Jonas Kalinauskas gimė 1947 m. lapkričio 24 d. Pajevonyje (Blauzdžiūnuose), Vilkaviškio rajone.
Jonas Kalinauskas 1972 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. Studijų metais jam teko dirbti ir šaltkalviu, ir vamzdžių klojėju, ir pagalbiniu darbininku, ir kūriku mokykloje. 1985 m. baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo pataisos darbų kolonijoje, „Lietuvos pionieriaus“, „Gimtojo krašto“, „Literatūros ir meno“ redakcijose, „Reklamos“ agentūroje, Lietuvos kino studijoje, Lietuvos „Telefilme“, Lietuvos rašytojų sąjungoje ir kitur. Nuo 1980 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Jonas Kalinauskas debiutavo 1977 m. eilėraščių rinkiniu „Pajevonio fragmentai“. Vėliau išleido dvi poezijos knygas, kurios buvo išverstos ir į rusų kalbą: „Kalbėk, paukšti“ (1980, 1988) ir „Žemės kvapai“ (1981). Pats yra sakęs, kad jam „poezija įvyksta netikėtai – kaip botago kirtis, kaip pavasarinis žaibas virš žydinčių sodų“. Tų poetinių kirčių pririnko ir išleido nemažai: „Žvelgiu į tamsą“ (1990), „Veidas dilgėlėse“ (1991), „Raktų rūdys“ (1999), „Ir nėra svarbu“ (2003), „Sapnų liudininkas“ (2005), „Miego meistras“ (2008).
Į septintą dešimtį įkopęs, 2011 m. Jonas Kalinauskas už knygą „Plunksnų plėšytojos“ (2010) sulaukė Poezijos pavasario laureato laurų. Tuomet jis atviravo: „Savo eilėraščius turiu išvaikščioti, (...) O kai minkštu pieštuku ant vyniojamojo popieriaus naktį – tarp 2 ir 3 valandos – ką parašau, metu į seną batų dėžę pastalėj. Batai (47 dydis) seniai sunešioti ir atiduoti šiukšlių pirkliams, dėžė su gelsvėjančiais rankraščiais liko. Po kokių metų paimu, skaitau – nei poezijos, nei prozos. Dar po pusės metų prisiverčiu perkelti tuos tekstus į kompiuterį, išspausdinu: reikia kaip nors įteisinti savo esamumą – gal kas anapus beldžiasi į mano vietą – ir vėl į dėžę nuo batų…“ Tie į batų dėžę ir toliau mėtyti naktiniai (ir ne tik) posmai sugulė ir į vėlesnes, lietuvių literatūros laukui svarbias poezijos knygas: „Mano sodo vagis“ (2013), „Ar Spangis ateis“ (2014), „Nesantis = Absent“ (2025).
Jono Kalinausko eilėraščių išversta ir publikuota rusų, anglų, vokiečių, ispanų, lenkų, prancūzų ir kitomis kalbomis.
Už savo kūrybą Jonas Kalinauskas yra pelnęs daugybę apdovanojimų: 2006 m. jam buvo paskirta Salomėjos Nėries literatūrinė premija už poezijos knygą „Sapnų liudininkas“, 2008 m. knyga „Miego meistras“ įtraukta į LLTI kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, 2013 m. jis tapo Jotvingių premijos laureatu už poezijos knygą „Mano sodo vagis“, ši knyga taip pat įtraukta į LLTI kūrybiškiausių 2013 metų knygų dvyliktuką, nominuota Metų knygos rinkimuose poezijos kategorijoje. Joje autorius klausia: „ar reikėtų/ tiek daug eilėraščių/ jeigu būtume šiek tiek geresni/ būties numatytojai/ tiek tų tuščių žodžių ir bereikia/ kurie atitirpsta/ į sąsiuvinius linijom/ dukters pirktus/ kai buvau ligoninėj“.
Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba Jono Kalinausko kandidatūrą už naujausią knygą „Nesantis = Absent“ pasiūlė Antano Miškinio premijai. Šioje knygoje, pasak knygos redaktoriaus Dainiaus Dirgėlos, „žodyje NESANTIS gyvena ESANTIS. Tarp šių dviejų žodžių ir pulsuoja šios knygos poetinė gyvybė: esantys ir dar ilgai būsiantys eilėraščiai apie nebesantį, praėjusį laiką“.
Deja, jei Antano Miškinio premija Jonui Kalinauskui ir būtų skirta, jos atsiimti poetas nebeateis. Telieka atsidūsėti jo žodžiais: „čia kažkas nesuprantamo/ kaip ir mano gyvenimėlis/ mano sodo vagis be mano sodo/bet man patinka/ jis tiesiog privalo ten pasilikti/ mano sodo vagis man yra giminė.“ Atsisveikindami su Jonu Kalinausku, turėtume prisiminti ir jo, 2011 metų Poezijos pavasario laureato, pasakytus žodžius: „Mes per mažai vienas kitam turime laiko, gyvieji. O paskui aikčiojam – nepaklausiau! Reikia TURĖTI LAIKO. Tai labai svarbu.“
Kada ir kur bus galima atsisveikinti su a. a. Jonu Kalinausku, pranešime artimiausiu metu.
Nuoširdžiai užjaučiame Velionio artimuosius ir bičiulius.
