7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: šeima prasideda ir baigiasi dviem žmonėmis

 (85)
Su veikliausia 2016 m. Lietuvos moterimi išrinkta reklamos agentūros „adcacao“ įkūrėja ir vadove septynių vaikų mama Sabina Daukantaite (42 m.) susitinkame jos studijoje. Kalbantis laikas lekia nepastebimai, temsta, žvilgčiojame į sieninį laikrodį, – mama negali vėluoti į lopšelį-darželį, ten jos laukia mažosios dukrelės.
© MOTERIS

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kai visi susirinks į namus, prie didelio stalo vakarienės sėsis vienuolika šeimos narių: tėtis teisininkas Mindaugas, mama Sabina, dvidešimt trejų Simas, dvidešimties Adelė su savo dvyniais Nojumi ir Tadu, devynerių Eduardas Vytautas, šešerių Konstantinas, penkerių Uršulė Jonė, dvejų metų dvynukės Dalia Morta ir Unė Elena.

Sabina yra juokavusi, kad jos vaikai gimė iš nekuklios svajonės apie „ilgą valgymo stalą, kai dubuo su duona iš vieno galo ilgai keliauja per rankas į kitą stalo galą“.
Kai vaikų klegesys nutils, moteris sės prie tinklaraščio „7 taškai“. Pirmiausia ji rašo sau. „Tai susiję su atradimais, juos noriu fiksuoti. Tai – mano sustojimai, mano erdvė, meditacija.“ Rytą Sabina dviem reisais išvežios vaikus po mokyklas, darželius ir suks į savo studiją.

„Didelė šeima – sunkus darbas? Jei savo buvimą su septyniais vaikais ir dviem anūkais vertinčiau kaip auką ar heroizmą, turbūt būtų sunku gyventi. Žinoma, gyvenimo proza nėra paprasta, bet nenoriu skambiais žodžiais dramatizuoti padėties. Į motinystę žvelgiu kaip į natūralią moters būseną. Man nepatinka savęs gailėtis dėl sunkumų, norisi džiaugtis tuo, ką turiu gera. Žmogus vidutiniškai gyvena 70 metų, jau nugyvenau pusę man skirto laiko, nežinau, kas laukia. Didžiausia šventvagystė skųstis dėl kasdienių motinos pareigų, viešai deklaruoti, kad tai yra auka, kai šalia tiek nelaimingų žmonių, kurie serga ar prižiūri neįgalius vaikučius. Aš turiu septynis sveikus vaikus, ko daugiau norėti? Nuostabus jausmas! Turime stogą virš galvos, turiu gerą vyrą, rūpestingą mamą, mėgstamą užsiėmimą, todėl man gera gyventi.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: šeima prasideda ir baigiasi dviem žmonėmis
© MOTERIS

Namie nuolat improvizuoju. Mūsų šeimos gyvenimo elementas ir psichoterapinė priemonė yra pasakojimas. Vakarais žaidžiame žaidimą. Susėdame su vaikais ir pasakojame istoriją. Beje, mano didelio svajonių stalo jau nebepakanka, kartais tenka valgyti dviem pamainomis. Kai atnaujinsime ir turėsime savo svajonių namus, tikiuosi ir didžiulio stalo, prie kurio niekam netrūks vietos. Taigi vaikai, pastebėjau, į pasakojamą istoriją, nors iš pirmo žvilgsnio ši nesusijusi su jų kasdienybe, sugeba įpinti detalių iš savo gyvenimo. Taip tarsi išventiliuoja savo emocijas, dingsta įtampa, ramesni nueina miegoti. Tarp skirtingų mūsų atžalų yra tokių, kurie dar pro duris neįžengę puola pasakoti, kaip sekėsi, o kitų reikia kelis kartus paklausti. Ir aš būnu rami, kad jie, kurdami istoriją, išpasakoja tai, kas kelia nerimą. Ketinu išleisti kūrybiškumą ugdantį žaidimą. Šis mokytų kurti istoriją, lavintų viešo kalbėjimo ir empatijos įgūdžius, padėtų įsijausti į kito likimą.

Išgyvenau įvairius motinystės etapus. Pirmųjų sūnaus ir dukters susilaukiau studijuodama. Mokiausi, auginau vaikus, lengva nebuvo. Prisimenu, viena ranka supu mažylį, skaitau atverstą knygą, rengiuosi egzaminams, kita maišau košę. Intensyvumas manęs negąsdino. Gal tik šiek tiek trūko savivertės. Ilgainiui supratau turinti daug papildomų savo – kūno, energijos – išteklių. Manau, esu drąsi. Antraip nebūčiau kūrybiška. Kūrybiški yra tie žmonės, kurie nebijo klysti. Nebijau sakyti, kad neplanavau savo vaikų. Apskritai mažai planuoju, – tik tuos etapus, darbus, kai esu tikra, kad viskas bus pagal mano scenarijų.

Mano šeima yra mano didelė laimė. Ir dar – mano pačios išsipildymas man yra laimė. Dievas išgirdo mano maldas, kai prašiau: „Panaudok mane pilnai pagal paskirtį!“

Primityvu sakyti, kad jaučiuosi saugi šalia savo vyro, bet taip yra. Kita vertus, kas yra moters saugumas? Negali vienas žmogus suteikti viso reikiamo saugumo. Matyt, paspekuliuoju vyro teikiamu saugumu. Taip, iš dalies jis – mano ramstis, žaibolaidis, yra tvirtas ir stabilus it stuobrys, jį sunku išjudinti (juokiasi). O aš – dinamiška, paslanki, lanksti, ieškanti ir trykštanti energija, nors iš išorės to nematyti. Žmonės sako: „Tu labai rami.“ Sudarau kiek kitokį įspūdį, nei iš tikrųjų esu. Privalau turėti daug energijos, ačiū Dievui, ir turiu. Dabar suprantu, kad ne visos moterys galėtų gyventi tokį gyvenimą. Anksčiau man atrodė, kad visi gali gimdyti vaikus, taigi kaip gera, linksma, šaunu auginti tris, keturis, penkis vaikus! Vis dėlto reikia save paruošti tam, kad galėtum dalyti savo energiją kitiems neišsišvaistydama.

Iki trečio vaiko buvau karjeristė. Profesinėje srityje pasiekiau tiek, kiek galėjau tik pasvajoti. Dirbau labai įdomų kūrybinį darbą reklamos agentūroje, draugiško kolektyvo buvau vertinama, jaučiausi reikalinga. Taip mėgau savo darbą, kad niekada nepavargdavau. Įgijau dvasinės ramybės, susikūriau pagrindą po kojomis. Pasiekiau lubas. Atėjo puikiausias momentas pasimėgauti motinyste. Susilaukėme Eduardo Vytauto, labai džiaugėmės sūneliu. Visiškai panirau į motinystės malonumą. Puoselėjau kiekvieną namų kampelį, man patiko namų šeimininkės vaidmuo, bet antrais metais pradėjau jausti, kad mano pasaulis susiaurėjo, imu kreipti dėmesį į detales, nebematau visumos. O juk gyvenime svarbu ją jausti. Pradėjau sau tokia nebepatikti. Pajutau diskomfortą ir dėl sumenkusių saviraiškos galimybių. Supratau, kad turiu išeiti į kitą erdvę padirbėti tas aštuonias valandas per dieną, kad namie gerai jausčiausi, kad detalės manęs nesuvalgytų. Šios motinystės atostogos buvo ilgiausios. Kadangi turiu septynis vaikus – juos pati išnešiojau, pagimdžiau, prižiūrėjau (tiesa, neišvengiau ir pagalbos iš šalies, esu turėjusi auklių, pagalbininkių, vyriausia dukra ir mano mama nemažai padėjo), – dešimt metų praleidau namie. Dabar dirbu strategijos reikalaujantį darbą ir karjeros požiūriu esu pasiekusi tiek, kiek būčiau pasiekusi būdama trisdešimties ir neturėdama nė vieno vaiko. Manęs dar daug visko laukia. Ir dabar toli gražu nesijaučiu pasiekusi profesines lubas.

Man pasisekė – augau darnioje, mylinčioje šeimoje. Mes specialiai nesimokome būti tėvais, perimame savo tėvų šeimos modelį ir intuityviai tvarkomės. Mano tėtis su mama susipažino studijuodami ir liko kartu. Susilaukė manęs ir brolio, visą gyvenimą vaikščiojo už rankų susikibę. Mano seneliai, mamos ir tėčio tėvai, darniai, gražiai sutarė, buvo protingi, išmintingi žmonės. Aktyviai dalyvavo mano gyvenime. Tai – mano tvirtos šaknys, mano stiprybė. Audros manęs neišrauna, gali tik nulenkti. Turėjau puikų meilės ir darnos, pagarbos vienas kitam pavyzdį, bet neturėjau pavyzdžio, kaip reikia auginti septynis skirtingus vaikus. Ir dar du iš jų – be tėvo. Vyriausieji sūnus ir dukra – iš pirmos santuokos. Jų tėtis buvo muzikantas, poetas, dainininkas ir ekonomistas. Lakstydavau su juo ir mažais vaikais po koncertus, gyvenome bohemiškai. Įdomus žmogus. Būdavo, vakare koncertuoja, o ryte apsivelka kostiumą ir eina į darbą banke. Mudu išsiskyrėme. Prieš metus jis mirė.
Savo vyrą Mindaugą pažįstu nuo keturiolikos metų.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: šeima prasideda ir baigiasi dviem žmonėmis
© Asmeninio albumo nuotr.

Mūsų mergaitės yra Daukantaitės, o berniukai turi tėvelio pavardę. Mudu su vyru taip nusprendėme. Kai tekėjau, neradau racionalaus tvirto argumento, kodėl turiu keisti pavardę. Suprantu tradiciją, bet dažnai darau ne taip, kaip reikia, o kaip jaučiu. Pagalvojau paprastai: visko gyvenime atsitinka, čia gali būti vienas vyras, čia – kitas. Aš juos turėjau du, ir ačiū Dievui. O tėtis yra vienas visam gyvenimui. Nutariau likti Daukantaite, man svarbus ryšys su savo praeitimi, gimine. Vyras neprieštaravo. O paskui pasiūlė loginę seką: „Jei gimsta mergaitė, ji gali turėti tavo pavardę, o jei berniukas, – mano.“ Jo logika man buvo priimtina. Sprendimas dėl vaikų skirtingų pavardžių padeda laužyti stereotipus, o tai svarbu ugdant asmenybę: žmogus drįsta pasakyti, kad elgiasi šiek tiek kitaip, nei yra priimta. Žavu turėti savo argumentų. Be to, dideliame mieste nėra įprasta gausios šeimos. Vadinasi, mes jau esame nukrypę nuo normos.

Gyvename be valstybės paramos. Patys save įstūmėme į tokias aplinkybes, juk nusprendėme gimdyti vaikus, niekas jų neprimetė. Auginame didmiestyje, čia pragyvenimo lygis gerokai skiriasi nuo esančio kaime, mieste ir kur kas daugiau reikia. Tad ir stengiamės uždirbti pakankamą sumą, ir kompensacijos mums nepriklauso. Žmonės stebisi: „Nejau jūsų vaikai negauna nemokamų pietų mokykloje?“ Ne, negauna. Jautiesi pamirštas. Remti reikia skurstančius, o skatinti tuos, kurie stengiasi. Mūsų šeimai nė karto nėra paskambinęs socialinis darbuotojas. Vis galvoju: gal kada pasiteiraus, kaip mums sekasi, gal ko trūksta. Juk Vilniuje nedaug gausių šeimų. Mūsų visuomenė dėmesį sutelkusi į krizes, o šeimos politikos, kad būtų palaikoma sveika šeima – visuomenės ląstelė, nėra. Šeimos politikos įgyvendinimas mūsų šalyje yra didžiausia politinė spekuliacija. Nieko nesitikiu iš valdžios. Apskritai geriau neturėti lūkesčių, nes jie gali nuvilti. Dėl to ir stengiuosi gyventi savo gyvenimą, dirbti, kurti naują verslą.

Mūsų šeimoje sekmadienio pietūs yra šventi. Turiu daug talkininkų, jie prašosi gaminti kartu, nori pabarstyti, pamaišyti, paploti. Jei į maisto gaminimą žiūri kaip į bendrą užsiėmimą, laiko leidimą, virtuvėje visai smagu. Kartais išsisuku su vienu patiekalu, turiu gudrybių, lyg ir tą patį gaminu, bet kai ką pakeičiu ir kiekvienam įtinku. Nenoriu laužyti vaikų nuo mažens, versti valgyti, ko nemėgsta. Tiesa, visaip būna. Kartais pasiuntu ir sakau: „Užsitepkit sviesto ant duonos ir badu nenumirsit.“
Maisto mums reikia daug. Pas mus ir „Barbora“ važiuoja, ir patys perkame. Yra produktų, kurie baigiasi labai greitai, yra tokių, kuriuos tenka slėpti. Nuperku dešimt sūrelių, – jei pamatys, iškart suvalgys, neturėsiu vakarienei deserto. Sausainius, raguolius, meduolius su vyriausia dukra sukaišome į slaptavietes, aukštai užkeliame, bet jie jau žino visas mūsų slaptas vieteles.

Šeima prasideda ir baigiasi dviem žmonėmis.

Kas yra intuityvi motinystė? Man regis, gyvename žiauraus informacijos pertekliaus sąlygomis. Kalbant apie motinystę, formuojama mintis, kad moteris turi turėti labai daug žinių, turi daug perskaityti, išmokti, susiurbti informaciją, jog sugebėtų būti mama. Taip padaroma meškos paslauga. Mama perka įvairius žurnalus, knygas, sėdi forumuose, skaito, bet jai netampa aiškiau, priešingai, darosi dar painiau. Neofroidizmo atstovė Karen Horney teigia, kad mūsų neurozei – šio amžiaus ligai –didesnę įtaką daro kultūrinė aplinka ir visuomenė nei biologinės priežastys. Informacijos perteklius, kalbėjimas apie įvairias grėsmes kelia nuolatinę įtampą. Atvirlaiškiais tinklalapyje noriu perduoti žinią, kad reikia atsipalaiduoti ir įsiklausyti į save. Tai suteikia kur kas daugiau stiprybės, tvirtumo ir žinojimo, ką darau kaip mama, moteris. Juolab kad moterys gimdamos atsineša stiprią nuojautą. Kita – nereikia bijoti klysti. Siekiame būti tobulos motinos, bet jomis tampame po truputį.

Ar ko nors mokausi iš savo vaikų? Dauguma mamų mokosi naivumo. Kai esi naivus, į pasaulį žiūri tyru žvilgsniu, be išankstinių nuostatų, pamiršti slegiančias patirtis. Man patinka vaiko minties grynumas, tiesumas ir nuoširdumas. Vaikai neturi stereotipų, sunkiau maskuojasi, jie nuostabūs.

Mėgstu pabūti su savimi. Pabėgti. Vyras manęs neriboja, tačiau ir nesako: „Brangioji, pabėk, pabūk viena, pailsėk.“ Tik aš ir nelaukiu, kol pavargusi nutrūksiu. Jaučiu, tvenkiasi debesiukas virš galvos, būtų gerai galvą pravėdinti, tad užprogramuoju norą, ir jis čia pat išsipildo. Labai džiaugiuosi savo vyru – jis viską man leidžia! Stengiuosi ir aš jam viską leisti, neburbėti. Kai pagimdžiau Uršulę, savo penktą vaiką, organizavau socialinę akciją – pagalbą kūrybiškam smulkiajam verslui. Eglė Grėbliauskaitė, keturių vaikų mama, mano gera draugė, tuo metu organizavo kitą socialinę akciją – padėjo įgyvendinti vaikų namų auklėtinių svajones. Kalbėdavomės telefonu, dalydavomės rūpesčiais, staiga man į galvą šovė mintis, sakau: „Klausyk, Egle, ar tau neatrodo, kad per daug gerai gyvename? Mūsų vyrai šaunūs, sukūrė tvirtą pagrindą po kojomis. Jei jo nebūtų, altruistinių minčių kiltų mažiau.“ Savaime susiklostė, o gal tyčia taip darau – neužsibrėžiu ribos, kada dirbu, o kada atsidedu namams, šeimai. Mano darbas – kūrybinis, labai malonus nesustojantis procesas, idėjų pasigaunu iš aplinkos. Kartais genialiausios idėjos kyla iš kasdienybės, reikia tik apsidairyti. Ir mano pabėgimas kartais būna susijęs su darbu. Kur nors išvykstu kelioms dienoms, bet ilgiau kaip keturias paras vyro ir vaikų nepalieku. Man jo gaila, nors niekada nesiskundžia. Žinau, kad jam nepaprasta, jis neturi tiek įgūdžių tvarkytis kaip aš. Vaikai dar labai maži, vien aprengti juos kombinezonais ir rasti vienodas pirštines vyrui sudėtinga. Pabėgimo nevertinu kaip savo egoizmo akto. Juk šeimai geriau, kai mama linksma ir pailsėjusi, kupina jėgų.

Esu emocinga, nors iš išorės atrodau rami. Manau, moterims gyventi šiek tiek lengviau nei vyrams. Mes mokame išlieti emocijas, žinome daugiau būdų, kaip atsikratyti blogų jausmų maksimaliai greitai. Vyrams gerokai sunkiau, jie viską kaupia, kaupia ir... prikaupia infarktą. Taip, būna visko. Ir balsą pakeliu, bet nemanau, kad aukštesnis tonas blogai, nes tokia yra mano gyvenimo dinamika ir ritmika. Garą iš užkaisto katiliuko reikia išleisti po truputį, civilizuotais būdais, antraip vieną dieną vanduo užvirs ir ištekės. Gyvename dviejų aukštų name, man natūraliai tenka paleisti gerklę, kad sukviesčiau visus vakarienės.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: šeima prasideda ir baigiasi dviem žmonėmis
© MOTERIS

Tėvai stengiasi vaikams sukišti daug įvairių dalykų. Manau, jei vaikas vaikšto į šešis būrelius ir svarsto apie septintą, taip yra todėl, kad mūsų santykiai šiuolaikinėje visuomenėje yra smarkiai sukomercinti – esą jis vertas, jei daug visko moka ir yra potencialiai naudingas visuomenei. Tačiau žmogus savaime yra begalinė vertybė. Jis pats atras, dėl ko stengtis, kaip austi savo gyvenimo kelią. Man sunku suvokti, kad vaiko atsakomybei ir gebėjimams ugdyti reikia septynių būrelių. Pagalvok, ką pats moki, ką gali jam duoti. Prisimenu, pati nuspręsdavau, kokius būrelius lankysiu. Džiaugiuosi, kad vyras man viską leidžia, o tėvai niekada neribojo. Norėjau išmėginti fechtavimą – prašom. Nemoralizavo, neaiškino, kad mergaitei ši sporto šaka netinka. Fiziškai neturiu galimybių visus vežioti į būrelius per visą miestą. Mūsų namai jau yra būrelis. Čia mokomės kulinarijos, organizacinių, bendravimo įgūdžių, viešo kalbėjimo meno, laviname kūrybiškumą. Vaikams viską leidžiu. Kartais ir užbaubiu, kai visus namus aukštyn kojomis apverčia. Vakar iš baldų, sofolių (taip jie vadina sofas) statėsi namą. Ir konstruoti išmoksta, ir susitarti tarpusavyje. Šeimoje vaikai įgyja komandinio darbo įgūdžių. Jeigu įžvelgsiu kurio nors talentus, būtinai skatinsiu ir nukreipsiu juos vystyti.

Pažįstu silpnumo akimirkas. Būna, kad abu su vyru nežinome, kaip pasielgti, kaip išspręsti situaciją. Pajunti didelę baimę, kartais net paniką. Supranti, kas atsitiko, ir jautiesi bejėgis, bet aš jaučiu gal įgimtą, gal išugdytą tikėjimą, kad galiu rasti išeitį iš bet kurios situacijos. Esu stipri. Kalbėdama apie tai, kas man padeda būti veikliai, sakau, kad pasitikiu ir tikiu savimi. Aš – optimistė. Kas iš to, jei verkšlensi. O kas kitas šeimoje išspręs rūpesčius? Tik mes su vyru. Ir sprendžiame vienas kitą palaikydami. Sunkiau būna, kai neturime vieningos nuomonės dėl susiklosčiusios padėties ir sprendimo būdų. Reikia papildomų pastangų susitarti. Privalome būti vieningi, nes vaikams tai labai svarbu.

Manau, esu drąsi. Antraip nebūčiau kūrybiška. Kūrybiški yra tie žmonės, kurie nebijo klysti. Nebijau sakyti, kad neplanavau savo vaikų.

Šeima prasideda nuo tėvų. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad vaikai yra ne mūsų. Matau, kokie jie skirtingi, su kokiomis skirtingomis kosminėmis programomis ateina į šį pasaulį! Suprantu, kad mes, mama ir tėtis, – lyg vartai: vienas stovi vienoje jų pusėje, kitas – kitoje. Atžalos ateina į gyvenimą pro mūsų vartus. Būname su jais neilgai, palyginti su viso gyvenimo trukme. Tai kaip galima sakyti, kad vaikai yra svarbiausi šeimoje? Kai visi išeis tolyn pro tuos vartus, mes su vyru liksime drauge. Šeima prasideda ir baigiasi dviem žmonėmis.

Kadaise buvau įkūrusi parduotuvę „Angelų namai“. Kai tarp dviejų žemės angelų – Angelinos ir Napalio – užgimė meilė, ši pora atsirado ant įvairių mano kuriamų buities daikčiukų. Mano angelų porelei gimė Uršulė. Įdomu, kad vėliau ir man pačiai gimė Uršulė. Kai laukiausi ketvirto vaiko, ištiko krizė, teko tą daiktų-istorijų manufaktūrą uždaryti. Mūsų miegamajame kabo siuvinėtas šių personažų paveikslas. Nutariau tęsti angelų istoriją. Gal ji pavirs knyga?

Mano internetinius atvirlaiškius skaito. Kaip randu vakare jiems energijos? Rašydama pasisemiu. Įsigilinu į save, savo dienos ar savaitės patirtį. Atvirlaiškiai man yra tarsi piliulė prieš miegą. Savo minčių srautą išlieju ne kasdien. Kartais savaitę nieko neparašau. Neretai pavargstu nuo savo minčių, esu dirbanti, turiu daug veiklos, užsiėmimų, ne visada yra laiko fiziškai prisėsti ir išlieti susikaupusias mintis, o kai vakare mano minčių kaleidoskope būna trys temos, griebiu už uodegos paskutinę ir rašau.

Buvo laikotarpių, kai tiksliai žinojau meilės apibrėžimą. Meilė yra tada, kai susitinka dvi vienatvės, viena kitai tai pripažįsta, globoja viena kitą, rūpinasi viena kita. Dabar nebežinau, kas yra meilė. Įtariu, kad kiekvienas tam žodžiui suteikiame vis kitų prasmių, ir visos jos teisingos. Meilė – tarsi gilus šulinys. Jame tiek daug visko, kad vienu žodžiu nenusakysi. Esu atvira naujiems apibrėžimo pasiūlymams (juokiasi).

Mes visą gyvenimą bandome atsakyti į klausimą, kas yra laimė. Tai įvairių jausmų amplitudė. Net tada, kai verkiu dėl kokios nors nesėkmės, esu laiminga, nes žinau, kad kitą dieną bus visai priešingai. Būdama septynių vaikų mama ir dviejų anūkų močiutė, aš visada turiu kuo džiaugtis. Mano šeima yra mano didelė laimė. Ir dar – mano pačios išsipildymas man yra laimė. Dievas išgirdo mano maldas, kai prašiau: „Panaudok mane pilnai pagal paskirtį!“

Nuotrauka, stilius – Redos Mickevičiūtės. Šukuosena, makiažas – Ugnės Ežerinskaitės

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Spalio „Moters“ viršelio veidas Agnė Gilytė: mano priešas – monotonija

Dažnos šiuolaikinės moters priešas yra monotonija. Apie tai kalba karjerą darančios, verslus valdančios, mokslinį darbą dirbančios spalio mėnesio numerio herojės.

Jolanta Talaikytė apie ilgalaikės santuokos paslaptį: vienas kitam netrukdome (2)

Praėjusią vasarą ištekėjusi Vilniaus dailės akademijos profesorė kostiumo dizainerė Jolanta Talaikytė į santuoką žengė po 29 metų bendrystės su gyvenimo draugu, architektu Vytautu Naudžiūnu.

Holivudo žvaigždės, kurios pasakė alkoholiui NE (7)

Šou pasaulį sunku įsivaizduoti be audringų vakarėlių, kuriuose kokteiliai liejasi upėmis, o linksmybės tęsiasi iki ryto. Vis dėlto vis daugiau žvaigždžių kratosi žalingų įpročių, pasuka sveikesnės gyvensenos link ir sako griežtą NE alkoholiui.

Kodėl W. Churchillio žmona Clementine atsisakė susirasti turtingą meilužį ir buvo pavadinta egoiste

Siūlome ištraukome iš „Tyto alba“ išleistos Sonia Purnell knygos „Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“.

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Buvusių profesionalių sportininkių posūkiai: sraigių verslas ir gimnastikos treniruotės moterims (1)

Buvusios kolegės dėstytojos Natalija Pronckienė (65 m.) ir Saulina Jegelevičienė (60 m.) beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad sulaukusios brandaus amžiaus apsigyvens vienkiemyje ir augins sraiges. Dabar jos tai vadina geriausiu savo sprendimu.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.