I. Kofas: į gerbėjų laiškus niekada neatsakinėju

Muzikos grupės „Lemon Joy“ vokalistas ir dainų autorius Igoris Kofas (39 m.) į susitikimą atmina dviračiu. Stilingas, aristokratiškos laikysenos vaikinas jau seniai yra išaugęs ryškiaspalvio berniuko įvaizdį, tik bruožai nė kiek nepasikeitę – tarsi laikas būtų jį aplenkęs, slystų pro šalį.

Skaitomiausi tekstai:
- 9 žingsniai didesnės algos link
- Drabužiai, kurie lieknina net iki kelių kilogramų
- Kada J. Statkevičius jaučiasi laimingiausias
- Astrologai neabejoja: netikėtumų bus, ir visokių!
- Makiažo gudrybės, kaip patobulinti veido kontūrus?
- Vieno kąsnio sumuštinukai su skumbre ir kiaušiniu

Prabėgo dvidešimt muzikinės veiklos metų. Ar jau suvokiate tai?

Ne!

Kokie buvo tie metai? Jei rašytumėte knygą apie savo gyvenimą, ką akcentuotumėte?

Rašyti autobiografiją? Nelabai tai limpa prie manęs. Mano gyvenimas keičiasi. Žmonės, kurie nesikeičia, panašūs į robotus, užprogramuotus siekti karjeros, jie žino, kas bus rytoj. Aš gyvenu apie ateitį per daug nemąstydamas. Kūryba, dainos – meno sritis, kuri padeda pasislėpti. Čia gali ką nors suvaidinti, pagražinti arba, priešingai, parodyti neigiamomis spalvomis. Scena reikalauja artistiškumo, vaidybos. Tai ir gelbsti. Rašyti rimtą kūrinį – kas kita. Kodėl niekada negarsinu savo albumų, koncertų, nesireklamuoju, nors esu prašomas? Man nepatinka mano balsas, kai šneku, nepatinka mano minčių dėstymas, modeliavimas. Savo dainas atsakingai gludinu. Kol negaliu pasakyti „super“, į eterį neleidžiu.

Mokate pasislėpti, pabūti šešėlyje, išsisukti nuo viešumos... Taip priverčiate gerbėjus Jūsų geisti, laukti koncertų. Turbūt girdite nemažai mitų apie save.

Žiauriai daug. Pradėkime nuo mito, kurį grupė „Lemon Joy“ pati ir susikūrė ekstravagantišku įvaizdžiu: ryškūs spalvoti drabužiai, dažyti plaukai, raudonos lūpos, lakuoti nagai. Drąsu. Kokių tik kalbų tada nebuvo. Prisipažinsiu, mes darėme tai sąmoningai, tiesiog kvailiojome, o žurnale „Ausis“ publikuotos nuotraukos. Popscena tuo metu atrodė be galo niūri, pilka. Norėjome padaryti spalvingą pokštą, pralinksminti žmones. Provokavome žiniasklaidą, gerbėjus. Mums buvo svarbi muzika, o provokacija – akcentas, cinkelis. Norėjosi prasimušti įvaizdžiu. Ir netyčia sukūrėme mitą, kad esame kažkokie kitokie. Iki šiol dar yra taip manančiųjų.

Kurti įvaizdį Jums pačiam nebuvo sunku – esate baigęs dailės mokyklą.

Lankiau Vilniuje, Konarskio gatvėje, esančią J. Vienožinskio dailės mokyklą. Kelerius metus dirbau animacijos studijoje, Rusų dramos teatre vyriausiojo dailininko padėjėju. Vaikystėje mėgau piešti ir maivytis prieš televizorių su mikrofoną primenančiais žaislais. Kai dainuodavo Josifas Kobzonas ar Ala Pugačiova, mėgdžiodavau juos prilipęs prie televizoriaus, nors nei dainuoti, nei groti dar nemokėjau. Piešti pradėjau anksčiau. Kai buvau dešimties, mama nutarė šį užsiėmimą pakreipti teisinga vaga ir įkalbėjo mane mokytis dailės. Ta mokykla padarė nelabai gerą darbą – dailė man tapo nebemiela, nes mokslai ir mokytojai nubrėžia tam tikrus standartus. Į juos privalai įtilpti, nebėra polėkio, skrydžio, o esi gimęs būti laisvas. Po kelerių metų panorau tą mokyklą mesti, bet mama paprašė baigti. Džiaugiuosi, kad nesimokiau jokioje muzikos mokykloje, nes galėjo nutikti panašai. Iki šiol nemoku užrašyti savo dainų natomis. Iš jų skaityti, regis, nemoka net Luciano Pavarotti. Taigi jaučiuosi laisvas ir galiu judėti visomis kryptimis.

Stvėrėtės gitaros kaip lengviausiai įveikiamo instrumento?

Kiekvienas gitaristas pasakys, kad mokymosi groti gitara pradžia yra netgi skausminga fiziškai – gelia pirštus, kol susidaro nuospaudos. Turėjau savo favoritų gitaristų ir groti išmokau savarankiškai. Pirma mano gitara buvo rusiškiems romansams skambinti skirta septynstygė. Suvokiau, kad ja mano mėgstamos dainos sunkiai pagrojamos – kad ir ką daryčiau, vis tiek išeina romansas. Nuėmiau vieną stygą ir supratau, kur šuo pakastas.
Pirmą ansamblį sukūrėme, kai mokiausi dešimtoje klasėje. Pavadinome „Etaž-3“, nes repetuodavome trečiame mokyklos aukšte. Vėliau trumpai egzistavo grupė „Tretij etaž“. Vilniaus plokštelių įrašų studijoje esame įrašę albumą.

Ar šiandien savo įvaizdžiui skiriate daug dėmesio?

Visiškai nieko nedarau. Kas šauna į galvą, tas ir gerai. Tą pačią koncerto dieną svarstau: „Et, ką čia sugalvojus?“ Ir nusprendžiu.

Šeši albumai per dvidešimt metų – daug ar mažai?

Lietuvos mastu – labai mažai. Mūsų popžvaigždutės gamina daineles kas savaitę, kad tik jų nepamirštų. Arba šabloniškai mąstantys prodiuseriai turi savo hitų konvejeriuką – ima pavyzdį iš kokio nors baisaus rusiško popso ir tiražuoja klaikius standartus. Daug, mažai... Svarbu – ne kiekybė, o kokybė. Dėl kai kurių prieš dvidešimt metų šviesą išvydusių spontaniškų dainų man netgi labai nejauku, nepatogu. Noriu, kad to daugiau nebūtų.

Ar jaučiate, kad pasikeitė ne tik Jūsų dainos, bet ir Jūs pats?

Pasidariau ramesnis, santūresnis. Ir į sporto klubą pradėjau vaikščioti. Igoris Kofas scenoje ir gyvenime – du skirtingi žmonės. Prieš daugelį metų draugai manęs, kai pirmą kartą pasirodžiau scenoje, neatpažino. Štai dabar sėdžiu prie stalo ir su jumis kalbuosi vienoks, dainuodamas būnu visai kitoks. Scena – adrenalinas, stresas žmogų keičia. Kartais net panika apimdavo. Iki šiol jaudinuosi lipdamas į sceną, bet žinau vieną labai svarbų dalyką: kad ir kas nutiktų – skaudėtų galvą ar dantį, išeisiu prieš publiką, padainuosiu porą frazių, ir skausmą lyg ranka nuims. Užkulisiuose man dreba ne tik rankos – visas kūnas. Yra buvę ir juokingų atvejų. Per vieną koncertą organizatoriai nenumatė atlikėjams tualeto. Jau buvau pagrimuotas, pasirengęs eiti į sceną, kaip staiga pajutau: reikia į tualetą. Kur dėtis? Atsidūręs prieš žiūrovus per sekundę pamiršau, kad spaudžia gamtinis reikalas, 40 minučių dainavau lyg niekur nieko, o lipdamas nuo scenos supratau, kad lėksiu bet kur. Na, spėjau nubėgti į viešbutį. Arba kartą mačiau, kaip Kastytis Kerbedis, lipdamas nuo scenos laikosi už nugaros, veidas iškreiptas skausmo, nors scenoje judėjo puikiai. Pagyriau, kad viskas buvo čiki, gražiai dainavo ir šoko, o jis man ir sako: „Igoriok, aš tris dienas gulėjau suriestas reumato, mane varsto beprotiškai aštrus skausmas.“

Prisiminiau Jūsų dainą „Vasaros laiškai“. Ar daug gerbėjų laiškų gaudavote?

Be abejo, ypač – kai tik subūrėme grupę. Tada dar gyvenau su tėvais. Mama dejuodavo: „O, Dieve, kiek to pašto, dėžutė nuolat užkimšta, kiek nereikalingų popierių!“ Atsakingai juos vertinau, visus perskaitydavau, pasidžiaugdavau. Tai jaunam žmogui – kaip paskatinimas. Buvo malonu, kad tave myli, tau rašo. Tik, prisipažinsiu, niekada niekam neatsakinėjau. Rašyti, siųsti paštu – per daug užsiėmimų. Dabar, kai gausu socialinių tinklų, laiškų gaunu nuolat. O minėta daina apie tai, kad žiemą peržiūri vasarą iš brangių žmonių gautus laiškus, žadina gerus prisiminimus.

Gerbėjos prieš 20 metų ir dabar... Ar jaučiate skirtumą?

Mūsų ištikimiausi gerbėjai augo kartu su mumis. Jie tapo santūresni. Į koncertus jau perka sėdimas vietas (juokiasi), ateina su šeimomis. Žmonės, kuriuos matydavau prieš 20 metų per kiekvieną koncertą kiekviename mieste, dabar sėdi su vaikais šalia savo antrųjų pusių...

Žinau, kad fanatiškos gerbėjos maldaudavo Jūsų padovanoti kūdikį. Nepadovanojote?

Tai tiesa, prašydavo, bet nė vienai nepadovanojau. Na, bent jau nežinau (juokiasi). Ne, tikrai ne. Nesu toks pankas ar rokeris, kad blaškyčiausi į kairę ir dešinę. Į savo gerbėjas visada žiūrėjau labai pagarbiai. Tarp mano pažįstamų muzikantų yra tokių, kurie tiesiog pasinaudodavo. Man tai koktu, nevyriška.

Ar Jūsų mama neprašo anūkų? Juk jau ant nosies – keturiasdešimt.

Be abejo, prašo. Ji galėjo turėti tų anūkų, bet aš sau neleidau – negaliu naudotis merginomis.

Kur ta – jauna ir naivi, pasiryžusi žengti į Jūsų kosmosą, kurti šeimą?

Nebūtinai jauna.

Tik nesakykite, kad keturiasdešimtmečius domina bendraamžės!

Be abejo, jauna mergina patraukli, į ją gražu žiūrėti, bet laikui bėgant supranti, kad bendrų temų, bendrų taškų jau nebe tiek daug. Viską, ką jaunystėje patyrei, dabar patiria ta jauna mergina, o tau nebeįdomu. Pagaliau tau nebeįdomu vaikščioti į klubus, šokti iki paryčių! O joms įdomu, ir tai – natūralu. Kas dėl moters, merginos, tai aš labiau vertinu gyvenimo draugę, o ne grožėtis skirtą objektą.

Daugelis Jūsų dainų – apie sudėtingus santykius, persmelktos liūdesio. Nemažai širdžių esate sužeidęs. Turbūt to paties sulaukiate ir pats?

Mano dainos yra melancholiškos, – šiaurietiškas charakteris. Turiu šiauriečio kraujo – mūsų su broliu mama yra iš Archangelsko. Iš jos – ir mano santūrumas. Verčiau patylėsiu, negu ką nors sakysiu, o paskui gailėsiuosi. Nenoriu pildyti linksmųjų dainininkų gretų. Ne visi klausytojai mėgsta baliavoti, švęsti Naujuosius su šampanu plastikinėse stiklinėse ir fejerverkais. Sėdžiu savo nišoje ir rašau dainas, kurių reikia mano sielai. Džiaugiuosi, jei tokių reikia ir kitiems žmonėms.

Esu žiauriai minkštas žmogus, man ko nors reikalauti iš kitų baisiai sunku.
Žurnalas "Moteris" (A. Chlebinskaitės nuotr.)

„Kažkada mūsų delnuose neužgesdavo liepsna...“ Praeities nostalgija. Daug visko buvo, o kas laukia?

Todėl ir nevaikštau pas būrėjus. Nenoriu žinoti, kas bus rytoj. Man kiekviena diena yra maloni arba nemaloni staigmena. Rytdiena tuo ir įdomi, kad iš dalies nežinai, koks bus oras, kas paskambins, su kuo susitiksi. Kiekviena akimirka yra ypatinga, netikėta. Kaskart pažiūrėjęs į dangų pamatai vis kitokius debesis, nes jie niekada nesikartoja.

Niekada nesilankėte pas būrėjus?

Nesilankiau. Prisipažinsiu, bijau jų pasakojimų apie mano ateitį. Jei kas nors negera gresia, verčiau apie tai nežinoti ir nelaukti. Jei negalvotum apie nelaimę, neprogramuotum savęs, gal ji ir aplenktų?

O savo Horoskopo ženklu tikite?

Gimiau rugpjūčio 23 dieną, tad esu tarp Liūto ir Mergelės. Mano gerbiamas muzikantas Andrius Mamontovas irgi yra gimęs tą pačią dieną. Jis save vadina Sfinksu. Aš jaučiuosi labiau Mergelė. Esu žiauriai minkštas žmogus, man baisiai sunku ko nors reikalauti iš kitų. Mieliau rašysiu žinutę, nei skambinsiu. Esu tvarkingas. Tai irgi būdinga Mergelei.

Ar tikite prietarais?

Nuo vaikystės bijau juodos katės. Jei ji perbėga kelią, apsisuku ir einu kitu. Prisimenu rusišką dainą apie juodą katiną ir pagaunu save, kad tikiu jos žodžiais. Kvaila, absurdiška.

Ar kamuoja kokios nors fobijos?

Žiauriai bijau per koncertus pamiršti dainų tekstus. Mane lengva išmušti iš vėžių. Vasarą dažnai koncertuojame miestų, miestelių šventėse. Prisirenka įvairių žmonių, visokio plauko atlikėjų, tarp žiūrovų kyla incidentų. Visa tai viena akimi matau, užtenka frazę ar eilutę pamiršti, ir kortų kaladėlė sugriūna. Kai atlieku naujas dainas, netoliese pasidedu špargalkę, kad galėčiau pažiūrėti.

Kokie Jūsų santykiai su alkoholiu, „žolyte“?

Neslėpsiu: muzika, rokenrolas, alkoholis – visą laiką šalia. Tenka pavartoti ir eilinį kartą neatsisakyti, palaikyti pokalbį. Taip, alkoholis man nesvetimas, deja. Tačiau dėl kitų kvaišalų, tarkim, „žolės“, niekas mano draugų ir muzikantų bendruomenėje manimi netiki, kad aš to niekada gyvenime neragavau. Kai pasakau, visi juokiasi: „Ką tu, eik jau, neskiesk...“

Yra dalykų, kuriems neatsispiriate?

Šokoladą dievinu, ypač pienišką. Negaliu be jo gyventi. Nuo rudens pradžios pradėjau sportuoti. Ne tik važinėti dviračiu ar bėgioti parku, – vaikštau į sporto klubą. Tai gan rimtas iššūkis sau, nes niekada to nedariau. Mano asmeninis treneris išdėstė, ką turėčiau valgyti ir ko atsisakyti, kad palaikyčiau gerą fizinę formą. Šokoladas neįeina į sveikos mitybos racioną, bet aš nusižengiu dažną vakarą. Neatsispiriu ir smagiam, gausiam, tirštam kaljano dūmui. Mėgstu vaisinį – obuolių, melionų, arbūzų. Kaljanas nekenčia skubėjimo, jam reikia turėti bent dvi laisvas valandas. Kartas nuo karto patraukiu – atsipučiu, medituoju.

Ko niekada sau neleidžiate?

Šaipytis iš kitų. Galima juoktis iš kvailo požiūrio, elgesio, bet tabu yra šaipytis iš nelaimingų, neįgalių žmonių. Man koktu žiūrėti televizijos laidas, kuriose iš jų svečių – netekusių artimųjų, nežinančių, kaip išbristi iš finansinės duobės, nugrimzdusių į alkoholizmo liūną – daromas šou. Man ne tik liūdna tas laidas žiūrėti – man nepatogu, kad aš geriau gyvenu ir niekuo negaliu padėti. Vargu ar padėsiu ta penkis litus kainuojančia žinute.

Kokios charakterio savybės vis dėlto kiša koją?

Viena jų – perfekcionizmas. Dėl to kenčiu ir pats, ir kiti grupės nariai, nors jie su tuo jau susitaikė. Kai kuriu ar įrašinėju dainą, stengiuosi ištaisyti net menkiausią klaidelę. Anksčiau buvo daugiau spontaniškumo, balagano galvoje, pankiškumo. Jaunystė – durnystė. O dabar – kuo toliau, tuo labiau šlifuoju, prie dainų grįžtu po metų ar net kelių. Tarkim, sėkminga mūsų daina „Kažkada“. Sukūriau ją ir įdėjau į stalčių. Gulėjo ten trejus metus. Vis galvojau, ar pačiam dainuoti, ar pataisyti ir kam nors atiduoti. Vieni atlikėjai paprašė, bet jiems sekėsi klaikiai – neišdainavo falcetu. Tada nutariau padaryti ją kaip pokštą – suteikti senovinio 1987-ųjų skambesio. Ir man iš karto patiko, daina tapo hitu.

Kuo gyvenime vadovaujatės?

Mano credo yra toks, kad neturiu jokio credo. Gyvenu savo malonumui ir darau tai, kas miela širdžiai bei priimtina galvai. Jokie leidėjai, koncertų organizatoriai nieko negali man prikišti, nes aš į savo veiklą žvelgiu kaip į pomėgį, o jau paskui – kaip į sutarčių vykdymą. Muzikos, buvimo scenoje niekada nevertinau kaip pragyvenimo šaltinio ar ambicijų išsipildymo. Tiesiog gyvenu natūraliai, nieko nedarau per prievartą, išskyrus tuos kartus, kai reikia anksti ryte keltis. Esu pelėda – naktinis. Įprotį naktinėti noriu pakeisti, bet nepavyksta – keliuosi ne anksčiau kaip 15 val. Kai su grupe skrendame į kitą laiko zoną, pavyzdžiui, į Ameriką, jaučiuosi puikiai. Kiti muzikantai kenčia, turi kažkaip persilaužti, o aš atsiduriu savo laiko juostoje, bet grįžęs kankinuosi dvigubai.

Kokia dovana Jums yra gražiausia?

Kai ilgai sieki mylimos merginos rankos, o ji pagaliau atsako teigiamai.

Ar iš muzikos galima išgyventi?

Nelygu, kokie poreikiai. Man svarbiausia – vidinė laisvė. Kažkas laimingas nusipirkęs jachtą, kažkas – pakelį naujų cigarečių. Aš pats nerūkau, bet šis pavyzdys, manau, tinkamas. Kalbant apie grupę „Lemon Joy“, tai patys esame sau šeimininkai. Jei norime didelio renginio, išleisti ir paviešinti albumą, kreipiamės į tam tikrus žmones, ir jie mums padeda. Patys išleidome vienintelį albumą „Stebuklas“, patys organizavome ir jo pristatymą, bet kiek laiko ir nervų tai kainavo! Pagalvojom: „Kitą kartą gal jau ne...“

Ar girdite sakant, kad esate nelengvo charakterio tipas?

Paprastai girdžiu tai sakant buvusias merginas. Gal ir esu nelengvo charakterio. Suprantu, kad darau negerai, bet išsipasakoti, būti atviras nemoku. Man sunku pasakyti žmogui, kad mane įžeidė. Kelis kartus lankiausi pas psichologus – bandžiau pasidalinti šia savo problema. Tai sunkiausias mano būdo bruožas. Matyt, jis yra įgimtas, atsineštas kaip duotybė. Yra žmonių, kurie išsičiauška, visą savo blogį išmeta kitiems. Man tai primena fiziologinį procesą – kaip nueiti į tualetą...

Pasirinkote sceną, nors nemėgstate viešumos. Gal tai ir yra vidinio konflikto priežastis?

Aš privalau būti scenoje. O visur kitur – neprivalau. Ir mane tai tenkina. Jei labai reikia, renkuosi vakarėlius, kuriuose yra man gerai pažįstamų žmonių, senų draugų. Tada tikrai pailsiu. Koks poilsis, jei aplink – vien nematyti veidai, jei kiekvienas priėjęs klausia: „Kokie tavo kūrybinės veiklos planai?“ Nuo visų galiu pasislėpti, tik negaliu pasislėpti nuo savęs.

Ar gyvenate vienas?

Ne visada gyvenau vienas. Jau norėjau ir šeimą kurti, bet taip atsitiko, kad vėl esu vienas.

Albumą „Stebuklas“ padėjo parengti buvusi Jūsų gyvenimo draugė Indrė. Mergina, kurią norėjote vesti prie altoriaus?

Man nepatinka žodis „altorius“, vengiu dalykų, susijusių su aklu žmonių tikėjimu. Pasikartosiu: aš tikiu aukštesne jėga, bet nenoriu garbinti stabų. Kita – vengiu asmeniškumo. Merginos, su kuriomis mane siejo bendras gyvenimas, jau turi savo šeimas, joms ką nors girdėti apie save gali būti nelabai malonu. Tebūnie taip, kaip yra, telieka viskas praeityje. Mes jau gyvename šia diena. Žinoma, širdies kertelėje visada saugau gražiausias buvusių dienų akimirkas.

Kaip bendraujate su broliu Olegu Kurdiukovu – LRT laidos „Rusų gatvė“ kūrėju ir vedėju?

Su broliuku esu daug atviresnis nei su savo draugais. Olegas devyneriais metais vyresnis, jis mane gerai supranta, moka neįkyriai patarti.

Ar daug stebuklų Jūsų gyvenime buvo?

Didžiausias buvo, kai supratau, kad žmonėms patinka mano dainos ir tai, kaip aš dainuoju. Tuo atradimu džiaugiuosi iki šiol. Didesnio stebuklo ir nelaukiu.

Kada Jus aplanko euforija?

Dievinu pavasarį. Pirmieji šilumos šuorai, giedras dangus, saulė, nedrąsi žaluma iš po sniego... Tai būna kovui baigiantis. To jausmo negaliu su niekuo palyginti. Tai – euforija. Kadangi visą gyvenimą skiriu savo malonumui, euforiją jaučiu ir baigęs muzikos kūrinį, kai jis gerai skamba. Kai publika ploja ir atkartoja kiekvieną mano judesį, kai ošia rankų jūra. Daug atiduodu savo klausytojams, tačiau pats gaunu dar daugiau. Po koncerto atsisėdu ar prigulu ant sofos paprastai už scenos esančiame kambaryje. Kokią valandą su niekuo nebendrauju – tiesiog guliu ir mėgaujuosi. Šią būseną palyginčiau su orgazmu.

Jūsų koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje, kai savo mamai ir visoms mamoms paskyrėte dainą „Prekrasnaja Dalioka“, nubraukiau ašarą. O pats ar kada nors verkėte?

Taip, ir ne kartą. Ir net scenoje. Laimei, joje beveik visada būnu su tamsiais akiniais, tad žiūrovai mano ašarų, tikiuosi, nemato.

Ar Jūsų mama laiminga?

Viena vertus, taip, nes mato, kad du jos vaikai užsiima tuo, kuo nori užsiimti. Kita vertus, kaip ir visos mamos, turbūt šiek tiek nerimauja, nes kūrybos, menininko kelias yra slidus. Galbūt ji būtų laimingesnė, jei dirbčiau inžinieriumi ar gydytoju, gaučiau pastovią algą, tarnaučiau nuo aštuonių iki septynioliktos. Yra, kaip yra. Mamai stengiuosi visais įmanomais būdais padėti. Tėvelio jau seniai nebeturime, ji liko viena, turi mus du. Kai dėl mamos, tai žodis „reikia“ man egzistuoja. O šiaip jo mano žodyne nėra.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis