Brolis Pijus: kam santuokos įžadų atnaujinimas tinka ir kaip neperlenkti lazdos

Atėjus vasarai ne viena moteris ilgesingu žvilgsniu nulydi baltai vilkinčias nuotakas ir giliai atsidūsta. Laiminančios kunigo rankos, virpančiu balsu tariama meilės priesaika, ant mylimojo piršto maunamas aukso žiedas – gaila, kad tai lemta patirti tik kartą gyvenime. Neskubėkime dūsauti. Lietuvoje sparčiai populiarėjanti santuokos įžadų atnaujinimo tradicija leidžia šias akimirkas išgyventi dažniau, net ir nekeičiant partnerio.
© DELFI

Yra daugybė priežasčių dar kartą eiti prie altoriaus su tuo pačiu partneriu. Vienoms poroms tai – būdas nubraukti nuo savo santuokos rutinos dulkes ir įvertinti duotus pažadus brandesniu žvilgsniu. Kitiems tai – galimybė apibendrinti kartu nueitą kelią, padėkoti už gražų gyvenimą vienas kitam ir Dievui. Puikia proga suburti visus draugus ir pažįstamus į didelę smagią šventę tampa santuokos jubiliejus. Kai kurios poros nori pataisyti vestuvių klaidas, nes per tuoktuves mėgautis švente jauniesiems neretai trukdo jaudulys ir įtampa, baugina oficialumas.

Pasak vestuvių planuotojos Dianos Sugintienės, penkerius ar 10 metų kartu pragyvenusių žmonių finansinė padėtis jau esti šiek tiek tvirtesnė, tad pagaliau gali sau leisti tokią šventę, kokios patys norėtų – originalią, laisvesnę, su netikėtomis staigmenomis, trokštamu aprangos kodu, dalyvaujant tik tiems svečiams, kuriuos nori matyti iš tikrųjų. Noriai santuokos įžadus atnaujina ir tie, kurių tikrosios vestuvės buvo tiesiog tobulos. Juk tai, kas tobula, norisi kartoti iki begalybės.

Brolis Pijus: kam santuokos įžadų atnaujinimas tinka ir kaip neperlenkti lazdos
© Shutterstock nuotr.

Vieni pirmųjų Lietuvoje šią tradiciją pradėjo Arūnas ir Inga Valinskai – jie itin triukšmingai ir išradingai atšventė savo santuokos 10-ies metų jubiliejų. Tiesa, po jo labiau aptarinėta ne moters suknelė, o melagingas pranešimas apie viešbutyje padėtą bombą. Neseniai santuokos 10-ies metų jubiliejų atšventė Jurgita ir Kristupas Krivickai, Arnas ir Ramunė Klivečkos, Inga ir Aivaras Stumbrai. Po 15-os bendro gyvenimo metų prie altoriaus stojo Edita Mildažytė ir Gintautas Vyšniauskas – pora pagaliau galėjo priimti Santuokos sakramentą, nes buvo anuliuota ankstesnė moters bažnytinė santuoka. Šiemet, 35-erių metų santuokos jubiliejaus proga, įžadus atnaujino Algirdas ir Janina Butkevičiai. Tiesą sakant, norint tai padaryti nebūtina rengti didelę šventę – santuokos įžadus atnaujinti norinčios poros paskutinį metų sekmadienį per Šventosios Šeimos dieną renkasi į Palangos bažnyčią.

Tradiciškai dažniausiai įžadai buvo atnaujinami sidabrinių (25 m.) ir auksinių (50 m.) vestuvių jubiliejų proga. Laikas šiuos papročius kiek koreguoja – tai padaryti trokšta vis daugiau mažiau laiko kartu pragyvenusių porų. Natūralu – linksmintis labiau mėgsta jaunesni žmones. Be to, šiais skyrybų bumo laikais ketvirtį ar pusę amžiaus tveriančių santuokų mažėja, o ir išlikusios ne visos yra tokios tvirtos, kad būtų pasiruošusios skelbti apie savo meilę visam pasauliui. „Draugai ir giminaičiai spauste spaudžia mus atnaujinti savo įžadus sidabrinių vestuvių proga, bet aš to visai nenoriu, – prisipažino viena pažįstama. – Tiesą sakant, nesu tikra, ar mano vyras yra tas žmogus, su kuriuo norėčiau nugyventi visą likusį gyvenimą. Kartais man atrodo, kad per tuos 25-erius metus mes nuėjome skirtingomis kryptimis. Vėl stodama prieš altorių ir tardama priesaikos žodžius, meluočiau ir Dievui, ir sau.“

