Dvidešimt metų praleidusi vienuolyne, šiandien Viktorija gyvena tarp Lietuvos ir Italijos. Dėsto Vilniaus universitete, po doktorantūros studijų stažuojasi Romos popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete
Leidyklos „Alma littera“ išleista „Miesto dykuma“ – antroji V. Voidogaitės knyga. Prieš penkerius metus pasirodė „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“.
„Miesto dykuma“ skirta vienatvei. Ir patirtims bei istorijoms, kurios autorę surado pačios: „Vienatvė kaip gyvenimo dalis ir tikrovė, kaip fenomenas visada buvo šalia – paskaitose, bendruomeniniame gyvenime, pokalbiuose su žmonėmis, moksliniuose tyrimuose. Jos istorijos laukė, kol jas išgirsiu, ir ilgai, atidžiai žiūrėjo į mane, iki pagaliau sutikau jas papasakoti“, – knygos įžangoje rašo V. Voidogaitė.
Knyga jungia tai, ką ji patyrė, ką tyrinėjo ir kuo dalijosi sutikti žmonės. Autorė kalba apie vienatvės tylą ir žmonių bendrystę, apie tai, kaip tikėti miesto dykumoje ir apie viltimi virstančią baimę likti nesuprastiems. Apie kantrybę, išbuvimą, artumą ir vidinę laisvę.
„Į gyvenimą išleidžiu neharmoningą, bet tikrą tekstą. Išleidžiu tai, ką parašė sesuo Viktorija, netaisydama jos įžvalgų. Leidau jai pasakoti. Tada, po šešių mėnesių nerašymo sausros, sumezgiau paskutinį skyrių. Jame papasakojau šį tą jau iš naujo gyvenimo perspektyvos. Man atrodo, kad taip išlieku sąžininga ir atvira su skaitytoju. Stoviu pažeidžiama ir savo Dievo akivaizdoje. Ir toliau keliauju su Bažnyčia, kurią myliu vis labiau ir tikriau. Tikėjimas perėjo vienatvės dykumą. Be staigių šuolių, kantriai ir nuosekliai. Kad pagaliau mylėtų labiau nei bijotų“, – prisipažįsta knygos autorė.
Iš Romos į Vilnių atvykusią V. Voidogaitę kalbino Laisvė Radzevičienė.
Vilniaus knygų mugėje, neabejoju, sulaukei daugybės klausimų, kodėl palikai vienuolyną. Kokį atsakymai klausiantiems buvai parengusi?
Išties, kiekvieną dieną turbūt rasčiau vis kitokį atsakymą, nes vieno atsakymo tiesiog nėra ir negali būti. Man tai kelionės, kurioje buvau du dešimtmečius, pabaiga. Išgyvenu, kad neištesėjau savo įsipareigojimo, tačiau ir prie suskilusios geldos nesėdžiu. Dievas, tikiu, vis tiek eina su manimi, mane veda. Einu pirmyn, atvira širdimi, atviromis akimis, žengiu pilna koja.
Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenė, kurioje tiek metų gyvenau, yra nuostabi. Ir jei kas nori gyventi pašvestąjį gyvenimą, tai pati geriausia vieta.
Vienuolės įvaizdis – vis dar toks paslaptingas. Mažai žinodami apie pašvęstąjį gyvenimą, mes prisikuriame įvairiausių stereotipų. Ar tau kada knietėjo juos sugriauti?
Gyvendama vienuolyne gal gerai nesuvoki, ką žmonės įsivaizduoja. Griauti stereotipus niekada nebuvo mano tikslas, tai pernelyg paviršutiniška. Kas man iš tiesų rūpėjo? Išeiti ten, kur bažnyčia paprastai nepasiekia – į tuos amžiaus tarpsnius, į kultūrinius sluoksnius, kur stereotipai egzistuoja. Išeiti su Evangelijos žinia ir būti pasiekiamai. Man buvo svarbu, kad žmonės galėtų prieiti, pasikalbėti. Anksčiau maniau, kad jie prieina, nes nešioju abitą, tačiau pastebėjau, kad ir be jo traukiu žmones. Štai oro uoste pyliau į gertuvę vandenį, užkalbino. Tai gal visai ne abito reikalas laužyti stereotipus? Tai kas buvo svarbu, svarbu ir liko – nuoširdumas, atvirumas, gebėjimas išlikti pažeidžiamai. Nes prieinamas gali būti tik tada, jei nepasistatai aplink save gynybinių sienų. Toks nuoširdumas brangus ir man pačiai, ir žmonėms, tik jame vyksta tikri susitikimai.
Būdama vienuole gana stipriai kritikavai Bažnyčią. Kiek tavo požiūris į instituciją lėmė sprendimą palikti vienuolystę?
Bažnyčioje tikrai buvau balsu, kuris kartu su kitais opozicijoje esančiais žmonėmis, nesutikdavo dėl tam tikros Bažnyčios politinės valdymo krypties. Raginome mąstyti plačiau, žvelgti ne tik į Lietuvos ir Lenkijos kontekstus.
Svarbu, kad Bažnyčioje yra vietos opozicijai. Ir kad jos balsas girdimas. Tai, kad egzistuoja abipusė pagarba, įsiklausymas, kad atsiranda vietos kritiniam žvilgsniui, yra Bažnyčios sveikatos ženklas.
Kaip visiems laikams uždarytos vienuolyno durys pakeitė tavo gyvenimą?
Pakeitė viską. Žmonėms kyla didžiulis stresas, kai reikia keisti darbą, kurį dirbo penkiolika metų. Man reikėjo keisti ne tik darbą, bet ir gyvenimo stilių, šalį, kultūrinę aplinką. Negyventi vienuolyne man reiškia didžiulį pokytį visomis prasmėmis.
Knygoje galima išskaityti mintį, kad šituo laiku mokeisi mylėti, o ne bijoti... Ar baimė trukdo meilei?
Mokausi nebijoti. Tai pats svarbiausias laiko, kurį man teko išgyventi, iššūkis. Ten, kur yra meilė, negali būti baimės. Meilė išmoko nebijoti, išaugina sparnus. Gerus dalykus pasiekti nėra paprasta, o mes visada norime, kad būtų paprasčiau, lengviau. Bijome ir iššūkių, ir nesėkmių, bet didelė meilė nugali bet kokias baimes
Dykuma ir miestas, rodos, visai nesuderinama. Kodėl taip pavadinai savo knygą?
Yra įstrigęs vieno žmogaus pasakymas: „Gyvenu dideliame mieste, didžiuliame daugiabutyje, o jaučiuosi tarsi būčiau dykumoje, kur negali nieko prisišaukti, o ir labai gėda dalintis savo skausmu, išsakyti poreikius“.
Apie miesto dykumas galime kalbėti daug ir labai negatyviai – nepažįstame savo kaimynų, nežinome, kuo jie gyvena, esame užsidarę savo pasaulyje, savo burbule, nematome žmonių, kurie kenčia, išgyvena vienatvę. Kai kurie žmonės patys susikuria savo dykumas, jos tampa jų kančios vieta. Tačiau galime žvelgti ir pozityviai – dykuma yra susitikimo su Dievu, susitikimo su savimi vieta. Ir galimybė tai padaryti egzistuoja bet kur – tikroje dykumoje, mieste, oro uoste.
Yra du skirtingi žodžiai – vienatvė ir vienuma. Kaip tau sekasi juos išgyventi?
Skirtingais savo gyvenimo etapais esame vieni ir vieniši. Gimstame, bręstame, įsikniaubę į pagalvę išgyvename didžiulius pokyčius, savo pažeidžiamumą ir vienišumą. Pas Viešpatį iškeliaujame taip pat vieni. Gal ir gėda apie tai kalbėti, bet vienatvė, vienišumas yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.
Knygoje prisipažįsti, kad tekstą buvai perrašiusi, bet galiausiai grįžai prie pirminio varianto ir leidai kalbėti sesei Viktorijai. Kodėl priėmei tokį sprendimą?
Knygos tekstą perrašiau, kai pasikeitė mano gyvenimo aplinkybės ir pasirinkimai. Tačiau šitas tekstas buvo neskaitomas, taigi apsisprendžiau grąžinti senąjį ir leidau istoriją pasakoti tai Viktorijai, kuri tuo metu mąstė ir rašė. Palikau jai laisvę publikuotis.
Įsivaizduokime žmogų, atsidūrusį savo miesto dykumoje. Nuo ko jam pradėti kelionę į žydinčias pievas?
Vien jau tai, kad žmogus priėjo ir pasisakė dykumoje, tuštumoje esantis, jau yra signalas, kad gali paprašyti pagalbos. Ir tai – labai stipru. Giliai savo dykumose paskendusių, izoliacijoje gyvenančių taip lengvai nepamatysi, jie neprisipažins. Kai tai nutinka – didžiulė dovana. Ir tada reikia su tuo žmogumi jo dykumą išbūti, kaip tiems beduinams nukeliauti svarbią atkarpą kartu.
