Skaistė Dovydauskaitė: mados verslas niekada nebuvo mano svajonė

Mados namų „House of Faige“ bendrasavininkė ir komercijos vadovė Skaistė Dovydauskaitė (31 m.) vadovauja vienam kokybiškiausių dabartinių Lietuvos mados prekių ženklų. Ji šeimos verslą vysto pamažu, bet užtikrintai, skirdama išskirtinį dėmesį kokybei, etikai, tradicijoms ir... mados produktų vartotojų edukacijai.

Šiuo metu vadovauji šeimos mados verslui, bet kurį laiką dirbai teisės srityje. Ar ją rinkaisi tikslingai?

Esu tarp sprendimų nesimėtantis žmogus, štai jau septintoje klasėje žinojau, kad studijuosiu teisę. Galbūt dėl to visi išgirdę, kad teisę iškeičiau į madą ir šioje srityje pradedu verslą, labai stebėjosi.

Man būdingas stiprus atsakomybės jausmas. Niekada nebuvau žmogus, viską paliekantis sutvarkyti likimui ar sakantis „Kaip bus, taip bus“. Manau, kad sėkmė priklauso nuo pastangų. Žinoma, turi elgtis žmogiškai, nelipti per galvas dėl savo tikslų, o dėl jų daug dirbti. Ne mažiau svarbu yra ir supratimas, kur slypi tavo talentai ir kokioje srityje gali juos išnaudoti.

Įvairios olimpiados ir mokslo konkursai buvo tapę mano kasdienybe jau nuo dešimtos klasės. Dažniausiai pavykdavo pasiekti aukščiausius įvertinimus, bet tai reikalavo labai daug kantrybės ir koncentracijos. Išbandydama savo jėgas įvairiose srityse, ieškojau savo silpnųjų ir stipriųjų savybių bei asmenybės pusių. Toks savęs pažinimas leido ramiau apsispręsti dėl teisės studijų – jas rinkausi, nes laikiau aukšto standarto mokslu, po kurio seks daug intelektinių bei žmogiškų jėgų reikalaujantis darbas. Deja, pirmieji studijų metai nuvylė. Tempas buvo gerokai lėtesnis, o turinys – ne toks įdomus, kaip gimnazijoje (teko girdėti kad nemaža dalis studentų šiomis studijomis nepelnytai nusivilia būtent pirmaisiais studijų metais – patarčiau neskubėti vertinti). Vos prasidėjus antrajam studijų kursui susiradau teisinį darbą, vėliau sekė praktika ir darbas advokatų kontoroje, o dar po kurio laiko pasukau į verslo ir teisės derinimo sritį.

Ar artimieji pritarė šiam tavo sprendimui?

Tėvai visada matė, kad į mokslus ir darbą žiūriu atsakingai, taigi suprato, jog jei vyksta pokytis, jis vyksta ne veltui. Jie manimi pasitikėjo, bet vis paklausdavo: „Ar tai tikrai bus geriau, nei teisė?“. Tai suprantama, tėvai vaikui linki kuo aiškesnio ir saugesnio kelio. Vis dar gaji tradicija, kad tas kelias toks bus tik pasirinkus teisininko ar mediko specialybę. Manau, kad tame nėra tiesios. Tai puikūs mokslai, puiki gyvenimo mokykla, nes juose tenka susidurti su itin aukštais reikalavimais, bet juk kitaip aukštajame moksle ir negali būti. Problema yra tame, kad į mokslą mes vis dar žiūrime tik kaip į paruošimą darbo rinkai. Žiūrint tokiu kampu, filosofijos mokslas apskritai nėra reikalingas. Nors jis yra būtinas, kai, pavyzdžiui, yra planuojama rinktis diplomato kelią. Nuvažiavus į Vakarų pasaulį, iš kitų tikrai neišsiskirsi prisistatęs teisininku.


„House of Faige” kolekcija, G. Varnaitės nuotr.

Išbandei teisininkės amplua, vėliau beveik ketverius metus tarptautinėje įmonėje dirbai su dideliais projektais. Kaip patekai į mados pasaulį?

Išėjusi iš tarptautinės įmonės ir prieš pradėdama ieškoti naujo darbo, nusprendžiau pailsėti, tad kokius dvejus mėnesius būtent tai ir dariau. Tuomet jau buvau pradėjusi bendrauti su Dominyku (Dominykas vėliau tapo Skaistės vyru, – aut. past.). Tuo laikotarpiu sulaukiau ne vieno darbo pasiūlymo, bet tai buvo arba pozicijos teisės srityje, su kuria savęs nebesiejau, arba tokie siūlymai, kurie reikalavo keisti gyvenamąją vietą. To nenorėjau daryti dėl Dominyko ir pirmą kartą gyvenime prioritetą skyriau ne darbui, bet antrajai pusei. Supratau, kad karjerą reikės derinti su santykiais. Šiuo atostogų laikotarpiu sulaukiau ir siūlymų vadovauti keliems lietuviškiems mados prekių ženklams. Apie darbą aprangos, mados srityje niekada nebūčiau net pagalvojusi, man tai neatrodė rimta ar vertinga, bet šį pasiūlymą pateikė labai autoritetingas ir patikimas žmogus, kuris privertė pakeisti išankstinę nuostatą ir atmetimo reakciją, kylančią išgirdus žodį „mada“. Tai privertė prisiminti apie Dominyko seniai turėtą slaptą siekį atnaujinti tam tikras šeimos tradicijas, paverčiant jas naujos kartos veikla: jis visada norėjo užsiimti verslu, harmoningai puoselėjančiu madą, kaip kultūrą, kūrybą ir meistrystę.

Kaip tuomet dar būsimajam tavo vyrui kilo tokia mintis?

Manau, šis polinkis siejasi su jo prosenelio Gabrieliaus, kuris Dominykui išskirtinai imponuoja, gyvenimo istorija bei veiklos pasirinkimu. Kilęs iš paprastos šeimos, jo prosenelis Klaipėdos krašte, tuomet koordinuotame Vokietijos valdžios, įkūrė vyrų mados odos galanterijos verslą, kuris, įdirbio dėka, tapo išskirtinai sėkmingas. Prosenelis nei savo veikloje, nei gyvenime jokiomis prasmėmis nebuvo lėkštas žmogus: tai buvo išskirtinės valios, inteligencijos ir vyriškumo pavyzdys, tad įsiklausiusi į jo istoriją, su didesniu susidomėjimu ir pagarba į mados pasaulį pradėjau žvelgti ir pati.

Tai, kartu su minėtaisiais gautais darbo pasiūlymais, padėjo apsispręsti pradėti mados verslą.

Mes kuriame vadinamuosius demi couture drabužius – tai nėra aukštoji mada, bet naudojamos labai brangios medžiagos, yra kuriamos labai limituoto leidimo kolekcijos.

Mano vyras jau prieš tai pažinojo Mildą Čergelytę tad suorganizavo mūsų susitikimą. Puikiai pamenu, buvo gruodžio mėnesio vidurys, kąsniais krito sniegas, o mes vyninėje gėrėme kavą ir aptarinėjome reikalus (juokiasi). Po šio susitikimo mano galvoje viskas susidėliojo, nestandartiniai sprendimai ir planai tapo aiškia visuma. Taip ir pradėjome, o Milda tapo mūsų mados namų kūrybos vadove.

Mados verslas tikrai nebuvo mano svajonė, jei ne vyras, net nebūčiau apie tai pagalvojusi. Viskas, kas sekė po to buvo lyg patvirtinantys ženklai, kad neišprotėjau (juokiasi).

Kaip gimė jūsų mados namai?

Dominykas turėjo idėją imtis veiklos, o ją įgyvendinti ėmėmės kartu. Bendrai rūpinomės viskuo: nuo koncepcijos, ideologijos, verslo vizijos, iki salono remonto. Vieta, kurioje įsikūrė mūsų salonas yra vienas iš senųjų žydams priklausiusių gatvelių pastatų. Mes labai gerbiame šias istorines ištakas, tad tiek pavadinimą, tiek vizualiąją koncepciją siekėme susieti su pagarba senovinėms žydiškomis tradicijomis. Patalpose anksčiau veikė žydų košerinis restoranas, jautėme pareigą išlaikyti tam tikrą pagarbią dvasią.


„House of Faige“ kolekcija, A. Skulskytės nuotr.

Iš šalies žiūrint į jūsų mados namų veiklą atrodo, lyg tai būtų ilgai veikiantis, gilias tradicijas turintis verslas. Ar to siekiate sąmoningai?

Tai kyla iš vidaus. Tiek prekių ženklo kūrime, tiek drabužių kūryboje nebūna jokių atsitiktinumų. Pavyzdžiui, kai lankiausi Šveicarijoje, Baselio mieste, pastebėjau seną lauro lapą ir kilo mintis sukurti panašiu motyvu siuvinėtą juostą. Arba paukščių aplikacijos – jos kolekcijoje atsirado tik todėl, kad norėjau, kad ant suknelės atsirastų paukščio (laimės, taikos, apsaugos) simbolių. Juokingas atsitiktinumas – medaus mėnesį leidome Toskanoje, buvome nuvykę į Florenciją ir kad ir kur beeitumėme, visur pastebėdavome vyturio motyvą. Tai labai malonūs sutapimai.

Žinau, kad savo vestuvinę suknelę kūrei pati. Vis dėlto tavo valdomi mados namai turi samdomą dizainerę. Ar pati neturi ambicijų daugiau užsiimti kūryba?

Turiu ambiciją išlaikyti pagarbą profesionaliam dizaineriui (juokiasi). To šiandieną labai trūksta.

Kurti vestuvinę suknelę sau yra visai kas kita. Manau, kad kiekviena nuotaka turėtų žinoti, kaip ji nori atrodyti, nes tai yra labai svarbi diena. Visada žinojau, kad mano vestuviniame įvaizdyje nebus nuometo, jei apskritai eisiu prie altoriaus, tai bus laurų vainikas – nugalėtojos simbolis. Taip yra todėl, kad tuokdamasi tu tam tikra prasme nugali pačioje svarbiausioje srityje ir gauni didžiausią dovaną gyvenime – žmogų. Tą, prieš kurį verta nusilenkti.


S. Dovydauskaitė savo vestuvių dieną, L. Aidukės nuotr.

Nebuvau ta nuotaka, kuri apie vestuves svajoja nuo pat vaikystės. Daug ką darėme paskutinę akimirką. Suknelė tikrai nebuvo pagrindinis dienos akcentas, bet tiksliai žinojau, kokia ji turi būti ir kaip turiu atrodyti aš, kad jausčiausi savimi. Suknelės audinį parsigabenau iš Paryžiaus – trejų skirtingų atspalvių organza, ilgos rankovės, klasikinis siluetas, konkrečios detalės, kurios atliepė mano pačios asmenybę. Kita vertus, kur kas svarbiau už suknelės medžiagą ar detales man buvo meistrė, kuri medžiagą suvedė į visumą – ne tik jos profesionalumas, bet ir jos rankų ramybė ar džiaugsmas dirbant prie šio kūrinio buvo kur kas didesnė esmė. Ir gėles vestuvėms nusipirkau jau pakeliui į šventę – tiesiog paprašiau sesės sustoti gėlių turgelyje, jaučiau, kad čia rasiu tai, ko trūksta, ir štai – septyniolika baltų irisų, Vienos klasicizmo simbolis, manęs kaip tyčia ten laukė.

Vis dėlto kūrybinį darbą mados namuose su dizainere Milda dalijatės tarpusavyje. Papasakok, kaip vyksta šis procesas?

Mes kalbamės ir bendradarbiaujame. Yra dalykų, tokių, kaip, pavyzdžiui, drabužių struktūros, kurias geriausiai išmano Milda ir ja aš visiškai pasitikiu. Niekada nesikišu į jos pirminę mintį, tačiau tarp mūsų visada vyksta komunikacija, diskusija – ji turi tvirtą nuomonę ir tai aš labai vertinu. Iš ne vieno mus abi pažįstančio žmogaus esu girdėjusi, kad mūsų bendro darbo rezultatas maloniai stebina, bet taip yra tik todėl, kad jau esame išmokusios dirbti kartu ir žinome, ką darome.

Prieš kurį laiką duotame interviu leidiniui „Moters“ M. Čergelytė teigė, kad atsisakė savo prekių ženklo „mimi.c“, nes visiškai save realizuoja mados namuose „House of Faige“. O tu ar jauti, kad realizuoji save?

Aš pradėjau visai kitaip gyventi, pasikeitė net mano asmeninės savybės. Tai mano gyvenimo mokykla ir, kartu, sudėtinga sritis, nes yra susijusi su menu ir kūryba. Tam, kad kūryba būtų aukštos klasės, reikalingos didelės investicijos, o su jomis atkeliauja ir rizika. Jaučiu didelę atsakomybę prieš žmones su kuriais dirbu – siuvimo meistrus, fotografus, modelius. Ir, žinoma, klientus.


„House of Faige“ kolekcija, A. Skulskytės nuotr.

Kaip dalinatės darbais su vyru?

Jis daro savo darbus, o aš – savo (juokiasi). Dominykas nedirba su mados namais. Jis turėjo idėją ir kurį laiką netgi buvo mūsų įmonės vadovas. Bet dabar tuo užsiimu aš, o jis vysto savus projektus.

Galbūt ir gerai, juk kartais sutuoktiniams dirbant kartu atsiranda trintis...

Iš tiesų dabar kartais atrodo, kad netgi per retai matomės (juokiasi). Bet kol vaikų nėra, yra ta laisvė dirbti ir veikti ką nori, kiek nori. O iš vaikų to laiko taip lengvai nevoktum...

Kaip atrodo įprasta tavo diena, kuo ji kitokia, nei būdavo anksčiau, dirbant samdomą darbą?

Iš vienos pusės ji tokia pati kaip ir anksčiau, iš kitos – kai kurie dalykai pasikeitė. Visi mes atsikeliame ryte, atliekame tuos pačius ritualus, o tada pagalvojame apie darbą. Tik jei anksčiau miegodavau po keturias valandas per parą, tai dabar sau to leidžiu tikrai daugiau, nes žinau, kad tik pati esu atsakinga už savo sveikatą ir gerą savijautą. Jei nėra susitikimų, galiu ir viduryje dienos grįžti namo ir tiesiog pailsėti. Jei noriu, galiu dirbti ir iki vienuoliktos valandos vakaro, bet tai darysiu taip, kad man būtų malonu, pavyzdžiui, klausydamasi džiazo. Salone noriu kurti malonią atmosferą, nes žinau, kad klientai po darbo dienos čia ateina pavargę ir čia jie nori atsipalaiduoti, gauti gerų emocijų.

Mes kuriame vadinamuosius demi couture drabužius – tai nėra aukštoji mada, bet naudojamos labai brangios medžiagos, yra kuriamos labai limituoto leidimo kolekcijos. Siunčiamės nedaug audinių, iš jų siuvame nedaug drabužių ir tai darome sąmoningai. Lietuva yra maža šalis, tai išties maža rinka, norisi sukurti kuo unikalesnį asortimentą

Kodėl nusprendei eiti tokiu keliu, o ne tiesiog atidaryti įprastą butiką?

Esu kalbėjusi su įvairiais žmonėmis, dirbančiais mados srityje, į madą žiūrinčiais kaip į kultūrą, ir daugelis sutinka, kad mūsų šalyje, sakydamas, jog dirbi su mada, turi kone teisintis. Taip yra dėl to, kad tai tapo labai nuvalkiota, žmonėms šioje srityje nebeliko aukštų reikalavimų. Kita vertus, taip yra ne tik Lietuvoje.

Taigi kurdami mados namus norėjome kitokios aplinkos, nei parduotuvėje. Pas mus apsilanko ne pirkėjai, bet klientai – tai žmonės, kurie domisi drabužio istorija, žino ko nori, nusimano apie audinius ir jiems yra skiriamas atitinkamas dėmesys. Kitas aspektas – psichologinis. Žmogui, kuris renkasi kokybišką drabužį, pasiūtą iš natūralių audinių, reikia laiko ramiai pasimatuoti ir išsirinkti, jam reikia patarimų, bendravimo. Dėl šios priežasties mes neturime internetinės parduotuvės. Apskritai nesuprantu, kaip drabužį galima išsirinkti jo nepasimatavus, nepamačius, kaip būtent ant tavo figūros gula audinys, juk tai taip individualu! Rinka ir taip perpildyta masinės gamybos drabužiais, todėl žmonės pradeda vis atidžiau rinktis. Jaučiu, kad ratas apsisuko ir vėl grįžta itališkas drabužių pardavimo būdas – akis į akį su klientu, mažuose butikuose, kur atėjęs žmogus gali sužinoti viską apie produktą, jo kilmę, pagaminimo būdą ir pirkdamas būti tikras dėl savo sprendimo.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis