Abortą patyrusi moteris: jei man kas būtų pasakęs, kaip aš jausiuosi paskui... Tikros istorijos

 (68)
Medicinos sesuo pasidarė abortą, nes jautė šeimos spaudimą nesigadinti karjeros... Mažame miestelyje gyvenančiai moteriai, anot jos pačios, aptemo protas, kai ėmė lauktis trečio vaiko, o nė vienas artimasis nepasiūlė pagalbos... Nepilnametė išsigando, jog dar nėra pasiruošusi tapti mama, vaikinas davė pinigų ir liepė „susitvarkyti“...
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tai tik kelios istorijos, kurias abortą išgyvenusios moterys pasakoja prieš keletą mėnesių įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Krizinio nėštumo centras“ darbuotojams. Kol parlamentarai pliekiasi „už“ ir „prieš“ abortus, šio centro darbuotojai atsako į aklavietėje atsidūrusių moterų laiškus, lydi jas pas ginekologus, renka naujagimių kraitelius, poliklinikose dalija lankstinukus ir aiškina, kad valstybė turėtų labiau reaguoti, jei jai iš tikrųjų rūpi krizinėse situacijose atsidūrusių moterų likimai.

Moralizavimas čia netinka – daug veiksmingesnis būtų gydytojo išrašytas siuntimas psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijai ir tęstinės pagalbos pasiūlymas. Padėtų, žinoma, ir artimųjų, visuomenės palaikymas.

Verkiu jau 7-i metai

„Gyvenau mažame miestelyje. Buvau, atrodė, tvirtai nusistačiusi prieš abortus, bet pastojus trečią kartą, man aptemo protas. Ir nesulaukiau jokios paramos, jutau tik priešiškumą. Kai pagalbos nebuvo, kilo net tokių minčių – kas bus su kitais mano vaikais, jei numirčiau gimdydama, kaip bus su darbu – aš tiek įsipareigojusi. Ir kad būtų bent vienas žmogus pasakęs: atsipeikėk, ką tu darai, aš tau pagelbėsiu, ir jei reikės, tuo metu pažiūrėti kitus du tavo vaikus.

Kaip tik dabar mano negimusiam trečiam vaikui būtų 7 metai. O aš vis dar verkiu ir negaliu sau atleisti, kad pasidaviau aplinkos spaudimui ir jo neapsaugojau. Vyras? Jis nesijaučia dėl to kaltas“, – savo patirtį internete liejo viena moteris, supratusi, kad vieną didžiausių gyvenimo klaidų padarė tik todėl, kad nesulaukė šeimos palaikymo, gydytojų paskatinimo apmąstyti savo sprendimą.

Neplanuotai pastojusių ir sutrikusių, palaikymo nesulaukiančių merginų bei moterų elektroninių laiškų „Krizinio nėštumo centras“ sulaukia vis daugiau. Jie liudija, kaip trūksta praktinės pagalbos, supratimo, netgi paprasčiausios informacijos apie vaisiaus vystymąsi, ir koks, deja, veiksmingas yra aplinkinių spaudimas dėl karjeros, pinigų, santykių.

Seniai kalbama apie tai, kad reikia padėti krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, šeimoms, kurioms nėštumas yra netikėtas ir, atrodo, sunkiai įmanomas finansiškai, kurioms pasakoma, kad turės neįgalų vaiką, moterims, kurios patenka į situacijas, kai išspręsti problemas, atrodo, tinkamiausia nutraukiant nėštumą.

Pokalbis su „Krizinio nėštumo centro“ įkūrėja ir vadove, socialine darbuotoja, trijų vaikų mama Zita Tomiliniene.

Sakoma, kad nėra sisteminės pagalbos, ir tik prieš keletą mėnesių įsikūrusi jūsų organizacija teikia tokią pagalbą. Kokią situaciją matote jūs? Ar daugeliui šeimų, moterų reikia pagalbos ir kokios dažniausiai? 

Centrą įkūrėme, nes Lietuvoje tokios pagalbos visai nėra. "Krizinio nėštumo centrai" veikia Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje ir kitur.

Vilniuje per metus atliekama apie porą tūkstančių abortų. Visos tos moterys, sužinojusios, kad laukiasi, to nesitiki, būna sutrikusios. Kartais pasidalija žinia su vyru, nuo kurio laukiasi, kartais - ne, eina pas ginekologą, sako, turiu problemą. Vienas gydytojas gali pasikalbėti, kitas tiesiog duoda siuntimą net nepasiteiravęs, kokios priežastys, nepasiūlęs jokios realios pagalbos.

