Vietoje interviu įžangos su Monika Brūzgaite (Sierra Merda), kuria Lietuva pagrįstai gali didžiuotis
Niujorkietė profesorė, žinoma menininkė Margaret Bowland leido paskelbti jos nuomonę apie Sierros tapybą: „Kiekvieno menininko, nepriklausomai nuo meno formos, darbas yra liudyti laiką, kuriame jis ar ji gyvena šioje žemėje.
Tai gali būti visiškai intelektualus pasakojimas, tačiau jis įgauna jėgos tuomet, kai palieka širdimi pajaustą šešėlį. Sierra Merda yra viena intelektualiai įžvalgiausių ir talentingiausių tapytojų, kokias man yra tekę pažinti. Laimei, jos rankose šie gebėjimai tarnauja žmonijai plačiu mastu. Sierra yra fiziškai graži moteris pagal visus standartus. Tačiau ji nešlovina konvencinio grožio. Kaip ir Goya’os, Käthe’ės Kollwitz, Rembrandt’o, jos aistra – atskleisti grožį, sukurtą sunkių ir sužeistų likimų iššūkiais. Jos vaizduojamiems žmonėms sunku patikėti, kad jie turi teisę žengti greta tų, kuriuos sėkmė lydi nuo gimimo. Nes „gražu“ yra sėkmės klausimas. Kai kas gimsta su simetriškais bruožais, džiaugiasi, galėdami gyventi pagal gimimo metu priskirtą lytinę tapatybę / savastį. Tokie žmonės ir į kapus nužengia tapę senesnėmis tų gražiųjų kūdikių, kokie buvo kadaise, versijomis. Tačiau grožis kuria šešėlį. Trimatiškumui būtinas šešėlis. Sierros mūzos yra pažeistos. Menas yra ir visybė, stovinti prieš laiką, kad atskleistų grožį, ir paguoda, kurios ieškome sužeisti gyvenimo – tikėdami, kad grožis gali nulipti nuo pjedestalo ir paimti mus į savo glėbį. Sierra Merda yra ta reta menininkė, kuri rodo mums, jog išgyventi – tai triumfuoti. Išgyventi – tai gražu. Pasaulyje gaunama tokių menininkų dovana tada, kai klūpima prislėgtiems vargo. Šis faktas suteikia mums galimybę turėti vilties ir tamsiausiais laikais. Dėkokime Likimui už Sierrą Merdą.“ O garsusis tapytojas Vincent’as Desiderio teigia: „Sierra pasižymi valios stiprybe ir ryžtu, kurie būdingi tik nedaugeliui jaunų tapytojų. Tai, kartu su išskirtiniu talentu ir gebėjimu augti, daro ją itin galinga, stipria menininke, kurią verta stebėti ateinančiais metais. Esu įsitikinęs, kad ji nuveiks didžių dalykų.“
Augote sostinės Užupio rajone, šalia vadinamojo dailininkų Monmartro, buvote originali, kūrybinga, gebanti suburti bendraminčius asmenybė. Bet daugelis buvusių draugų nustebtų sužinoję, kas dabar esate ir ką veikiate. Kelerių metų pajutote, jog norite būti dailininke?
Dailė traukė nuo ankstyvos vaikystės, tačiau mama į tai rimtai nežiūrėjo, gretino mano dailės troškimą su visų mergaičių svajonėmis būti balerinomis. Pagaliau ji neištvėrė zyzimo – susitarė su direktoriaus pavaduotoju dailei Romualdu Karpavičiumi, kad atneš mano darbelius į peržiūrą, ir aš pradėjau mokytis, vėluodama porą metų, nuo 7 klasės. Mokymąsi „Čiurlionkėje“ prisimenu kaip vienas geriausių dienų; ten susipažinau su grafika, dizainu, skulptūra, tapyba. Marijus Piekuras įžiebė meilę akademiniam piešimui, tapybos mokytojas Raimondas Martinėnas gerai vertino mano aštrias spalvas, nevertė tapybos „sulietuvinti“, rinktis pilkesnius tonus. Sunkiausia buvo pasirinkti tarp grafikos (dėstė Birutė Žilytė) ir tapybos, bet tolimesniame gyvenimo kelyje radau, kaip grįžti prie grafikos. Pradėjau tatuiruoti, ir mano juodai balti linijiniai darbai tapo tarsi grafikos atmaina, kuri iš dalies patenkina tą gilų vidinį norą raižyti. „Čiurlionkėje“ suformuoti meno pagrindai lydi mane iki dabar.
