Jau ketverius metus su Gaudentu gyvenate Graikijoje. Kasdienybė labai pasikeitė?
Ožiaragis yra darboholikas, todėl kalbant apie darbą, nelabai kas ir keičiasi. Tik atsirado naujos veiklos. Buvo laikas, kai du kartus per savaitę eidavau šokti graikiškų šokių. Kad nereikėtų į sporto salę ir dėl muzikos – šamaniško tipo, panašios į senoviškas lietuvių raudas, rypavimus ir primenančios Lotynų Amerikos šamanų dainas. Kažkas beprotiškai nerealaus, gražaus, šiurpą keliančio – per stuburą eina energija. Bet esu sau kritiška, pajutau, kad šokiai – ne man, nusprendžiau daugiau laiko skirti graikų kalbai.
Iš pradžių su Gaudentu bandėme mokytis savarankiškai, o tada į pagalbą atėjo draugės vyras Kostas, tikras graikas, ir reikalai iš karto pajudėjo. Pradėjome nuo pradžiamokslio, paskui Kostas mums nupirko rimtą, užsieniečiams skirtą vadovėlį. Vieną dieną netikėtai gavau dovanų nuostabų leidinį apie graikų mitologiją, jis tapo mylimiausia mano knyga. Labai užsikabinau, skaitau, kyla daug klausimų, suvokiu tiek dalykų, kad net negaliu apsakyti. Bet man klausimų kyla, o graikams – ne, jie priima mitologiją kaip savaime suprantamą tekstą, pasakas ir nieko neklausinėja.
Graikijoje man patinka, nes žiema su savo ilgais vakarais taip nesijaučia, kaip Lietuvoje, bet kada gali rasti saulės. Kiekvieną savaitgalį einame pietauti į kokią taverną. Gyvename apie 40 km nuo Senojo Korinto, nuomojamės kotedžą. Čia ramu ir saugu. Kai per daug užsisėdime, važiuojame į Atėnus – į koncertus, spektaklius, kitus kultūrinius renginius.
Vasarą ši rutina keičiasi, nes pas mus per atostogas gyvena jaunesnioji anūkė Bona Beatričė. Dabar jai devyneri, pats įdomumas, užduoda daug rimtų klausimų. „Mamute, kodėl mes gyvename, jeigu galime negyventi?“ – vasarą netikėtai paklausė. Net atsisėdau išgirdusi. Esu iš Šilutės, iš pamario, čičionykštė, kaip pas mus vadina. Mums natūralu, kad visi vaikai iki mokyklos auga pas senelius arba pas juos praleidžia visas vasaras. Aš taip augau, mano anūkės – taip pat. Beje, jos mane vadina mamute, kaip aš kadaise vadinau savo močiutę.
Kiek prireikė laiko, kad Graikijoje pasijustum sava?
Nesijaučiu čia sava, bet savo vietoje. Saugiai, ramiai, komfortiškai, bet svečiuose. Siekiančių bendrauti žmonių, tikrai įdomių, netrūksta, bet nesu labai bendraujanti – noriu pabūti harmonijoje ir ramybėje. Man šis laikas yra toks šiek tiek ir vienuolystės, kai nuo visų atsiriboji, ryšį palaikau tik su vaikais ir keliais artimiausiais bičiuliais. Labai smagu, kai užėjus į parduotuvę ar vaikščiojant po miestą niekas tavęs neatpažįsta, nekalbina.
Žinau, kad Graikijoje atsidūriau ne veltui, tai karma. Likimas mane vedė už rankos, o aš tik jam pasidaviau. Yra toks posakis – likimas norintį veda, o nenorintį tempia, bet vis tiek atveda ten, kur tau lemta būti. Esu labai didelė fatalistė, kaip ir tu, į visus išbandymus žiūriu filosofiškai. Nes atsitiktinai niekas nevyksta, yra tam tikri mūsų ugdymo procesai, kuriuos reikia priimti su dėkingumu. Aktyvus žmogus daugiau pašoka su ta guma, kaip batuto šokėjas, o pasyvų likimas tempia iš paskutiniųjų. Tai ir atrodo, kad tam aktyviam labiau sekasi. Nors sekasi visiems vienodai ir nesiseka visiems vienodai, tik požiūris į tuos dalykus yra skirtingas.
Pradėti naują gyvenimą užsienyje, kai tau jau seniai ne aštuoniolika, nėra paprasta...
Tu teisi, bet mes nesame nei emigrantai, nei pabėgėliai, mums nereikėjo pradėti nuo nulio. Esame lietuvių tautos atstovai, gyvenantys Graikijoje ant jūros kranto, dirbantys Europos Sąjungos piliečiai, kurie išsinuomojo butą šiltesniame krašte, o panorėję gali bet kada parskristi į Lietuvą. Kiekvienoje šalyje puiku, jei gyveni ne iš pašalpų. Mus graikai gerbia ir myli, nes nekuriame jiems papildomų problemų, priešingai – mokomės jų kalbą, leidžiame uždirbti jų žmonėms ir, svarbiausia, gerbiame jų tradicijas bei papročius.