Abortas yra vienintelė pagalba, kurią pasiūlo valstybė. Tai yra žiauru, nes tai – kraštutinė priemonė, gyvo žmogaus, kad ir mažo, nužudymas. Pagal mūsų įstatymus tai legalu, niekas nekelia pagalbos klausimo.

Paradoksas – valstybė, kuri deklaruoja, kad yra „prieš“ abortus, iš tikrųjų nepasiūlo jokios prevencijos ir pagalbos.

Taip. Tiesiog pasako – mes prieš, bet jūs pačios galvokite, kaip jums apsisaugoti, o jeigu laukiatės – kaip susitvarkyti. Artimieji moterį „palaiko“ sakydami, kad yra būdų „sutvarkyti“ problemą, net neįvardindami, kad tai yra naujo žmogaus, vo vaiko, gyvybės ir mirties klausimas. Sumaterialėjusi visuomenė žiūri į naują žmogų, jei jis neplanuotas, kaip į trukdį.

Labai daug tokių moterų, nesulaukiančių paramos, pasirenka abortą kaip vienintelę išeitį, nes neturėjo konsultacijų prieš tai, nesitarė su kitais dėl kitokių išeičių. O tas sprendimas nesugrąžinamas.

Abortas nėra kosmetinė problema, tai situacija, apie kurią moterys bijo kalbėti. Krizę išgyvenantis žmogus situaciją suvokia siaurai, mato vienintelį sprendimą ir eina link jo, jei niekas nesustabdo.

Vadinasi, būnate šalia visą laiką ir tiek, kiek reikia.

Mes bandome padėti moterims tiek apsisprendžiant, tiek nėštumo metu – laukiantis moters hormonų pusiausvyra taip pasikeičia, nuotaikos taip svyruoja, kad vieną dieną ji, atrodo, palūš, kitą dieną jau pasiryžusi auginti vaikelį, o trečią vėl viską mato juodomis spalvomis.

Siūlome psichologinę, socialinę, materialinę pagalbą, nukreipiame į kursus pasiruošti gimdymui, pažinti vaikelį dar įsčiose. Net ir nepasiruošus motinystei, dar yra laiko tai padaryt. Yra šeimų, kurios padeda suruošti kraitelį, sutinka remti moterį ar merginą, negalinčią išlaikyti savo vaiko, nes ji neturi darbo, yra studentė, tėvai atsisako padėti.

Ar į jus dažniau ir kreipiasi nepilnametės, netikėtai pastojusios jaunos merginos?

Lietuvoje yra daug paauglių, kurios nutaria gimdyti, nepaisant to, kad tėvai prieštarauja – joms turbūt taip trūksta meilės, saugumo, kad ieško to ryšyje su kūdikiu. Ir jį randa.

Paauglių nėštumų skaičius mūsų šalyje didelis, nemažas skaičius ir abortų. Pas mus labai trūksta tėvystės įgūdžių – ne tik socialinės rizikos šeimose. Atrodo, jei šeima pasiturinti, tai joje santykiai yra geri, bet taip nėra. Visas laikas skiriamas pinigams uždirbti, o ne buvimui su vaiku, jo išklausymui. Pasiturinčiose šeimose dažniau atliekami abortai tiesiog dėl išskaičiavimo, tėvai nepalaiko dukrų ar sūnų. Būna, vaikinas jaučiasi atsakingas, nori, kad jo mergina gimdytų, bet tėvai daro spaudimą, jog jis per jaunas, susigadins karjerą – ir jis, nors lyg ir norėtų turėti vaiką su mylimąja, neatsilaiko prieš suaugusiųjų spaudimą.

Viena mergina mums parašė: „Ėjau darytis aborto, jau buvau klinikoje, iš ten paskambinau savo draugui ir pasakiau, kad viena nesugebėsiu, paprašiau ateiti. Jis atėjo, pamatė, kokia esu sutrikusi, kaip nenoriu to žingsnio žengti, ir pasakė: auginkime tą vaikelį. Nuo to momento mes supratome, kad tai yra mūsų vaikas, ne kažkas abstraktaus, ne problema. Dabar žiūrime į savo mergaitę ir galvojame: kas mums buvo atsitikę, kad norėjome jos atsikratyti, lyg tai būtų nereikalingas daiktas, o čia žmogus, ir dar toks nuostabus“.