Tiek įžadus atnaujinantieji, tiek šios ceremonijos dalyviai ir organizatoriai vieningai pripažįsta – vėl stoti prieš altorių, kartu nugyvenus kelis dešimtmečius, neretai yra kur kas labiau jaudinanti akimirka nei tuomet, kai darai tai pirmąsyk. Ir tai suprantama. Du jauni, bendrą gyvenimą tik pradedantys žmonės švenčia savo startą. Jie tiesiog praneša pasauliui, kad yra pasiruošę kartu įveikti ilgą distanciją. Tik niekas nežino, kas iš to išeis. O štai švenčiantieji auksines vestuves lipa ant nugalėtojų pakylos atsiimti pelnyto apdovanojimo.

Vestuvių metinių kalendorius

Pirmosios metinės – popierinės.
Antrosios – medvilninės.
Trečiosios – odinės.
Penktosios – medinės.
Dešimtosios – rožinės.
Penkioliktosios – stiklinės.
Dvidešimtosios – porcelianinės.
Dvidešimt penktosios – sidabrinės.
Trisdešimtosios – perlinės.
Keturiasdešimtosios – rubininės.
Penkiasdešimtosios – auksinės.
Šešiasdešimtosios – deimantinės.
Septyniasdešimtosios – palaimintosios.
Septyniasdešimt penktosios – karūnuotosios.
Aštuoniasdešimtosios – ąžuolinės.

Norėjosi jaukios šventės

Žurnalistai Laisvė ir Vytaras Radzevičiai sidabrines vestuves atšventė ne per seniausiai.

„Mūsų prisiminimai iš tikrosios santuokos ceremonijos buvo labai šilti, norėjosi tai pakartoti. Tuokėmės Paberžės Švč. Jėzaus Širdies bažnytėlėje pas tėvą Stanislovą. Į Paberžę važiavome po ceremonijos Santuokų rūmuose. Buvo jau tamsu. Prisimenu, pasiėmė kunigas didžiulį ryšulį raktų, atrakino bažnyčią, įleido mus, uždegė žvakes... Kai laimindamas laikė virš mūsų savo rankas, tai buvo stebuklinga.

Pirmąsyk įžadus atnaujinome, švęsdami 20-ies metų santuokos jubiliejų. Apvali data, kodėl nepaminėti? Svarstėme tąsyk apie Paberžę, bet pagalvojome, kad be tėvo Stanislovo bus jau visai kitaip, tad pasirinkome savo parapijos labai mūsų mėgstamą ir noriai lankomą Bernardinų bažnyčią. Ceremoniją vedė brolis Algis. Šventėme tąsyk paprastai, namie, tik Vytaro brolis padarė įdomią staigmeną – pakvietė tautinių šokių ansamblį.

Po 5-erių metų visai natūralu atrodė atšvęsti ir sidabrines vestuves. Ir vėl ceremoniją Bernardinų bažnyčioje vedė brolis Algis. Sakė: „Negaliu patikėti, kad prabėgo jau 5-eri metai.“ Santuokos įžadų atnaujinimas – vis dėlto ypatinga šventė. Regis, labai nesureikšminome, nesirengėme tam ilgai, bet momento iškilmingumą vis tiek jauti. Kai atsistoji prieš altorių, kai stula apvyniojamos rankos, tariami priesaikos žodžiai, norom nenorom balsas pradeda drebėti. Vaikai skaitė ištraukas iš Šventojo Rašto. Tai taip jautru ir taip gražu... Ką ir sakyti, vis dėlto ceremonija bažnyčioje yra svarbiausia šventės dalis. Žiedusi turėjome naujus. Juos padarė mus gerai pažįstanti juvelyrė – mano klasės draugės Editos Mildažytės dukra Rūta. Senuosius plonus sulydė į bumbuliuką ir gražiai, kaip akutę, įkomponavo į naujuosius baltojo aukso žiedus. Pagrindine šventės tema buvo ruduo. Spalis, metai artėja į pabaigą, skinamas derlius – tai simboliškai derėjo su mūsų jubiliejumi. Mano puokštė buvo maža, rudeninė, su rojaus obuoliukais. Šventėme mūsų bičiulės Rasos Martens restorane „Steakhouse Hazienda“. Norėjome jaukios šeimyniškos šventės – su moliūgų sriuba, šilta arbata, kotletukais, bulvių koše. Nevaržė ir aprangos kodas – ir mes prie altoriaus ėjome, ir mūsų svečiai mūvėjo džinsais. Vytaras sakė, kad džinsai – mūsų epochos simbolis. Svečiai juokėsi ir labai džiaugėsi, kad nereikės galvoti apie aprangą. Žmonių dalyvavo nemažai, apie 80. Norėjome visus suburti į vieną krūvą – vasaros, šeimos draugus, kolegas, giminaičius, atvažiavo mūsų tikroji svočia. Jokių ypatingų ritualų ar scenarijaus nebuvo – visi draugai taip norėjo pasisakyti, kad nereikėjo nė raginti. Povestuvinei kelionei pasirinkome Romą. Skrisim į ją šį spalį, tai bus šventės tąsa. Mes visada švenčiame vestuvių metines, einame į gerą restoraną dviese, vakarieniaujame. Net ir tais laikais, kai pinigų neturėjome, susikaupdavome ir nueidavome, pavyzdžiui, į „Stiklius“.“

Ko nepasėjai, to ir nepjausi

Brolis Pijus Eglinas, Dominikonų ordino vienuolis, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kunigas

„Santuokos įžadų atnaujinimas – labai graži šventė. Ją paprastai švenčia tie, kurie eina į bažnyčią sąmoningai ir nori ne tik smagaus baliaus, bet ir dvasinės šventės. Bažnyčia savo bendruomenės nariams siūlo 7 sakramentus (santuoka, krikštas ir kt.) ir sakramentalijas (pašventinimus arba palaiminimus). Prie pastarųjų priklauso ir santuokos įžadų atnaujinimas. Sutinku, kad anksčiau tai poros darydavo rečiau – jei jau kartą prieš Dievą prisiekei, tai visiems laikams. Dabar, kai žmonės apie tikėjimą išmano daugiau, atnaujinti įžadų jie ateina ne iš tradicijos, o iš vidinio poreikio. Būna, ateina pora ir sako: „Mes norime savo santuokos 5-erių metų jubiliejaus proga gauti palaiminimą.“

Sakau: „Vaikeliai, koks čia jubiliejus? Juk ką tik susituokėte.“ Viena tokia pora atsakė, esą po 5-erių metų jie suprato, kad tuokėsi su visiškai kitu žmogumi nei tas, su kuriuo gyvena šiandien. Iš tikrųjų pirmieji santuokos metai yra didžiausių išbandymų laikas – žmonės atsiskleidžia, nusiima visas kaukes ir rožinius akinius. Jei įveiki šį etapą ir noras likti kartu nesumažėja, verta tuo pasidžiaugti. Visai naudinga skaičiuoti savo gyvenimą atkarpomis. Tai – tam tikras atskaitos taškas, galima įvertinti, kiek per tą laiką paaugai ir ką dar reikėtų patobulinti.

Pas mus dažniausiai atnaujinamos auksinės, 50-ies metų trunkančios, santuokos. Daugėja ir norinčiųjų nubraukti rutinos dulkes nuo 10-ies ar 15-os metų bendro gyvenimo. Didžiausią įspūdį man paliko prieš 7 metus nutikusi istorija. Atėjo pas mane į zakristiją du jaunieji: jam – 97-eri, jai – 95-eri metai. Abu rankutėmis susikibę, akys žiba... Sako: „Kunigėli, norime, kad palaimintum mūsų santuoką.“ Kraipau galvą ir nežinau, kaip reaguoti, kai tokio amžiaus žmonės sumano tuoktis. O jie ir sako: „Vaikeli, mes vedę jau 75-eri metai.“ Kalbėtis su jais ir bandyti suprasti jų laimingo gyvenimo paslaptį man, kaip kunigui, buvo vienas gražiausių patyrimų.

Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad jauni žmonės viską vertina lengvabūdiškiau nei pragyvenę kartu 50 metų. Jau penkiolika metų tuokiu poras ir matau, kad prieš altorių stovintiems žmonėms priesaika nėra formalumas. Tiesiog tie patys žodžiai skirtingais gyvenimo etapais gali turėti skirtingą reikšmę. Jauniems pažadas „mylėsiu“ reiškia pasižadėjimą išlaikyti tokius pačius jausmus. Tokia meilės sąvoka labai skylėta. Juk jausmai labai nepastovūs, nuo mūsų nepriklauso, ateina ir išeina neatsiklausę, nepaisydami mūsų valios ir norų. Toks trapus dalykas niekaip negali būti santuokos pagrindas. Kur kas svarbesnis yra pažadas neapleisti vienas kito net ir tuomet, kai drugeliai pilve nustos plazdenti. Pasiryžimas laikytis savo įsipareigojimų bet kokiomis aplinkybėmis – tai yra visa ko ašis, meilės rėmas. O į tai telpa visa kita – aistra, romantika ir t. t. Santuoka – tai neterminuota vedybinė sutartis, sudaryta aukščiausioje instancijoje. Aukščiau už Dievą nėra nieko.
„Viešpatie, štai mes, du šios žemės piligrimai, stovėdami Tavo akivaizdoje norime Tavo palaimos po ilgo kartu nueito kelio“, – šis prašymas yra šventės ašis, o visa kita – tai jau detalės. Yra bendros direktyvos, kaip šią šventę vesti, tam tikri priesaikos atnaujinimo tekstai, būtų gerai juos iš anksto gauti iš kunigo ir atmintinai kai ką išmokti. Visada verta pasitarti su kunigu, kokios ceremonijos norėtumėte. Gražu, kai vaikai, anūkai ar net proanūkiai pasako kokią nors kalbą ar paskaito ištrauką iš Biblijos. Gali ir vyras, žmona vienas kitam paskaityti po ištrauką.

Ar vertėtų įžadus atnaujinti, siekiant sutvirtinti byrančią santuoką? Nemanau. Ateiti prie altoriaus priimti palaiminimo – tai jau vaisius. Kad jis subręstų, reikia jį sodinti, auginti, prižiūrėti, laistyti. Santuokos įžadų atnaujinimas kyla iš noro pasidžiaugti tuo vaisiumi, tai nėra būdas sutvirtinti tai, kas byra. Ko nepasėjai, to ir nepjausi.“

Į tradicijas žiūrėkite lanksčiai

Diana Sugintienė, vestuvių planuotoja

„Santuokos įžadų atnaujinimo šventes tenka organizuoti retai. Jaunos ir vyresnės poros vestuvių metines pamini skirtingai. Kartu iki 10-ies metų pragyvenusios poros dažniausiai surengia smagų vakarėlį sau ir draugams. Didelės simbolinės reikšmės jis neturi, tai veikiau proga pasilinksminti.
Gražiausios man yra sidabrinės, auksinės ar kitos jubiliejinės vestuvės, kai įžadus atnaujina žmonės, kartu praėję ne vieną išbandymą, supratę, koks gyvenimas yra trapus ir kaip svarbu išsaugoti tai, kas sukurta. Tokios šventės būna itin stiprios emocine prasme. Žmonės nė patys nesitiki, kad taip jaudinsis, bet būna, kad verkia visa bažnyčia. Gražu, kai tėvus prie altoriaus atveda vaikai, anūkai, proanūkiai. Matai, kokius vaisius subrandino meilė. Tai sukelia kur kas stipresnius pojūčius nei dviejų jaunų, savo gyvenimo kelią tik pradedančių žmonių santuoka.
Lietuvoje pasigendu, kad ceremonijoje aktyviau dalyvautų artimieji. Man gražu, kai per ją kalba ne vien kunigas, bet pasisako ir svečiai – draugai, vaikai, tėvai. Tai suteikia daugiau intymumo, šilumos. Deja, lietuviai labai bijo kalbėti bažnyčioje, kuklinasi. Rekomenduočiau, jei įmanoma, rinktis nedidelę kaimo bažnytėlę. Ir papuošti tokią lengviau, ir kunigo dėmesio daugiau sulaukiama, nėra to konvejerio jausmo.

Labai šaunu, jei į jubiliejines vestuves įmanoma pakviesti tuos žmones, kurie dalyvavo ir tikrose. Toks vakaras būna kupinas gražių, šiltų prisiminimų, nuoširdžių tostų. Galima pasitelkti dalį tradicinių vestuvių tradicijų, bet reikėtų jas kitaip įprasminti. Kai tėvai pasitinka vaikus su duona, druska ir vandeniu, tuo linkima vaikų (vanduo – gyvybės šaltinis), skalsos (duona) ir atlaikyti siunčiamus išbandymus (druska). Kai visa tai vaikai perduoda tėvams, taip linki sveikatos, ilgo gyvenimo, dėkoja, kad jų rankos juos išmaitino ir pan.

Gražu per tokią ceremoniją perduoti vaikams ir anūkams tam tikras šeimos relikvijas. Tai gali būti meno kūriniai, papuošalai ar tiesiog sentimentalią reikšmę turintys daiktai. Štai mūsų senelių namuose ant sienos kabojo tokia juosta su išaustais užrašais: „Gyvenimas – tai kova“; „Meilė – tai kančia“; „Mirtis – sielos ramybė.“ Su daugybe klaidų, bet mums ji brangesnė už bet kokius deimantus, nes mes su šiais šūkiais užaugome.

Labai svarbu į tradicijas ir visą ceremoniją žiūrėti lanksčiai, galvoti apie tuos, kuriems ta šventė skirta. Tarkim, gyvuoja tradicija per auksines vestuves vyrui įteikti lazdą – galios, vyriškumo, džentelmeniškumo simbolį. Vis dėlto daugumai lietuvių ji, nors ir briliantais nusagstyta, siejasi su negalia. Žiedai gali būti šventinami tie patys, jei tinka, bet dažniausiai per kelis dešimtmečius žmonių pirštai sustorėja. Tokiu atveju reikėtų žiedus perlydyti, sukurti naujus ir per ceremoniją pašventinti iš naujo. Pagal jaunavedžių skonį derėtų parinkti ir muziką, maistą. Smagu, kai ant stalo yra tokių pat patiekalų ar saldumynų, kokių buvo per tikrąsias vestuves, kai vestuvės vyksta toje pačioje erdvėje, ceremonija – toje pačioje bažnyčioje. Atsižvelkite ir į tai, kad žmonės dabar jaunėja, neverta per anksti nurašyti tėvų į senukus – švęsdami auksines vestuves, anaiptol ne visi 70-mečiai nori būti apdovanoti juostomis ir šokti pagal kaimo kapelos muziką. Lankstūs turėtume būti ir teikdami dovanas. Per auksines vestuves pagal logiką reikėtų dovanoti auksą, per perlines – perlus. Vis dėlto į tai galima pažiūrėti praktiškai – kur jie tas brangenybes dės? Geriau jau pinigai auksiniame voke – už juos jie nusipirks, ko nori, ar nuvažiuos pailsėti į kokią nors sanatoriją.
Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kas apmoka išlaidas. Jei šventę organizuoja ir už viską sumoka vaikai, jie gali sau leisti padaryti daugiau staigmenų, tarkim, sukviesti tėvų senus, ilgai nematytus draugus, pažįstamus. Jei jau vestuvės, tai – tikros! Kuo daugiau svečių, tuo iškilmingiau tai atrodo. Vis dėlto nereikėtų perlenkti lazdos – staigmenos kai kuriuos žmones ne džiugina, o gąsdina. Patekę į neįprastą aplinką, užgriuvus netikėtam dėmesiui, jie gali pasijusti nejaukiai. Kad ir kokie būtų geri norai, visada verta prisiminti – šventė skirta jauniesiems, o ne svečiams.“

Atsargiai su balta spalva

Kristina Kaikarienė, vestuvių planuotoja

„Dažniausiai įžadus atnaujina labai darniai gyvenančios, tvirtas šeimas turinčios poros. Tai nepaprastai jautrios ir šiltos šventės. Per šį jaukų ir nostalgišką giminės suėjimą svarbu ne ritualai, o prisiminimai. Su jais gali būti siejamas ir vakaro scenarijus. Man asmeniškai tokią šventę organizuoti maloniau nei eilinį jubiliejų. Jose būna tiek linksmybių, šokių! Niekas nenueina miegoti nesulaukęs dvylikos. Pastebėjau, kad vyresni žmonės vengia baltos spalvos. Gal dėl sąsajos su žilais plaukais? Kita vertus, ta balta ir nebūtina, labai gražu, kai atsiranda kitų spalvų. Gali būti sidabrinių, auksinių ar perlinių elementų: kaspinėlių, burbuliukų ir pan., – priklauso nuo jubiliejaus. Vyrai savo ponioms ant kaklo kabina perlų arba aukso papuošalus. Pirmas dalykas, kurį patariu visų švenčių atveju, – labai teisingai pasirinkti maistą. Tų riebių, mėsiškų valgių tikrai nereikia labai daug, ypač kai renginyje dalyvauja daugiau vyresnių žmonių. Geriau mažiau, bet lengvesnių, gurmaniškesnių patiekalų. Pastebėjau, kad net ir to vieno iškilmingo torto neretai svečiai neįveikia, po šventės jį paprastai išsidalina vaikai. Tortus puikiai atstoja neriebūs jogurtiniai desertai. Kai maistas lengvesnis, taip neapsunkstama, neužsisėdima užstalėje.“



Laimės receptas

Kaip jautiesi?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją