J. Melnikas: taip, prancūzai vaidina ponus. Paryžiuje net bomžas yra mesjė, o prostitutė – madam. Bet argi tai – ne tolerancija?

 (26)
Skaitydama Jaroslavo Melniko (54 m.) esė knygą „Paryžiaus dienoraštis“ šypsausi: tarsi matyčiau rašytoją, literatūros kritiką, filosofą, seniai pažįstamą kolegą sėdintį tai vieno, tai kito Paryžiaus kvartalo kavinės terasoje prie puodelio kavos, stebintį aplinką ir rašantį. Bohemiškam vaizdeliui trūksta taurės vyno, bet štai pasirodo mergina, pasako: „Jūsų gražus veidas“, ir... nueina. Intrigos nebus. Eseisto mintis šokteli į Vilnių: čia jokia jauniklė nedrįstų jam mestelti komplimento...
J. Melnikas: taip, prancūzai vaidina ponus. Paryžiuje net bomžas yra <em>mesjė</em>, o prostitutė – <em>madam</em>. Bet argi tai – ne tolerancija?
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Taip pat skaitykite:
- Kunigą pamilusi ir su juo trijų dukterų susilaukusi Gerimanta: viską, ką išgyvenome, mus tik sustiprino
- Asmeninių pokyčių konsultantė: per gyvenimą turi vesti ne baimė, o intuicija
- Knygos "KGB vaikai" autorius: mūsų karta perėjo tikrą chaosą

Trumpas dosjė:
Gimė
1959 m. vasario 6 d. Vakarų Ukrainoje.
Studijos: baigė Lvovo universiteto Filologijos fakultetą, Maskvos literatūros instituto aspirantūrą.
Dirbo žurnalų „Laima“, „Moteris“ redakcijose, rašė ir rašo žurnalui „Elle“, interneto svetainėms, kultūros leidiniams.
Kūryba. Lietuvoje išleistos šios J. Melniko knygos: „Rojalio kambarys“ (2004 m.), „Pasaulio pabaiga“ (2006 m.), „Labai keistas namas“ (2008 m.), „Tolima erdvė“ (2008 m.), „Kelias į rojų“ (2010 m.), „Paryžiaus dienoraštis“ (2013 m.). Apdovanojimai. 2008 m. laimėjo Jurgio Kunčino literatūrinę premiją (už kūrinį „Žiūriu į tavo ragus“); 2009 m. – pirmąją premiją už geriausią metų apsakymą („Šaknys“); 2007 m. jo „Pasaulio pabaiga“, o 2009 m. – „Tolima erdvė“ išrinktos į „Metų knygos“ penketuką; knyga „Kelias į rojų“ 2010 m. pateko į kūrybingiausių knygų dvyliktuką ir nominuota Europos literatūrinei premijai.
Šeima: žmona Danguolė – VU profesorė, prancūzų kalbos specialistė, trijų dvikalbių – lietuvių ir prancūzų – žodynų autorė; dukra Gerda Ana – vertėja iš prancūzų kalbos, VU Orientalistikos centro (indologija) studentė; sūnus Aleksandras – penktos klasės moksleivis.
Vertingiausios asmenybės savybės: „Tai gebėjimas žiūrėti į gyvenimą kaip į sapną ir netikėti tuo, kas vyksta aplinkui.“
Ydos, kurių neišsižadėtų: chaotiškumas, spontaniškumas, nenuspėjamumas.
Credo: „Daryk, ką privalai, ir tegul bus, kas bus.“ (Levas Tolstojus)
Pomėgiai: kelionės, muzika (klasikinė, džiazas), joga, meditacija, bendravimas su gamta.
Labiausiai nemėgsta remontuoti automobilio.

Ką veikėte Paryžiuje? Juk ne vien sėdėjote kavinėse ar vaikštinėjote po žaliuosius parkelius? Važiavote mokytis iš prancūzų mylėti save, aiškintis laimės formulių?
Paryžiuje jaučiuosi kitu žmogumi. Taip, rašau kavinėse. Tas miestas mane įkvepia, ten gimsta netikėtos idėjos, įvaizdžiai. Ten ore sklando laisvės magija. „Paryžiaus dienoraštyje“ pamėginau ją atspėti. Prancūzijos sostinėje gyvenau gal dvidešimt kartų. Kai ten nuvykstu, einu į „savo“ kavinę. Kepyklėlėse, kur perkuosi prancūzišką batoną, mane prisimena! Aš – jų klientas. Kai kurie paryžiečiai draugai galvoja, kad Paryžiuje gyvenu nuolat.

J. Melnikas: taip, prancūzai vaidina ponus. Paryžiuje net bomžas yra <em>mesjė</em>, o prostitutė – <em>madam</em>. Bet argi tai – ne tolerancija?
J. Melnikas: Tiesiog reikia mokytis būti laimingiems. O tai reiškia – gyventi atsipalaidavus. Nepakenks ir šiek tiek vaidybos.
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Jūsų išvada: Vilnius nuo Paryžiaus skiriasi detalėmis. Jų – nemažai. Kokios svarbiausios?
Svarsčiau: „Ko trūksta Vilniui, kad jame viešpatautų paryžietiškos laisvės atmosfera?“ Stinga smulkmenų. Pavyzdžiui, elektroninio tablo, kuriame būtų skelbiamas troleibusų ir autobusų tvarkaraštis. Prie centrinės mūsų šalies autobusų stoties – purvynė! Nuolydis neasfaltuotas. Greta esančiose užeigose alų maukia apygirčiai vyrai. „Miesto tėvams“ dėl to ne gėda. Kur bent viena europietiška kavinė su terasomis? O juk tai – pagrindiniai vienos Europos Sąjungos valstybės sostinės vartai! Pačiame Vilniaus centre – daugybė aplūžinėjusių, iškritusių šaligatvio plytelių. To Paryžiuje matyti neteko, o jį apėjau visą.

Jus pakerėjo „prancūziški kodai“ ir „melo migla“. Kas tai? Kaip manote, kas trukdo mums gyventi žaismingai, matyti daugiau gėrio nei blogio, džiaugtis savo šalies privalumais?
Tiesiog reikia mokytis būti laimingiems, o tai reiškia – gyventi atsipalaidavus. Nepakenks ir šiek tiek vaidybos. Tiesa, yra dvi kliūtys: mūsų žmonės nemoka nieko neveikti, vertinti akimirkos, o miesto valdžia nesistengia kurti atsipalaiduoti skatinančios miesto atmosferos. Netaupykime šviesos, padarykime Vilniaus gatves švytinčias, pripildykime muzikos garsų, leiskime jose Muzikos ir teatro akademijos studentams groti bei vaidinti, užsidirbti, ir pamatysime, kaip miestas virs švente. Apželdinkime skveriukus, pasodinkime krūmelių – šie lyg žalioji tvorelė atskirs poilsio zoną nuo gatvės, pasėkime žolės, kad žmonės galėtų prigulti ant pievelių kaip Paryžiuje, ramiai paskaityti knygą, tiesiog pasėdėti užmerktomis akimis, atgręžus veidą į saulę, pasislėpus nuo miesto triukšmo. Žmonės bėga iš Lietuvos ne tik dėl finansinių sunkumų. Jie bėga į šviesą, šventę, laisvę.

Įdomūs Jūsų pastebėjimai, kaip prancūzai kovoja su įžūlumu. Mandagumas, tolerancija – tai gebėjimas vengti konfliktų, spręsti juos kūrybiškai?
Prancūzai moka ginti savigarbą kiekviename žingsnyje. Lietuvoje neretai manoma, kad prancūzų pasipūtimas yra save gerbiančio žmogaus apsauginė reakcija. Jei lietuviai pūstųsi prieš kiekvieną valdininką, politiką, kaip kad daro prancūzų buržua, tai ir valdininkai nedrįstų jų žeminti. Būkite buržua – ir jus bijos žeminti. O jei esate prasčiokėlis, žvelgiate į biurokratą su baime, tai kokios pagarbos tikitės? Kita vertus, prancūzai pritrenkiamai mandagūs. Mandagumas – į kraują įaugusios kultūros dalis: net mažyliai suaugusiesiems sako „mesjė“ ir „madam“, „mersi“ ir „pardon“. Sunku gerbti kitus, jei negerbi savęs.

J. Melnikas: taip, prancūzai vaidina ponus. Paryžiuje net bomžas yra <em>mesjė</em>, o prostitutė – <em>madam</em>. Bet argi tai – ne tolerancija?
Laisvė yra nuolat keliauti erdve ir laiku. Dvasiškai ir fiziškai, - J. Melnikas
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Ar žaismingos prancūzų kaukės, dėjimasis ponais, puikios nuotaikos demonstravimas – aristokratiškumo bruožai? Gal mūsų niūrumą lemia ne tik gamtinės sąlygos (tamsa, drėgmė, šaltis), kultūros neprimetimas pareigos būti laimingiems, vertinti gyvenimą, bet ir geriausio genofondo (pavyzdžiui, aristokratiškų šaknų) praradimas?
Įdomus klausimas. Vaidinimas, kad esi ponas, teatrališkumas atėjo iš karaliaus dvaro. Tai tiesa. Tai nuostabus būdas palaikyti aukštą pagarbos lygį sau ir gerą nuotaiką. „Paryžiaus dienoraštyje“ rašau, kad aristokratai Prancūzijoje visada turi būti gerai nusiteikę. Liūdėti, skųstis likimu – žemesniųjų sluoksnių priedermė. Liūdi, vadinasi esi iš apačių!
Taip, prancūzai vaidina ponus. Paryžiuje net bomžas yra mesjė, o prostitutė – madam. Argi tai – ne tolerancija, ne gailestis likimo nuskriaustiesiems? Mes irgi galime būti tokie pat mandagūs ir pakantūs. Ne klimatas, ne genofondas (mandagi yra visa prancūzų nacija – ne tik aukštesnieji visuomenės sluoksniai!), o praeitis, įpročiai, mentalitetas trukdo mums šypsotis, sveikintis, dažniau prisiminti kreipinį „pone“, palinkėti geros dienos, palaikyti duris, kai pro jas eina moteris ar vyresnis žmogus.

Emigruojantiems tautiečiams primenate jų savinieką, tėvynės juodinimą, kai gimtinę vadina „dugnu“, „bananų respublika“, „prakeikta skyle“. O Jūs Lietuvos privalumus parodote net lygindamas ją su Prancūzija! Kaip išmokstama žvelgti šviesiai?
Prancūzai išmokė. O iš tikrųjų tai yra ilgamečio domėjimosi filosofija rezultatas. Prancūzai įgyvendino aibę geriausių žmonijos protų išmintingų patarimų. Mes tingime mąstyti, lyginti, matyti gyvenimo visumą, todėl neretai daugelį dalykų piešiame tamsiomis spalvomis, susikuriame iškreiptą savo šalies įvaizdį.
Esu įsitikinęs, kad Lietuva – normali Europos valstybė, kai kuo blogesnė, o kai kuo ir geresnė už kitas. Prancūzai moka pabrėžti savo tėvynės privalumus, jie yra įpratę matyti pozityvius dalykus, daug dėmesio skiria šalies kultūrai. O Lietuvoje – pasakiška gamta, gausu aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, gražių, kultūringų moterų. Turtinga šalies istorija, platūs vartai į jūrą, esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Ir faktiškai nėra imigracijos, terorizmo, karų, gamtos kataklizmų grėsmės (jei lyginsime su grėsmės laipsniu kitose valstybėse). Ko dar reikia, kad būtume laimingi? Tik patiems jaukiai įsirengti tą nuostabų laivą, kuriuo visi plaukiame. Pasikeisti vidumi, tapti atviresniems pasauliui, daugiau šypsotis, būti geranoriškesniems, tolerantiškesniems, pagaliau atsisveikinti su sovietinės praeities paveldu savo viduje. Naujoji lietuvių karta jau daug kuo kitokia!

J. Melnikas: taip, prancūzai vaidina ponus. Paryžiuje net bomžas yra <em>mesjė</em>, o prostitutė – <em>madam</em>. Bet argi tai – ne tolerancija?
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Lietuvoje tikrai nedažnai užpuolami kitų rasių atstovai, nes tų atstovų – vienetai. Palyginkite lietuvių ir prancūzų rasizmą, ksenofobiją.
Ne visi supranta, kad žmogiškosios vertybės neprieštarauja nacionalinėms. Beje, su tuo susijusi ir tolerancijos, savų ir svetimų problema. Tai pats baisiausias dalykas, koks gali būti. Matyti ne žmogų, ne tokią pat būtybę, koks esi pats, o tai – kad jis yra vokietis, žydas, baltasis, juodasis, krikščionis, musulmonas, paryžietis, vilnietis...
Paradoksas, kad mes, palyginti su Prancūzija, Anglija, Vokietija, Italija, apskritai neturime imigracijos problemų. Tai iš kur ši ksenofobija, natūralus rasizmas? Apie tai man neretai kalba Vilniuje gyvenantys ar čia atvykstantys pažįstami prancūzai, italai, ispanai. Tie dalykai sukuriami dirbtinai. Pasakysiu kaip psichologinių straipsnių – šiuos ilgus metus rašiau moterų žurnalams (taip pat ir jūsų) – autorius. Ksenofobija, svetimo baimė, – tai vaikiškų kompleksų, kai mažylis bijo svetimų ir glaudžiasi prie mamos, apraiška. Vaikui tai – natūrali apsauginė reakcija: pasaulis jam svetimas. O suaugusiojo požiūris į pasaulį turi keistis. Jei nesikeičia, toks žmogus nubaudžia pats save, o kartu ir aplinkinius. Ksenofobija, homofobija ir visos kitos fobijos rodo žmogaus infantilumą. Mėginčiau suprasti (bet ne pateisinti) tokius prancūzų, gyvenančių kvartale, kuriame gyventojų daugumą sudaro arabai ar rumunai, jausmus, tačiau Lietuvoje tokios baimės apraiškos atrodo keistai.
Prancūzų visuomenėje egzistuoja užslėptas rasizmas. Atvykėliai, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai toje šalyje dažniausiai dirba neprestižinį, juodą, dažnai nemalonų darbą, jie nėra renkami į valstybės valdymo organus ir t. t.

Instinktyvusis rasizmas. Kur jo šaknys? Gal natūralu šiek tiek prisibijoti kitokio, to, kurio nepažįsti? Rašote, kad Kongo kaime juodaodžiai vaikai, pamatę grupę baltųjų turistų, klykė iš siaubo...
Kaip jau sakiau, vaikui tai natūralu. Žinoma, ir suaugęs žmogus, pirmą kartą išvydęs juodaodį, gali nevalingai pajusti atmetimo reakciją. Požiūrį lemia tolerancijos kultūra. Ją reikia ugdytis ir ugdyti.
Tolerancija kartais suvokiama kaip tėvynės išdavystė, patriotizmo priešingybė. Iš tikrųjų tai visiškai skirtingi, nesusiję dalykai. Prancūzai – vieni didžiausių savo šalies patriotų, bet tai jiems netrukdo būti pakantiems.
Tolerancija yra žmogiškumas. Tu – tamsios odos spalvos, siaurų akių, išpažįsti kitas pažiūras, kitą tikėjimą, bet juk esi toks pat žmogus, kaip ir aš! Tu, kaip ir aš, gimei ir mirsi! Gerbiu tave, nors tu kitoks! Ir tu gerbk mane, nors aš esu kitoks.

Gal per dažnai ir per garsiai plakamės dėl rasizmo, ksenofobijos, gal šių reiškinių net nėra? Gal pavienius išpuolius reiktų vadinti chuliganizmu, jų nesureikšminti ir globaliai neišpūsti?
Tiesa, išpūsti nevertėtų, tačiau kalbėtis apie tai reikia. Štai vienas pažįstamas inteligentas man sako, kad turime išsaugoti gryną kraują, kad būtina į visus negrynakraujus lietuvius žiūrėti atsargiai, nes jie nėra mūsiškiai. Kai taip mąsto net išsilavinę žmonės, tai jau rimta. Gal imkim matuoti kaukoles ir tikrinti kiekvieno genus?

Prancūzų pakantumas juodaodžiams, azijiečiams, mulatams įgytas per ilgus dešimtmečius. Kadaise jie kolonizavo Maroką, Alžyrą, o dabar turi už tai mokėti, spręsti imigrantų iš savo buvusių kolonijų problemas. Bet štai prezidentas įsako iškraustyti Rumunijos čigonus...
Štai atvejis, kai tolerancijos ribos baigiasi. Jei jums lipa ant galvos – kentėti negalima. Rumunų čigonai, Rumunijai tapus ES nare, masiškai, ištisais taborais, važiuoja į Prancūziją ir ten, miestuose, savavališkai kuria savo taborus.
Prancūzai neleidžia musulmonėms moterims visiškai užsidengti veidų ir kūnų (vaikščioti su burkomis). Ir Paryžiuje neišgirsite iš minaretų sklindančio muedzino balso. Paryžius negali pasidaryti Teheranu. Ir niekada nepasidarys. Prancūzai skiria radikaliuosius ir normaliuosius musulmonus, suprantančius, kad gyvena Prancūzijoje, o ne Irane. Ir juos gerbia.
Prancūzija – labai tolerantiška šalis. Paryžiuje išvysite ir tamsiaodžių afrikiečių moterų, apsirengusių kaip Afrikoje: ryškių spalvų suknelėmis, su galvos apdangalais, ir musulmonių su fuliarais. Niekas jums nedraus rengtis taip, kaip norite, bet visiškai užsidengti veidą ir kūną... Atleiskite. O gal po tuo apdangalu slepiasi vyras? Prievartautojas? Teroristas? Toks žmogus man kelia pavojų, todėl čia tolerancijos ribos baigiasi. O dėl fuliarų mokykloje, tai valstybinė Prancūzijos mokykla yra pasaulietinė. Negalima paversti jos maskaradu, kur demonstruojamos tavo šaknys, tikėjimas, papročiai. Privatūs, asmeniški reikalai turi būti sprendžiami už mokyklos sienų.

Kodėl mes, lietuviai, susikūrėme kreivą veidrodį, į kurį žiūrint, pasak Jūsų, norisi kišti galvą į kilpą? Mes neturime burkos rūpesčio, nėra nacionalinių, religinių konfliktų, gatvėse nematyti nuskurdusių imigrantų. Gal tuo reikėtų džiaugtis?
Problema – iš praeities paveldėti kompleksai. Lietuvių naciją traumavo karai, prievarta, deportacijos. Daugelis mūsų iki šiol „sėdi apkasuose“ ir tebekovoja, nors jau laikas pradėti gyventi, džiaugtis pasauliu, saule, oru. Laikas liautis ieškoti priešų.
Galiu pasiūlyti metodą, kaip pradėti gerbti save ir mylėti pasaulį: reikia pažiūrėti į save kaimynų, ne ES narių, akimis. Štai ukrainiečiai, baltarusiai geruoju pavydi lietuviams, nes šie jau pasiekė viską, apie ką tie tik svajoja. Daugelis rusų važiuoja pas mus kaip į Vakarus. Argi vertiname tai, kad esame Vakarų viduje, kad mums nereikia mindžioti ambasadų slenksčių, įrodinėti, jog turime teisę aplankyti Paryžių, Romą, Londoną? Jei man vakare šovė į galvą mintis išgerti kavos Paryžiuje, rytą važiuoju į oro uostą ir po trijų valandų jau sėdžiu šio miesto kavinėje. Man asmeniškai tai – fantastika. Kaip galiu būti nelaimingas? Žinau, ką reiškia gyventi uždarytam SSRS, tad vien judėjimo laisvė man sukelia euforiją, laisvės pojūtį.