Viena devyniolikametė rašė, kad laukiasi, turi siuntimą abortui po šešių dienų, bet, tikino jo nenorinti. Tėvai ją išvarė iš namų, mergina glaudėsi pas draugę, kurios mama priėmė. Ji neturėjo pinigų atvažiuoti iš kito Lietuvos galo pas mus pasikonsultuoti, net neturėjo telefono paskambinti, bet intensyviai bendravome internetu. Supratusi, kad neliks viena, padės draugė ir jos mama, mūsų centras, ji nusprendė gimdyti.

Moterys atsiunčia tokias istorijas norėdamos paliudyti, kad abortas nebūtinai yra išeitis. Aišku, kiekvienos istorija kitokia, bet visos liudija, kaip svarbu parodyti dėmesį žmogui, kai jis labai pasimetęs, sutrikęs ir išsigandęs.

Gavome nemažai laiškų iš moterų, kurios gimdė, kurios pasidarė abortą, kitos patyrė brolių ir seserų netektį, nėštumą nutraukus mamoms, ir tai skaudžiai išgyvena. Negali pasakyti, kad tokioje krizėje dažniau atsiduria paauglės ar socialinės rizikos šeimos – nė viena nėra apsaugota.

Pas mus ateina konsultuotis ir šeimų – atrodo, graži, darni pora, abu turi darbą, namą, tris vaikus, o ketvirtas - neplanuotas. Vyras jaučiasi priblokštas, žlugęs, sako esąs paskutinis „lūzeris“, visų keturių vaikų niekaip negalėsiąs į aukštąjį mokslą išleisti... Nors, žiūrint objektyviai, trims vaikams užtenka – užteks ir ketvirtam. Netikrumo ir baimės jis turi tiek daug, jog spaudžia moterį darytis abortą, ir jai labai sunku tam atsispirti.

Būna ir taip, kad išsilavinusios, darbą turinčios, karjerą suplanavusios moterys tvirtai sako nė neplanuojančios gimdyti. Ir nelabai ką gali joms pasakyti... Bet moteris turi teisę žinoti, kad galimi ir kiti sprendimai, nes ji gali patirti ilgalaikių psichologinių pasekmių.

Arba besilaukiančioms pasakoma, kad vaikas bus neįgalus – jos patiria šoką, dažnai gauna per mažai informacijos ir nėra siunčiamos pas psichologą.

Paskaičius jūsų tinklalapyje nėštumą nutraukusių moterų istorijas, matyti, kad joms skauda ir po kelių, ir po keliasdešimties metų. Jos supranta, kad sunkioje situacijoje nesulaukė mylimųjų, artimųjų, draugų palaikymo, patyrė gydytojų abejingumą, vadovavosi stereotipais apie sugriūsiančią karjerą, dingsiančią meilę ir finansinį stabilumą.

Moteris labai skuba tą sprendimą priimti, nes yra tokia iliuzija, kad „kuo greičiau pasidarysiu abortą, tuo greičiau grįšiu į pradinę situaciją, kai dar nesilaukiau“. Tos iliuzijos veikiama skuba „susitvarkyti“, bet kai pasidaro abortą, pamato, kad nebėra taip, kaip anksčiau. Užplūsta įvairūs jausmai: kaltės, nerimo, moters savivertė krenta, nes vyras, kuris nepalaikė ir skatino darytis abortą, po to ją palieka, nors prieš tai gąsdino ir vertė rinktis jį arba vaiką.

Moteris jaučiasi priklausoma nuo to vyro, bijo iškristi iš darbo rinkos, o vėliau jaučia kaltę, kad nebeturi vaikelio ir vyro, dėl kurio pasiaukojo ir leido save žaloti. Ji - irgi smurto auka, nes abortas yra fizinis smurtas, nors ir sakome, kad savanoriškas – oficialiai moters to daryti niekas neverčia, bet iš tikrųjų aplinka daro įtaką, kuri tampa psichologiniu spaudimu.

Abortą patyrusios moterys pasakoja: „Aš skubėjau, galvojau, kad tai elementari procedūra. Niekas nepaaiškino, kad po to taip skaudės širdį ir jausiuosi kaip didžiausia nusikaltėlė“.

Dažnai, patyrusi abortą (nors ir prieš 20 metų), moteris niekam apie jį nepasakoja, nešiojasi širdyje skausmą ir gėdą. Vienos psichologines pasekmes patiria iškart, kitos – po kurio laiko. Poros santykiams aborto patirtis irgi atsiliepia – vienos neatlaiko ir išsiskiria, kitos gyvena toliau, bet moterys dažnai prisipažįsta, kad jose kažkas tarsi nutrūko. Jos nebejaučia vyrui to, ką jautė, nebenori mylėtis su tuo, kuris nenorėjo jos vaiko, bijo vėl pastoti. Būna, moterys daro pakartotinius abortus, bet ne dėl to, kad yra žiaurios, o dėl to, kad yra pirmojo aborto trauma: jos jaučiasi nebevertos būti motinomis, sau keršija vėl pasirinkdamos abortą, nesuvokdamos, jog gimęs vaikelis galėtų jų gyvenimą įprasminti.

Būna ir taip, kad, pasidariusios abortą, po mėnesio jos ateina pas ginekologą ir sako, jog ketina pastoti, nes jaučiasi tuščios, tarsi nori susigrąžinti vaiką.

Psichoterapeutė Susan M. Stanford-Rue parašė autobiografinį romaną „Ar verksiu rytoj?“, jame pasakoja apie tai, kaip, nors buvo nusistačiusi prieš abortus, atsidūrusi krizėje nematė kitos išeities, todėl jį pasidarė. Per keletą metų ji rado būdą, kaip išbristi iš savigraužos - sukūrė pagalbos modelį kitoms moterims. Dirbdama su jomis pamatė, kad neužtenka tik psichologinės pagalbos, nes tai - gilesni, dvasiniai dalykai.

Ir niekas negali tokios moters teisti. Kai ji pamato, kad jos neteisia net tie, kuriems prisipažino, net Dievas, iš karto pabunda gyvybinės jėgos, moteris nebegyvena kančioje.

Konferencijoje apie krizinį nėštumą gydytojai kaip vieną iš problemų, kurios iškyla specialistams, konsultuojantiems moteris dėl nėštumo nutraukimo, įvardijo tai, kad pagal dabartinę tvarką šeimos gydytojai ir ginekologai neturi pakankamai laiko įsigilinti į nėščios moters, prašančios siuntimo daryti abortą, argumentus. Kita vertus, gydytojai yra sakę, kad jie nukreipia tokias moteris pas psichologą, ir jiems pavyksta atkalbėti pacientes nuo šio žingsnio. Ar tokia sistema veiksminga?

Toje konferencijoje, kurią organizavome, ginekologai pasakojo, kad paprastai turi 15 minučių, per kurias reikia patvirtinti nėštumą, išsiaiškinti aplinkybes, apžiūrėti moterį, išrašyti siuntimus tyrimams... O jei pacientė nori nėštumą nutraukti, jai reikia palaikymo, išklausymo - tam laiko ir nebelieka. Kartais viskas, ką jie gali padaryti - tiesiog parašyti siuntimą nėštumo nutraukimui.

Pagal dabartinį Sveikatos apsaugos ministro įsakymą yra numatyta pageidautina psichologo konsultacija prieš abortą. Bet kai pasidomėjome Vilniaus poliklinikose, kiek praėjusiais metais buvo psichologinių konsultacijų prieš nėštumo nutraukimą, – nė viena poliklinika tokios nesuteikė. Sako, įsakyme tik „pageidautina“, o mes turime spėti padaryti tai, kas „privaloma“.

Kartais gydytojai tokiai konsultacijai siunčia, bet moterys nenueina. Nes irgi neprivaloma. Eiti ir kalbėti apie tai labai sunku, jeigu rekomenduojama tik tarp kitko – nenueis. Bandome su gydytojais kalbėtis, lankome daug poliklinikų, ligoninių, ginekologinių skyrių. Vieni gydytojai siuntimą abortui lengva ranka išrašo, kiti suteikia palaikymą ir padrąsinimą, visą reikalingą informaciją. Toje konferencijoje buvo gydytojų, kurie sakė, kad moterys dėkojo už tai, jog jie įkalbėjo jas gimdyti. Vis dėlto negalima visko palikti gydytojams, valstybė turi tai reguliuoti – ne rietis dėl abortų draudimo ar leidimo, bet sukurti pagalbos sistemą.

Tarkime, suomiai visoms gimdyvėms suruošia specialias dėžutes su pagrindiniais kūdikiui ir mamai reikalingais daiktais ir džiaugiasi, kad tokia praktiška valstybės dovana padaugino apsisprendimus gimdyti.

Jei norėsime ieškoti kaltų, kalti bus visi: tiek žmonės, kurie neatsakingai pradėjo vaiką, tiek visuomenė, nesuteikusi palaikymo, smerkianti, su gailesčiu ir panieka žiūrinti į vienišas mamas. Mes išaugę sistemoje, kurioje nuolat girdėjome moralizavimą, bet tai mūsų negydė, tik piktino. Ne kaltų turime ieškoti, o padėti.

Nėštumo nutraukimas yra daugialypė problema. Viena vertus, bijomasi atsakomybės, nes žinoma, kad gims žmogus, kita vertus, manoma, kad dar „pats laikas“ tą žmogų sunaikinti, nes valstybė leidžia tai daryti iki 12 nėštumo savaitės. O jų partneriai dažnai sako: tu dar turi laiko, duosiu pinigų, tik tyliai „susitvarkyk“, man nereikia tavo vaikų.

Moterys jaučiasi apgautos.

Nėštumas - naujo žmogaus gyvenimo pradžia, ir jei paaugliai, suaugusieji žino, kaip jis vystosi, randa palaikymą, supranta pasekmes, žiūrės į tai atsakingiau.

Pagalbos neplanuotai pastojus, svarstant apie abortą, patyrus jį, atsidūrus krizėje dėl būsimo šeimos pagausėjimo galite kreiptis arba tiesiog savo patirtimi pasidalyti su „Krizinio nėštumo centru“. Daugiau informacijos rasite puslapyje www.neplanuotasnestumas.lt

Konsultacijos vyksta Vilniuje, dėl konkrečios konsultacijų vietos ir laiko reikia susitarti telefonais:

(8 6) 0 35 77 26, (8 6) 0 35 79 12 (darbo dienomis 9 - 19 val.)

arba el. paštu: neplanuotasnestumas@gmail.com.www.manosveikata.lt/lt/temos/intymi-erdve

****
Atsakykite į klausimus, ir vienam jūsų (išrinktam burtų keliu) padovanosime pusmečio žurnalo „Moteris“ prenumeratą!

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Psichologija

Horoskopas: šią savaitę būkite atsargesni!

Astrologinė prognozė savaitei, rugpjūčio 14-20 dienoms.

Savaitės horoskopas: ne visos dienos bus sunkios

Astrologinė prognozė savaitei, rugpjūčio 7-13 dienoms.

7 didžiosios atostogų klaidos (2)

Kaip atostogauti, kad dar labiau nepavargtum?

Šiandien – Mėnulio užtemimas. Ką jis palies labiausiai? (13)

2017 metų rugpjūčio 7 dieną, 21:20 val Lietuvos laiku, išgyvensime dalinį Mėnulio užtemimą Vandenio zodiako ženkle.

Astrologė Rima: artėjantis užtemimas turi ir teigiamų aspektų (3)

2017 m. rugpjūčio 7 d. įvyks pusšešėlinis Mėnulio užtemimas.

Psichologė: jei dažnai jaučiate nerimą, baimę, abejones, vadinasi, pats metas lavinti savo šeštąjį pojūtį (4)

Informacijos gausa, beprotiška gyvenimo tempas, nuolat aplinkos keliami lūkesčiai būti geriausiu – visa tai priverčia mus didinti savo tempą, per viską slystant paviršiumi, prisitaikant prie aplinkybių ir taip pametant savo tikrąjį „aš“.

6 paslaptys, kurios iš naujo atgaivins priblėsusį jūsų intymų gyvenimą

Jau kelintą naktį jis švelniai atstumia jūsų ranką, atsargiai slenkančią papilve vyriško pasididžiavimo link. „Meile mano, aš pavargęs“, – sumurma per miegus ir nusisuka. Bet juk vakar sakė tą patį! Ir užvakar. Dūsaudama vartotės nuo šono ant šono: „Kodėl jis manęs nenori? Tapau jam nebepatraukli? O gal užmezgė romaną su kolege? Na, taip, jis manęs nebemyli...“

Savaitės horoskopas: rimtų problemų bus galima išvengti

Astrologinė prognozė savaitei, liepos 31-rugpjūčio 6 dienoms.

Astrologė Rima: tai geriausias laikas kurti šeimą

Venera Vėžio zodiako ženklu keliaus nuo liepos 31 d. iki rugpjūčio 26 d.

3 į neištikimybę linkusių žmonių tipai – ar jūsų partneris yra tarp jų? (22)

Santykių ekspertas išskyrė tris pagrindinius žmonių, linkusių į neištikimybę tipus. Pasitikrinkite, galbūt vienam jų priklausote jūs arba jūsų partneris.