Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Rožių ūkio įkūrėjai: prieš 13 metų neturėjome net svajonių sukurti didelį verslą

Botanikai Dovilė (42 m.) ir Mindaugas (43 m.) Rylos daugiau kaip penkiolika metų Sibirkos kaime puoselėja rožių ūkį, čia kasmet išbando naujausias ir istorines, iki tol mūsų šalyje neaugintas veisles, kaupia Lietuvoje rastų senovinių rožių kolekciją.

Padėjo atkurti Palangos rožyną – miesto botanikos parkui padovanojo per tūkstantį rožių sodinukų. Dovilė Rylienė yra Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo rožių kolekcijos kuratorė.

Siauras keliukas vingiuoja mišku, šokteli į laukymę, nyra į krūmų šešėlius, bėga lauku šalia pelkėjančio Plomėnų ežero, pagaliau atsiremia į senų liepų sieną ir sustoja prie pavėsinės, skirtos atklystantiems rožių kerų pirkėjams. Šalia suolų įtupdytuose dideliuose vazonuose veši rožių krūmai, pilnaviduriai pastelinių spalvų žiedai skleidžia svaigų aromatą. Ką tik palaistyti pirkėjų laukiantys rožių sodinukai geria ryto vėsą.

Vos atsisėdame po sena vešlia obelimi pasikalbėti, šviežienos ištroškę uodai aplimpa rankas ir kojas, – Plomėnų pelkė yra puiki vieta ne tik retiems paukščiams perėti, bet ir mažiesiems kraugeriams veistis. Kita vertus, jei ne uodai, kažin ar čia dabar klestėtų Sibirkos rožynas.

Susirgo rožių liga

O buvo taip. Mindaugas ir Dovilė – Vilniaus universiteto absolventai, profesionalūs biologai ir botanikai bendrakursiai – nutarė nusipirkti žemės. Nors kišenėse švilpavo vėjai, merginos geismas įveisti savo rožyną nusvėrė pragmatiškumą. Vaikinas tuometiniame Botanikos institute tyrinėjo retąsias gegužraibes – nykstančias Lietuvos laukines orchidėjas. Važinėjo jiedu po Lietuvą, dairėsi rožynui tinkamos užuovėjos ir vieną dieną rado širdžiai mielą kampelį.

Mindaugas: „Šios žemės vos nenupirko mums iš panosės – sutrukdė uodai. Atvyko miestietis apžiūrėti tuo metu parduodamą žemės sklypą, jį iškart apspito uodai. Šokiruotas žmogus paklausė kaimynystėje dirbusio vyro: „Ar visuomet čia yra tiek uodų?“ – „Dabar tai niekis, atvažiuokit anksti rytą ar vakare ir pamatysit, kokie pulkai jų čia susirenka.“ Žmogus išskubėjo ir nebegrįžo. Taip mes ir įsigijome čia šešis hektarus krūmais bei dilgėlėmis sulig žmogumi apaugusios žemės.“

Dovilė: „Šią vietą apžiūrėjome vieną pirmųjų. Atvykome auksinį rudenį, geltonuojant klevų lapams. Vieta iš karto patiko. Dideli medžiai suteikė jaukumo, tačiau sklype nieko nebuvo, iki kelio, elektros linijų – dideli atstumai. Keliukas anksti pavasarį, vėlai rudenį patvindavo, pasidarydavo neišvažiuojamas. Palikdavome automobilį pusiaukelėje ir klampodavome daugiau nei penkis kilometrus pėstute. Jauni ir kvaili. Tik jauni romantikai ir gali taip sugalvoti. Sunku buvo, gelbėjo entuziazmas, o buitis be elektros ir pažliugęs keliukas netgi atrodė romantiškai.“

Išeiname ryte į sodą atsigerti kavos ir randame būrį žmonių su fotoaparatais. Pasijusdavome lyg scenoje.

Mindaugas: „Namo nebuvo, stūksojo tik dviejų sodybų pamatų liekanos. Pastatėme vagonėlį ir kibome į darbus. Vieną hektarą pamažu užsodinome rožių sodinukais, likusią žemę palikome sėjomainai. Rožės yra Dovilės svajonė nuo vaikystės. Aš galėjau būti mokslininkas, dėstytojas, galėjau – ir kosmonautas (juokiasi). Pradėjus kurtis kurį laiką dar dirbau mokslinį darbą Botanikos institute. Į ūkio veiklą įsitraukiau nejučia, padėdamas Dovilei. Pamažu kaupėsi patirtis, netrukus supratau, kad ir pats įklimpau, rožių žavesiui atsispirti sunku.“

Dovilė: „Rožių liga susirgau mokydamasi trečiame kurse. Labai įdomi kultūra. Ir akiai gražus žiedas, ir kvapas lydi nuo vaikystės... O kokia įspūdinga rožių istorija! Archeologų aptiktos iškasenos liudija, kad erškėčiai gyvuoti pradėjo prieš 35 mln. metų. Šios gėlės simbolis buvo populiarus daugelyje kultūrų ir religijų. Rosa mundi laikyta pasaulio centru, visos gyvybės šaltiniu. Graikų ir romėnų laikais ši gėlė buvo neatsiejama nuo meilės ir linksmybių dievų. Dėl to krikščionys kurį laiką ją ignoravo, tačiau netrukus erškėčių vainiko ir rožės simbolis šioje kultūroje tapo labai svarbus.

MOTERIS / Liudas Masys

Daugelyje kultūrų rožė simbolizavo angeliškąjį tobulumą ir žemiškąją aistrą, laikinumą ir amžinybę, gyvenimą ir mirtį, meilę ir neapykantą, vaisingumą ir nekaltybę. Tai – amžinai kintančio ir vis kitais aspektais atsiveriančio pasaulio simbolis. Man, kaip biologei, norėjosi grįžti prie šių gėlių istorijos, išsiaiškinti jų paplitimą Lietuvoje. Senovines rožes bandymams gabenome ar siuntėmės iš visos Europos. Polinkis gėlėms – įgimtas. Lietuviai prie namų visada augindavo gėles. Kokie gražūs buvo tie darželiai! Dabar tokių reta, dabar daromi euroremontai, kiemai išklojami plytelėmis, „puošiami“ nykštukų skulptūrėlėmis. Mano aistra gėlėms įgimta, jaunystėje turėjau eksperimentinį darželį. Esu kilusi nuo Kauno, Mindaugas – nuo Kėdainių.“

Mindaugas: „Dabar net juokinga prisiminti: kad galėtume susirašinėti su klientais, tekdavo važiuoti į Trakų biblioteką. Vėliau, paspartėjus mobiliam ryšiui, prireikus išsiųsti ar gauti ilgesnius laiškus, Dovilė sėsdavo į automobilį ir važiuodavo ieškoti ryšio. Be to, kol Lietuva nebuvo Europos Sąjungos nare, norint gabenti augalus per sieną, reikėjo įvairių dokumentų, kelis mėnesius vykstančios karantino patikrinimo procedūros. Pirmuosius augalus per sieną gabenome kontrabandiniu būdu.

Sėdime eilėje prie pasienio kontrolės punkto, prie mūsų artinasi krovinius tikrinantis muitininkas. Širdis kulnuose – automobilio bagažinė kietai prigrūsta rožių sodinukų. Jei patikrins, augalai bus konfiskuoti arba nukreipti į karantino tarnybą, kur juos „tikrins“ kelis mėnesius. Tą kartą muitininkas pro mus praėjo nesustodamas. Įvažiavę į Lietuvos teritoriją norėjome iš džiaugsmo dainuoti. Panašių istorijų buvo ne viena.“

Nėrė į nežinią

Pirmąjį rožių sodinukų derlių Dovilė ir Mindaugas „nuėmė“ 2005 metais. Ambicijų užkariauti pasaulį ar sukurti didelį verslą jie sako neturėję. Daug kas buvo neaišku. Apie šią ūkininkavimo sritį tuo metu niekas nieko negalėjo pasakyti, nes panašios praktikos nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos šalyse nebuvo.

Dovilė: „Kai nusprendėme rožių sodą paversti verslu, užgriuvo begalė rūpesčių, teko perkrauti savo žinias, išmokti išauginti rožių kūdikius. Sunkiausia buvo laiku įšokti į gamtos ir rožių ritmą. Rožyną padalijome į dvi dalis – kolekcinį ir komercinį. Pirmąją medžiagą rožėms dauginti parsivežiau iš Olandijos ūkio, kur mokiausi rožių dauginimo niuansų.“

MOTERIS / Liudas Masys

Mindaugas: „Rožių veislių ieškodavome net ir turguje. Būdavo, eina Dovilė į turgų su sąrašu, užsako konkrečių veislių rožių, jai pažada atvežti po savaitės. Retas kuris prekeivis prisipažindavo, kad norimų veislių sodinukų neturi. Parneša, sodiname, prižiūrime, o kitais metais pražysta elementari raudona arbatinė hibridinė rožė. Tekdavo išrauti ir išmesti. Buvome apmauti ne kartą. Dabar skirtingas rožių veislių grupes galime atskirti iš lapų, taip lengvai mūsų neapmautų. Yra daug mėgėjų, kuriems atrodo, kad visos rožės beveik vienodos. Iš tikrųjų taip nėra.

Mums skambina jų augintojai, guodžiasi, kad lapai gelsta ar augalą ištiko kitos bėdos, prašo patarti, kaip gelbėti. Teiraujamės, kokios jis veislės, bet jei žmonės neprisimena pavadinimų, yra išmetę kerų etiketes, patarti sunku. Mes auginti tinkamas veisles atrenkame atsakingai. Savo ūkyje esame išbandę daugiau nei tūkstantį veislių. Dabar jau pasiliekame tik mums įdomias, itin retas ir išskirtines. Mums svarbu, kad kuo daugiau veislių pereitų per rankas.“

Dovilė: „Rožė – brangi gėlė. Jų dauginimo teises perkame iš prancūzų, anglų, vokiečių, belgų. Pačios madingiausios ir populiariausios yra autoriniai kūriniai. Rožė – tas pat, kas muzikos kūrinys ar paveikslas, nes ją taip pat sukūrė žmogus. Patentuotų veislių savininkams mokame autorinius mokesčius.“

Mindaugas: „Iš pradžių autorinių rožių augintojai teigė, kad jiems su mumis prekiauti neapsimoka, nes ūkelis mažas, net neatsakydavo į laiškus. Nelengva buvo prasimušti, įgyti vardą.“

Dukrelės – vietinės, tėvai – atvykėliai

Jauna šeima Sibirkos kaime kūrė rožių sodą ir pamažu statėsi namą. Juk į pasaulį turėjo ateiti poros atžalos.

MOTERIS / Liudas Masys

Mindaugas: „Mūsų dukros – dešimtmetė Angelė ir septynerių Elena – vietinės, jos gimė Sibirkos kaime, o mudu su Dovile – atvykėliai. Vienas darbininkas klausė: „Iš kur jūs? Aš tavęs iš mokyklos laikų neprisimenu.“ Vadinasi, jeigu kartu mokyklos nelankei, nuo vaikystės nebendravai, nesi vietinis.“

Dovilė: „Vyresnioji lanko mokyklą Trakuose. Kasdien vežiojame po kelis kartus, – būreliai prasideda po pietų. Dabar jau neužklimpstame, bet yra buvę visokių istorijų. Patys žvyro atvežėme, supylėme dviejų kilometrų kelią. O namų statyba – amžinas procesas. Vis dar statomės.

Kaip keitėsi per tuos metus mūsų požiūris į sodą? Iš pradžių stengėmės pasodinti kuo daugiau veislių, sukurti kolekciją, visiems parodyti, kaip rožės auga, žydi, kuo daugiau spalvų, prašmatnumo...“

Mindaugas: „Ši idėja turėjo racijos, nes Lietuvoje tada nebuvo normalios rožių kolekcijos. Tokios neturėjo ir keturi mūsų šalies botanikos sodai.“

Dovilė: „Pastaruoju metu pasiteisinusių veislių pavyzdžius perduodame Kauno botanikos sodo rožynui, kur yra kolekcijas puoselėjantis personalas. Ten istoriškai yra buvęs didelis rožynas, jis buvo jau susenęs, reikėjo atnaujinti. Nusprendus rožyną rekonstruoti, sodo vadovai kreipėsi į mus sodinukų. Nejučia ir patys įsitraukėme į darbus.“

Mindaugas: „Dovilei dirbant rožyno kuratore per trejus metus kolekcijoje sukaupta daugiau nei tūkstantis veislių. Šiuo metu tai didžiausias Lietuvoje ir antras pagal veislių kiekį rožynas Baltijos šalyse.“

Privatumo poreikis

D. ir M. Rylų išaugintos rožės atnaujino ne tik Kauno botanikos sodo kolekciją, jos puikuojasi Palangos botanikos parko rožyne, Pažaislio vienuolyno vidiniuose kiemeliuose, įvairių dvarų gėlynuose.

Dovilė: „Reikia peržengti savo sodo ir savo pasaulėlio ribas. Norime, kad rožės žydėtų labiausiai lankomose vietose, kad žmonės galėtų pamatyti šių gėlių įvairovę. Prieš šešerius metus mūsų rožynas buvo atviras lankytojams. Žmonės plūsdavo pažiūrėti gražiųjų augalų, bet mes su Mindaugu nesame linkę gyventi atvirai, norime privatumo. Mūsų kiemas yra asmeninė erdvė, o čia nuolat sukdavosi krūvos nepažįstamųjų. Be to, jei norėtume turėti tobulą parodomąjį rožyną, reikėtų įrengti tualetus, praplatinti kelią, nes prasilenkti mašinoms čia sunku. Ir laiko turėtume lankytojams skirti. Kada dirbti? Kol kas renkamės dauginti rožes.“

MOTERIS / Liudas Masys

Mindaugas: „Būdavo, atsikeliame ryte, išeiname į sodą atsigerti kavos ir randame būrį žmonių su fotoaparatais. Pasijusdavome lyg scenoje. Kol kas tai – privatus uždaras sodas, mūsų „žaidimų aikštelė“. Užaugti, gyventi, dirbti ir kurti mums vis dar yra nuotykis bei atradimas.“

Surinko istorinių rožių kolekciją

Gražiausias atkaklaus ir nepailstamo aistringų Sibirkos rožyno šeimininkų darbo rezultatas – surinkta gausi ir vertinga istorinių rožių kolekcija. Prieš vienuolika metų sutuoktiniai pradėjo važinėti po Lietuvą ir ieškoti istorinių rožių, radastų. Rado nemažai. Tiems, kurie nori ekologiško darželio, botanikai pataria sodinti būtent tokias, nes jų nepuola kenkėjai, nereikia purkšti herbicidais, jos atsparios šalčiui.

Dovilė: „Surinkti gerą istorinių rožių kolekciją užtruko, nes prekiautojų jomis nedaug. Teko medžioti kitose šalyse. Dabar jau turime naują aistrą: renkame ir išbandome įdomius erškėčių hibridus.“

Mindaugas: „Rožės – kaip išskirtiniai, reti, vienetiniai antikvariniai dalykai.“

Dovilė: „Jei padaugini populiarių veislių rožių, per sezoną gali parduoti penkis šimtus sodinukų, o istorinių net 20 vienetų neparduosi. Tarp Lietuvoje rastų senovinių veislių yra ir tokių kaip „Blush Damask“ rožė (Dovilė deda ant stalo kvepiančią rožių šaką, – aut. past.), ją atsivežėme iš Platelių.“

Mindaugas: „Istorinės rožės gali augti neprižiūrimos, – kol apleistas namas stovi, jos keroja. Seni žmonės miršta, atsikelia nauji šeimininkai. Jie pasamdo buldozerį, išrauna visus augalus ir užsėja veją. Net nesusimąsto, kad naikina labai įdomius ir retus augalus.“

MOTERIS / Liudas Masys

Žozefinos impulsas

„Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus: / aukštų ir aiškių dangiškų namų, / ir jūros gausmo, ir kaip dvelkia gėlės / iš tavo pievų skaudžiai tolimų, / aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus.“ (Sigitas Geda, „Viešpaties rožių ilgesys“). Paklausti, ar moka eilių apie rožes, Rylos juokauja, kad mūsų poetai rožes ignoravo.

Dovilė: „Neprilygstamas rožių kalbintojas Raineris Maria Rilke rašo: „Rože, o tujen tobulumo įsikūnijime.“ Pasak poeto, ši gėlė skleidžia „svaiginantį kvapą nuogos šventosios“. Vlado Braziūno verstas R. M. Rilke‘ės eilėraščių rinkinys „Rožės“ iliustruotas Sibirkoje augančių senovinių rožių nuotraukomis.

Lietuvių tautosakoje rožė nėra dažnai minima gėlė. Liudvikas Rėza yra užrašęs kelias dainas. Dažniau minima rūta. Rožė – dvarų ir vienuolynų gėlė. Lietuvos dvaruose ji paplito XIX a. pabaigoje, ši mada prasidėjo nuo Prancūzijos imperatorienės Žozefinos. Iki tol klestėjo kitokios gėlės, tarkim, Renesanso laikotarpiu – tulpės, gvazdikai...“

Mindaugas: „Rožių selekcijos revoliucija įvyko XVIII a., kai, suaktyvėjus prekybai su Rytų šalimis, į Europą iš Kinijos atkeliavo ypatingos veislės rožės – ištisai žydinčios. XIX a. pradžioje aistringa augalų mėgėja imperatorienė Žozefina, Napoleono I žmona, užsibrėžė savo soduose prie Malmezono dvaro netoli Paryžiaus surinkti kiek įmanoma daugiau rožių veislių. Ir surinko per 16 metų – nuo 1798 m. iki savo mirties – 250. Iš tolimų šalių augalus suvežė Napoleono laivyno kapitonai, – tai jiems, siekdamas palaikyti žmonos aistrą, įsakė padaryti imperatorius. Net tuo metu su prancūzais kariavę anglai leido Žozefinos rožėms laisvai keliauti per sieną, o vyriausiajam sodininkui anglui – nekliudomam kirsti Lamanšo sąsiaurį.“

Surinkti gerą kolekciją užtruko, nes Istorinės rožės – kaip išskirtiniai, reti, vienetiniai antikvariniai dalykai.

Dovilė: „Buvo ir kitų niuansų. Pavyzdžiui, jei prancūzų selekcininkai sukurdavo vertingą veislę, šiai duodavo ne vieną, o ir daugiau kaip dešimt pavadinimų – dukrų, giminaičių garbei. Taip atsirado daug painiavos. Yra veislių, kurias lengva atskirti, bet yra ir panašių, ypač – tarp modernių.“

Sukurti rožę žmonos garbei

Dovilė sako, kad 80 proc. lietuvių vyrų kreipia dėmesį tik į ryškiai raudonas arba tamsiai vyšnines rožes. Moterims patinka pastelinės, oranžinės. Jai pačiai gražiausios baltos, kreminės, tuščiavidurės arba istorinės baltos. Pasaulyje pagrindiniai rožių selekcininkai – vyrai. Ir tarp lietuvių yra tokių, kurie patys jas prižiūri, turi daug šios srities žinių. Gal Mindaugas ketina žmonos garbei sukurti naujos veislės gėlę?

MOTERIS / Liudas Masys

Mindaugas: „Gal ir pasiseks. Reikėtų išvesti tokią, kokios dar nėra, bet mes per daug žinome. Na, nebent Mičiurino metodais pasinaudočiau, – gal sukryžminti gegužraibę su rože?“ (Juokiasi.)

Dovilė: „Tai labai ilgas procesas. Be to, šių gėlių yra be galo įvairių. Gausu po šimtą metų gyvuojančių selekcija užsiimančių kompanijų, jos kiekvienais metais pristato naujienų. Lietuviškų veislių rožių nėra, išvedęs ir pavadinęs „Lietuva“, iškart išgarsėtum, bet reikia žvelgti savikritiškai – įdomią veislę, kuri turėtų išliekamąją vertę, išvesti nėra paprasta.“

Mindaugas: „Sukurti rožę – menas. Mes rožių selekcija rimtai neužsiimame. Tik eksperimentuojame dėl įdomumo. Didžiosios kompanijos kasmet padaro po 250 tūkstančių kryžminimo variantų, gauna kone milijoną sėjinukų, iš jų po aštuonerių metų lieka penki. O po penkerių metų pamatai, kad iš tų penkių tik kokia viena veislė neturi trūkumų.

Kokia gėlių puokšte nustebinčiau žmoną? Dovilė – labai išranki moteris, man būtų sudėtinga jai įtikti. Neprašaučiau tik pririnkęs lauko gėlių. Gegužraibių skinti negalima, jei kokią į puokštę įpinčiau, ji, kaip botanikė, mane paskųstų (juokiasi). Mus gėlėmis nustebinti sudėtinga.

Augalų pirkti atvykęs žmogus išvysta žiedą ir, užburtas jo grožio, nieko kito nebemato. Mums svarbūs kiti dalykai – kad rožė gerai augtų, krūmas gražiai atrodytų, kad nesirgtų, galėtų pakelti šalčius.“

Sunkus rankų darbas

Rožių priežiūra reikalauja ypač sunkaus rankų darbo. Dovilės ir Mindaugo diena prasideda aštuntą kavos gėrimo ritualu. Tada jie kimba į darbus ir triūsia iki sutemų. Sezoniniai darbai skirtingi, rutinos nėra. Sodinukai atvirame grunte auga dvejus metus. Pavasarį pasodinami poskiepiai, vasarą jie akiuojami, kitą vasarą jau galima grožėtis žiedais, o rudenį iškasami parduoti.

Mindaugas: „Nėra taip, kad rožyne nebūtų darbo. Kiek lengviau gali atsikvėpti po Naujųjų metų – iki kovo mėnesio. Gali paskaityti knygą, apie ką nors nauja pagalvoti.“

Dovilė: „Rožių sodinukų be žmogaus priežiūros palikti negalima. Norėdami kur nors išvykti, turime pasirūpinti augalų priežiūra, kol mūsų nebus. Pradėjome nuo tuščio lauko kaip nuo balto popieriaus lapo. Ar galime didžiuotis rezultatu? Kurti rožyną – amžinas procesas.“

Mindaugas: „Visada matai, kas galėtų būti dar geriau ir gražiau.“

Dovilė: „Net namuose pradėjo kauptis daiktai su rožėmis – puodeliai, lėkštės, vazos. Klausiate, ar vyras rožių žiedlapių pribarsto į lovą, vonią? Dar neišprotėjo.“

Mindaugas: „Dovilei labai sunku įtikti su rožėmis. Nors ją pažįstu, vis dėlto su rožių žiedlapiais galiu stipriai prašauti.“

Dovilė: „O jeigu nuskins kokią mano vienetinę?“

Mindaugas: „Rudenį žiedlapiais galėtume iškloti visus namus. Būna toks laikas, kai žiedų dar yra daug, bet lauke, kur auga parduoti skirtos rožės, jas jau reikia genėti ir ruoštis iškasti.“

Dovilė: „Ypač žiauru, kai tenka kirpti gražiausius žiedus. Benzininiu pjūklu šienauji rožes. Mindaugas yra sakęs: „Moterims to geriau nematyti.“

Mama, ir vėl rožės!

Tėvų dėmesį pasiglemžiančios rožės Dovilės ir Mindaugo dukrelėms turbūt nėra vienos mėgstamiausių gėlių. Keliaudama su šeima Dovilė iš savo mergaičių dažnai išgirsta: „Mama, ir vėl rožės!“ Mat moteris nepraleidžia progos aplankyti rožių kolekcijų. Juokiasi, kad dukroms „geriausios atostogos – kad tik neužsuktume į jokį rožyną.“ Rylos bendradarbiauja su kitų šalių rožių augintojais, dalyvauja konferencijose. Abu yra tarptautiniai naujų rožių veislių bandymo konkursų teisėjai.

Paklausti apie bendrą svajonę, vyras ir žmona pasižiūri vienas į kitą ir ima kvatoti. Dovilė mirkteli: „Reikia pasitarti.“ Mindaugas suklūsta: „ Dovile, kokios tavo svajonės?“ – „Ai, neišduosiu.“ – „Gal ir turime kokią bendrą, bent nežinome, išsiaiškinsime kada nors susėdę.“

Atsisveikinant Sibirkos rožyno šeimininkai įteikia puokštę įvairiaspalvių kvapniųjų istorinių rožių. Tris savaites jos nevysta, skleidžia nepaprastą aromatą. Šis primena prieš daugelį metų mamos spintos skarelių stalčiuje laikyto bulgariško rožių aliejaus kvapą. Tik jokie aliejai neprilygs gyvo žiedo aromatui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?