Kalbant apie kūrybos ištakas, norėčiau paklausti, ar giminėje yra menininkų, kurių kokia nors įtaka, pavyzdys renkantis profesiją buvo svarūs? O gal priešingai – Jūsų nesuprato?
Giminė susiskirsčiusi per pusę – menininkai ir „tiksliukai“. Kadangi nuo mažų dienų atrodžiau kitaip (buvau žalia pankiška skiautere, prisivėrusi auskarų, rengiausi apdriskusiai ir keliavau „tranzu“ po Europą), todėl to meto konservatyvioje Lietuvoje kai kuriems giminaičiams dariau gėdą. Iš „tiksliukų“ nelabai sulaukiau tikėjimo (nors senelis šiek tiek padėdavo) ir labai artimų ryšių nepalaikiau. Dėl pankiškos prigimties ir jaunatviško maišto, pajutus kitų abejojimą, manyje įsižiebdavo ugnis, kuri skatindavo dar veržliau eiti pirmyn ir įrodyti, kad aš galiu ir darysiu, kaip noriu, man kitų žmonių idėjos ir moraliniai požiūriai žemiau, kaip sakoma, kelių. Tikėjau, kad jei tikrai labai kažko nori ir dedi visas pastangas nesidairydamas atgal, pasieksi savo. Bet dabar šeima man labai padeda, ypač išsikrausčius į Ameriką studijuoti magistro. Kažin ar be mamos ir tėvo paramos būčiau ištempusi.
Kokie menininkai buvo Jūsų favoritai, į ką norėjote lygiuotis?
Per bakalauro studijas Anglijoje, Northampton’o universitete, profesorius Jonathan’as Chapman’as supažindino su Jenny Saville darbais, sužavėjo ir Lucian’as Freud’as, ir Peter’is P. Rubens’as. O nežmoniško dydžio groteskiški, dažais ir energija nudrėbti Saville’ės darbai ir nebijojimas šokiruoti atvėrė duris į savęs, kaip moters menininkės, paieškas ir santykį su kūnu, jo išraišką per dažus ir tapybą. Įkvėpė grožio ieškojimą ten, kur daug kas jo neįžiūri. Esame pripratinti matyti grožį, kur mums pasakyta, kad yra gražu. Ypač kenčia merginos – nuo jaunų dienų visuomenės išmokytos savo kūną smerkti ir su juo kovoti. Todėl Saville’ės tam tikra prasme iškreiptas grožis paliko didžiulį įspūdį, supratau, kad savo menu neturiu tenkinti nei publikos skonio, nei jos standartų. Ir kad mano, menininkės, tikslas surasti būdą per tapybą perteikti, kaip regiu pasaulį arba kaip norėčiau, kad jis būtų regimas. Tai galima lyginti su laisvės ieškojimu per tapybą – laisvės nuo savęs pačios ir savo sunkios galvos. Universitete pamačiau Vincent’o Desiderio darbus ir buvau jų įkvėpta; jis vienas iš didžiųjų šių laikų tapytojų. Net nepagalvojau, kad po dešimties metų jis taps mano Mokytoju ir meno filosofijos tėvu.
Kelias į Niujorko menų akademiją nebuvo tiesus ir lengvas. Kaip Jums pavyko tai, apie ką daugelis ne tik lietuvių, bet ir menininkų iš viso pasaulio galėtų pasvajoti?
Su „New York Academy of Art“ neakivaizdžiai susipažinau prieš emigruodama iš Lietuvos, kai ieškojau, kur studijuoti bakalaurą. Nors pasirinkau Anglijos universitetą, kuris vienintelis iš žinomų turėjo tapybos ir piešimo kursą, bet patekti į Niujorko meno akademiją buvo viena didžiausių gyvenimo svajonių. Dėl jos vėlesniais metais įdėjau tiek pastangų, kad vos galvos nepamečiau. Laimė, Northampton’o universitete tapybos dėstytojas Jonathan’as Chapman’as padėjo atrasti savąjį kelią ir nuosekliai skatino stiliaus paieškas – pradėjau tapyti ant didelių drobių su jėga ir be baimės.
Pradėjau suprasti klasikinį meną ir meno istorijos svarbą šiuolaikiniam menui, jos nenurašydama. Studijas baigus, J. Chapman’as pareiškė, kad jis 25 metus laukęs tokios studentės, kokia esu aš, ir žadėjo didelę ateitį. Jo tikėjimas mane palaikydavo, kai būdavo sunku. Kitas žmogus, itin sustiprinęs pasitikėjimą, yra talentingoji menotyrininkė, dailininkė Salomėja Jastrumskytė, kurios žodžiai apie mano diplominę tapybą „Su didele jėga ateina nauja dailininkų karta“ man (ir mamai) dažnai būdavo lyg kelrodė žvaigždė, padėjusi tikėti savimi ir siekti svajonės.
Savo pasiekiau – per prakaitą ir ašaras. Įstojusi į Niujorko menų akademiją buvau tik kaip gabi studentė, o baigdama magistrą gavau prestižinį Chubb Fellowship apdovanojimą, kuris skiriamas tik dviem studentams per metus (tada šią akademiją baigė apie 60 dailininkų). Ši premija suteikė galimybę dar vienerius metus tęsti menines paieškas studijoje, dalyvauti parodose, asistuoti profesoriams klasėse, tapti prestižiniu Akademijos veidu. Taip pat gavau prestižinį Marthos Elbacher apdovanojimą už anatominio piešimo pasiekimus.
Ar sunku merginai iš Lietuvos siekti mokslo užsienyje? Juk gyvenimas iš pradžių nelepino.
Nemažai jaunimo Anglijoje gyvena „skvotuose“ – panašiai kaip studentai Užupio Monmartre. Anglijoje turėjau lietuvių draugų, kurie propagavo šią beveik nemokamo, laisvo gyvenimo idėją. Nenorėjome pulti į gyvenimo struktūrą, diegiamą į galvas nuo jaunų dienų. Nenorėjome „Dirbt – Pirkt – Mirt“. Daug kas buvo perimta iš troškimo mažinti vartojimą, gyventi pigiai, nemokamai. Kaip ir tapimas vegetaru ar veganu, pati primityviausia pasipriešinimo forma.
Tokia DIY filosofija (angl. „Do It Yourself“; liet. „Pasidaryk pats“) ir gyvenimo būdas. Net dabar nesugebėčiau išgyventi, jei tektų eiti visą laiką „normaliu“ pasiturinčio žmogaus keliu. Nuo gatvės meno, kuriame kalbėjome apie pasaulines problemas, išaugome iki dalyvavimo socialiniuose protestuose, o 2015 m. važiavome į Vokietiją saugoti Sengirių – Kelno „Hambach Forest“, kurį angliakasių kompanijos beveik baigė išnaikinti. Iš visos Europos buvo kviečiami menininkai paremti protesto prieš girios naikinimą. Vienintelė priežastis, kodėl nesugebėta šio miško sunaikinti – tai saujelė skvoterių, pankų, kurie ir šalčiausias žiemos, ir karščiausias vasaros dienas leido palapinėse ir išsikastuose apsauginiuose nepravažiuojamuose grioviuose.
Antrais studijų universitete metais krausčiausi, regis, 23 kartus. Įsidarbinau kažkokioj „skylėj“, kur bičiulis dirbo apsauginiu. Ten buvo menininkų studijos, kavinė, ją savaitgaliais naktimis mazgodavau. Nepastovumas kliudė kūrybai ir, nors idėjos nepasikeitė, teko rinktis arba tapybą, arba nuolatinę kovą su buitimi ir stogo virš galvos ieškojimą. Šiaip taip įsidarbinau tatuiruočių studijoje, atsirado pajamų, kurias galėjau leisti dažams – tai tapo finansiniu varikliu. Tačiau nuomotis kambario nenorėjau iš idėjos. Dviese nusipirkome laivelį, jame apsigyvenome. Buvo labai sunku, jis vis gedo, nieko apie vintažinius variklius nenusimanėme. Atsimenu, guliu lovoje – nuo lubų varva vanduo ant manęs.
Drėgmė buvo nepakeliama, todėl neatlaikiau – kol meistras pagaliau pastatė krosnelę, teko gyventi pas draugę.
Laivelį pardavėme. O per COVID-19 pandemiją draugų padedama įsigijau savo canal boat – populiarų Anglijoje gyvenamąjį laivą. Londone yra ištisas kanalų tinklas, labai daug žmonių gyvena laivuose, kaip Olandijoje. Su šunimi persikrausčiau ir metai savame laive buvo nuostabūs. Jis irgi kartais gedo, bet susipažinau su naujais draugais, o vienas iš jų – Danas studijavo jūrų inžineriją. Jis turėjo savo laivą ir mes plaukiojome iš vietos į vietą su flotile kartu. Jis mums nežmoniškai daug padėjo. Jei ne jo gera širdis, nemanau, kad būčiau tiek ilgai laive išgyvenusi. Niekad nepamiršiu to meto stebuklų: rytinės kavos, kurią gerdavau ant denio, tylos, žąsų klegėjimo, vidinės ramybės ir šuns Vėtros žvilgsnio nuo denio į tolumas. Vandens laikas buvo ir nuostabus, ir pilnas ašarų.
Gyvenimas išmokė tapti puikia organizatore, nenuleisti rankų susidūrus su sunkumais. Papasakokite apie to meto kūrybinę veiklą.
Londono periodas įdomus daugeliu požiūrių. Susipažinau su įvairiais menininkais: nuo gatvės meno aktyvistų, moterų grafičių kolektyvo „WoM Collective“ iki feministinio meno leidinio „Lad$“ ir kt. Su menininke Ornagh Lynch ir savo geriausia drauge Caine Tully sukūrėme kolektyvą „The Nave“. Londono menas man buvo nuobodus ir varė į neviltį.
Todėl ėmiausi organizuoti renginius, burti menininkus į grupes. Organizavome parodas dėmesiui į pasaulio problemas atkreipti – tuomet tai dar nebuvo populiaru. Sugebėjome gauti iš „Arts Council England“ finansavimą parodai „Ouroboros“, įtraukėme į ją Neįgaliųjų cirką, kitų menininkų darbus. Buvo numatytas trijų dienų „noise“, „performance and art“ festivalis „Underdog Gallery“, šalia „London Bridge“. Baigėsi tragiškai, nes galerijos savininkas galvojo, kad bus tik saujelė hipių, o į parodą atvyko apie 300 žmonių. Savininkas psichologiškai neatlaikė, kaip vėliau sužinojome, ir tokio krūvio, ir populiarumo. Antrą dieną, kai turėjo vaidinti Neįgaliųjų cirkas, atvažiavęs iš kito miesto, radome užrakintas duris. Visgi finansavimą, mūsų gautą iš organizacijų „Reboot the Roots“ ir „Arts Council England“, galerija pasiliko, nors vėliau bankrutavo. O manėme – prestižinė galerija.
Su savo kolektyvu „The Nave“ be jokio biudžeto, negaudami atlygio, suorganizavome tarptautinę 90-ies menininkų parodą „We Consume“. Aš, Ornagh ir Caine bei dar kokios šešios merginos dirbome gal pusę metų iš idėjos – norėjome matyti tokį meną, kuris nepažabojamas priklausomai nuo to, ar kokiam turčiui (pa)tiks ant svetainės sienos, ar ne. Bandėme pritraukti menininkus ir sukurti kelią „undergroundo“ idėjoms išeiti į viešumą. Deja, prieš pat mūsų išskirtinės, sakyčiau, nežmoniškos kūrybinės jėgos pareikalavusios parodos kulminaciją – atidarymą buvo paskelbtas karantinas ir viskas „užsiraukė“. Ta nepakartojama pusė metų pasibaigė visiems sėdint grupės susitikime ir apsikabinus bliaunant. Pasibaigė likus vos trims dienoms iki starto. O tai būtų buvęs savaitės trukmės festivalis galerijoje „Ugly Duck“.
Be organizacinės meninės veiklos, dalyvavau daugelyje parodų Anglijoje ir užsienyje („Rohmer Gallery“, „The Convent Philly“, „Penge Rooftop Gallery“, „Kunstraum Kreuzberg / Bethanien“, „Fulham Town Hall“, „The Ugly Duck“, „Macao Centre for Culture“, „Underdog Gallery“, „Newspeak House“, „Crow’s Nest Gallery“ ir kt.). Svarbiausios jų yra „Commercial Break: The Art of Subvertising“ Šiuolaikinio meno galerijoje Berlyne ir viena didžiausių tų metų parodų Londone – „Art in the Age of Now“. Joje rodė tris mano darbus, nupiešiau ir freską, dalyvavo labai daug žymių menininkų iš visos Anglijos, – ji buvo tikra sensacija: per atidarymą driekėsi lankytojų eilė per visą kvartalą. Po parodų buvau minima ir Anglijos, ir Vokietijos spaudoje, sulaukiau kvietimų pristatyti kūrinius įvairioms žiniasklaidos priemonėms ir meno žurnalams, tokiems kaip „Freedom News“, „Suboart Magazine“, „Dope Magazine“, garsiajam profesionalaus meno žurnalui „Vice Magazine“ ir kt.
Tai buvo geri metai, padėję gimti iš naujo ir tapti kuo esu. Tai ir laisvės ieškojimo ištakos, ir bendruomenės svarbumo suvokimas, ir pagalbos vieni kitiems, gebėjimo užjausti ir priimti užuojautą pamokos. Buvome „vienas už visus ir visi už vieną“ ne tik su namiškiais, bet ir su visa Londono bendruomene, komuna. Į tuos laikus žiūriu ne „vaje, kaip sunku buvo“, o su nostalgija. Bet atėjo metas, kai perdegiau nuo tiek veiklų, pasijutau lyg atsimušusi į sieną, nebežinanti, kur toliau eiti su savo tapyba. Kolektyvas yra jėga, bet nusprendžiau, kad norint būti stipriai pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Atėjo metas didelėms permainoms.
Nesitiki, kad Angliją palikote lengva širdimi ir nėrėte į JAV megapolio garsų, šviesų, įspūdžių tirštumą stačia galva.
Nors Anglijoje turėjau studiją, apie 10 metų tapiau, piešiau ir dalyvavau parodose, tačiau konceptualusis menas manęs netenkino – norėjau akademiškai pagrįstos tapybos. Kai gavau „New York Academy of Art“ laišką apie priėmimą, negalėjau patikėti: konkursas milžiniškas, subsidijos ribotos, o man stipendija padidinta net tris kartus.
Palikti Angliją buvo be galo sunku. Tiek pat džiaugiausi, kiek bijojau, ir plyšo širdis palikti mylimą draugą už vandenyno. Vos per 2,5 savaitės turėjau parduoti laivą, išsikraustyti, susigrūsti daiktus į sandėlį ir iškeliauti. Niujorke nieko nepažinojau. Buvo baisu, kad neturėsiu atramos, laukė išgyvenimas visiškai vienai. Bet nuo pirmos dienos pasinėriau į mokslą, pasižadėjau įdėti visas savo jėgas, kiekvieną molekulę į studijas, kad gyvenime neturėčiau ko gailėtis – ir net jei vėl paveiktų neišvengiama jėga, bent žinočiau, kad padariau viską, ką galėjau.
Pradžia Niujorko menų akademijoje buvo sunki, tačiau perpratus sistemą atsivėrė stebuklai. Nedidelėje, apie šimtą žmonių talpinančioje akademijoje dėstytojai tapo ir filosofiniais bei psichologiniais vedliais, suteikusiais nepaprastą palaikymą. Čia atradau save iš naujo: gimė tapybos kalbos laisvė, lengvumas ir takumas, dingo baimė bei suvaržymai, pajutau savo jėgą. O per diplominio darbo aptarimą V. Desiderio ir kiti dėstytojai mano darbus sutiko ovacijomis, teigdami, kad tokio talento laukė apie trisdešimt metų.
Per tuos dvejus metus atradau tarsi aukštesnę savęs versiją – savo Mokytojuose. Kaip kadaise su draugais bandžiau nutiesti kelią visuomenės užguitiems menininkams, nepopuliarioms temoms, taip dabar Mokytojai buvo atsidavę mums, kiek galėjo. Atsimenu, jau garbaus pensinio amžiaus, dar tik būsimoji baigiamojo darbo vadovė Margaret Bowland sėdėdavo naktimis studijoje su manimi, atsinešusi brangiausių, aukščiausios kokybės asmeninių aliejinių dažų maišą ir demonstruodavo technikas, rodydavo skirtumus. Jai už tai niekas nemokėjo. Anatominio piešimo legenda Dan’as Thompson’as, pakvietęs į skrodimo „workshopą“ Medicinos universiteto morge, visam laikui pakeitė mano supratimą apie kūną kaip mechanizmą. Niujorke radau, ko ieškojau: buvau suprasta, paskatinta peržengti savo ribas. Nors išliejau daug ašarų dėl savo psichologinio trapumo, jaučiausi nuoga lyg knygos lapas, kartu buvau perskaityta ir suprasta giliau, negu pati galėjau save suvokti. Sako, reikia sulūžti tam, kad pastatytum iš naujo.
Jūsų tapyba išsiskiria iš daugelio menininkų savo socialine tematika, nepataikaujančia masiniam skoniui. Gal jus palyginti su Šarūnu Sauka, kitais dailininkais, kurių darbai neinterjeriniai ir nėra visiems patinkantis „popsas“? Kai kuriuos žiūrovus jie gali šokiruoti. Kodėl renkatės vaizduoti tokias temas?
Š. Sauka labai patiko, buvau nuvažiavusi į jo muziejų Lietuvoje. Niekada negalėjau prisitaikyti prie komercinio meno ir moteriškaičių portretų dailinimo: nors galėčiau taip kurti esant paklausai, visiškai parsiduoti ir uždaryti savo mąstymo kelių neišeina. Ankstyvieji mano darbai buvo vidinio maišto prieš pasaulio struktūras išraiška – pyktis ir pašaipa primetamiems grožio standartams, dėl jų kylančioms psichologinėms ligoms, nevisavertiškumui ir moters kūno pavertimui nuolatiniu kovos taikiniu. Vėliau, studijuodama Niujorke, šį skausmą išgryninau ir suvokiau, kad mane traukia žmonės, kurie, jį turėdami, vis tiek eina savu keliu, nusimesdami stereotipų pinkles. Todėl kūrybos tematika persilaužė į grožio paiešką žmogaus skausme, jo išgyvenimuose, vidinėje stiprybėje ir nepasidavime. Kadangi nuo paauglystės šokiruodavau savo išvaizda ir darbais, piktų žvilgsnių nebepastebiu nei gatvėje, nei mene. Viena mano mylimiausių yra P. Picasso frazė: „Tapyba nėra skirta butui dekoruoti, tapyba yra karo įrankis.“
Kodėl Egono Schiele’s nuogi portretai nieko nešokiruoja, o mano darbai kartais laikomi pernelyg šokiruojančiais? Kaip yra sakiusi Susan Sontag, „Tikras menas turėtų sukelti nerimą“, nes menas privalo žadinti jausmus – kitaip jis tėra dekoracija. Todėl jei kyla šoko pliūpsnis, siūlyčiau savęs paklausti, kodėl jus kažkas šokiruoja, nes tai yra kažkoks vidinis nesusikalbėjimas su savimi ar savo pasąmonės nepriėmimas. Oficiali Akademijos baigiamųjų darbų recenzentė Monika Fabijanska teigia: „Paveikslai „Venera iš rajono“, „Pasimatymas“, „Saugi erdvė“ man neatrodo labai seksualūs.
Jie kalba apie sunkias moterų naštas, o tai labai vertinu. „Pasimatyme“ vyro ir moters sąveika, jų emocijų įtampa ir skirtumas, spalvų raiška stebina. Manau, jis vertas milijono dolerių.“ Ieškodama grožio ir stiprybės žmogaus skausme bei kitoniškume, kiekviename paveiksle palieku dalį savęs ir siekiu, kad nestandartiniai žmonės mene turėtų tokias pat teises būti vaizduojami kaip idealizuotos nuogos moterys, kurių pilni muziejai, – nes mes egzistuojame, esame čia ir mūsų yra dauguma.
Kodėl pasirašinėjate slapyvardžiu Sierra Merda, ką jis Jums reiškia?
Instagramai, feisbukai tapo nauju visuomenės fenomenu, išryškinusiu modernų narcisizmą ir „selfio“ kultą, kurio skatinti nenorėjau, nes jis dar labiau įtvirtino iškreiptus elgesio ir išvaizdos standartus. Vis dėlto supratau, kad be socialinių tinklų reklamos mano menas lieka nematomas, todėl susikūriau feisbuko puslapį, slapyvardį. Bet iki pat 2025-ųjų griežtai atsisakydavau viešinti savo veidą ir pasirinkau anonimiškumą, kad menas egzistuotų atskirai nuo manęs – juk vyrų sėkmei tokie pat „įstatymai“ negalioja. Šis kelias suteikė daug laisvės ir padėjo pasiekti tai, kur esu dabar. Po dešimties metų anonimiškumo, nusprendusi kaukę nusiimti, pasijutau ne mažiau laisva ir atsivėriau dar naujiems savęs neberibojimo keliams.
Kaip šiuo metu teka gyvenimas Niujorke, kas Jūsų modeliai?
Svarbiausia yra žmogus. Kartais jo galiu būti anksčiau nemačiusi, pavyzdžiui, savanorio modelio iš interneto. Sykiais pajuntu kokį nors jausmą ir trauką tapyti tik pabendravusi. Taip galbūt gimsta gilesnis, išraiškingesnis žmogaus portretas, kuris atskleidžia daugiau nei tik veidą – to konkretaus žmogaus esybę ir jausmus. Bandau per savo darbus perteikti tam tikrus archetipinius išgyvenimus. O kartais turiu idėją, sugalvotą kompoziciją ir ieškau, kas sutiktų pozuoti.
Pirmąsyk pasidalinus tokia žinute instagrame, norinčiųjų tiek suplūdo, kad teko išplėtoti kompoziciją iki 6 žmonių – nenorėjau praleisti tokios galimybės. Prašau žmonių atsinešti patinkančių drabužių ir, priklausomai nuo siužeto, išsirengti arba apsirengti tiek, kad jaustųsi saugiai ir patogiai.
Niujorke gyvenimas verda nuolat: ketvirtadieniais visame mieste vyksta parodų atidarymai, kur renkasi menininkų bendruomenė, šmirinėja iš vienos parodos į kitą, ragauja vynelio, aptarinėja kūrinius, plepa. To man labai trūko ilgą laiką ir tikrai esu laiminga, kad galiu susipažinti su įvairiais žmonėmis ir menininkais. Po akademijos studijas nuolat maklinėja galerijų atstovai, privatūs kolekcininkai ir Niujorko meno elitas, kurie suteikia studentams galimybių parduoti darbus, iš jų pragyventi. Niujorke susipažinau su įžymybėmis Eileen Gugenheim, Tracey Emin, Brooke Shields, kitais akademijos rėmėjais, dalyvauju aukcionuose, tokiuose kaip „Take Home a Nude“ meno aukciono namuose „Phillips“ Manhetene ir kt. Per dvejus metus čia buvau pakviesta bent į dešimtį parodų trijose valstijose – žymiai daugiau nei per penkerius metus Anglijoje. Todėl vis labiau pažįstu meno pasaulį ir jaučiu atviras duris tiek į „undergroundą“, tiek į aukštuosius meno sluoksnius. Niujorke patekau ir į pasaulines tatuiruočių meistrų konvencijas, o tarp darbo studijoje pradėjau bėgioti apie 10 km Manheteno krantine. Šį rudenį įveikiau ir savo pirmąjį maratoną – 42 kilometrus, tapusius dar vienu dideliu perlipimu per baimes ir ribas, ypač turint omenyje vaikystėje sirgtą astmą.
Dalį gyvenimo Jus lydėjo ne tik šuo Vėtra, bet ir kiti keturkojai draugai, su kuriais įveikėte daug sunkumų. Šitie uodeguoti bičiuliai atskleidžia ir Jūsų vertybes.
Veganė esu nuo 2013-ųjų, kai išsikrausčiau į Londoną, o vegetarė – nuo ankstyvos vaikystės. Būdama šešiolikos įsigijau vokiečių aviganę Vėtrą ir pasižadėjau, kad visur būsime kartu; auginau ir namines žiurkes, o šuo saugodavo jas kaip savo vaikus. Gyvenau labai taupiai – svarbiausia buvo pamaitinti šunį – ir vasaromis, dažnai beveik be skatiko, viena ar su draugais „tranzuodavau“ po Europą: nuo Balkanų, Graikijos, Italijos, Sicilijos iki Portugalijos, Anglijos. Dažnai nakvodavau miegmaišyje laukuose, o Vėtra mane saugodavo. Meilę gamtai turbūt paveldėjau iš senelio Aloyzo Sakalo. Jis mus vaikystėje vesdavosi savaitgaliais į 20 km žygius per mišką. Susėsdavome prie laužo, kepdavome dešras ir bėgiodavome estafetėse. Esu jam dėkinga, kad mums parodė Lietuvos miškus, gamtą su jos gyvūnija. O savo meilę gyvūnams perteikiu ir tatuiruotėmis. Juodai balti, ranka tiesiai ant kūno piešti darbai gimė iš liūdesio dėl mirštančios gamtos ir žmogaus daromos žalos gyvūnijos pasauliui. Tai kaip ir pasidarė mano antroji meninė pusė.
Ar norėtumėte grįžti į gimtinę, ar manote, jog Lietuvoje meno rinka ir vartotojai nėra itin palankūs menininkams, nes dažnas jų iš kūrybos nepragyvena?
Parodyti savo tapybą Lietuvai norėčiau. Deja, išvykus nutrūko beveik visi mano kontaktai, todėl nežinau, kaip sekasi kitiems menininkams. Ar Lietuvos galerijos mano darbais domėtųsi, gali atsakyti tik jos. Dailininko Augusto Serapino paroda nuskambėjo ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, ir aš tikiuosi, kad tokie nekomercinio meno pionieriai atvers kelią ir mano darbams Lietuvoje.
Baigti interviu norėtųsi Akademijos Tapybos skyriaus vedėjo prof. Wade’o Schuman’o žodžiais, pasakytais per Sierros Merdos diplominio darbo gynimą: „Šie paveikslai nuostabūs, nepaprastai puikūs. Mano nuomone, jų stiprybė slypi konkrečioje priežastyje – Tavyje. Tu esi žmogus, kupinas empatijos, užuojautos ir, drįsčiau teigti, meilės, ir visa tai labai aiškiai atsispindi šiuose kūriniuose. Man atrodo, kad tai yra Tavo supergalia – būtent tai Tave motyvuoja ir veda pirmyn...“
Sierros Merdos darbai: https://www.instagram.com/sierramerda/; https://www.sierramerda.com/
