„Lijo ir lijo, beveik kiekvieną dieną. O kai nelijo, dangus
tebebuvo apniukęs, šalta drėgmė smelkėsi po drabužiais,
žmonės gatvėse buvo pikti ir mieguisti. Vaidas išvažiavo į
vieną iš nuolatinių konferencijų ir Jurga pamažu vėl grįžo
į savo vienišą sapnuotojos būseną. Darbo turėjo nedaug,
lyg ir netyčia ji negirdėdavo telefono skambučių, o vėliau
sunkiai prisiversdavo perskambinti. Apsivilkusi Vaido
sportinį džemperį ir senas treningines kelnes, apsiavusi
drėgmės permerktais ir formą praradusiais sportbačiais ji
bėgiojo su Vilku visai šalia namų esančiame Pavilnių regioniniame
parke, kuris atrodė beveik kaip tikras miškas,
čia kvepėjo grybais ir lapėmis. Šuo priprato prie Jurgos,
iš nutukusio bezdančio gyvulio virto lieknu raumeningu
žvėrimi. Tokį Vilką pamačiusi tikroji jo savininkė Kristina
tučtuojau užsimanė jį gabentis namo, tačiau Jurga
neleido – suurzgė kaip žvėris ir stryktelėjo nuo sofos ant
stalo. „Bepročiai“, – abejingai pasakė Kristė numodama
ranka, ji jau buvo pripratusi prie Jurgos sulaukėjimo periodų,
ir net neabejojo, kad tai nieko rimto, tik dar vienas
demonstratyvumo priepuolis, ekscentriškos asmenybės
išraiška, specifinio estetinio skonio susikurtas vaidmuo,
kurį pati Jurga stebi tarsi pro objektyvą, ir sąmoningai pataiso
nedailiai užkritusią plaukų sruogą ar prie scenarijaus
nederančią mintį.
Nepatinka – uostyk pimpą,
Trinki rūrą į bordiūrą.
Virėjai, sukitės greičiau.
Dainavo Jurga Kristei, lygiai kaip vaikystėje. Tačiau
dabar buvo „suaugėlystė“, ir nuotraukas derėjo daryti
spalvotas, ryškias ir gražias kaip Kristės batai, juodi su
raudonais padais, eini ir švyst švyst, raudona, už keturis
šimtus eurų.
Besaikis lakstymas miškais užsitęsė kelias savaites. Iki
vėlumos ji rašė savo autobiografinį romaną, bet daugiau
trynė, negu rašė, tik tai nebuvo labai svarbu, nes ritualas
prie kompiuterio ramino ir ji ėmėsi įsivaizduoti, kas būtų,
jei ji būtų TIKRA rašytoja, o ne fotografė, sėdėtų kokius
pusę metų išsinuomotoje pilyje Prancūzijoje, rytais dviračiu
važiuotų pirkti daržovių ir bandelių į turgų, o jos
pilies ar seno namo (jokio skirtumo) kieme būtų įrengtas
didelis baseinas, į kurį kristų medžių lapai, kaip filme
„Baseinas“, tik rašytoja būtų ne ta senoji, o ta, kur jauna
ir nuoga maudėsi baseine. „Rašau, tada nuoga maudausi
baseine“, – mąstė Jurga ir patenkinta alsavo į mėtų arbatos
puodelį. Po to rašė, o puodelis, iš vidaus išsiurbtu oru,
buvo prilipęs Jurgai prie burnos kaip ilgas kokio gyvūno
snukis. Puodeliui nukritus, aplink burną liko kraujosrūvos.
Gerokai per vėlai susizgribo, kad paštininkė jėga grūda
laiškus į perpildytą pašto dėžutę, tiesioginio debeto
sistema nebeveikė, nes Jurgos sąskaita buvo tuščia. Ji paskambino
į agentūrą paklausti, ar nėra kokio darbo. Jo
buvo, todėl teko pamiršti pilį Prancūzijoje, nes nebebuvo
už ką nupirkti Vilkui ėdalo. Žurnalui fotografavo aktorę,
Iriną Larsytę, kuri, nors stengėsi apsisaugoti nepasakodama
spaudai apie asmeninį gyvenimą, tačiau šiuo metu jai
reikėjo pasirodyti spaudoje – įkūrė muzikinio lavinimo
mokyklėlę vaikams ir, matyt, norėjo išplėsti savo klientų
ratą. Jurga turėjo stebėti pamoką, nes aktorė norėjo nusifotografuoti
su vaikais. Ant kilimo rateliu tupėjo vaikai
ir mėgino dainuoti dainą apie gaidį, mojavo barškučiais,
kampuose sėdėjo motinos ir laukė. Jurga irgi sėdėjo kampe
ir jautėsi nelaiminga. Motinos, pakviestos prisijungti,
nudžiugo ir visi ėmė šokti „Jurgeli, Meistreli“. Tik viena
mergaitė nenorėjo prisijungti prie desperatiškai linksmo
žaidimo ratelio...
Jurga išsitraukė iPadą ir užrašė:
Linksmi vaikiški žaidimai, kuriuos vesdavo suaugėlis,
nuo ankstyviausios vaikystės, kai tik galiu save prisiminti,
man atrodė kažkoks prievartinis ritualas. Dailininkų
sąjungos„Eglutėje“ Senis Šaltis buvo girtas. Aiškiai mačiau,
kad jis yra persirengėlis karikatūristas, kurį buvau mačiusi
bohemiškuose tėvų baliukuose.
Aš nenorėjau linksmai šaukti ir ploti katučių. Apskritai
jaučiausi per didelė šiai kompanijai. Bet mama įstūmė į
ratą, pati trypė šalia. Pamačiau, kad grindys yra ne grindys,
o Palangos parko tvenkinio ledas. Nuo trypimo pabudo
žuvys ir ėmė graužti ledą po mūsų kojomis. „Ša, žuvys
pyksta“, – šnibždėjau, tik niekas manęs nesiklausė. „Eilėraštuką,
eilėraštuką“, – skandavo, o aš stovėjau rato vidury
ir stengiausi nepravirkti, nes bijojau žuvų, bijojau, kad
mane suseks KGB, bijojau įsmukti į šaltą vandenį, ir Senio
Šalčio nenorėjau, pykau, kad jis apsimetėlis, netikras ir negražus.
Lipo senis kopėčiom
Ir nukrito netyčiom.
Imkit, vaikai, pagaliuką
Ir užmuškit žmogeliuką.
Padeklamavau ir visi ėmė juoktis. Lyg niekada niekas
nebūtų miręs.
– Jurgutė nebevalgo mėsos, – girdėjau, kaip mama pasakoja
savo draugėms dailininkėms. – Parsivežėm iš Palangos
po žiemos atostogų ir nebevalgo. – Išbalusi, pajuodusiais paakiais,
net nežinau, gal serga.
„Aš esu pamišėlė, todėl būtų geriausia, jei mane uždarytų.
Visiems būtų geriau, – sakė sau Jurga mosuodama
svarmenimis priešais veidrodį. – Bet ir pamišėlės rankos
turi būti gražios, jei tramdomieji marškiniai būtų trumpomis
rankovėmis.“ Ši mintis Jurgai taip patiko, kad net
nusprendė paskambinti spuoguotajai kūlverstukei į ŠMC
ir sukurti konceptualų meno kūrinį tramdomųjų marškinių
be rankovių tema. „Tai būtų asmenybę varžančių
visuomenės normų kritika“, – džiaugėsi ji. Mėgindama
pasišildyti sukūreno neapmokėtas sąskaitas ir žurnalus iš
savo portfolio dėžės. Bet iš tiesų žinojo, kad nei skambins,
nei darys.
Pinigų stygius budino iš malonaus letargo. Ir skaudino.
Kodėl dirbdama metų metus be atostogų negalėjo tiesiog
imti ir pabūti viena, pati su savimi bent keletą savaičių?
Mąstyti, rašyti, piešti ir fotografuoti ką nors, ko niekas
nevertintų, tik ji pati? Kodėl ji neturi jokių santaupų?
Šalyje, kur be šiltų namų negali išlikti didžiąją metų dalį,
niekada neturi ramybės. Jei tik nustoji suktis ir sustoji atsikvėpti,
visuomenė tarsi išspjauna, išstumia tave, visi pamiršta,
išskyrus paštininkę ir elektros tinklus.
Miške susitiko dvi moteris su raumeningu mišrūnu,
kurį vilko ant trumpo pavadžio takeliu. Vilkas apsuko
ratą kviesdamas žaisti, šuo norėjo bėgti kartu, bet moterys
įsisprendė į pušį ir atkakliai užkirto smaugiamąjį antkaklį.
– Leiskite jam pabėgioti, – pasiūlė Jurga.
Moterys, kiek padvejojusios ir pasitarusios, užšoko ant
savo šuns, uždėjo jam antsnukį ir atsegė pavadėlį.
– Pusiau bulterjeras, pusiau prancūzų buldogas, – paaiškino
jaunesnioji.
Šunys nurūko. Vyresnioji moteriškė plonai išpešiotais
antakiais sunkiai atsiduso.
– Negaliu pakęsti to pasiutimo. Negana to, jis nuolat
loja, kai mes ruošiamės išeiti į darbą. Kaimynai labai kenčia.
Tikriausiai reikės užmigdyti...
Pro medžių šakas pasirodė saulė. Gelsvi, rudi ir oranžiniai
lapuočių lapai eglių šešėliuose atrodė tamsūs, o saulės
nušviestuose plotuose auksiniai. Senos pušys ir eglės,
spygliai ant tako ir smėlėta aikštelė, apsupta pušų – kaip
šiandien gražu, galvojo Jurga, tik norėtųsi, kad ant šio išvirtusio
medžio laipiotų lokiukai, kaip iš Ivano Šiškino
paveikslo „Rytas pušų miške“. Karelijoje pilna lokių žmogėdrų.
Jurga švilptelėjo Vilkui ir pasileido ristele. Klausėsi,
ar dar toli srauni upė, pilna lašišų, kuriomis mėgaujasi
lokiai. Kairėje, šešėlyje, kažkas sujudėjo, toks didelis,
stambus kūnas, apaugęs kailiu, nedidelėmis žvitriomis
akutėmis dairėsi aplink ir uodė orą. Sunkus raumeningas
kūnas apgaulingai atrodė dramblotas, žvėris buvo vikrus,
greitas, puikiai laipiojo medžiais, tobulai prisitaikęs prie
šio atšiauraus miško. Jurga sustingo ir atidžiai žvelgė į
grobuonio paliktas pėdas. Nuo vaikystės senelis ją mokė
pažinti pėdsakus, todėl ji akimirksniu suprato, kad žvėris
visai šalia. Dėl savęs ji buvo rami, tačiau tos dvi užklydėlės
su šunimi pavojuje. Staiga ji išgirdo širdį veriantį klyksmą.
Jurga bėgo artyn, praskleidė šakas, bet buvo per vėlu.
Kraujo klanai ir sumaitoti dviejų moterų kūnai, šalia drebėdamas
tupėjo šuo su antsnukiu.
Jurga priėjo prie jo, nusegė antsnukį ir šunys ėmė žaisti.
Suskambėjo telefonas. Reikėjo skubėti į susirinkimą
dėl reklaminės fotosesijos. Giria susitraukė ir pavirto paprasčiausiu
nesutvarkytu parku miesto vidury, o lavonai
ištirpo saulės, sklindančios pro vėjo kedenamų medžių
lapus, mirgėjime, tarsi Jurga būtų viską tik įsivaizdavusi.
Darbai padaryti – puiku, tačiau už juos sumokės geriausiu
atveju po mėnesio. O pinigų verkiant reikėjo dabar.
Blogiausiu atveju paskambins Saškai. Bet ne, geriau
jau mirti badu. Ir tada ji prisiminė, kad prieš pusę metų
yra padariusi reklamines kažkokio pigaus brendžio nuotraukas,
už kurias dar nesumokėjo. Tokia jau reklamos
agentūrų tvarka – jie nemoka, kol neimi maldauti savo
uždirbtų pinigų.
Jurga negalėjo tos tvarkos pakęsti, todėl kartais pinigų
taip ir neatsiimdavo. Bet geriau skambinti jiems, o ne
Saškai.
Reklamos agentūra pinigus pervedė per porą dienų –
jų užteko visoms skoloms apmokėti ir prisipirkti maisto.
Jurga jautėsi beveik pavyzdinga visuomenės veikėja, tik
už elektrą, pasirodo, nemokėjo daugiau nei metus. Greitai
ją įjungti buvo neįmanoma. Kažkokios biurokratinės
procedūros. Ji prisipirko daugybę didelių žvakių ir jų
šviesoje su vyno taure rankoje sėdėjo ant grindų, pasitiesusi
jogos kilimėlį, mėgindama atlikti sėdimąsias asanas.
Vis dėlto buvo nejauku, tamsa spaudėsi artyn, virto pro
medinius nesandarius langus vidun, lauke traškėjo šakos,
gretimam kambary nuo niekieno žingsnių girgždėjo grindys.
Mobilusis baigė išsikrauti, Kristė pareiškė, kad dabar
atvažiuoti negali, o jei Jurgai baisu, tegu šventinta kreida
apsibrėžia ratą ir sėdi jame, kol įjungs elektrą, „o slenkstį
pabarstyk druska“, – žvengė ji į ragelį. Vaido balsas girdėjosi
prastai, iš toli toli, momentais atrodė, kad kalba ne jis,
o kažkas kitas, nepažįstamas, nemielas. Pokalbis nutrūko
nespėjus prisijaukinti svetimai skambančio jo balso, telefonas
išsikrovė ir Jurga liko viena, savo žvakių rate, be telefono,
be karštos mėtų arbatos, be muzikos, be kompiuterio,
tik su pasiutusiomis mintimis. Jurga gulėjo šavasanoje
ir įsivaizdavo, kad jos galva – tik žalias teniso stalas. Kiekviena
mintis – kamuoliukas. Jai tereikėjo atmušti visus
kamuoliukus, kad stalas taptų švarus ir tuščias. Atkakliai
besistengdama ji sugebėdavo apsirūpinti ramybe, tačiau
tos pastangos kartais virsdavo kažkokia visiškai kita praktika
– tarsi permesdavo jos kūną ar sielą į kitą pasaulio
pusę. Jurga gulėjo užsimerkusi ir stebėjo save gulinčią plevenančių
žvakių šviesoje, matė savo išbalusius skruostus ir
vos vos virpančias blakstienas, tada atsargiai, nenorėdama
pažadinti savęs, lėtai pakilo aukštyn prie lubų, atsargiai
priartėjo prie lango, apžvelgė senas obelis, mėnulio pjautuvą,
išskrido pro uždarytą langą ir pakilo dar aukščiau.
Matėsi namų stogai ir šalia augančių medžių viršūnės, ji
grakščiai pranėrė pro elektros laidus, norėjosi tęsti kelionę,
tačiau nerimas vertė grįžti, kažkodėl suprato, kad pavojinga
palikti savo kūną vieną. Jurga lengvai įplaukė pro
langą į savo kambarį, kuriame žvakės jau buvo užgesusios.
Mėnesienoje tik vos vos matėsi jos siluetas. Šalia, prispaudęs
ausis prie galvos, tupėjo Vilkas ir urzgė. Kažkas dar
buvo kambaryje.“
