Banko „Citadele“ generalinė direktorė ir valdybos pirmininkė, trijų sūnų mama Rūta Ežerskienė (48 m.) – intelektuali, šilta, atvira, nuoširdi moteris. Savo darbinę veiklą ji pradėjo dar būdama studentė. Netrukus vadovai pastebėjo lyderės savybes ir patikėjo jaunai merginai vieno banko skyriaus vadovės pareigas. Šiandien Rūta gali pasakyti: „Kelią nueina tik einantis: žingsnis po žingsnio tobulėji, mokaisi, kaupi patirtį, įgauni drąsos, pasitikėjimo ir augi. Žmonės mato gražią ledkalnio viršūnę, tačiau visi sunkumai – po vandeniu ir neregimi.“
Rūta, viename interviu sakėte, kad jaučiatės gyva tik tada, kai nestovite vietoje. Jūs iš tiesų pasiekėte reikšmingų rezultatų finansų ir draudimo sektoriuose. Pirmoji Jūsų darbovietė prieš 25 metus buvo bankas. Kokia Jūsų karjeros dinamika vyko per tą laiką?
Pirma rimta mano darbovietė buvo bankas, jame pradėjau dirbti dar būdama studentė. Lygiagrečiai baigiau bakalauro ir magistro studijas, o mano magistro baigiamasis darbas pripažintas vienu iš geriausių. Laikotarpis buvo sudėtingas. Prisimenu, kaip abu su vyru baiginėjome magistro studijas ir dirbome, sesijų metu jis pirmas sėsdavo prie stalo, dirbdavo iki trečios nakties, tada aš atsikeldavau, darydavau savo užduotis, o paskui abu eidavome į darbą. Nors pradžia buvo sunki, tačiau kartu – motyvuojanti. Per porą metų vadovai pastebėjo, kad aš turiu lyderio savybių, ir pakvietė mane tapti vieno iš skyrių vadove. Taigi visai jaunai man patikėjo svarbias pareigas. Tai buvo iššūkis ir baimė, nes visi darbuotojai buvo už mane vyresni, su didesne patirtimi. Svarsčiau, kaip čia dabar bus, ar susitvarkysiu. Bet laikas parodė, kad iššūkius galima įveikti, viską lemia tai, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kaip juos įtrauki, motyvuoji, koks tavo lyderystės stilius, ar gali jį adaptuoti, keistis pati, nes to reikalauja ne tik besikeičianti aplinka, technologijos, klientų poreikiai, bet ir patys žmonės – jei anksčiau darbas buvo prioritetas, dabar ieškoma darbo ir asmeninio gyvenimo balanso. Džiaugiuosi, kad aš savęs niekada nespraudžiau į rėmą, kad būtent viena ar kita sritis man įdomi: per 25 metus banke pakeičiau daug skirtingų sričių, prisiėmiau vis daugiau atsakomybių, kas vėliau man padėjo matyti perspektyvą daug plačiau ir nebijoti prisiimti naujų iššūkių.
Kokie motyvai Jus atvedė į finansų sritį? Gal paklausėte tėvelių patarimo: „Sukis, vaikeli, ten, kur pinigai, ir pati jų turėsi“?
Mokykloje man puikiai sekėsi ir tikslieji, gamtos, ir humanitariniai mokslai. Mokytojai mane lenkė ir motyvavo kiekvienas į savo sritį, o tėvai turėjo savo lūkesčių: vienas norėjo, kad būčiau gydytoja, kitas – teisininke. Tuo metu man atrodė, kad gydytojos profesijai esu per jautri, bijosiu operuoti žmones, o teisė – sausokas mokslas. Norėjosi kažko dinamiškesnio, pamaniau, kad ekonomika, vadyba yra tos sritys, kur galėsiu išpildyti daug daugiau savo potencialo – tiksliųjų, humanitarinių mokslų, kūrybos, daug plačiau matyti, kaip vieni įvykiai keičia kitus, kokia jų įtaka ir pan. Pati priėmiau tokį sprendimą ir esu labai dėkinga savo tėvams, kad jie mane visą laiką palaikė. Kita vertus, šiandien savo darbe tenka pabūti ir teisininke, ir gydytoja (šypsosi).
Turite du jaunesnius brolius, turbūt vaikystėje jautėtės už juos atsakinga, kiekvienoje mergaitėje glūdintis motinystės instinktas skatino mažesnius globoti?
Skirtumas tarp manęs ir brolių – nedidelis. Vienas brolis dvejais metais už mane jaunesnis, kitas – ketveriais. Buvome trijulė, bet jūs teisi, aš, mergaitė, jutau, kad galiu jiems padėti. Ir šiandien daug kam padedu. Man buvo ir yra svarbu, kad galiu suteikti pagalbą tam, kam jos reikia. Man būdavo smagu, kad broliai priima mano pagalbą, pajusdavau dar stipresnę motyvaciją jiems pagelbėti. Taip pat ir šiandien: yra didžiulė patirtis ir žinių bagažas, norisi juo dalytis. Džiaugiuosi, kad yra norinčių jį priimti, nes abipusis „imti“ ir „duoti“ balansas atneša geriausių rezultatų.
Anksti tapote savarankiška. Kai kalbėjomės telefonu pasakojote, kad pirmoje klasėje nepasitarusi su tėvais nuėjote į muzikos mokyklą...
Labai norėjau skambinti fortepijonu. Man tai atrodė labai gražu, elegantiška, mistifikavau muzikantus. Sužinojau, kada vyksta egzaminai į muzikos mokyklą ir nuėjau laikyti tų egzaminų. Reikėjo atlikti įvairias užduotis, aš nebuvau pasiruošusi, ką liepė daryti, tą ir dariau – kaip mokėjau, kaip supratau. Per egzaminą mokytojai pasakė, kad turiu gabumų groti smuiku, nes smuikui reikia geresnės klausos, mokytis yra sudėtingiau, bet kartu mokyčiausi groti ir fortepijonu, tai yra galėčiau valdyti du instrumentus. Ir aš sutikau... Grįžusi namo paskambinau mamai į darbą, pasakiau, kad įstojau į muzikos mokyklą ir kad man dabar reikės ir pianino, ir smuiko. Tais laikais, prieš 40 metų, nebuvo galimybių nusipirkti nei vieno, nei kito. Pirmais metais eidavau į muzikos mokyklą, ten mokiausi groti fortepijonu, o smuiką nuomojomės. Vėliau tėvai nupirko man smuiką, šį turiu iki dabar. Džiaugiuosi, kad dar galiu sugroti ir smuiku, ir fortepijonu.
Pagrojate savo šeimai?
Retai. Labiausiai atsipalaiduoju grodama viena, kai nereikia pasirodyti. Bet šeima ir draugai susibūrimų metu prašo pagroti. Mūsų šeimoje yra ir daugiau artimųjų, kurie groja, profesionaliai dainuoja, – abiejų brolių mergaitės yra labai muzikalios.
Muzika nepatraukė taip, kad mokytumėtės toliau, taptumėte profesionalia muzikante? Tiesiog racionaliau žvelgėte į gyvenimą?
Man atrodė, kad muzika ir sportas yra tos sritys, kurios man gali padėti tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, bet labiau man norėjosi, kad tai būtų mano atsipalaidavimo, kūrybos šaltinis, o ne pagrindinis darbas. Dabar suprantu, kad tai suteikė disciplinos, atsakomybės prisiėmimo patirčių. Tėvai man suteikė daug laisvės, palaikė visus mano sprendimus, bet kartodavo: „Ką pradėjai, turi baigti.“ Dalyvaudavau įvairiose dalykinėse olimpiadose, esu pasiekusi prizinių vietų respublikos mastu, taip pat daug sportuodavau, bėgiodavau. O šiandien muzika, dviračių sportas man yra ne tik atsipalaidavimo šaltiniai, bet ir padeda darbinėje plotmėje pamatyti, ką reiškia važiuoti vienai, ką reiškia važiuoti su komanda. Esu grojusi ansambliuose, žinau, kaip vieni kitus turime palaikyti, kas lyderiauja, kas padeda, gali atrasti gražių paralelių, kurios iki šiol mane formuoja kaip asmenybę ir kaip lyderę. Kuo daugiau turi skirtingų veiklų, tuo geriau pamatai skirtingas perspektyvas ir augi.
Per keletą dešimtmečių nuo darbo banke pradžios sukūrėte šeimą, susilaukėte trijų sūnų, dabar jie turbūt ūgtelėję. Jūsų vyras dirba informacinių technologijų srityje. Kaip susipažinote, kas padėjo auginti sūnus, kas yra ramstis Jūsų buitiniame gyvenime?
Su Edmundu susipažinome studijų Kauno technologijos universitete metais. Aš studijavau Vadybos ir ekonomikos fakultete, jis – Informacinių technologijų fakultete. Abu mokėmės, dirbome, ir sau pasakėme, kad turime baigti mokslus, o tada galvosime, kaip kursime savo šeimos gyvenimą. Turime tris vaikus, Domantui 22 metai, jis studijuoja ir dirba, dvyniams Matui ir Benui – po penkiolika metų. Dabar atrodo, kad klausimai, kuriuos reikia spręsti, yra kitokio pobūdžio, bet labai smagu, kad su visais jau galima bendrauti kaip su suaugusiais ir dažnai netgi iš jų pasimokyti. Jų kartos požiūris ir gebėjimai jau kitokie negu mūsų. Žinoma, kai vaikai buvo maži, patyrėme iššūkių, nes neturėjome tame pačiame mieste gyvenančių tėvų, kurie galėtų padėti, kai gimė dvyniai, kraustėmės į Vilnių, vyresnysis sūnus turėjo pradėti lankyti pirmą klasę, pradėjome gyventi nebaigtame statyti name... Vienu metu užgriuvo daug iššūkių, bet pozityvus požiūris, kad tai yra tavo gyvenimas ir tu turi su tuo susitvarkyti, man labai padėjo.
Ar paprasta derinti motinystės rūpesčius ir karjeros siekius? Kokia mama esate?
Visi turime 24 valandas. Sugriausiu mitą, kad yra įmanoma viską suderinti ir būti tobulam visose srityse. Auginti tris vaikus ir siekti karjeros tikrai sudėtinga. Bet mano pasirinkimas buvo toks: skirtingais gyvenimo etapais rinkausi atitinkamus prioritetus. Svarbu kalbėtis ir susiderinti šeimoje, kad turėtum palaikymą ir supratimą, kodėl dabar yra vienoks ar kitoks etapas, ir tam tikrais gyvenimo momentais pasidalyti pareigomis. Šeima irgi yra kaip tam tikra įmonė, kur svarbu susitarti.
Kokia mama esu geriausiai atsakytų vaikai. Esu kartu ir disciplinuota, ir suteikianti daug pasirinkimo laisvės. Bet pasirinkimai ir laisvė turi eiti kartu su atsakomybe. Jau kelerius metus mūsų vaikai planuoja mūsų šeimos keliones. Tai ir finansinio raštingumo pamokos, ir laisvė pasirinkti, kur ir kaip jie norėtų keliauti. Jie jaučia atsakomybę, daug kartų klausia, kaip visiems būtų geriau. Man džiugu, kad vaikai patys pradeda svarstyti, ką jie norėtų pamatyti, įdomu išgirsti jų argumentus. Kiekvienai kelionei turime paskyrę tam tikrą biudžetą, sūnūs renkasi: ar nori gyventi patogesniame viešbutyje ir mažiau išleisti maistui ar, priešingai, gyventi paprastesnėmis sąlygomis, bet paragauti kitokių skonių, kokias lankytinas vietas apžiūrėti ir pan., ar skrisime lėktuvu, ar važiuosime automobiliu. Jie visa tai apgalvoja, mes padiskutuojame ir priimame galutinį sprendimą kartu. Tokiu būdu jie ir mokosi, ir jaučiasi įžengę į suaugusiųjų pasaulį. Man džiugu, kad jie viską apmąsto iki detalių, kam aš pati net negalėčiau skirti tiek laiko.
Ketverius pastaruosius metus dirbate „Citadele“ banke, o prieš keletą mėnesių Jums patikėta vadovauti visam bankui Baltijos šalyse. Šis paskyrimas atspindi ilgalaikę Jūsų lyderystę ir solidžią patirtį finansų sektoriuje. Kokia tai atsakomybė – vadovauti bankui?
Bankininkystė yra labai atsakingas ir reguliuojamas verslas. Tai didžiulė atsakomybė ir už darbuotojus, ir už klientus, kokią vertę kartu galime sukurti ne tik akcininkams, bet ir visuomenei, verslo bendruomenėms, kaip prisidėsime prie visos šalies ekonomikos plėtros.
Skaičiai, balansai, lentelės, suvestinės... Ar Jums nenuobodu banke? Ar niekada neaplanko jausmas, kad čia per mažai kūrybos, norisi išsiveržti iš skaičių rėmų?
Gyvenimas ir darbas nėra vien malonumai. Net ir aš, būdama pozityvaus požiūrio propaguotoja, esu žmogus, ir mane aplanko liūdesio, baimės momentai, tai yra normalu. Turbūt neaugtum, jei būtum vien pasitenkinęs, patenkintas esama situacija. Skirtingos nuotaikos ir skirtingi gyvenimo etapai suteikia inspiracijos daryti kai ką daugiau, kitaip, kūrybiškai. Ši mano dalis kartais padeda atitrūkti nuo skaičių ir pažiūrėti iš kito kampo į visą veiklą, kokių jai reikia sprendimų, kaip technologijos gali padėti, kokie įrankiai klientui gali leisti suprasti, kas jam yra geriausia, kaip edukuoti visuomenę, kad ji greičiau šiandien priimtų tam tikrus sprendimus, kurie turės įtakos ateityje, ir pan. Įgūdžiai ir savybės, kurios, atrodo, nesuderinamos, man padeda įvaldyti kitokias veiklas, pažiūrėti kitu kampu, kūrybiškiau ir net priimtiniau žmonėms, kalbėti jų kalba, juos įkvėpti, motyvuoti.
Aukštų pareigybių pasaulis vis dar yra labiau vyrų, nei moterų. Net ir šiandien moteriai tikriausiai reikia būti visa galva aukštesnei už vyrą, kad jai būtų patikėtas solidus postas?
Augau su broliais, pati turiu tris sūnus, visą laiką esu apsupta vyrų (juokiasi). Statistiškai banke dirba daugiau moterų negu vyrų, tačiau vadovaujamose pozicijose – taip, šiek tiek daugiau yra vyrų, bet situacija tikrai keičiasi. Man svarbiausia yra asmenybė, kompetencija, patirtis, – pati tuo vadovaujuosi ir stengiuosi, kad ir į mane taip būtų žiūrima. Skatinu įvairovę plačiausia prasme, tai pasakytina ir apie amžių, ir apie skirtingas žmonių padėtis, patirtis ir pan. Reikėtų fokusuotis į platesnį požiūrį, kaip mes priimamame skirtingus žmones, ar mokame integruoti ir išnaudoti bendrą potencialą, kuris galėtų suburti įvairiapusiškos patirties, skirtingų požiūrių asmenybes.
Esate kilusi iš Prienų. Kaip sekėsi užkariauti Vilnių? Gal žmonės iš mažesnių miestelių yra darbštesni ir atkaklesni siekdami tikslų?
Visuomet dirbau kaip galėjau geriausiai, niekada nesureikšminau, kad esu iš mažesnio miesto. Esu atvira, bendraujanti, greitai randu bendrą kalbą, tad nebuvo sunku pritapti nei Kaune, nei Vilniuje. Manau, daug kas priklauso nuo tavęs pačios. Šiais laikais stereotipų mažėja ir aš džiaugiuosi, kad mūsų visuomenė šiandien yra pažengusi platesnio požiūrio link.
Lyderystė ir asmeninis tobulėjimas – vieno medžio šakos. Kokie yra Jūsų – šiuolaikinės lyderės – bruožai? Kokios charakterio savybės lemia Jūsų sėkmę karjeros kelyje? Ar griežta vadovė esate?
Esu reikli, pirmiausia sau. Kita vertus, esu labai atvira, nuoširdi ir skatinanti dialogą. Man svarbu išgirsti skirtingas nuomones, argumentus ir rasti priimtiniausią sprendimą. Taip pat svarbu lankstumas ir prisitaikymas prie kintančių aplinkybių, turime būti pasiruošę ugdyti vis naujas kompetencijas. Tai darau aš pati ir skatinu tai daryti savo kolegas. Nuolatinis mokymasis yra tai, be ko šiuolaikinis lyderis negali egzistuoti. Taip pat svarbu įgalinti kitus, tikėti savo komanda, nes tik su motyvuotais žmonėmis kartu gali pasiekti geriausių rezultatų.
Kaip gimsta ir formuojasi lyderiai? Ar lyderystės galima išmokti?
Kai kurie žmonės su savo charizma, pasitikėjimu ir emociniu intelektu turi įgimtų polinkių būti lyderiais, tačiau dauguma lyderystės įgūdžių yra ugdomi. Svarbu, kad žmogus būtų atviras mokytis, naujoms idėjoms ir degtų noru siekti daugiau. Lyderystė yra nuolatinis procesas ir tobulėjimas.
Sakoma, moterys sunkiau pripažįsta savo klaidas. Kaip šiuo klausimu sekasi Jums?
Aš daug metų buvau, o gal šiek tiek vis dar ir esu perfekcionistė. Bet kuo turi daugiau atsakomybių, tuo su laiku labiau požiūris ir reakcija skiriasi. Kai esi vadovas ir apimi daug sričių, turi pasitikėti komanda, deleguoti, o su tuo ateina ir atsakomybė bei rizikos. Kai suklysti, svarbu prisiimti atsakomybę, įvertinti, kas ir kodėl nutiko, bet kartu būtina judėti pirmyn, neužstrigti klaidoje.
Kai bandžiau Jus surasti Jūsų feisbuko paskyroje, linksmai pabendravome su dirbtiniu intelektu. Kokios inovacijų tendencijos dominuoja „Citadele“ banke?
Vos prieš keletą savaičių „Citadele“ bankas Londone vykusiuose „Global FinTech Awards 2024“ gavo skaitmeninės bankininkystės apdovanojimą, kas parodo mūsų lyderystę skaitmeninės transformacijos srityje. Mums tai labai svarbus momentas, nes Baltijos regione buvome vienintelis bankas, gavęs galimybę konkuruoti su pirmaujančiais pasaulio bankais.
Mes turime unikalų produktą – mokėjimų žiedą, kuriuo galima atsiskaityti bekontakčiu būdu. Taip pat neseniai mobiliosios bankininkystės programėlėje pristatėme naują užduočių įrankį, skirtą padėti tėvams mokyti savo vaikus apie finansų valdymą. Ši priemonė leidžia tėvams nustatyti užduotis savo vaikams, su finansiniu atlygiu už baigimą, skatinant finansinį raštingumą nuo mažens.
Taip pat esame sukūrę daug įvairių sprendimų smulkiam ir vidutiniam verslui, kur galima panaudoti mobilųjį telefoną klientų mokėjimams priimti. Mes pirmieji panaudojome dirbtinį intelektą klientų pokalbiams su banku, gaunant reikalingus atsakymus.
Pinigai – gyvenimo variklis. Esate sakiusi, kad mūsų žmonių santykis su pinigais dažnai yra toksiškas. Kodėl?
Mėgstu sakyti, kad yra trys sveikatos: fizinė, emocinė ir finansinė. Visomis reikia rūpintis, viena be kitos negali egzistuoti. Pinigai suteikia daugiau laisvės ir galimybių. Apie pinigus reikia kalbėtis ir su vaikais, nebijoti tos temos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad pinigai patys savaime nėra vertybė, – tik tai, ką su jais darome, gali turėti tikrą reikšmę. Jie gali tarnauti kaip priemonė vertei kurti – tiek savo, tiek kitų gyvenime, tačiau jų svarba priklauso nuo mūsų požiūrio ir prioritetų.
Nuo kada savo sūnus supažindinote su finansiniu raštingumu?
