Sergejus Bodrovas: įvykiai, kurie padarė man įtaką, arba kaip užaugau geru žmogumi

Rugsėjo 20 d. bus 13 metų nuo tada, kai žuvo aktorius, režisierius Sergejus Bodrovas. Šiais metais jam būtų sukakę 44 metai, tačiau palaidotas po ledynu Šiaurės Osetijos Karmadono tarpukalnėje, jis liko amžinai jaunas. Nekalbus, griežtas vaikinas, kovojantis už tiesą.

Dešimto dešimtmečio kartai jis patinka iš filmų „Brolis“, „Brolis 2“, „Kaukazo belaisvis“, „Rytai Vakarai“. Už tiesumą, sąžiningumą, vidinę jėgą ir įkūnijimą viso gero, kas turi būti Žmoguje iš didžiosios raidės.

Aktoriaus atminimui AdMe.ru pateikia kelias istorijas iš Sergejaus Bodrovo gyvenimo, kurias papasakojo jis pats.

Vida Press

„Beveik visi šie įvykiai atsitiko per pirmus 16 mano gyvenimo metų. Tiesą sakant, po to manęs niekas per daug nesujaudino. Vaikai labai daug galvoja apie gyvenimą, bet labai mažai apie jį žino. Todėl jų galvoje kur kas daugiau, nei jie mato ar gali paklausti, t. y. jų vidinis pasaulis kur kas didesnis ir turtingesnis nei išorinis.

* Kai buvau mažas, įsivaizdavau esantis labai protingas. Mažų mažiausiai man buvo sunku įsivaizduoti už mane protingesnį žmogų, na nebent išskyrus kelis suaugusiuosius. Šis suvokimas dingo, kai perskaičiau Tolstojaus knygą „Vaikystė. Paauglystė. Jaunystė“. Mane sukrėtė, kad tą patį ir tais pačiais žodžiais apie save prisimena rašytojas. Maždaug tuo metu sužinojau apie visatos begalybę. Tada supratau, kiek daug vidinių pasaulių egzistuoja ir kokį nepaaiškinamai didžiulį pasaulį jie sudaro.

Iš filmo „Brolis“
Vida Press

* Kartą pavogiau iš draugo mašinytę. Negalėjau su ja žaisti, ėmiau baisiai kankintis. Apie tai sužinojo mama ir patarė paskambinti to berniuko tėvams. Buvo baisiausiai gėda, vien mintis apie skambutį buvo nepakeliama, bet ryžausi. Tada supratau, kad vyriškai pasielgti sunkiau nei niekšiškai, bet tada tampi stipresnis.

* Vieną kartą išvykau į pionierių stovyklą, nes buvau įsimylėjęs vadovę. Iki tol buvau stovykloje tik vieną kartą, bet pabėgau. Čia mane paskyrė vėliavnešiu. Man labai patiko baltos pirštinės, raudona juosta per petį ir pilotė, bet paaiškėjo, kad vėliavos perdavimo ceremonijos pabaigoje ją reikės pabučiuoti. Man tai pasirodė nenatūralu, juo labiau, jei atvirai, tada dar nebuvau nieko bučiavęs. Žodžiu, manęs nepaskyrė. Be to, negyvenau visuomeninio gyvenimo, mane nepatiko žaidimas „žvakutė“, taip ir neišmokau groti būgnu. Nieko blogo nedariau, bet aktyvistai ėmė manęs nekęsti. Vėl teko išvažiuoti. Tada supratau, kad net jei esi geras žmogus, tai nereiškia, kad visiems patiksi.

Vida Press

* Kartą su draugais po pamokų sėdėjome mokyklos drabužinėje. Pro šalį ėjo jaunesniųjų klasių mokytoja, kuri nusprendė, kad kraustėme kišenes. Prasidėjo aiškinimasis. Apie vagystę pranešė per tėvų susirinkimą. Buvo neįmanoma pasiteisinti, net tėvai abejojo. Anksčiau buvau melavęs, bet visada nesėkmingai. Todėl tiesos jėga ir autoritetas man buvo nepajudinami. Bet tada supratau – net jei esi teisus, tai visiškai nereiškia, kad tavimi tikės. Paaiškėjo, kad už teisybę reikia kovoti.

„Rytai Vakarai“
Vida Press

* Kartą su kultūrinių mainų programa su klase išvažiavome į Vengriją. Užsienis mus visus pribloškė. Mano vengro namuose buvo vyno rūsys, pietums jie valgė sriubą iš trešnių. Mūsų bendraamžiai vežiojo mergaites savo motociklais, gėrė vyną ir pramogavo naktimis. Surengėme draugiškas futbolo rungtynes. Mergaitės buvo sirgalės. Žodžiu, nebuvome matę tokių susirėmimų. Borodino mūšis nublanko prieš šią kovą. Būtinai reikėjo laimėti. Ir mes laimėjome. Tada šį tą supratau apie patriotizmą.

Vida Press

* Jaunystėje daug reiškia fizinė jėga ir teisingumo jausmas. Todėl mokykloje dažnai mušdavausi. 16-os metų sulaužiau klasės draugui nosį. Kaip paaiškino tyrėjas, iš principo tai laikoma sunkiu kūno sužalojimu. Bet po apklausos jis pažadėjo nekelti bylos ir pasiūlė pranešti jam apie vagystes, pornografijos platinimą mokykloje, paliko telefoną. Popierėlį teko išmesti, nes nukentėjusysis klausėsi už durų. Tada supratau, kad padorumas visada turi būti svarbiau už baimę.

Vida Press

* Pirmas išsiskyrimas su mylimąja nebūna lengvas. Aš taip stipriai išgyvenau, kol neatsisėdau prie stalo ir neparašiau jausmingo, lyriško apsakymo apie povandeninio laivo karininką. Kai 4 val. ryto padėjau tašką, buvau sveikas ir nuėjau miegoti. Tada supratau, kad menas – didžiulė jėga.

* Trejus metus Sergejus dirbo laidos „Požiūris“ vedėju. Kartu su kolegomis ėmė iš pašto laiškus, adresuotus Seneliui Šalčiui, kurie buvo skirti išmesti, ir įgyvendino vaikiškas svajones. S. Bodrovas dažnai atsimindavo istoriją apie raudonplaukį chuliganą, paprašiusi Senelio Šalčio dūdos vyresniam broliui, kuris labai išgyveno dėl to, kad savąją pametė. Į berniuko kiemą atvažiavo autobusas, iš jo išlipo orkestras ir ėmė groti. Berniukas išbėgo į kiemą paklausyti, tada Sergejus ėmė su juo kalbėtis, paaiškėjo, kad jis labai nori padėti broliui.

* Po Danilos Bagrovo vaidmens filmuose „Brolis“ ir „Brolis 2“ aktorių Sergejų Bodrovą iki gyvenimo galo sutapatino su jo veikėju. Vieni dievino, kiti kaltino primityvumu. Viename interviu Sergejus taip pasakė apie savo veikėją: „Matau jo akimis tokią metaforą: pirmykščiame chaose man pasirodo žmonės, kurie sėdi prie laužo savo oloje ir dar nieko gyvenime nesupranta, tik tai, kad jiems reikia maitintis ir daugintis. Staiga vienas iš jų atsistoja ir pasako labai paprastus žodžius apie tai, kad reikia ginti savus, reikia gerbti moteris, reikia ginti brolį.“

Vida Press

Iš Sergejaus Bodrovo laiško žmonai Svetlanai

„Nežinau, kaip žmonės miršta. Matome tai, bet patys nemirštame. O kai mirštame, tai mato kažkas kitas. Yra dalykų, kuri nereikia žinoti, apie kuriuos nereikia galvoti, apie juos niekas nieko nežino. Žinai, pirmą kartą gyvenime man norisi turėti savo namą. Juo rūpintis, kažką dėl to daryti. Visą laiką galvoju, kaip gyvensime. Mes su tavim labai artimi ir labai panašūs žmonės. Viena vertus, tai sunku, bet svarbiausius dalykus jaučiame vienodai ir suprantame vienas kitą dėl paties svarbiausio. Tikrai nežinau, kaip žmonės skiriasi, bet juk jie negyvena kelių gyvenimų. Mirtis vienareikšmiška, o meilė – ne. Jos neišvengiamumas slypi pačiame gyvenimo modelyje. Mirties neišvengiamumas taip pat.

Šiandien galvojau, kad tau kažkas atsitiko – avarija ar dar kas. Žinau, kad negalima apie tai galvoti. Tai buvo beveik taip pat baisu, kaip mintis apie tai, kad gali manęs nemylėti. Jei atvirai – dar baisiau. Ir ėmiau melstis Dievui ir netgi sutikau dėl to, ko labiausiai bijojau vakar. Pamaniau, geriau jau manęs nemylėtum. Mane apskritai apima toks beprotiškas pojūtis, kad mes su tavim skirtingi vieno žmogaus charakteriai. Mes kaip du broliai dvyniai, išskirti gimdymo namuose ir susitikę po daugelio metų. Kai kas sunku, bet kraujas savas. Tu man – absoliutus likimas. Labai tavimi tikiu. Tikėk ir tu manimi.

Ir vis tik meilė svarbiau. Nepriklausomai netgi nuo to, ar svarbiau pats gyvenimas už mirtį. Kodėl? Visų pirma, tai vienintelis dalykas, galintis su ja konkuruoti baigtinumo prasme. Jei žmogus mirė, tas, kas jį mylėjo, nenustoja mylėti. Tai akivaizdu. Antra, kitaip veikiausiai negali būti. Nežinau, kaip baigiasi meilė. Jei meilė baigiasi, turbūt tai ne ji.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis