Nuo pat vaikystės aktyvus, komunikabilus, maloniai bendraujantis ir smalsus vaikinas turėjo visokiausių gyvenimo planų, bet progresuojant nuo gimimo jį lydinčiai ligai, kuri laikui bėgant pažeidžia stuburo smegenis, prieš aštuonerius metus atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį. Bet tvirto charakterio, optimizmu, didele motyvacija bei sveiku humoro jausmu apdovanotas Donatas žino – daugelis dalykų priklauso ir nuo paties žmogaus. Ar užklupus ligai bei kitoms gyvenimo negandoms pasiduoti, nuleisti rankas ir leisti sau sirgti, ar įkvėpti optimizmo gurkšnį ir... su vežimėliu drąsiai, o kartais ir nutrūktgalviškai pasileisti keliais ir per gyvenimo kalnelius.
,,Vieni galingiausių dalykų – optimizmas ir viltis. Taip pat ir motyvuojantys žodžiai: „Tu gali“. Ne vieną kartą šiuos žodžius man yra ištarę artimiausi žmonės, draugai, aš ir pats sau esu juos pasakęs. Todėl kad ir su tuo vežimėliu, aš neleidžiu sau sirgti – dirbu, sportuoju, judu į priekį ir džiaugiuosi gyvenimu“, – šypsosi Donatas.
Su Donatu apie jo apie kasdienybės iššūkius ir džiaugsmus, gyvenimo svajones ir planus, kuriuos pakoregavo liga, apie pomėgius ir apie tai, kad niekada nereikia pasiduoti, kalbėjome jo bute, kuris neseniai moderniai atnaujintas ir pritaikytas pagal vaikino poreikius, kad jis galėtų savarankiškai gyventi. Jame įrengta ir patogi darbo vieta, kai tenka dirbti nuotoliu.
Donatai, esi jaunas, simpatiškas, išsilavinęs vaikinas. Nepaisant to, kad judi su neįgaliojo vežimėliu, esi pavyzdys kitiems jaunuoliams – motyvuotas, kupinas gyvenimo džiaugsmo, vairuoji automobilį ir netgi dalyvauji maratonuose. O kaip atsitiko, kad į tą vežimėlį teko atsisėsti?
Nuo mažens turėjau stuburo ligą, vadinamą spina bifida, kuri ilgainiui pažeidžia stuburo smegenis. Nors viena koja buvo truputį mažesnė ir trumpesnė, vaikystėje liga niekuo nepasireiškė, galėjau lakstyti kaip vijurkas kaip ir kiti vaikai.
Iki 15 metų vaikščiojau pats. Kai buvau dvylikos metų, man operavo stuburą. Gydytojai tikėjosi, kad operacija išspręs mano problemą. Deja. Liga buvo kaip tiksinti bomba. Pamažu jai progresuojant, pradėjo paralyžiuoti iš pradžių vieną koją, paskui – kitą. Tada prireikė ramentų. Per dešimt metų nuo ligos paūmėjimo teko susidraugauti su vežimėliu.
Mama dažnai pasvarsto – jei būtų neoperavę, galbūt būtų buvę geriau, nes dabar žmogui turint tokią diagnozę net neoperuoja. Bet kas žino. Mano ligos forma yra sunkiausia, stuburo smegenys pažeistos maksimaliai. Operavo tuo laiku, kai buvo prasidėjęs pats brendimas. Kai reikėjo sėsti į vežimėlį, ar prislėgė depresija? Turbūt ne. Tiesiog reikėjo susitaikyti su tuo, kad gyvenime liko mažiau komforto ir sunkiau patekti ten, kur reikia. Tiesa, ilgokai vežimėlio vengiau, iš paskutiniųjų stengiausi vaikščioti su ramentais. Žinoma, su fiziniais sunkumais neišvengiamai atsirado ir psichologinių. Buvo ir nusivylimų, ir užsidarymo namuose, bet nepasidaviau net sunkiausiomis akimirkomis.
Stengiausi susitaikyti su nauja realybe ir įsisąmoninti, kad prie kiekvieno pokyčio įmanoma prisitaikyti.
Bet mokydamasis mokykloje turbūt galvojai ne apie ligas, o kaip smagiau leisti laiką su draugais, apie tai, kur nori mokytis toliau, kuo nori būti? Kokių tuomet turėjai pomėgių?
Žinoma, kadangi buvau aktyvus ir judrus, pomėgių turėjau begalę. Su tėvais gyvenome Vilniuje, bet vasaras leisdavau senelių kaime Dzūkijoje. Ten turėjau ir tebeturiu daug bendraamžių draugų, su kuriais prasimanydavome ir visokiausių veiklų, ir net išdaigų.
Mokiausi dabartinėje Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, kurioje įtraukusis ugdymas buvo kasdienybė – mokėsi ir sveiki, ir negalią turintys vaikai. Draugų taip pat turėjau ir sveikų, ir su negalia. Kadangi esu komunikabilus ir domiuosi komunikacija, po gimnazijos stojau į Vilniaus socialinių mokslų kolegiją ir baigiau viešųjų ryšių specialybę.
Jau šešerius metus dirbi rinkodaros specialistu UAB „DSP Plius“ įmonėje, prekiaujančioje darbo saugos priemonėmis. Ar turint judėjimo negalią buvo lengva rasti darbą?
Iš tiesų, tai turint judėjimo negalią, darbą rasti nelengva. Juk mano dalyvumo lygis – penkiolika procentų. Dalyvavau ne viename darbo pokalbyje, tačiau pagrindinė kliūtis įsidarbinti būdavo fiziniai sunkumai patekti į darbo patalpas. Šiek tiek dirbau logistikos įmonėje, kaip ir dažnas studentas – pagalbos centre, kur tekdavo atsakinėti į skambučius, greitųjų kreditų įmonėje.
Į UAB „DSP Plius“ patekau per laimingą atsitiktinumą. Buvau baigęs tobulinimosi kursus Valakupių reabilitacijos centre, kai man pasiūlė šį darbą. Esu labai dėkingas direktorei Irmai Spudienei, kurios pastangomis bendrovė tapo socialiai atsakingos įmonės pavyzdžiu. Įmonė skiria didelį dėmesį žmonių su negalia integracijai į darbo rinką. Dirbu su socialiniais tinklais, tad darbas siejasi su mano įgyta specialybe. Pardavinėjame darbo saugos priemones – apsauginius šalmus, akinius, drabužius ir kitas darbo saugos priemones.
Esi įmonės veidas – pristatydama įmonę vadovė kaip puikų, atsakingą darbuotoją dažnai kartu pristato ir Tave.
Mūsų įmonė direktorės iniciatyva kartu su partneriais šeštus metus iš eilės organizuoja išskirtines, nemokamas socialinės atsakomybės konferencijas, kurios ragina Lietuvos visuomenę kalbėti apie pagarbą ir atsakomybę, skatinti socialinę įtrauktį ir bendruomenių įgalinimą, suteikiant erdvę dalytis gerąja patirtimi, socialinėmis iniciatyvomis ir atsakingo verslo pavyzdžiais. Konferencijose aptariami iššūkiai ir įstatymų pokyčiai, susiję su žmonių, turinčių negalią, įtrauktimi į darbo rinką, dalijamasi sėkmės istorijomis ir praktiniais sprendimais, skatinant verslo ir bendruomenių bendradarbiavimą bei socialinių projektų plėtrą. Jose man tenka nemažai paplušėti rengiant informacinę medžiagą, pristatymus, kartu su Irma Spudiene užsiimti renginių koordinaciniais klausimais. Konferencijų metu organizuojame socialines dirbtuves, kuriose žmonės su negalia gali pardavinėti savo rankdarbius. Jomis kiekvienais metais susidomi vis daugiau socialiai atsakingų įmonių.
Šios konferencijos labai praverčia ir man. Kaskart sužinau kažką naujo. Nors turiu negalią, bet daug ko nežinau.
Esi ,,susirgęs“ maratonais – dalyvavai jau ne viename iš jų ir ne tik Lietuvoje. Papasakok, kaip jais susidomėjai.
Nors turiu judėjimo negalią, esu judrus, nenustygstantis vietoje. Tokia idėja kilo, kai atsisėdau į neįgaliojo vežimėlį. Pagalvojau – maratone tarp visų bėgančiųjų labai retai pamatysi važiuojančių su vežimėliais. Kodėl nepabandžius? Mečiau sau iššūkį. Šiltuoju metų laiku kasmet nuvažiuoju į vieną ar į kitą maratoną. Nevažiuoju dėl prizinių vietų, nes gero bėgiko su vežimėliu tikrai nepavysi, o važiuoti su sportiniu būtų nesąžininga kitų atžvilgiu. Žinoma, gali patekti į greičiausių dalyvių šimtuką ir tai bus gerai. Man svarbiausia vidinė kova su savimi. Žinoma, paskausta rankos, bet kai stengiesi, atsiranda sportinis interesas ir tada pamiršti visus skausmus.
Praeitais metais turėjau tikslą sudalyvauti maratonuose visose Baltijos šalyse. Tad sėkmingai nuvažiavau Kaune, Rygoje ir Taline. Iš dalyvių su vežimėliais dažniausiai būnu vienas, kartais dar važiuoja mano pažįstamas. Namuose jau prisikaupė nemažai maratono dalyvio medalių. Toliausiai be jokių maratonų, tiesiog mėgaudamasis Dzūkijos gamta, esu nuvažiavęs penkiasdešimt penkis kilometrus.
Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
Dažniausiai nieko įdomaus nedarau (kvatoja). Vis dar įdomūs kompiuteriniai žaidimai, kurie niekada nemiršta. Domiuosi mašinomis, ypač antikvarinėmis. Nemažai skaitau ir mėgstu įvairią literatūrą. Šiuo metu skaitau J. K. Rowling ,,Blogį kaip amatą“. Patinka muzika. Prieš kurį laiką susidomėjau grojimu gitara – kažkada bandžiau įrodyti, kad išmoksiu, bet neturiu tiek kantrybės. Gal per vėlai pradėjau, kažkiek išmokau groti ir ją padėjau į šalį. Nors ir apleidau grojimą, muzika mano gyvenime užima daug vietos. Gruodžio viduryje buvau muzikos festivalyje Amsterdame. Buvo išties įdomu pamatyti, kaip atrodo festivalis šalyje, kuri augo be sovietinės muzikos įtakos.
Anksčiau daug sportuodavau sporto salėje, dabar padariau pertrauką. Kaip minėjau, esu miesto vaikas, bet labai mėgstu ir kaimą, vasarą važiuoju susitikti su vaikystės draugais, kurių turiu daug ir su kuriais bendraujame iki šiol.
Išvažiuoji pasivažinėti po Vilnių. Ar dažnai tenka susidurti su kliūtimis, kurių neįmanoma įveikti su vežimėliu?
Po Vilnių mėgstu važinėtis. Jei noriu pasportuoti, važiuoju į Vingio parką, Neries krantinę, jei noriu socializuotis – renkuosi Vilniaus senamiestį, kur patogu važiuoti ir visokių pramogų daugiausia. Aišku, labai nepatogu važiuoti senamiesčio grindiniu, bet man įveikiama. Vilnius neblogai pritaikytas žmonėms su negalia. Daug kas jau sutvarkyta, o kas nesutvarkyta – tvarkoma. Kai išvažiuoju iš namų, nuriedu dešimt, dvidešimt kilometrų, nuo Vingio parko nuvažiuoju iki Naujosios Vilnios ir kitur. Kalbant apie pramogų pasiekiamumą, didžioji dalis koncertų, teatrų Lietuvoje man – pasiekiama.
Bet nemanau ir net neturiu iliuzijų, kad sėdint vėžimėlyje įmanoma judėti pilnavertiškai. Reikia pripažinti, kad tiek visur dalyvauti, kaip sveikas žmogus, negalėsi, nebūsi toks mobilus. Yra daug senų pastatų, kur nėra liftų. Bet reikia stengtis, kad bent pagrindiniai dalykai būtų pasiekiami.
Kartais dirbu iš namų tik dėl to, kad negaliu į darbą nuvažiuoti fiziškai, nes būna daug prisnigta, sunku iš namų su vežimėliu privažiuoti iki mašinos. Per pusnis vežimėliu niekaip nepravažiuosi.
Kai atsisėdau į vežimėlį, iškilo ir patekimo į namus problema. Su tėvais gyvenome penkių aukštų name, kuriame nėra lifto. Su ramentais buvau įgudęs nulipti ir užlipti laiptais, o su vežimėliu tai padaryti neįmanoma. Tuomet teko apsigyventi pas tame pačiame Lazdynų rajone gyvenančią mano močiutę, nes šiame daugiabutyje yra liftas, o apačioje įrengtas pandusas. Kai močiutės nebeliko, gyvenu vienas. Išmokau savimi pasirūpinti – ir valgyti pasigaminti, ir susitvarkyti. Prigaminusi skanių valgių atneša ir mama. O kambarius valo pagalbininkas robutukas.
Atrodo, kad mūsų visuomenė tolerantiškėja, tačiau patyčių vis dar pasitaiko. Ar dėl negalios patyrei patyčių ir tu?
Aš pats buvau toks, kuris šaiposi iš kitų. Neslėpsiu, kad kartais šaipydavausi iš kitų vaikų. Galbūt tai buvo mano apsauginis mechanizmas? Mokykloje turėjau negalią, bet ji nebuvo matoma, aš viską galėjau daryti kaip ir sveiki vaikai. Per tuos metus plėtėsi ir draugų ratas. Ir kai man penkiolikos metų suparalyžiavo kojas, jau buvo per vėlu mane pulti. Niekas nepasikeitė, draugai liko tie patys. Jie ir dabar kartais pasišaipo iš mano negalios, bet viskas vyksta juokų forma, mėtomės juokeliais ir aš tikrai nepykstu. O su užgauliojimu labai gerai susitvarkiau. Esu gana kandus, pats apie save galiu pasakyti tokių dalykų, kurių dažniausiai niekas nesitiki. Labiau mane įžeisti, nei aš pats sau kartais įkandu, pavyksta vienetams. Čia mano gynybinis mechanizmas.
Kokiomis charakterio savybėmis esi apdovanotas, kurios padeda kovoti su gyvenimo iššūkiais?
Esu kalbus iš prigimties ir mano specialybė – komunikacija, tai bendrauti nėra problema. Bet jei neturiu ką pasakyti, geriau patyliu, nesiveržiu kalbėti vien dėl to, kad pasireikščiau. Labai nemėgstu žmonių, kurie daug šneka, bet nieko nepasako.
Esu tiesmukas, labai dažnai griežtai sakau, ką pastebiu, ko žmonės nenori girdėti. Man atrodo, kad paprasčiau ir teisingiau pasakyti tiesą, nei apkalbėti už nugaros. Žinoma, stengtis pasakyti taip, kad žmogus neįsižeistų, kad po to santykiai nesužlugtų.
Esu daugeliu atvejų atviras, jeigu bendraujama nuoširdžiai. Labai svarbu, kad turiu gerą humoro jausmą. Nes turėti negalią ir neturėti humoro jausmo yra pats blogiausias dalykas. Tada daug sunkiau tvarkytis su negalia. Tai savybė, kuri man padeda kiekvieną dieną.
Kokių turi svajonių ir planų ateičiai?
Nenoriu plūduriuoti vietoje, noriu mokytis įvairių dalykų. Turiu idėją pasimokyti dirbti su tam tikrais dirbtinio intelekto modeliais. Atrodo, šiuo metu tai yra logiškas noras, bet kai mokslas ir technologijos taip sparčiai žengia į priekį, tai kažin ar ilgai dirbtinis intelektas bus paklausus.
O šiaip būtų gerai, kad nugyvenčiau kaip geras žmogus. Kad apie mane nesakytų: ,,Va tas tai buvo asilas.“ Ką darau, kad taip gyvenčiau? Stengiuosi būti pagarbus, geras žmogus, ne išsišokėlis.
Ir svarbiausia, stengiuosi būti save ir kitus motyvuojantis optimistas, džiaugtis gyvenimu kiekvieną akimirką ir siekti nors ir nedidelių tikslų. Nes kai stengiesi ir įtiki, kad viskas įmanoma, įvyksta neįmanomi dalykai.