Labai anksti, nuo tada, kai jie pradėjo kalbėti, kai eidavome kartu į parduotuves. Mano būdas finansiškai šviesti vaikus buvo per praktiką, kad jie suprastų, ką galima nusipirkti už tam tikrą sumą. Pavyzdžiui, kiek kainuoja žaislas ir kiek maisto už tą pačią sumą galima įsigyti. Gautus iš senelių, draugų gimtadienio ar Kalėdų proga pinigus jie taupydavo ir mes būdavome sutarę: jeigu norės nusipirkti brangesnį daiktą – kompiuterį ar dviratį – turės prisidėti tam tikra dalimi. Kai dvyniams buvo šešeri, jie patys parašė laišką Kalėdų Seneliui. Tuo metu abu labai norėjo lego rinkinio, kuris nemažai kainavo. Jau tada jie suprato ir laiške parašė, jog norėtų kartu, dviese, to rinkinio. Pasakiau jiems: „Kalėdų Senelis turbūt negalės tokios didelės dovanos padovanoti, nes pasaulyje yra labai daug vaikų ir jam neužteks pinigų, jeigu visiems pirks tokias brangias dovanas.“ O pas mus buvo tradicija: kai parašo laišką, ateina nykštukas ir laišką išneša Kalėdų Seneliui. Rytą atsikėlę vaikai to laiško neberado, susijaudino: „Mama, ką daryti, laiškas jau išneštas, bet mes pagalvojome: vis tiek norime to lego rinkinio, kad senelis galėtų jį nupirkti, mes galėtume į tą voką įdėti savo sutaupytų pinigų.“ Man buvo vienu metu ir graudu, ir pasidžiaugiau, kad jie sugalvojo būdą, kaip prisidėti ir gauti dovaną, bet nereikalauti tėvų prisidėti. Sutarėme, kad jie parašys dar vieną laišką, labai tikėjomės: nykštukas ateis dar kartą ir paims tą laišką su pinigais bei papildomu paaiškinimu, kam tie pinigai.
Kas Jums yra sunkiausia Jūsų darbe?
Visos dienos yra labai skirtingos. Nenuobodu, kita vertus, darbo procesas sukelia nemažai streso. Reikia gerai pagalvoti, kaip viską suvaldyti, viską suspėti laiku, rasti balansą sau ir kolegoms, patirti pasitenkinimą ieškant to balanso.
Kas suteikia pasitenkinimo jausmą, satisfakciją?
Kai matau, kad mano darbuotojai didžiuojasi tuo, ką jie nuveikė, ką mes padarėme kartu, kai klientai mūsų darbą vertina, kai galiu prisidėti prie visuomenės finansinio raštingumo, prie verslo tikslų įgyvendinimo, prie šalies ekonomikos augimo. Jausmas prasmės ir tam tikros įtakos, kurią savo sprendimais ir darbu gali padaryti visuomenei, šalies ekonomikai, suteikia didžiausią pasitenkinimą.
Ar planuojate šeimos poilsį, šventes? Kokių planų turite 2025-iesiems?
Turime tradiciją žiemą išvykti slidinėti. Sausį skrisime savaitei į Prancūziją. Kartą per metus leidžiamės į didesnę, įdomesnę kelionę. Svajojame nuskristi į Japoniją.
Kokios svarbiausios Jūsų šeimos šventės?
Didžiausia šventė – Kalėdos. Susirenka ne tik mūsų penkių asmenų šeima, bet ir tėvai, ir broliai su savo šeimomis. Reikia ieškoti papildomų stalų bei kėdžių, kad visi sutilptume prie bendro stalo. Klegesys nesibaigia, visi turi kuo pasidalyti, pasidžiaugti, o jei kam nors reikia – ir pasiguosti, suteikti vieni kitiems padrąsinimo. Susirenkame penkiolikos artimųjų būrys. Žinoma, vaikams smagu švęsti ir gimtadienius, bet Kalėdos yra didžiausia visos didelės šeimos šventė. Esu laiminga, kad turiu tokią didelę šeimą ir abu tėvelius.
Kas ruošia maistą? Ar mėgstate šeimininkauti?
Mėgstu, daug metų mes su mama dviese ruošdavome Kūčių vakarienę, o dabar prisideda brolių žmonos. Apsitariame, kas ką gamins, kad patiekalai būtų skirtingi, tik dažnai į dvylika patiekalų netelpame, ir ant stalo atsiranda dvidešimt keturi patys įvairiausi patiekalai.
Jūs kaip iš fimo „Moteris ir keturi jos vyrai“... Vyrai, ypač augantys, mėgsta pavalgyti. Tenka kasdien skaniai ir nemažai gaminti. Ar Jūsų vyras taip pat gamina, vaikai virtuvėje sukasi?
Taip, vaikai sportuojantys, paaugliai, jiems reikia didesnių porcijų, bet aš labai džiaugiuosi, kad mano vyras ir mūsų vaikai jau gamina, dažnai jie paruošia vakarienę. Smagu, kaip vaikai rungtyniauja, gali pasakyti: „Mama, mums patiekalas geriau pavyko negu tau.“
Kokia įsimintiniausia Jums skirta Kalėdų Senelio dovana?
Šiais laikais sunku kuo nors nustebinti. Aš vis prisimenu savo vaikystę, kai dovanų gaudavau mamos megztas pirštines, kojines, o į šias būdavo įdėta mandarinų. Man brangesnė pati kalėdinė dvasia, emocija, negu konkreti dovana.
Keliais sakiniais
„Esu atvira, draugiška, nuoširdi, kūrybinga, smalsi ir drąsi.“
„Vertinu sąžiningumą, atvirumą, santykius, dialogą; vertinu žmogaus visumą, visi esame skirtingi bei turime ko vieni iš kitų pasimokyti.“
Credo: „Kelią nueina tik einantis“. Pradedi eiti ir atsiranda kelias. Augi, tobulėji tik eidamas. Žinoma, tam reikia drąsos, bet kai paklausi savęs „Kas gali nutikti blogiausia?“, pradedi galvoti ir pamatai, kad nieko bloga negali nutikti, yra ne viena išeitis ir sprendimas.
Pomėgiai. „Skaitau daug knygų, važiuoju dviračiu, mėgstu teatrą, sportą, keliones, puoselėju gėlyną, patinka gaminti. Sportas man yra disciplina, fizinės ir emocinės sveikatos šaltinis. Renkuosi įvairius būdus atsipalaiduoti.“
„Šeima yra uostas, kur tu gali bet kada sugrįžti, atsiremti, įsižeminti.“
„Didžiausia meilė – pačiam gyvenimui. Kai atsikeli ir atviromis akimis bei širdimi eini į tą gyvenimą. Meilė vyrui, vaikams, draugams, darbui yra skirtinga. Svarbu mylėti savo autentišką gyvenimą, kurį savo įvairiais pasirinkimais bei sprendimais susikūrei.“
„Pamokos: „Nesigailėti to, ką padarei, – praeities nepakeisi; priimti pamokas; nekartoti tų pačių klaidų; žiūrėti į priekį.“
„Iššūkis – suderinti visas gyvenimo sritis, kad jausčiausi pakankama sau ir pasauliui. Nors matoma graži ledkalnio viršūnė, vis tik visas darbas vyksta po vandeniu ir niekas nežino, kiek įdėta pastangų, laiko, jėgų, kad ledkalnis džiugintų.“
Knyga. „Įvairiose situacijose vis prasisuka mintys apie Matthew Syedo knygą „Juodosios dėžės metodas“. Tai knyga apie lemiamus sprendimus. Nesvarbu, ar vadovauji organizacijai, ar esi mama, klaida nėra silpnumo ženklas, klaida yra galimybė augti. Lėktuvo katastrofa Vilniuje vėl man priminė šią knygą. Aviacija – viena saugiausių transporto priemonių pasaulyje, nes klaidos yra analizuojamos, kad ateityje nepasikartotų. Ši analogija puikiai pritaikoma ir kasdieniniame gyvenime. Jei sąžiningai pažvelgiame į savo nesėkmes, galime iš jų sukurti stiprybes, o maži kasdieniai patobulinimai gali vesti į didžiules pergales. Tai galioja tiek karjerai, tiek šeimos gyvenimui. Nereikia bijoti pradėti mažais žingsneliais, nes ilgainiui tie žingsneliai virsta ilga kelione.“
Muzika: „Muzikos klausau pagal nuotaiką. Nusiraminti, rasti įkvėpimo padeda klasika, idėjų suteikia džiazas, jei noriu išsikrauti, renkuosi roką.“
Filmas: „Dokumentinis serialas „Tour de France: Unchained“. Mano meilė dviračiams nėra paslaptis – važiuodama dviračiu jaučiuosi visiškai laisva, o šis serialas leido pažvelgti į profesionalų pasaulį kitaip. Tai pamoka visiems – kartais būti lyderiu reiškia priimti pagalbą, o kartais lyderystė reiškia būti tuo, kuris palaiko kitą. Tam reikia ne tik ištvermės, bet ir begalinės motyvacijos. Tai puikus priminimas, kad jokia sėkmė – nei sporte, nei gyvenime – nėra atsitiktinumas. Už viso slypi pasiaukojimas, tikėjimas komanda ir nuolatinis darbas su savimi.“
