L. Lago: Ispanių ir lietuvių charakteris nelabai ir skiriasi - visos karštakošės

Ispanų dailininkas Lino Lago (41 m.) prieš keturiolika metų į Lietuvą atvyko kaip turistas. Klaipėdoje, meno galerijoje „Pėda“, jo žvilgsnį prikaustė kavą gerianti smulkutė moteris. Kitą rytą jis jau kepė blynus Jurgos mažyliui, o išvykdamas namo pažadėjo: „Netrukus grįšiu.“

- Ž. Vaškytė-Lubienė: šeimoje moteris gali vyrą paversti vergu arba padaryti karaliumi
- Šiam grožio receptui – 500 metų!!! Angliška jauninanti kaukė veidui
- Grožio dosjė. N. Marčėnaitė: niekada nenorėjau būti kaip visos
- V. Baublienė: d’accord arba dar kartą apie prancūzes ir Paryžių
- 9 moteriškos aprangos detalės, kurios vyrams – pačios seksualiausios
- Lenktos koridoriaus sienos tarsi formuoja upę, tekančią per butą
- Žalumynų šaldymas žiemai

„Klausimas, kas man yra graži moteris, truputį banalus, tad ir atsakymas nebus filosofinis. Grožį sunku paaiškinti, įvardyti žodžiais. Tai lyg smūgis: pamatei, gavai per galvą ir negali atsitokėti. Grožis – subjektyvus dalykas. Tai nėra fiksuotas etalonas, tai kažkas, kas tave stebina. Įspūdį gali daryti moteris, paveikslas, gamtos peizažas. Grožis yra tai, ką pats turi, ką jauti ir regi savo sielos akimis.

Mano žvilgsnis – intuityvus, giluminis. Įdomu pastebėti vidines moters savybes, būdo bruožus, charizmatiškumą.

Prieš keturiolika metų pirmą kartą atvykęs į Lietuvą iškart atkreipiau dėmesį į išskirtinį moterų grožį. Lietuviai sako, kad jiems patinka ispanės – dėl rudų akių ir tamsių plaukų. Kitoniškumas traukia. Aš žaviuosi lietuvėmis – nes jos yra šviesios, mėlynakės, visai kitokios nei mano tėvynainės. O štai ispanių ir lietuvių charakteris nelabai skiriasi. Ir vienos, ir kitos – tokios pat temperamentingos, karštakošės. 

Man nepatinka Lietuvoje gajus jaunystės garbinimas ir ankstyvas vyresnių žmonių nurašymas.

Mano gimtojoje Galisijoje daug šviesiaplaukių, mat vietos gyventojai kadaise susimaišė su iš Airijos atkeliavusiais vikingais. Dešimties metų buvau įsimylėjęs kaimynę mergaitę – mėlynakę blondinę. Mudu leisdavome laiką kieme ar prie jūros, juk Ispanijoje visus metus geras oras. Esu romantikas, savo jausmus gerai prisimenu. Graži yra mergina, kuri nustebina, kai ją pamatai pirmą kartą, kai gamta smogia taip, kad nori su ta mergina būti visą laiką. Nemažai vyrų šį smūgį trokšta patirti dažnai. Manęs moterų kolekcionavimas nedomina. Esu monogamas, ištikimas vienameilis. Moters grožis – tai kai kas daugiau nei išoriniai bruožai. Yra kažkas, dėl ko nori būti kartu. Gyvenimas drauge ir yra tikrasis grožis.

Mokydamasis meno istorijos tyrinėjau, kokios mūzos įkvėpdavo didžiuosius ispanų dailininkus. Menininkas truputį primena prostitutę. Jis kuria ir parduoda grožio objektus tokius, kokius pirkėjas tuo metu nori matyti. Štai garsieji F. Goyos paveikslai „Nuoga Macha“ ir „Apsirengusi Macha“. Abiejuose vaizduojama ta pati moteris. Goya žinojo, kad abu jo kūriniai kabos tame pačiame užsakovo Manuelio Godoy (karalienės Marijos Luizos favorito) kambaryje. Svečių akims – meilužė su drabužiais, o asmeniniam žvilgsniui, pakėlus širmą, – nuoga. Grožio samprata dailėje kinta. Abejoju, ar kada nors menas turėjo ką nors bendra su grožiu. Tai skirtingi dalykai. Kalbant apie meno kūrinį, svarbi yra jo idėja. Dailininkas mato tarsi kitomis akimis, ieško gilesnio grožio nei išorinis.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Tapau nuo vaikystės. Septintoje klasėje už tai, kad per pamokas piešiau nuogas moteris, savaitei buvau išmestas iš mokyklos. Tada dar nebuvau matęs nuogų moterų, bet berniuko vaizduotė laki.
Grožio etalonai – pavojingas dalykas. Televizija naudoja pigius triukus, aš jos nežiūriu. Kartais žmonos prašomas nueinu į kokį renginį ar visuomenės vakarėlį. Matau, kaip lietuvės prisižiūri, puoselėja išorinį blizgųjį grožį. Manau, kad egzistuoja grožio industrijos diktatūra.

Žmogus turi teisę sekti mada, bet man nepatinka, kad per televiziją, viešąjį gyvenimą diegiami paviršiniai grožio standartai, neskatinamas savitumas, kritinis požiūris į madą. Brukama mintis: svarbu – ne koks esi, o kaip atrodai, kokių firmų tavo drabužiai. Manau, kad mano žmona (garsi juvelyrė Jurga Lago – aut. past.) per dažnai vaikšto į grožio salonus, kirpyklą, siūdinasi drabužius. Jurga yra savita menininkė, turi savo stilių, bet vis tiek pasiduoda mados diktatui. Man, kaip ir daugumai vyrų, patinka natūralios, ne per daug išsipusčiusios moterys. Smagu būti gražiam ir sau, bet kai tai tampa būties tikslu, kai visas socialinis gyvenimas yra pririšęs prie standarto, kai nuolat rūpinamasi įvaizdžiu, tada per menkai susimąstoma apie tai, kokie esame ir norime būti, kas mums labai svarbu, o kas – antraeiliai dalykai.

Ispanių ir lietuvių charakteris nelabai skiriasi. Ir vienos, ir kitos yra tokios pat temperamentingos, karštakošės.

Kita problema – išorinis grožis asocijuojamas su jaunyste, o vyresnis žmogus tarsi atmetamas. Man nepatinka Lietuvoje gajus jaunystės garbinimas ir ankstyvas vyresnių žmonių nurašymas.

Kodėl vyresnius vyrus traukia jaunos merginos? Tai sena istorija. Yra tokia praėjusiame amžiuje parašyta knyga „Senukai neturėtų įsimylėti“. Žmogus – labai juokingas gyvūnas. Jis mano, kad daro tai, ką nori, bet iš tikrųjų yra užprogramuotas veikti. Esu 41-erių – krizės metų. Tai mane sprogdina, bet ir veda į kitą pusę: mane domina daug dalykų, tačiau jaunystėje neturėjau galimybės jų padaryti, dabar grįžtu. Beje, prie jaunų moterų dar nesiveržiu (juokiasi). Gal po dešimties metų apie tai pakalbėsime?

Kai pamačiau Jurgą, man buvo 27-eri. Užėjau į galeriją, ji dirbo kartu su tėvu. Buvo išsiskyrusi su vyru, turėjo vos vaikščioti pradėjusį sūnų. Nojus neatsimena kito tėčio, tik mane. Dabar jam – penkiolika, o aš čia – keturiolika metų. Jurga, kai ją pamačiau, padarė man didžiulį įspūdį. Beje, išorinį. O pabendravus, pavergė charizma. Patiko juodai! Man, monogamui, žmona negali atsibosti. Pasirinkau, ir iki šiol noriu kasdien būti su ja. Jurga man – geriausia kompanija. Mudu visada kartu – diena iš dienos.

Kartą viena mergaitė iš Niujorko man parašė gražų laišką. Jaunystė, grožis, emocijos... Kaip atsispirti pagundai? Yra du skirtingi pasauliai: tai, ką turiu su Jurga, – brangiausia; visa kita – kūrybos erdvė. Negaliu šių pasaulių lyginti. Nenoriu painioti darbo su šeima, apie kitą moterį nė negalvoju. Nesuprantu, kaip šeimoje gyvenantis vyras gali turėti meilužę. Jurga tą pačią dieną sužinotų. Gyvename labai glaudžiai, neįmanoma, kad tarp mūsų įsiterptų kitas žmogus. Neturėčiau laiko eiti pietauti ar vakarieniauti su kita moterimi. Kartą Jurgos tėvas manęs paklausė: „Ar tu rūkai?“ Atsakiau: „Aš neturiu laiko.“ Mano kasdienybės valandos suskaičiuotos. Tapau namuose – man labai patinka ten būti. Žiemą beveik neinu į lauką, tik į parduotuvę. Dirbu nesustodamas.

Būdamas paauglys, ilgai draugavau su viena mergaite. Paskui – su kita. Į Lietuvą atvažiavau laisvas. Pamačiau Jurgą, įsimylėjau. Jos visos – kitokios moterys. Kitokie patyrimai. Kiekvienas žmogus yra kita planeta. Tos planetos labai traukia. Jei būtum Dievas, supermenas, galėtum pasiimti visas, bet neįmanoma. Gyvenimas nėra begalinis. Tenka pasirinkti. O tada vyras gali suprasti, kad ir viena moteris yra begalybė. Ir su ja atrasti daugybę pasaulių. Jei matai tik išoriniu žvilgsniu, labai greitai gali apžiūrėti vieną pasaulį ir eiti į kitą, bet gali ir giliai tyrinėti tą patį, atrasti daugybę naujų klodų.
Mudviem su Jurga reikėjo gludintis. Kultūrų skirtumai jau nušlifuoti, bet vis dar kariaujame dėl nepakeičiamų buitinių dalykų, smulkmenų, kurios nėra vertos mūsų kovos. Pavyzdžiui, mane nervina, kad Jurga yra labai tvarkinga. Jai patinka, kad namuose būtų švaru, viskas blizgėtų, jokios dulkelės. Aš mėgstu viską išmėtyti, tiksliau – pasidėti daiktus ten, kur man patogu, nekreipiu dėmesio į tvarką, o jai tai nepatinka. Esu meniškai netvarkingas, dėl to mes kariaujame ir kariausime visą gyvenimą, nes žmogaus nepakeisi. Išmokome ir pasijuokti iš savo smulkių barnių. Nutariau išspręsti šiuos nesutarimus pasitelkęs valytoją. Na, o aš pats kartais pykstu dėl to, kad negaliu ramiai dirbti.

Jurga nori, kad dažniau vaikščiočiau su ja į vakarėlius. Aš nenoriu, kad ji ten eitų viena, bet ji kartais eina. Esu savininkiškas, kaip ir visi ispanai, bet to neakcentuoju. Tikiu, kad ir Jurga nesureikšmina to, ką jaučia. Ji yra sakiusi, jog mudu sergame pavydu, bet sugeba elegantiškai apsimesti, kad nieko nevyksta. Jei jos gyvenime atsirastų kas nors, iškart pajusčiau..

Būčiau idiotas, jei teigčiau, kad Jurga – gražiausia pasaulyje moteris. Taip pat nieko nereikštų, jei ji tvirtintų: „Esi gražiausias ir stipriausias pasaulyje vyras.“ Esu šaltas žmogus, manęs komplimentai nejaudina. Turbūt daugiau turiu ne ispaniško, o vikingų kraujo. Mano gyvenimas su Jurga – mylima moterimi – labai gražus. Tai – objektyvi tiesa, mėgstu tikrus dalykus. Ir ne žodžiais, o darbais įrodyti, kad moteris man yra svarbi.

Kas mane pavergia? Gimiau kalnuotoje vietovėje, šalia jūros. Man trūksta Ispanijos kalnų, Galisijos gamtovaizdžio. Kai ilgiau nematau savo gimtųjų vietų, nebegaliu gyventi. Kartais skrendu į Ispaniją vien tam, kad išvysčiau gražiuosius gimtinės kampelius. Negaliu sakyti, kad ta vieta gražiausia pasaulyje. Man – taip, nes aš ten gimiau, bet kitas ten galbūt nieko ypatinga nerastų. Kaip ir Jurgos akys. Jos man – gražiausios pasaulyje. Tai sakau tik jai, nes kitiems apie tai kalbėdamas turbūt pasirodyčiau kvailas. Visi mylintys žmonės yra jautrūs. Meilė – labai asmeniškas jausmas. Meilė išryškina mylimo žmogaus savybes ir bruožus taip, kad jie pasidaro įdomūs ir svarbūs tik tau vienam.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis