausia vieta yra kažkur per vidurį. Kaip ją atrasti?


1. Atsirinkite tuos žmones, kurie jums yra svarbūs. Tai gali priklausyti nuo aplinkybių. Tarkim, jei ketinate pradėti savo verslą, nereikėtų nusipjauti į kitų verslininkų nuomonę, bet tikrai galite nepaisyti mamos padejavimų, kad samdomas darbas – ir saugesnis, ir geresnis. Užtat mamos nuomonė gali praversti kitais klausimais – auklėjant vaikus ar planuojant šeimos biudžetą.


2. Atskirkite naudingą nuomonę nuo nenaudingos. Nėra labai gerai, jei tarp svarbių žmonių yra vien jums lojalūs artimieji, tokiu atveju rizikuojate negauti tikro grįžtamojo ryšio. Nepažįstamų žmonių nuomonė taip pat gali būti naudinga, svarbiausia, kad kritika būtų argumentuota ir ją išsakantieji žinotų, apie ką kalba, o ne tiesiog taškytųsi emocijomis. Kita vertus, net ir pačiuose negatyviausiuose komentaruose dažniausia būna žiupsnelis tiesos. Tik ar esate pasirengę ją išgirsti? Jei norite susidaryti visapusišką nuomonę apie tai, kokia esate, ką darote ir kaip atrodote, nebijokite užsidėti pirštines ir paieškoti išminties perliukų (o gal – aštrių tiesos šukių) šiukšlių dėžėje.


3. Panagrinėkite savo elgesį. Jei puolate į vieną ar kitą kraštutinumą, Andrea Owen siūlo paalizuoti save ir sąžiningai sau atsakyti, kodėl esate tokia jautri ir užsidedate kietuolės kaukę, kokios sritys jums labiausiai neduoda ramybės. Kūnas, santykiai, darbas? „Dzin“ pozicija rodo, kad turite toje srityje daug kompleksų. Tarkim, jei esate apsisprendusi neturėti vaikų, kitų žmonių nuomonė esą be vaikų gyvenimas praranda prasmę jaudins mažiau, nei tuo atveju, kai vaikų susilaukti negalite. O jei iš tiesų mylite save ir esate patenkinta savo kūnu, jums natūraliai bus nusispjauti į tai, ką apie tai mano kiti. Priešingu atveju, gal vertėtų padirbėti su savimi, o ne piktintis kritikais?


4. Nepykite ir nesmerkite oponentų. Dabar populiaru laikytis nuomonės, kad visi pikti komentatoriai yra gyvenimo nuskriausti, menkai išsilavinę ir pikti menkystos, tad į juos galima nekreipti dėmesio. Tik ar dėl to, kad tave trypia menkysta, pasidaro lengviau? Svarbu suprasti, kad nuomonių skirtumus išties lemia skirtingas išsilavinimas, auklėjimas, gyvenimiškoji patirtis ir vertybės, tačiau oponentas nėra kaltas, kad jo gyvenimas susiklostė kitaip nei jūsų ir jis turi kitokį požiūrį. Supraskite tai ir jo neteiskite – pamatysite, kad pasirinkus tokią poziciją, į kritiką reaguosite kur kas ramiau, nei kitus menkindami.


5. Įvertinkite, ar tikrai visada išsiversite be kitų pagalbos. Egocentrizmo eroje žmonės pernelyg raginami pirmiausia pasirūpinti savimi ir tai tampa tam tikra atsvara besąlygiškam aukojimuisi, prie kurio buvome įpratę ir kuris taip pat nieko gero neduoda. Vis dėlto neduodami ir negausime. Socialiniai ryšiai suteikia mums saugumo, Puiku, jei kol kas esate sveika, jauna ir turtinga ir galite pasirūpinti savimi pati, bet juk nebūtinai taip bus visada. Galbūt šiandien drąsiai pasakėte „ne“ draugei, kuri paprašė nuvežti ją su vaiku į polikliniką, ar sesei, kuri paprašė paskolinti pinigų, bet į ką kreipsitės pagalbos, kai pati susilaužysit koją ar neteksite darbo? Aišku, nereikia verstis per galvą, jei kokį sykį padėti negalite, bet jei visuomet sakote „ne“, nesitikėkite, kad žmonės jums sakys „taip“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis