Tuniso žmonės – geri ir piktavaliai, užsiėmę ir dykaduoniaujantys...

Žurnalistė Giedrė Steikūnaitė dokumentuoja Tuniso charakterius. Sąrašas neišsamus, nes žmonija daug įvairesnė, nei mūsų vaizduotė bando mums įpiršti. Geri ir piktavaliai, užsiėmę ir dykaduoniaujantys... Žmonės visur yra žmonės.

Atskridusi į Tunisą nė nenumanau, ko iš jo tikėtis. Gėda, bet apie šią Afrikos šalį žinau tik tai, kad jos krantus skalauja Viduržemio jūra, kad ji – buvusi Prancūzijos kolonija ir kad čia arabų Tuniso dialektas gerokai pasūdytas prancūziškais žodžiais. Dar – kad 2011 m. čia prasidėję pilietiniai sukilimai nuvilnijo per beveik visas Šiaurės Afrikos šalis, Artimuosius Rytus. Tai buvo Arabų pavasaris. Tunise šią ugnį įžiebė Mohamedas Buazizis. 26-erių vyras iš Sidi Buzido miestelio 2010 m. gruodžio 17 d. apsipylė degiu skysčiu ir uždegė žiebtuvėlį. Netrukus per Tunisą nusirito revoliucijos banga, iš posto buvo nuverstas ilgametis šalies prezidentas Zinas el-Abidin Ben Ali.Devyniolikmetis M. Buazizis buvo priverstas mesti mokslus, nes šeima neturėjo ko valgyti. Tėvas mirė, kai Mohamedui buvo treji, o patėvis prie jos išlaikymo prisidėti negalėjo dėl silpnos sveikatos. Mohamedas su mama, jaunesniais broliais ir seserimis gyveno skurdžiai, vienintelis jų pragyvenimo šaltinis buvo turguje pardavinėjamos daržovės ir vaisiai. Vis dėlto ne skurdas M. Buazizį pastūmėjo taip išeiti iš šio pasaulio – vyras neatlaikė nuolatinio valdžios pareigūnų kabinėjimosi ir žeminimo. Jie tai svarstykles atimdavo, tai baudą už prekybą be leidimo (šis brangiai kainavo) išrašydavo. Neleido žmogui gyventi. Žmogui, kuris, pasak vieno jo draugo, itin skurdiems Sidi Buzido gyventojams daržovių duodavo nemokamai. Iš geros širdies.

Pagrindinė Tuniso aveniu pavadinta pirmojo šalies prezidento Habibo Burgibos garbei. Ir primena Kauno Laisvės alėją ar Vilniaus Gedimino prospektą – joje vien parduotuvės ir kavinaitės. Tolumoje – Tuniso ežeras
Vida Press

Tai – tik vienas iš Tuniso charakterių. Žmonės visur yra žmonės. Centrinėje aikštėje zuja prekeiviai – naujų ir dėvėtų drabužių, cigarečių, kosmetikos; gatvėse darbuojasi batų valytojai; „Barselonos“ picerijos savininkas nesiaiškina, kodėl picos jo užeigoje visgi nėra; prirūkytose kavinaitėse vyriškos lyties klientai klausosi per televizorių transliuojamo Korano ir kalba apie futbolą; kilogramas mandarinų turgelyje kainuoja keliolika euro centų. Taip prasideda mano pažintis su Tunisu.

Žmogus, kuris kalba

Hanan – 25-eri. Iš mažo pajūrio miestelio kilusi moteris su kiek vyresne seserimi dirba viename Tuniso hostelyje valytoja – keičia patalynę, tualetinio popieriaus ritinėlius, šluoja grindis... Kartą per mėnesį, užėjus piktdžiugiškai nuotaikai, pasislėpusi sutraukia cigaretę. „Jei tėvas sužinotų…“ – taria braukdama pirštu palei savo kaklą. Pakrizena. „Nenoriu santuokos, laisvė geriau“, – sako. Paklausiu, kodėl nekalba prancūziškai, mat dvikalbystė Tunise įprasta. Dažnas tunisietis, kalbėdamas arabiškai, įterpia prancūziškų žodžių arba nuo arabų Tuniso dialekto pereina prie prancūzų. Hanan paaiškina prancūziškai nemokanti, nes tėvai neturėjo pinigų išleisti į mokslus. Mergina šypsodamasi iš po skaros išleidžia savo vešlius, liemenį siekiančius plaukus ir pakviečia užeiti į jos namus pietų ar vakarienės. Priverčia pasižadėti būtinai užsukti kitąkart ir atsisveikindama pavaišina datule, proteinų šaltiniu.

Tunise stiprūs visuomeniniai judėjimai – už žodžio laisvę, moterų, darbininkų teises. Būtent jie yra šviesios ateities viltis ir garantas.

Kai vienoje kolonijinės architektūros gatvėje prisėdu žvilgtelėti į žemėlapį, prisiartina kostiumuotas tunisietis. „Kaip jums patinka Tunisas?“ – paklausia ir pats atsako: „Vienintelis dalykas, kuris čia yra geras, tai oras.“ Vėliau prisipažįsta juokaujantis. Dirba valstybiniame banke, pasisiūlo supažindinti mane su politine ir ekonomine šalies padėtimi. Papasakoja, kad Tunisas išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kad, atsikratęs soste pernelyg užsibuvusio korumpuoto prezidento, bando kurti demokratiją, tačiau nedarbo lygis vis tiek aukštas, klesti korupcija, kainos nemažėja. Kad šalyje stiprūs visuomeniniai judėjimai – už žodžio laisvę, moterų, darbininkų teises. Kad būtent jie yra šviesios ateities viltis ir garantas. Nuoširdžiai palinkiu jam ir visai šaliai sėkmės.

Mieste, ypač – centrinėje gatvėje, zuja prekeiviai: nuo sausainių ir šviežiai spaustų sulčių iki dėvėtų batų
Vida Press

Žmogus, kuris žino apie Lietuvą

Dauguma sutiktų tunisiečių mandagiai prisipažįsta apie Lietuvą nieko negirdėję. Įsižeisti būtų kvaila, juk nedaug ir mes žinome apie šią kelis kartus už gimtinę didesnę valstybę. Tuniso plotas – 164 tūkst. km², jame gyvena daugiau kaip 10 mln. žmonių. Yra tokių, kurie spėja, kad buvome Sovietų Sąjungos dalis. Pataisau, kad buvome okupuoti. Po šios pastabos bemaž visi paklausia, ar lietuviams dabar geriau, nei buvo anksčiau?

Hostelio savininkas Maheras prisipažįsta Lietuvos turėjęs žiūrėti paieškos sistemoje „Google“ ir paklausia, ar tai tikra šalis. Išklausęs mano neformalią paskaitą apie geografinę Lietuvos padėtį ir XX a. šalies istorijos santrumpą sako norįs apsilankyti. Sutikęs mane ant hostelio laiptų prieš pusryčius ir po vakarienės pasisveikina: „Labas, Lietuva!“ Keista būti egzotika…

Tunise susipina istorija ir modernumas, arabiškas ir europietiškas koloritas
Vida Press

O štai Aladinas, dvidešimt kelerių metų studentas, dirbantis savanoriškais pagrindais apsaugininku Bardo muziejuje, sako turintis lietuvių draugų socialiniame tinkle „Facebook“. Galbūt dėl to jaučiasi savas ir papasakoja, kaip praėjusių metų kovą tūkstantmetę regiono istoriją atspindinčiame, romėnų mozaikomis garsėjančiame muziejuje įvykdytas teroro aktas. „Buvau šiame kambaryje. Štai ten būrėsi maždaug 30-ies prancūzų turistų grupė, o šalia mozaikas apžiūrinėjo dvi tunisiečių šeimos, – pradeda jis. – Išgirdęs pirmą garsinės granatos sprogimą, uždariau ir nugara užrėmiau duris. Prasidėjus šaudymui, galvojau viena – turiu apsaugoti čia esančius žmones. Jei užpuolikai bandys pulti mūsų kambarį, pirmiausia turės pereiti per mane.“ Aladinas rodo nuotraukas savo telefone: ant žemės sėdi išsigandę lankytojai, jiems virš galvų – nuostabaus grožio mozaika. Turistai po pusantros valandos buvo evakuoti, o Aladinas išvežtas tardyti, 10 valandų jis praleido kalėjime. Už ką?! „Aš – tunisietis“, – atsako vaikinas šyptelėdamas. Jo mama tuo metu lakstė po ligonines. Sūnus neturėjo teisės jai paskambinti.

Vakarais Aladinas iš muziejaus skuba į mokslus – studijuoja anglų kalbą. „Darbo, jei negausiu čia, važiuosiu ieškoti į Rusiją“, – sako jis. Kaip sukasi pasaulis.

Šimtmečius atlaikę ornamentai
Vida Press

Medinos žmogus

Tuniso medina, arba senamiestis, yra akmeninis labirintas spalvotomis durimis. Jis, kaip ir Vilniaus senamiestis, įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Medina užima net 270 hektarų, apima 88 istorinius objektus – mečetes, rūmus, mauzoliejus. Įvairiaspalvės pastatų durys turi savitą simboliką: geltona, anot islamo šventosios knygos Korano, yra Dievo mėgstama spalva, žalia – Rojaus, o mėlyna esą atkeliavusi iš netoliese esančio apsimiegojusio pajūrio menininkų miestelio Sidi Bu Saido, mat pastarajame visos durys jūros mėlio spalvos.

Seniausia Tunise yra Didžioji, arba Alyvuogių, mečetė, ji pastatyta VIII a. pradžioje. Šimtmečius ši šventovė buvo vienas pagrindinių islamo pasaulio mokslo centrų, čia mokėsi jaunuoliai iš tolimiausių pasaulio kampelių. Stebeilydama į mečetės kolonas, pakliūnu į spąstus. „Nori pamatyti ją iš viršaus? Sek paskui mane“, – sako staiga išdygęs pagyvenęs vyras ir neria į medinos gatveles. Įtarusi, kad jis ką tik pasisamdė būti mano gidu, seku iš paskos. Tas neatsigręždamas laviruoja apytamsėmis gatvelėmis, ir staiga atsiduriame ant dekoratyvinėmis plytelėmis iškloto medinos pastato stogo. Galbūt kažkada šis statinys buvo kokio sultono rūmai, – dauguma jų ilgainiui virto rankų darbo kilimų prekyvietėmis, o stogai – mokamomis apžvalgos aikštelėmis.

Žmonės visur yra žmonės – geri ir piktavaliai, užsiėmę ir dykaduoniaujantys...
Vida Press

„Alyvuogių mečetė įstabiai graži“, – sako mano vedlys ir paberia istorinių faktų. Ne viską gerai suprantu, nes bendraujame anglų, prancūzų ir arabų kalbų mišiniu. Sakosi esąs berberas, vadinasi, čiabuvis Šiaurės Afrikos gyventojas (žodis kilęs iš lotyniško „barbaras“, – t. y. žmogus, nepriklausantis Romos imperijai; patys berberai save vadina amazigenais, t. y. laisvais žmonėmis). Ekskursijai pasibaigus ir man susipratus už sugaištą laiką bei pastangas sumokėti, vyras nusiveda į nuosavą natūralių kvepalų krautuvę. Turi tradicinių Sacharos gėlių ir jazminų aromatų. Įsigyju, o tada jau ir atsisveikiname.

Kitas medinos prekeivis, kilęs iš pietinės Džerbos salos, už 20 euro centų ant mano įsigytos metalinės lėkštutės iškala padiktuotą dedikaciją. Paima kaltą, vinį ir neatitraukdamas rankos kala lotyniškus bei arabiškus rašmenis. Sako bent kartą per porą mėnesių turintis grįžti į Džerbą – pailsėti nuo miesto, atgauti dvasios. Medina graži, tačiau ramybės poreikis būdingas kiekvienam.

Bardo muziejus, kuriame saugomi Tuniso istorinio meno turtai ir kuriame 2015 m. kovą įvyko teroristinis išpuolis, vėl veikia
Vida Press

Žmonės, kurie buvo ir yra

„Pasirinkau haraga gyvenimą“, – sako Aimãnas turėdamas galvoje tuos Šiaurės Afrikos gyventojus – marokiečius, tunisiečius, alžyriečius, kurie leidžiasi laiveliu per Viduržemio jūrą į Europą ieškoti geresnio gyvenimo. Vyras pasakoja, kad prieš kelerius metus buvo vienas tų, kurie plaukdami laivu apvirto, kad lediniame vandenyje praleido daugiau kaip 12 valandų, matė, kaip dešimtys bendrakeleivių nugrimzdo į dugną, kad pats iš jūros buvo ištrauktas ir parsiųstas į Tunisą. „Netiesa! Tu meluoji! Nebuvai tame laive! Jis neapvirto!“ – sušunka vidutinio amžiaus moteris, kai Aimãnas nutyla. Vėliau sužinau, kad jos dvidešimtmetis sūnus, šiuo metu jis laikomas dingusiu be žinios, buvo tame pačiame laive...

„Sveiki atvykę į Tunisą, – pasveikina turistus vienos su jūroje dingusių žmonių šeimomis dirbančios tunisiečių organizacijos įkūrėjas. – Ypač sveikiname lankytojus iš Europos. Jūs grožitės mūsų šalimi, semiatės mūsų kultūros, o mes jūsiškės pamatyti negalime – negauname vizos, mirštame jūroje bandydami.“

Tuniso medina įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą
Vida Press

Galvoju apie tai Tuniso oro uoste pasienio tarnybos darbuotojams rodydama savo raudoną pasą. Galvoju žvelgdama į melsvus Viduržemio jūros atspalvius turistiniame Sidi Bu Saide ir kadaise galingoje Kartaginoje. Prisimenu vienos Tuniso saldumynų parduotuvės savininkus, kurie svetingumą man parodė prigrūdę į kišenes šokolado ir atsisakę imti už juos pinigus. Prisimenu kavinės darbuotoją, kuri, pasijuokusi iš mano juokelių, į lėkštę įdėjo dvigubą porciją. Atsitiktinį žmogelį traukinyje, užklaususį, ar žinau, kur man reikia išlipti. Knygyno darbuotoją, nuoširdžiai susidomėjusį mano skaitymo įpročiais. Visus tuos, kurie buvo ir yra.

Dauguma tunisiečių apie Lietuvą nėra nieko girdėję
Vida Press

Tunisiečių įpročiai

Kirsti tramvajaus bei traukinio bėgius bet kur ir beveik bet kada. Tuniso tramvajaus tinklas vadinamas metro, bilieto kaina priklauso nuo važiuojamo atstumo ir siekia maždaug pusę dinaro (15 euro centų). Piko metu vagonai virsta sardinių dėžutėmis. Bėgiai kertami žaibiškai įvertinus padėtį: jei tramvajus – ne visai prieš nosį, vadinasi, einu.

Pirmus laikraščių puslapius skaityti patogiai atsistojus prieš spaudos kioską. Laikraščiai sukabinti akių lygyje, ir niekas nesipiktina, jei juos skaitai, bet neperki. Tunise dauguma spaudos leidinių yra arabų ir prancūzų kalbomis, tik kai kur galima aptikti vieną kitą anglišką ar vokišką spaudinį.

Kūnu užremti traukinio duris ir palei Tuniso ežerą važiuoti pro jas pusiau išlindus – su vėjeliu. Iš Marinos stoties važiuojantis traukinys stoja pajūrio miesteliuose – keleivių ir krovinių uoste Guletoje (pranc. La Goulette), istorinėje Kartaginoje, menininkų miestelyje Sidi Bu Saide. Vietinis paauglys elgiasi taip: įlipęs į traukinį neleidžia uždaryti durų, kai šis pradeda važiuoti, pusiau išlenda į lauką, o traukiniui stojant nušoka ant platformos. Suaugusieji ir turistai taip nesielgia. Jie tik stebi ir visus dievus meldžia, kad Tuniso vėjas neštų išsipildančias svajas, o ne sužalotus kūnus.

Beveik viskas, kas Tunise yra išlikę iš senų laikų, sukurta romėnų. Kita šio megapolio dalis – moderni, šiuolaikiška
Vida Press

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis