Šiandien ji – žmona, mama, verslininkė ir moterų savęs pažinimo kelio palydovė, dirbanti su moterimis iš visos Lietuvos. Ji padeda kitoms sustoti, pažvelgti į save ir iš naujo atrasti savo autentiškumą. Tačiau jos pačios istorija prasidėjo visai kitaip – nuo tylos, prisitaikymo ir bandymo atitikti lūkesčius. Dar vaikystėje Šiauliuose gimusi ir augusi Lina buvo „nematoma mergaitė" – tyli, uždara, labiau stebinti nei kalbanti. Ilgą laiką ji gyveno taip, kaip „reikia": siekė rezultatų, laikėsi taisyklių, studijavo, kopė karjeros laiptais. Ir jai sekėsi. Iš šalies viskas atrodė nepriekaištinga. Tačiau viduje kaupėsi visai kiti jausmai. „Devynis mėnesius mano gyvenimas buvo tik darbas, sportas ir miegas. Ir vieną dieną supratau – aš gyvenu pragare", – Edvardo Žičkaus vedamoje gyvenimo būdo laidoje atvirai prisiminė Lina.
Tas suvokimas nebuvo staigus, bet labai aiškus. Ji pradėjo jausti, kad viskas jos gyvenime yra „teisinga", bet visiškai ne jos. Kiekviena diena darėsi vis sunkesnė, o kelionės į darbą virto tyliais ašarų kupinais momentais. „Važiuodavau į darbą ir verkdavau, nes supratau – tai visiškai ne apie mane. Bet tuo pačiu buvo labai baisu, nes aš tiek metų kūriau šitą gyvenimą", – sako ji.
Nepaisant baimės, aplinkinių nuomonės ir visiško neaiškumo, Lina priėmė sprendimą, kurio daugelis nedrįsta – ji viską sustabdė. Paliko saugų kelią ir žengė į nežinomybę. Tada prasidėjo etapas, kuriame nebuvo aiškių atsakymų, o tik klausimai. Baigėsi pinigai, siųsti gyvenimo aprašymai, bandymai „kabintis" už bet kokios galimybės. Naujas darbas, naujos patirtys, visiškas išėjimas iš komforto zonos. Tačiau tikrasis lūžis vyko ne išorėje, o viduje. L. Gulbinaitė pradėjo ieškoti savęs ne per pasiekimus, o per pojūtį. Per kūną, per judesį, per kūrybą. „Kalbėjimas manęs neatvėrė. Pokytis prasidėjo tada, kai pradėjau jausti", – su žiūrovais išgyvenimais dalijosi tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose turinti moteris.
Per šį laikotarpį ji iš naujo pažino ne tik save, bet ir savo santykius. Net ir būdama šalia „nuostabaus žmogaus", ji suprato, kad nelaimė kyla ne iš aplinkos, o iš vidinio atsiribojimo nuo savęs. Tai buvo sudėtingi, bet esminiai suvokimai, pakeitę jos gyvenimo kryptį. Šiandien Lina sako, kad sunkiausi sprendimai buvo reikalingi tam, kad ji sugrįžtų į save. Ir būtent tuo keliu ji dabar lydi kitas moteris. Į jos vedamus susitikimus ateina labai skirtingos moterys – vienos pasimetusios, kitos, atvirkščiai, iš išorės jau „viską turinčios", tačiau jaučiančios, kad viduje dar yra neatskleistas potencialas. „Jos ateina su klausimu – kas aš esu? Ką dar galiu atskleisti? Kaip galiu gyventi pilniau?" – kalbėjo Lina.
Pasak jos, pokytis nevyksta per vieną dieną. Tai nėra greitas sprendimas ar staigus „nušvitimas". Tai procesas, kuris pamažu keičia viską – santykius, karjerą, kūno pojūčius, emocijas ir kasdienybę. „Kartais moterys po šio kelio išeina iš darbo, nutraukia santykius ar visiškai pakeičia gyvenimo kryptį. Bet svarbiausia – jos pradeda gyventi tikriau", – įsitikinusi ji. Šiandien pačios Linos gyvenime yra tai, ko anksčiau trūko – vidinė ramybė, tikrumas ir ryšys su savimi. Ji gyvena gamtos apsuptyje, augina sūnų, kuria veiklas ir kasdien renkasi būti tokia, kokia jaučiasi esanti.
