Alvydas Unikauskas: vyrai yra emocingesni, juos lengviau sugraudinti, nors dauguma kažkodėl įsivaizduoja, kad yra atvirkščiai

 (89)
Lietuvoje netrūksta puikiai savo sritį išmanančių medikų, bet kalbėti sveikatos temomis taip aiškiai ir įdomiai, kad suprastų visi, geba tikrai ne kiekvienas. Nenuostabu, kad daugelis nustemba sužinoję, jog charizmatiškasis laidos „Kvieskite daktarą“ vedėjas Alvydas Unikauskas (60 m.) iš tikrųjų yra gydytojas ir medicinos profesorius.
© MOTERIS / Liudas Masys

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Profesorius Alvydas Unikauskas – labai užimtas žmogus. Kai paskambinu susitarti dėl interviu, kurį laiką dūsauja ir atsikalbinėja ieškodamas laisvo tarpelio savo įtemptoje dienotvarkėje, bet padėti ragelio neskuba. „Niekada nesigailėkite, kad darote gerą darbą“, – metu paskutinį argumentą, kai gydytojas ima abejoti, kam jam reikia interviu. „Yra toks posakis, kad negali padaryti gero darbo kitam, nepadaręs blogo sau“, – juokdamasis atsako profesorius. Susitinkame Kauno klinikinėje ligoninėje – čia vidaus ligų gydytoju dirbantis A. Unikauskas konsultuoja ligonius. Jis taip pat dėsto Lietuvos sveikatos mokslų universitete medicininę diagnostiką. Na, o laida „Kvieskite daktarą“ filmuojama savaitgaliais.

Dar tik vakar telefonu tarėmės dėl interviu, o jau šiandien kalbamės Jūsų kabinete. Girdėjau, kad ir laidą vesti apsisprendėte per pusvalandį. Visada esate toks spontaniškas?

Nežinau. Vieniems atrodau spontaniškas, kitiems – ramus. Bet gal tiems, kuriems atrodau ramus, nepavyko manęs privesti prie ribos. Nežinau, ar, kalbant apie laidą, tinka žodis „apsisprendėte“. Tiesiog prodiuseris labai įkalbinėjo, o aš pagalvojau – kam priešintis? (Šypsosi.)

Nesigailite sutikęs? Ką Jums davė šis projektas ir ką atėmė? Ar lieka laiko sau, šeimai?

Padaugėjo darbo, bet skųstis jo pertekliumi būtų neteisinga. Pasiūlymas atėjo pačiu laiku, nes gyvenimas jau buvo pradėjęs kvepėti monotonija, o tai yra vienas iš smegenų atrofijos rizikos veiksnių. Dabar gyvenu du gyvenimus – gydytojo ir šoumeno. Kartais juokauju su kolegomis, kad tai panašu į šizofreniją. Aišku, bet kokia veikla ilgainiui gali virsti rutina, bet kol kas tuo nekvepia. Per savaitę nufilmuojame 10 ar 12 skirtingų temų laidų, joms ruošdamasis turiu perskaityti daug literatūros. Tiesą sakant, net būdamas studentas nesimokiau tiek daug kiek dabar.

Didžiausias minusas yra tas, kad žinomumas atėmė privatumą. Tik dabar supratau, koks geras jausmas, kai tavęs niekas nepažįsta. Visą laiką jaučiuosi tarsi po didinamuoju stiklu. Tai manęs nedžiugina, net į parduotuvę ramiai negaliu nueiti. Matau, kaip žmonės vienas kitam kumšteli, šūkteli, šnabždasi, kai kurie prieina, pasisveikina, paklausia, ar tikrai esu tas daktaras iš televizoriaus. Būna, ir patarimų paprašo, bet ką gali patarti žmogaus neapžiūrėjęs. Na, o dėl laiko sau problemų nėra. Vaikai išėję, o žmona... Suprantu, jei būtų 23-ejii, tada kas kita, o dabar – jau 60 metų. Matomės kasdien, o vaikščioti už rankyčių susikibus visą dieną nereikia. Kiek kebliau su draugais. Savaitgaliais, kai kviečia į svečius, dažniausiai filmuojuosi. Jei tai tęsis dar kelerius metus, galiu draugus ir prarasti.

