Antanas Sutkus: „Būdamas vaikas, dirbau durpyne, kad įgyvendinčiau svajonę įsigyti dviratį, radiją ir fotoaparatą. Pirmos algos dviračiui neužteko, tai nusipirkau fotoaparatą. Vilniaus universitete mokiausi rusų kalbos ir literatūros, po metų perėjau į žurnalistiką. Maniau, būsiu kaip Tadas Blinda – už teisybę kovosiu, bet, nusivylęs studijomis, nėriau į fotografiją. Dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Brandūs žmonės, demokratiškas kolektyvas, gerai sutarėme su Rašytojų sąjungos pirmininku Eduardu Mieželaičiu, bet leidinio specifika vis tiek ribojo mano kūrybines ambicijas. Esi prikaustytas, gauni užduotį, turi per dvi dienas padaryti, fotografuoji vien sostinės menininkus. Man buvo įdomiau paprasti Lietuvos žmonės, norėjau daugiau po mūsų kraštą pavažinėti. Trokštamos laisvės aktyviai fotografuoti pažadų galėjau tikėtis žurnalo „Tarybinė moteris“ redakcijoje. Tais laikais Vilnius mums buvo, kaip dabar yra Paryžius. Vaikščiodavome, šnekėdavomės, gerdavome kavą, gal ir vyną. Taigi laisvės suviliotas patekau į moterų gausią redakciją. Vyrų ten dirbo tik vienas – dailininkas Valerijonas Jucys. Man skyrė fotolaboratoriją, ji buvo viename iš nenaudojamų Vilniaus miesto partijos komiteto tualetų. Toje mažytėje erdvėje tilpo tik didintuvas (šis stovėjo ant unitazo) ir vonelės su ryškalu, fiksažu bei vandeniu rankoms nusiplauti.
Dirbdamas žurnale važinėjau į komandiruotes po Lietuvą, atsirado galimybė fotografuoti įvairius žmones. Fotografavau daug liaudies menininkų, tarp jų – Lionginą Šepką, Stanislovą Riaubą, jų meną. 1967 metais apvažiavau ir įamžinau daugiau nei du šimtus bažnyčių. Gaila, bet taip ir nepavyko išleisti to albumo.
Kaip menininkas augau laikais, kai fotografija privalėjo pozityviai perteikti gyvenimą. Žurnalistinė fotografija labai specifiška, jos kiti tikslai, tačiau reportažas yra ir meninės fotografijos metodas. Tai – vadinamoji akimirkos, gyvenimo fotografija. Aktyviausiai ir fotografavau tuo laikotarpiu.
1965 m. kartu su Rakausku išleidome pirmą fotografijų albumą „Vilniaus šiokiadieniai“, vėliau atsirado kitų leidinių. Vis dėlto išsamiausia mano kūrybos apžvalga – 2009-aisiais išleistas 500 puslapių fotografijos albumas „Retrospektyva“. Jame – Lietuvos žmonės, šių kasdienybė. Paskutinis leidinys – „Lietuvos žmonės“ (2015 m.)
Daug metų kūriau spalvotą fotografiją, išleidau albumus „Daina Lietuvai“, „Lietuva iš paukščio skrydžio“. Albumas „Neringa“ (išėjo trys leidimai) buvo blatinė (sunkiai gaunama – aut. past.) knyga. Žmonės, kad ją gautų iš po prekystalio, nešdavo indiškos kavos be nuosėdų.
Fotografuodamas Neringą, šokau iš vieno katerio į kitą, geriausias fotoobjektyvas pliumptelėjo į marias. Samdžiau narus, keturis vakarus juos vaišinau. Pagaliau pasakė, kad objektyvo neras, nes ant jo nusėdo dumblas. Net saugume ieškojau pažįstamų, kad paskolintų metalo detektorių.
Jaunystės dienų darbai – investicija į ateitį. Užsienio šalyse per metus eksponuojamos penkios šešios mano parodos. Šiuo metu Berlyne – „Žmogaus dienoraštis“.“
Komandiruočių romantika
„Jauniausia kolektyvo narė buvo tokia egzaltuota dama, mes ją vadinome Dunkan. Įdomiausia bendradarbiauti buvo su dviem žurnalistėmis – Birute Mackonyte, išsilavinusia, išmanančia kalbas, mudu knygomis keisdavomės, ir redakcijos siela Onute Poškaitiene. Su ja važinėjome po Žemaitiją, – M. K. Čiurlionio menų mokykla rinko talentingus vaikus. Tuo metu sukūriau ciklą „Kaimo vaikai stoja į meno mokyklą“, jis man – vienas artimiausių.
Į komandiruotes važinėdavome autobusais, traukiniais. O rajone skirdavo automobilį su vairuotoju. Kartais iš Vilniaus lėkdavome sena „Volga“. Pas herojus kartais ir nakvodavome. Dvi nuotraukos – „Močiutės rankos“ ir „Šeima iš Jonavos“ – iš tų vakarojimų publikuotos žurnale, yra mano rinktinėse. „Tarybinė moteris“ net investavo į mane – tobulesnį „Zenitą“ už šimtą rublių nupirko.
Tais metais, kai dirbau, glavlitas (sovietinė cenzūros įstaiga Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, rus. Главное управление по охране государственных тайн в печати – aut. past.) fotografijos menu nelaikė ir nekreipė dėmesio, nekontroliavo, priešingai nei tekstus. O vyr. redaktorė Irena Povilavičiūtė buvo labai jau senoviškai tarybinė, bet geraširdė ir tiesiog tingėdavo ginčytis. Jei užvirdavo karas dėl to, kokias nuotraukas publikuoti, pavesdavo tai nuspręsti partinės organizacijos sekretorei. O su ja susitarti buvo lengviau.
Fotografavau daug, nes niekas neribojo. Atvažiuoji daryti temos žurnalui, dalis nuotraukų lieka archyvui. Meninių esu padaręs net iš Mažeikių kiaulių komplekso. Niekada nechaltūrinau, viską dariau vienodai rimtai. Paradoksalu tai, kad, dirbdamas propagandiniame žurnale, turėjau daugiau laisvės negu tapęs Fotomenininkų draugijos pirmininku.
Komandiruotės mus su Birute Mackonyte buvo nuvedusios į Simferopolį, Krymą, Donbasą. Pamenu, dundam traukiniu, man įdomu, ir fotografuoju per langą, ir traukinių stotelėse išlipame. Atvažiuojame į Simferopolį, matome – stotis milicininkų apsupta. Prie mūsų prieina trys civiliai, griežtu tonu įsako eiti kartu. Ramiai aiškiname, kad atvykome į komandiruotę. Iki Krymo liko 80 kilometrų, autobusas netrukus išvyks, pavėluosime... Mums sako: „Jei reikės, nuvešime, kur reikės.“ Gal turėjo mintyse Sibirą? Turbūt saugumiečiai informavo, kad esame šnipai, mat viską fotografavau, bet parodėme dokumentus, susiskambino su Vilniumi, buvo pasakyta, kad esame komandiruoti žmonės. Milicininkai atsiprašė keikdamiesi, kad per mus pakėlė apskrities viršininką, visą naktį nemiegojo, stotelėse postų pristatė. Saugumas veikė.
Komandiruotės objektas buvo į Krymą persikėlęs lietuvis. Sirgo tuberkulioze, medikai patarė pakeisti klimatą. Pasistatė savo rankomis vasarnamį, išsigydė tais laikais sunkiai pagydomą ligą. Mums buvo užsakytas viešbutis, bet kadangi pavėlavome, kambarius radome užimtus. Saugumietis vairuotojas atėjo padėti mums įsikurti. Administratorė teisinosi: „Nors užmušk, nėra, liko tik vienas dvivietis.“ Atsisakėme įsikurti viename kambaryje. Visą naktį apie literatūrą kalbėjomės.
Viena kelionė buvo į Donbasą – pas lietuvį šachtininką, anglių gavybos rekordininką. Klausiau, kaip tuo rekordininku tampama. Sako: „Va siena, imk gręžtuvą, durk į tą sieną, nubyrės kilogramas anglių. O galiu parodyti sieną, į kurią bakstelėsi, ir pažirs penkios tonos.“ Reikėjo lįsti į šachtą. Laimei, buvau plonas, dabar neįsibraučiau. Vos pralendi, kapstaisi iki galo, ten fotografuoji. Paskui pusę metų juodi taškai akyse nuo anglių dulkių ramybės nedavė. To meto Donbasas buvo labai įdomus: sausakimši autobusai, iš šonų, galų pakibę žmonės. Dėl kriminogeninės situacijos mums buvo skyrę palydą po miestą vaikščioti, bet fotografuoti neleido. O šachtininkai – galingi vyrai. Žiūriu, pareina, dvi tinklines sietkas šnapso nešasi. Supilstė į 250 g stiklines, mums davė kiek mažesnes taures. Gurkštelėjome ir padėjome. Tie pasipiktino: „Nesupratom. Mes dėl jūsų taures pastatėme. Ko negeriate?“ Kol išaiškinom, kad pas mus geriama po mažiau...“
Su garsiųjų prancūzų pora
„1965 m. birželį E. Mieželaitis pasiūlė fotografuoti filosofo Jeano Paulio Sartre‘o ir jo gyvenimo draugės rašytojos Simone'os de Beauvoir penkių dienų viešnagę Lietuvoje. Paskambinau į redakciją, pranešiau, kad išvažiuoju ir kokiu reikalu. Buvau tikras, kad lengvai patekau tarp lydinčiųjų, bet sužinojau, kad valdžia nenorėjo manęs leisti. Lionginas Šepetys prisiminimuose „Negeri užrašai“ pasakoja, kad apie mane kalbėta: „Jaunas, neprognozuojamas, bohemiškas, prieš valdžią bliuznija, savo nuomonę reiškia“, o jis atkirtęs: „Prancūzams toks ir tiks.“
Tuberkuliozės nuo mažens įkalintas lovoje įpratau daug skaityti. Ir jaunystėje per knygas laiko miegui trūkdavo. Geros literatūros tada galėjai gauti iš rusų, nes jie turėjo samizdatą. Buvo posakis: „25 rubliai už naktį su Hemingvėjumi“. Už tokią sumą gaudavai knygą „Kam skambina varpai“, ją Dolores Ibárruri Tarybų Sąjungoje buvo uždraudusi. Kitų užsienio rašytojų knygas leisdavo ribotai. 1961-uosius praleidau Kulautuvos sanatorijoje. Kas romanėlį suka, kas vynelį siurbčioja. Aš nutariau vieną pusmetį skaityti Europos literatūrą, kitą – Amerikos. Taigi ėmiausi J. P. Sartre'o, A. Camus, F. Kafkos, J. Joyce'o, W. Faulknerio, J. Kerouaco, E. Hemingway, F. S. Fitzgeraldo, J. D. Salingerio kūrybos. Tai, kad buvau apsiskaitęs, labai padėjo bendrauti su Sartre'u. Su Simone daugiau šnekėjosi E. Mieželaitis ir Mykolas Sluckis, o man vis tekdavo pietauti ar vakarieniauti su Sartre'u ir jo kūrybos vertėja, drauge saugumiete iš Rusijos Lenina Zonina. Beje, jiedu apmovė saugumą rašydami ataskaitas prancūzų ambasados rūsyje. Rašė, ką norėjo.
Lydinčiųjų delegacija – E. Mieželaitis su žmona ir sūnumi, M. Sluckis ir aš su svečiais – pirmiausia nuvykome į Nidą ir Kuršių neriją. Nobelio premijos 1964 m. atsisakiusį prancūzų rašytoją pritrenkė gamta. „Jaučiuosi lyg rojaus prieangyje“, – sakė Sartre'as.
Paprastas, demokratiškas, bet prieštaravimų draskomas filosofas net nesuprato, kad esu fotografas, manė, kad aš – pradedantis rašytojas. Paskutinį vakarą išėjome parūkyti, beje, jis vieną po kitos rūkė stiprias cigaretes „Gitanes“ be filtro. Paklausė, ką rašau – prozą ar poeziją. Juokdamasis pasakiau, kad net meilės laiškų neberašau. Prisipažinau esąs fotografas. Švelniai tariant, Sartre'as nustebo. Pasakė, kad leidžia save fotografuoti tik Henri Cartier-Bressonui. „Nuo stalo tavęs paskutinį vakarą neginsiu. Apgavai mane, tai nors nuotraukų padaryk.“ 50 fotografijų kolekciją rašytojui perdavė L. Zonina. Jos buvo publikuojamos Sartre'o knygų viršeliuose, vidiniuose puslapiuose, rašyta mano pavardė. Po Sartre'o mirties niekas nesigilino, kas tų nuotraukų autorius. Taigi dešimtmetį jos buvo priskiriamos H. Cartier-Bressonui. VU agentūros direktorius kaltino mane plagijavimu. Paskambino ir pasakė: „Šios nuotraukos yra vadovėliuose, jos – H. Cartier-Bressono.“ Tik 1991 metais, pateikęs negatyvus, įrodžiau savo autorystę.“
Credo – humanizmas
„Koks buvo mano, fotoreporterio, credo? Žmogiškumas. Teigti lietuvybę, lietuvišką tapatybę. Karta dar nebuvo išsisklaidžiusi, emigravusi. Kaime gyveno sodrių asmenybių. A. Kunčius, A. Macijauskas, V. Luckus, R. Rakauskas, M. Baranauskas, L. Ruikas – visi buvome gyvenimo fotografai. Sartre‘as manęs paklausė: „Kiek Lietuvoje yra fotografijos talentų?“ Pradėjau skaičiuoti: „Jei mane prijungsim, – šeši.“ – „O kiek milijonų gyventojų?“ – „Trys.“ – „Jums pasisekė. Prancūzijoje 30 milijonų, ir tai tik vienas talentingas.“ Po manęs „Literatūroje ir mene“ dirbo R. Rakauskas, „Tarybinėje moteryje“ – V. Luckus.
Dabar masinės spaudos fotografijoje asmenybių tarsi nereikia. Vyrauja glamūrinė, ne visada gero skonio fotografija. Anksčiau grožio ieškojome moters akyse. Dabar jį lemia apimtys, nuotraukose dominuoja ne žmonės, o prabangūs apdarai. Nematau gyvos moters, matau tik nufotošopintą kompiuterinį produktą. Yra vardas ir pavardė, bet nėra asmenybės. Panaikinama autentika, padaroma unifikuota vartojimo svajonė, ji tampa siekiniu. Tai tokio popsinio žmogaus įvaizdis. Matyt, dėl to Vilniuje pilna vienodai dažytų klonų aptemptais džinsais. Taip ir norisi sušukti: „Panelės, kur jūsų suknelės?!“
Sakote, mano portretų moterys gražios. Jos – natūralios. Juokdavomės iš tų fotografų, kurie vežiodavosi lagaminėlį, švarką, marškinius ir kaklaraištį. Randa žmogelį, čia pat perrengia, pariša kaklaraištį ir fotografuoja išpustytą. Ir taip – tuo pačiu kaklaraiščiu ir tais pačiais drabužiais – visus, nesvarbu, kas jis – traktorininkas, statybininkas, tekintojas...
Man regis, stipri socialinė fotografija žiniasklaidoje baigėsi su Sąjūdžiu. Dabar vyrauja iliustracinė – teksto papildinys. Kai kuriuose žurnaluose padėtis geresnė, nes mados fotografija kopia į geras viršūnes.
Gyvenimą fotografuoti gali tik tie, kurie myli žmogų. O jei tas žmogus labai keičiasi? Seniai mečiau fotografuoti – supratau, kad mano tipažas pasitraukė. Iš tikrųjų neradau kontakto su besiformuojančia visuomene. Didėjanti socialinė atskirtis mane išmetė iš vyraujančios aplinkos. Žmonių nepažįstantys politikai, žmonių nematantys verslininkai, visuomenės sluoksnis perregimomis akimis, kurios nieko neatspindi, – lyg judantis organizmas be sielos. Rinka yra amorali, o visuomenei būti tokiai nedera. Turiu vilties, kad mano herojai grįš. Matau jaunų tėčių su vaikais ant pečių, jaunų mamų paprastais giedrais veidais. Formuojasi bendraujanti karta, kuriai nerūpi alkoholis, bohema. Prioritetu vėl tampa 10 Dievo įsakymų, šeima, kuriamos tradicijos. Egoistiškai gaila, kad tai fotografuos jau kita fotografų karta.
Neatsisakau romantinių jaunystės nuotraukų, jos atspindėjo tuolaikinį mane, ir tų savybių aš nepraradau. Štai 1962 metai, „Tarybinė moteris“, Nr. 2, mano viršelis – „Vasario sniegas“. Vaikas bėga nešinas gniūžte. Romantikos ir sentimentų neatsižadu. Net tarnaudamas svetimšalių legione, žmogus turi teisę į sentimentus ir romantiką. Ar mylėjau moteris? Tikrai nebuvau joms abejingas. Ar blaškiausi tarp jų? Mano romanai buvo labai rimti. Jokio blaškymosi!
Darbas žurnale buvo geras tuo, kad teikė džiaugsmą ir sielai. Pinigais mūsų nelepino. Honoraro ir minimalios algos sistema daugelį spaudos žmonių suėdė, senatvėje paliko be pensijos.
Kūriau negalvodamas, kad po kurio laiko to meto tikrovės liudijimas bus kaip nors įvertintas, į jį bus pažvelgta kitaip. Neturėjau tikslo savo kūryba ką nors įrodyti. Man, kaip minėjau, rūpėjo žmogiškumas, tautinė tapatybė. Už viską esu dėkingas savo šaliai. Lietuvos žmonės mane padarė tuo, kas esu. Jie, sutikti kaime ar mieste, atsiliepdavo į mano žvilgsnį pro objektyvą, leido dalyvauti jų gyvenime bent akimirką.
Kažkuri redaktorė parašė man gana sūrią charakteristiką, neva suvartojau fotoaparatą. Aparatas – kaip ir kastuvas, jei juo dirbi, netarnauja dešimt metų.“