Sakote, kad paprastas prancūzas tiksliai žino, ką gali ir ko negali sau leisti. Kas iš tikrųjų yra laisvė?
Paryžiaus gatvėse, parkuose galite bučiuotis, kiek norite. Daugelis bučiuojasi kavinėse, bet visi žino, kad tai gali daryti tik vertikalioje padėtyje. Horizontali viešosiose vietose draudžiama! Niekur tai neparašyta – tiesiog visi žino.
Laisvė yra vidinė būsena. Kas skaitė mano prozą, žino, kad laisvę suprantu kaip gyvenimą vienu metu keliose realybėse, nes iš tikrųjų ta konkreti aplinka, kurioje esame kasdien, veikiau panaši į sapną. Laisvė – tai laisvė nuo mus supančios realybės. Tai gali pasiekti, jei gyveni čia ir dabar, bet tuo pačiu metu – ten ir tada, kitu laiku.
Taip, praeitis turi būti mūsų dabartimi. Liovėmės būti laisvi, kai praeitis liovėsi mums būti gyva. Ir tolima erdvė liovėsi mus vilioti į tolius. Laisvė yra nuolat keliauti erdve ir laiku. Dvasiškai ir fiziškai. Savyje talpinti įvairius pasaulius.

Man įdomi ir prancūzų asmeninio gyvenimo teritorija, bet spauda į ją net nelenda.
Prancūzų buržua asmeninio gyvenimo zona laikoma šventa. Prancūzijoje geltonoji spauda taip pat yra, bet ji niekada nesiknaisios po asmeninį paprasto prancūzo gyvenimą, kaip kad yra Lietuvoje. Reikia būti žvaigžde, visuomenės persona. Kita vertus, nė vienas rimtas laikraštis nelįs ir į žvaigždės asmeninį gyvenimą: neims mėgautis tuo, kas vadinama intymia sfera. Nei „Monde“, nei „Figaro“ ar „Libération“ tam nesiryš (buvusio Tarptautinio valiutos fondo vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno atvejis – išimtis). Priešingu atveju, leidiniai liausis buvę rimti ir vertinami, jų nepirks prancūzų buržua. Kol nesuvoksime, kad asmeninis gyvenimas yra šventas, tol nebūsime laisvi, nes laisvė – tai dar ir egzistavimo anonimiškumas.

Ar supratęs Paryžių, tai yra perpratęs laimės paslaptis, išmokote patogiau gyventi Lietuvoje?
Nepakankamai vertiname savo šalies privalumus. Aš ir be prancūzų ilgą laiką kūriau savo gyvenimo, laisvės filosofiją, tačiau Prancūzijoje pamačiau, kaip jie praktiškai įgyvendina tai, apie ką samprotavau teoriškai. Mano požiūris į Lietuvą labai paryžietiškas. Vis dažniau čia – ypač Vilniaus centre – jaučiuosi kaip Paryžiuje, bet dar daug dalykų man neleidžia visiškai pamiršti, kad esu posovietinėje erdvėje. „Paryžiaus dienoraštį“ parašiau galbūt vildamasis, kad ir kiti lietuviai panorės gyventi paryžietiškai, nerūpestingai ir laisvai, „pritempti“ Vilnių iki Paryžiaus, o Lietuvą – iki Prancūzijos, bet kartu išsaugos savo savitumą ir nepanašumą į jokią kitą šalį pasaulyje.

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Rašytoja B. Jakučionytė: skaudu, kad pilnavertiškumo kaip moteris pasiekiau tik emigravusi (3)

Rašytoja, daugybės socialinių projektų ir renginių organizatorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė (42 m.) per savo gyvenimą patyrė tiek, kad galėtų prirašyti visą lentyną knygų, nors kol kas joje stovi tik dvi. Vienus jos atvirumas žavi, kitus šokiruoja, bet abejingų jai nelieka.

50-ies sulaukęs Arūnas Valinskas gyvenime neturėjo vienintelio dalyko (2)

Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“.

Pragaro pasiuntinės Žemėje: koncentracijos stovyklų prižiūrėtojos žiaurumu lenkdavo vyrus (62)

Iki 1942 m. Adolfo Hitlerio kurtos imperijos teritorijoje veikusiose koncentracijos stovyklose prižiūrėtojais dirbo vyrai. Vis tik 1942 m. situacija pasikeitė, kad Aušvico ir Majdaneko koncentracijos stovyklose pradėjo dirbti pirmosios moteriškos lyties prižiūrėtojos. Galiausiai jų buvo jau daugiau nei 3500, o iš viso tuo metu stovyklose dirbo beveik 55 tūkst. prižiūrėtojų.

G. Žickytė: kuriant santykius, kaip ir kiną, svarbiausia yra išlaukti (86)

Viena ryškiausių dokumentinio kino kūrėjų Giedrė Žickytė (36 m.) mūsų žurnalo viršelį ir puslapius puošė lygiai prieš metus. Paklausta, kas per tą laiką pasikeitė, akimirką mintyse ji tarsi bando paskirus kadrus sujungti į visumą – kaip viena temoka.

Ką Inga Valinskienė patartų moterims, norinčioms išlaikyti vyrą (44)

Viena žinomiausių pramogų pasaulio pora Inga ir Arūnas Valinskai santuokoje gyvena jau 29-erius metus. Jie vadina save nestandartine pora.

Kaip aš žurnalistės profesiją iškeičiau į padavėjos (6)

60 saulėlydžių. Tiek žurnalistė Asta Lipštaitė palydėjo pamario krašte nusprendusi laikinai pakeisti profesiją.

I. Stonkuvienė: norėčiau po daugelio metų būti „kieta“ ir truputį išprotėjusia senute (5)

Televizijos ir radijo laidų vedėjos Gabrielė Martirosianaitė ir Indrė Stonkuvienė ryžosi avantiūrai –„pasimatuoti“ senatvę ir pažvelgti, kaip jos atrodys sulaukusios garbaus amžiaus.

Iš realybės šou į kosmetologiją pasukęs Robertas: nesupratau, ką su tuo savo populiarumu daryti (7)

Medicininės kosmetologijos ir masažo specialistas Robertas Kantauskas (36 m.), būdamas aštuoniolikos, atvyko iš mažo kaimelio į Vilnių ragauti laisvės skonio, patirti didelio miesto teikiamų malonumų ir iššūkių. Susikūręs įdomų įvaizdį, jis netrukus tapo žinomas, bet, neišmanydamas, ką su populiarumu daryti, ėmėsi rimtų darbų.

Garsiausią Lietuvos masažuotoją užgrūdino vaikystėje patirti sukrečiantys išgyvenimai

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas Juozas Petkevičius-Juozukas aikštelės milžinų pagarbą pelnė ne tik dėl profesionalumo.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina (20)

Su teatro, kino ir televizijos aktore Toma Vaškevičiūte (30 m.) susitikome pasikalbėti apie meilę – darbui, gyvenimui, sau. Jaunos moters įžvalgas apie vaidmenis scenoje ir kasdienybėje darniai papildė svarstymai apie tai, kas palepina kūną ir sielą išjungus kameras ar nusileidus spektaklio uždangai.

Dainininkė Donalda pamažu atsigauna po patirtos nelaimės šeimoje (3)

Dainininkė Donalda Meiželytė atsiribojo nuo visuomenės ir žurnalistų – su niekuo nebendravo, nedalyvavo filmavimuose, dienų dienas leido namuose.

Rašytoja K. Sabaliauskaitė: mūsų šeimoje moterys visada buvo laikomos lygiavertėmis

Gruodžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (nuotrauka – Pauliaus Gasiūno).

Boni ir Klaidas. Tikroji Didžiosios depresijos laikų nusikaltėlių istorija – kraujas, purvas ir sugriauti likimai (4)

Žurnalistai ir Holivudas sukūrė gražią, romantišką istoriją, o realybėje ta istorija buvo pilna kraujo, purvo ir sugriautų žmonių likimų.

Visi žinojo, kad galiu padėti subalansuoti energinius laukus, panaikinti nemalonius pojūčius, galvos skausmą (59)

Ji visą gyvenimą sportavo, vadovavo vyrų kolektyvams ir... niekada nepersivalgydavo. Vilnietė inžinierė Irena Kazakauskaitė (70 m.) – aktyvi pensininkė, sveikos gyvensenos ir netradicinės medicinos propaguotoja, dukros sodyboje dirba žemę, šeimai užaugina ekologiškų daržovių, renka miško gėrybes, o grįžusi į miestą bobutauja – prižiūri draugų vaikučius.