Didžiausias minusas yra tas, kad žinomumas atėmė privatumą. Tik dabar supratau, koks geras jausmas, kai tavęs niekas nepažįsta.

Būti terapeutu turbūt sunkiausia – kardiologai, urologai ar proktologai susitelkę į vieną ar du organus, o Jums tenka išmanyti beveik viską...

Kartais juokaudamas sakau savo prodiuseriui, kad jam pasisekė gavus plataus profilio specialistą. Nors iš esmės manau, kad bet kuris gydytojas yra pajėgus kalbėti sveikatos temomis. Aišku, jei norima kapstyti labai giliai, reikia specialisto. Beje, mano dėstymo sritis dar platesnė. Tai – vidaus ligų medicininė diagnostika. Ji apima beveik viską – endokrininę, nervų sistemas, kraujo, širdies, plaučių ligas, judėjimo sutrikimus ir t. t. Išskirtinė mano domėjimosi sritis – skausmai.

Laidą pradėjote vesti su Justinu Jankevičiumi. Dabar Jūsų partnerė – žavioji Rimantė Kulvinskytė. Su kuo lengviau vesti laidą – su vyru ar su moterimi?

Be abejo, skirtumas yra – kokybės, bet negali pasakyti, kuri kokybė yra geresnė. Jau vien požiūris į temą yra kitoks. Tarkim, sunku apie moterų ligas kalbėtis dviem diedams. Daug lemia ir žmogaus charakteris. Vyras su vyru labiau konkuruoja, varžosi sąmoju. Vyrai yra emocingesni, juos lengviau sugraudinti, nors dauguma kažkodėl įsivaizduoja, kad yra atvirkščiai. Moterys empatiškesnės, labiau girdi pašnekovą. Tai lėmė evoliucija. Jos daugiau laiko leido bendraudamos, o su kuo vyras bendraus medžioklėje? Jis vystė reakciją, greitį. Moterys yra protingesnės, racionalesnės, jų sprendimai tikslesni, o vyrus veikia du veiksniai – emocionalumas ir tinginystė.

Ar skiriasi vyrų ir moterų požiūris į sveikatą, gydymosi būdai, ligos?

Vyrams nuo mažens yra tikinama, kad jie turi būti stiprūs, nes yra šeimos maitintojai. Man nesiverčia liežuvis sakyti „šeimos galvos“, nes vyras-šeimos galva yra beveik neįsivaizduojamas reiškinys... Jiems psichologiškai sunku pripažinti, kad serga. Moteriai nesunku apsimesti silpnai ar kvailai vien dėl to, kad pasiektų savo tikslų. Moterys pareigingesnės. Jei reikia gerti vaistus 7 dienas nustatytomis valandomis, jos taip ir daro. Vyras, vos pajutęs, kad pagerėjo, vaistus neretai padeda į šalį. Kalbant apie mediciną, lytis labai svarbi. Autoimuninės ligos, kai dėl nesuprantamų priežasčių organizmas ima naikinti pats save, būdingesnės jaunoms moterims. Kai sakau „jaunoms“, turiu omenyje tas, kurioms 20–55 metų. Moterų imuninė sistema į viską reaguoja audringiau, tai susiję su jų kasmėnesiniais hormonų svyravimais. Vyrai dažniau serga podagra. Jiems būdingesnės degeneracinės patologijos, susijusios su sutrikusia medžiagų apykaita. Jauniems vyrams kur kas dažniau pasitaiko širdies ir kraujagyslių ligų, infarktų. Tiesa, po moterų menopauzės šie skaičiai susilygina ar netgi pasislenka į kitą pusę. Ilgai manyta, kad moterų kraujagysles saugo estrogenai, bet dabar pastebėtos ir kitos priežastys. Pasirodo, širdžiai pavojingas geležies perteklius kraujyje, kadangi moterys kas mėnesį dalies kraujo netenka, to pertekliaus dažniausiai neturi.

Renkasi tik moterys, o vyro gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kokia moteris jį pasirinks.

Kodėl vyrai trumpiau gyvena? Dėl žalingų įpročių?

Reikia turėti omenyje, kad vidutinę gyvenimo trukmę pakoreguoja ir ankstyvos mirtys, žūtys, o tai vyrus ištinka dažniau. Tiesa, tai didesnę įtaką statistikai daro karo paliestose šalyse. Nemažai lemia ir žalingi įpročiai, bet šiaip jau būtų keista, jei gamta labiau saugotų vyrus. Juk vienas vyras gali apvaisinti daug moterų, o moteris per metus gali išnešioti tik vieną palikuonį, tad savaime suprantama, kad moterų reikia daugiau. Gamtai mes įdomūs tik tol, kol galime daugintis. Kai tik prarandame reprodukcinius gebėjimus, tampame balastu, todėl gamta bando mumis atsikratyti. Štai kodėl senatvėje atsiranda tiek ligų.

Vis dėlto pripažinkime, kad situacija kiek paradoksali. Gamta bando mumis atsikratyti, oro užterštumas didėja, mus nuodija cheminės medžiagos maiste ir kosmetikoje, bet mūsų gyvenimas ilgėja. Kodėl?

Mūsų amžius ilgėja dėl gerėjančios sveikatos apsaugos sistemos ir higienos. Vieną iš didžiausių ilgėjančios gyvenimo trukmės šuolių lėmė antibiotikų atradimas. Dar prieš 60 metų plaučių uždegimas buvo bene dažniausia žmonių mirties priežastis, dabar jis nė kiek negąsdina. Aišku, su antibiotikais mes galime prisidaryti rimtų bėdų, nes geriame jų per daug, dėl to daugėja jiems atsparių bakterijų. Beje, reikėtų atskirti gyvenimo trukmę nuo gyvenimo kokybės. Tai, kad žmogus gyvena ilgai, dar nereiškia, kad jis yra sveikas. Daugybė lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, kontroliuodami jas, išgyvena iki žilos senatvės, nors anksčiau tokie pacientai mirdavo jauni. Svarbus ir gyvenimo būdas. Anksčiau manyta, kad žmogaus sveikatą labiausiai lemia paveldimumas, genai. Dabar kalbama, kad tam tikrus ligas lemiančius genus turime visi, tik mūsų gyvenimo būdas juos įjungia arba išjungia.

Bene daugiausia strėlių šiais laikais sulaukia stresas. Sakoma, kad jis mūsų organizmą griauna labiau nei bet kas kitas.

Nemanau, kad prieš 2 tūkstančius metų gyvenusių žmonių neveikė stresas. Pažiūrėkite rašytinius šaltinius. Jie irgi išgyveno nerimą dėl santykių, meilės, kovojo dėl valdžios ir pinigų. Didesnių problemų kyla dėl mitybos. Atrodo, kuo visuomenė sotesnė, tuo turėtų būti sveikesnė, bet taip nėra. Svarbu ne vien tai, ką valgai, bet ir kiek valgai. Dabar maisto yra tiek, kad nuolat persivalgome, o tai sukelia daugiau sveikatos problemų nei maisto trūkumas. Visą laiką turėtume jaustis šiek tiek neprivalgę. Žmogus nesivystė maisto pertekliaus sąlygomis.

Būtų keista, jei gamta labiau saugotų vyrus. Juk vienas vyras gali apvaisinti daug moterų, o moteris per metus gali išnešioti tik vieną palikuonį, tad moterų reikia daugiau.

Bet juk mes, net ir turėdami pakankamai maisto, vystomės...

Kas vystosi? Mes nežinome, ar tikrai vystomės. Per trumpai save matome. Reikėtų įvertinti ilgą šimtų tūkstančių ar milijonų metų laikotarpį. Kita rimta mūsų amžiaus problema – mažėjantis fizinis aktyvumas. Mūsų kūnui tas nejudrumas yra neįprasta būsena, evoliuciškai esame užprogramuoti kuo daugiau judėti ir daryti tai turėtume dėl sveikatos, o ne dėl atvaizdo veidrodyje. Pasikeitęs atvaizdas – tik šalutinis fizinio aktyvumo reiškinys. Svarbu deginti ir vidinius, visceralinius, riebalus, o ne tik išorinius. Mūsų sveikatai pavojingensi pariebėję vidaus organai nei apvalokos šlaunys. Jei nori deginti vidinius riebaus, sportuoti reikėtų ne mažiau kaip 400 minučių per savaitę. Fizinis aktyvumas atgaivina daugybę genų. Mūsų raumenynas yra dar vienas vidaus organas, jis išskiria daugybę elementų, būtinų gyvybinei funkcijai palaikyti.

Alvydas Unikauskas: vyrai yra emocingesni, juos lengviau sugraudinti, nors dauguma kažkodėl įsivaizduoja, kad yra atvirkščiai
© MOTERIS / Liudas Masys

Papasakokite, kaip pats rūpinatės savo sveikata? Kokių žalingų įpročių turite?

Žalingiausias mano įprotis – tinginystė. Turėčiau daugiau judėti. Kai buvau vaikas, lankiau graikų ir romėnų imtynes, tuomet jas vadino klasikinėmis. Išbandžiau sambo, dziudo, karatė. Bet tai buvo dar priešistoriniais laikais. Dabar vaikštau į sporto klubą pasimankštinti. Kai manęs klausia, koks sportas tinkamiausias berniukams, visada siūlau imtynes. Jos lavina viską: lankstumą, jėgą, koordinaciją, mąstymą. Mergaitėms gal tiktų gimnastika, tik labiau meninė nei sportinė. Profesionalus sportas vienareikšmiškai nėra naudingas sveikatai. O štai atsikelti nuo stalo pusalkaniam ne visada pavyksta. Žmona maisto neskirsto porcijomis, o aš sustoti laiku neturiu pakankamai valios. Darbe geriau. Čia yra kavinukė, porcijos aiškios, tad išeinu pavalgęs pakankamai, bet nepersisotinęs, tai labai geras jausmas.

Įvardykite vieną dalyką, kurio atsisakiusi žmonija taptų gerokai sveikesnė.

Cukrus ir kiti greitieji angliavandeniai. Aš cukraus esu beveik atsisakęs, vengiu perdirbto maisto, pusfabrikačių, baltų miltų gaminių. Duonos riekelę suvalgau kartą per du ar tris mėnesius. Pagrindinis mano racionas – daržovės, vaisiai, mėsa, žuvys, riešutai.

Ar žudomo gyvūno patiriamas stresas daro įtaką mėsos kokybei ir ar tokia mėsa daro poveikį mūsų organizmui, apčiuopiamų įrodymų nėra.

Mėsos neatsisakote?

Jokiu būdu. Beje, ar pastebėjote, kad vegetarai ir veganai neretai gana aršiai gina savo įsitikinimus, nors tikina, kad būtent mėsa didina agresiją. Jie teigia, kad žudomas gyvūnas patiria didelį stresą, bet ar šis daro įtaką mėsos kokybei ir ar tokia mėsa daro poveikį mūsų organizmui, apčiuopiamų įrodymų nėra. Vegetarizmas Vakarų pasaulyje yra dirbtinis dalykas. Į šį ir kitus mitybos kraštutinumus linkę žmonės sako, kad nustoję valgyti mėsą pradėjo geriau jaustis. Pamąstykime kodėl. Dažniausiai jie gyvenimo būdą keičia kompleksiškai – atsisako ir alkoholio ar nikotino, ima daugiau judėti, sumažina maisto porcijas. Žinoma, labai daug lemia ir psichologiniai veiksniai – žmogus didžiuojasi savimi, jaučiasi darąs kažką gero, gyvenimas nušvinta naujomis spalvomis. Tik nesu tikras, ar po daugelio metų jis jausis taip pat gerai. Dar didesnė problema – žaliavalgystė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vienas daktaras paskelbė teoriją, kad, norint užtikrinti gerą virškinimą, su maistu būtina gauti fermentų, o šie, termiškai apdorojant produktus, skyla. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad žmogaus organizmas fermentų pakankamai pagamina pats. O žaliavalgiai tebesilaiko senosios teorijos.

Ką manote apie alternatyvią mediciną, homeopatiją? Ar taikote jos metodus?

Homeopatiją žmonės dažnai painioja su fitoterapija, gydymu vaistažolėmis. Man patinka vienas iš pagrindinių homeopatijos principų – gydyti sužadinant organizmo gynybines galias, o ne slopinant patologiją. Šiuo metu prieš homeopatiją kyla didelis vajus. Amerikiečiai ir rusai jau liepia ant vaistų pakuočių rašyti, kad teigiamas poveikis neįrodytas, neva vaistas, kuriame nėra nė vienos veikliosios medžiagos molekulės, negali veikti. Tačiau mano praktika rodo, kad tokie vaistai veikia. O štai papildai yra atskira tema. Tai farmacijos pramonės aukso veršis, nes papildus perka ne vien sergantys, bet ir sveiki žmonėms, tiesiog kaip profilaktinę priemonę. Deja, iki šiol moksliškai nepavyksta įrodyti, kad papildomai geriami vitaminai sveikam žmogui duotų bent kokią naudą.

Su antibiotikais mes galime prisidaryti rimtų bėdų, nes geriame jų per daug, dėl to daugėja jiems atsparių bakterijų

Esate ne tik gydytojas, bet Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius. Kokia Jums atrodo būsimųjų medikų karta? Ar negaila, kad dauguma jų emigruos? Gal tikrai reikėtų juos priversti atidirbti už valstybės suteiktą išsilavinimą bent kelerius metus?

Mano studentai yra puikūs – aktyvūs, smalsūs, jie man teikia tik džiaugsmą. Mokydamas juos visada galvoju, kad tai žmonės, kurie gydys mane ir mano artimuosius, jau vien todėl stengiuosi juos išmokyti gerai (šypsosi). Aišku, dėl to, kad mediciną baigę jauni žmonės emigruoja, skauda širdį. Nežinau, kaip tai sustabdyti. Iš esmės esu prieš prievartą, bet, jeigu reikėtų balsuoti, ko gero, būčiau už tai, kad jie bent kurį laiką padirbėtų mūsų šalyje, juk valstybė įdeda tikrai nemažai lėšų, kol šiuos specialistus išugdo. Galbūt galima būtų diferencijuoti pagal tai, ar už mokslus studentas mokėjo pats, ar gavo nemokamą vietą.

Girdėjau, kad jaunieji medikai labai aktyviai pasisako prieš kyšius. Ar tikite, kad vieną dieną vokelių baltų chalatų kišenėse neliks?

Be jokios abejonės tikiu. Matau, kad mūsų šalis vystosi ta linkme, keičiasi vertybės, atsiranda sveikatos draudimų sistema. Man atrodo, kad situacija keičiasi ne tik medicinos, bet ir kitose srityse. Sovietmečiu net nesuvokėme, kad kokį nors svarbų reikalą įmanoma sutvarkyti be vokelio ar pažinčių. Dabar jauniems žmonėms net į galvą neateina siūlyti kyšį. Labai tuo džiaugiuosi.

Didesnių problemų kyla ne dėl streso, bet dėl mitybos. Dabar maisto yra tiek, kad nuolat persivalgome, o tai sukelia daugiau sveikatos problemų nei maisto trūkumas.

Esate vedęs medikę Mariną, užauginote tris vaikus. Išrašykite mums laimingos santuokos receptą.

Su Marina mokėmės vienoje klasėje. Tiesa, tai nėra vientisa istorija. Mokykloje draugavome, paskui mūsų keliai išsiskyrė, o tada ir vėl susiėjo. Manau, sutuoktiniams svarbiausia vienam kito neužknisti. Kai jie pradeda be saiko bruktis vienas į kito erdvę, tai galų gale baigiasi santykių griūtimi. Moterys neturėtų vyrams priekaištauti ir jų uiti. Jei moteris bara vyrą, jis tai supranta labai paprastai – kad yra varomas iš namų. Ir anksčiau ar vėliau išeina. Moterims gamta davė tiek instrumentų, padedančių susitvarkyti su vyrais, šiems to nė nesuvokiant, kad joms visai nebūtina kelti balso. Tiesiog vyru reikia garsiai ir nuolatos žavėtis, ir jis padarys viską, ko pageidausite. Jei bijote, kad vyras dėl to išpuiks, galiu nuraminti – mes jau gimstame tokie išpuikę, kad dar labiau išpaikinti mūsų neįmanoma. Mane stebina merginų kalbos apie tai, kad joms sunku ištekėti. Juk vyrai yra akli, kurti, dėl hormonų audrų retkarčiais juos ištinka mąstymo sutrikimai. Tokį padarą gali nuvesti, kur nori. Renkasi tik moterys, o vyro gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kokia moteris jį pasirinks. Du trečdaliai vyrų veda, nes jiems iškeliamas ultimatumas arba arba, o likę trečdalis yra subtiliai pritempiami prie situacijos, kai ima atrodyti, kad jie nori pasipiršti. Gamta nedavė vyrams geno, kuris skatintų juos tai daryti savo noru. Aš aišku, šaržuoju, egzistuoja ir pustoniai, bet esmė tokia.

Pasakokite, ką veikia Jūsų vaikai – dukra Laura, sūnūs Ignotas ir Jonas?

Dukra yra baigusi mediciną, bet dabar sako, kad jos profesija yra mama. Ji augina penkis vaikus. Net jų vardus atsiminti man yra darbas (šypsosi). Sūnų veikla susijusi su finansais, bet tiksliai apibrėžti, ką jie veikia, negaliu. Gera žinoti, kad jie visi yra. Smagu, kai suvažiuoja su vaikais pas mus, bet taip pat smagu, kai išvažiuoja ir liekame su žmona dviese. Tai – idealus būvis.

Trumpai
Svarbiausi sveikatos priesakai. „Kokybiškam gyvenimui reikia 4 dalykų – judėjimo, saikingos mitybos, gero miego ir įdomios veiklos.“
Mėgstama muzika. „Dievinu bliuzą. Patinka Mighty Joe Young'as, Bonnie Raitt, Big Mama Thornton ir daugybė kitų.“
Knygos. „Paskutinę skaičiau Joe Dispenza'os „Jūs esate placebas. Kaip pasąmonė virsta materija.“Dabar gavau dovanų ir ruošiuosi skaityti Gregg'o Braden'o „Dieviškąją matricą“. Ezoterinė. Nesakau, kad priimu besąlygiškai, bet įdomu.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (108)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.

„Scanoramos“ atidarymo šventėje - būrys kino mylėtojų (nuotraukų albumas)

Ketvirtadienio vakarą vyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymo šventė. Šiemet didžiausias rudens kino festivalis pasitiko kaip reta gausia festivalio programa, kurią šventinį vakarą atidarė intelektualaus britiško humoro juosta „Vakarėlis“.

Gatvės medžiotoju tituluojamas fotografas V. Alesius: mes vis dar labai bijome nepaklusti standartams (2)

Kartais atrodo, kad jis mus visus stebi. Vidutinio amžiaus vyras žilstelėjusiais smilkiniais su fotoaparatu rankoje. Germanistas, vertėjas, o laisvalaikiu fotografas Vincas Alesius (45 m.) lyg karoliukus veria Vilniaus kasdienybės akimirkas. Tos akimirkos labai skirtingos – nuo tviskančių gatvės podiumų iki beviltiškų stoties rajono šaligatvių.

E. Umbrasaitė: Prancūzijoje supratau, kad šokoladas, nauja suknelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė (13)

Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Renginį moderavo žurnalo ir portalo „Moteris“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.