Kodėl nuvykęs į kai kurias užsienio šalis, miestus, jautiesi tarsi grįžęs namo?
Pirmiausia tai – žmogaus prigimtis. Galvoti, kad atsitiktinai gimiau ir atsitiktinai miriau, yra vėjai. Esu iš tų žmonių, kurie turi vidinį žinojimą – reinkarnacija egzistuoja, aš nesibaigsiu ir mano nei pradžios, nei pabaigos nebus. Nes siela – tai intelektualios energijos srautas, kuris eina iš vieno indo į kitą. Nebūtinai į žmogaus ar gyvūno kūną. Gali į medį ar net į piramidę, jei užsimanys pailsėti, pabūti tūkstančius metų trunkančios meditacinės būsenos. Todėl kažkada tose vietose buvau ir ne šiaip – tose vietose buvau laiminga.
Graikijoje jaučiuosi puikiai, bet ypač gerai man būna Vienoje ir Singapūre. Net atrodo, kad nuo to gerumo oda vibruoja – kaip po ilgos kelionės grįžus namo. Jei yra bent menkiausia proga tuose miestuose atsidurti, mes su Gaudentu niekada jos nepraleidžiame. Nors pasaulyje tokių vietų, kur žinau, kad kažkada esu buvusi, yra ir daugiau, jose likęs tik deja vu pojūtis – kad tai jau yra patirta.
Kada supratai, kad nebūsi nei mokytoja, nei gydytoja, o gilinsiesi į žvaigždes?
Kaip tikra Ožiaragė iki pirmos klasės augau pas senelius Šilutės rajone, Pašyšiuose. Mano asmenybę formavo šis už Vilnių senesnis evangelikų liuteronų kaimas, nes tai yra mistinė vieta. Ir ta močiutės vidinė magija... Mes labai rezonavome, buvau jos mylimiausias vaikas, mus siejo beprotiškas ryšys.
Gyvenome tikrai gerai. Vieninteliai kaime turėjome televizorių. Per Lietuvos televiziją žiūrėdavome filmus, spektaklius, vaikų teatro ar choro pasirodymus. Kai kalbėdavo apie burtininkus, astrologus, taip gražiai sakydavo – žvaigždininkai. Dar į mokyklą nėjau, kai močiutei pasakiau, kad būsiu žvaigždininkė. Nors visi mane bandė įtikinti, kad čia juk ne darbas, čia žaidimas, pasaka, jau tada žinojau, kad niekada nedirbsiu standartinio darbo – labiau su muzika, menais, būsiu scenoje, rodysiuosi per televizorių (kuris vaikas nenori tapti žvaigžde?). Ir niekada nekeisiu pavardės.
Kai buvau vienuolikos ar dvylikos metų, mama, tikra knygų mylėtoja, nupirko tik pasirodžiusią knygą apie Čičinsko dvarą. Perskaičiau ir patyriau šoką – supratau, kad tai nėra legenda, kad viskas, kas ten parašyta, yra teisybė. Net tai, kad tą dvarą žemė prarijo. Nes dvarininkas Čičinskas buvo lietuviškas agresyvaus Transilvanijos sadisto Valachijos princo Vlado Drakulos atitikmuo.
Pasakos, legendos man visada buvo istoriniai dokumentai. Stebėjausi, kodėl kiti to nemato. Būtent iš pasakų supratau, kodėl būrėja ar žvaigždininkė pati nenuima prakeiksmo, kodėl žmogui duoda tik instrukcijas, kaip tai padaryti. Ir kodėl atliekant magijos veiksmą būtina laikytis apribojimų, kad burtai suveiktų. Pamenate pasaką apie Elenytę ir dvylika brolių, juodvarniais lakstančių? Elenytė atėjo pas raganą paprašyti, kad ji atburtų jos brolius. Ši mergaitei liepė nueiti į kapines, nes ten yra šventinta žemė ir joje auga dilgėlės. Dilgėlės – magiškas augalas, nėra geresnio rūbo už dilgėlių drabužius, ypač naujagimiams. Ir nuo nužiūrėjimo, ir nuo alergijų, ir nuo ko tik nori. Pasakiusi, ką reikės daryti, ragana pabrėžė, kad visą laiką, nuo veiksmo pradžios iki pabaigos, Elenytė negalės kalbėti. Tas nekalbėjimas, savęs ribojimas stiprina minties galią, kaupia psichinę energiją, o kaip žinome, mintis yra energija, kuri tampa materija, o materija tampa energija. Jeigu nori kažko pasiekti, turi kažko atsisakyti, save apriboti. Mano Tėvas ir Tėvuliukas jau vaikystėje aiškino, kas yra žmogaus valia, kaip žmogus turi ją ugdyti. Kad be valios žmogus yra gyvuliukas. Dabar niekas apie tai net nekalba, vaikai tuoj nežinos, ką žodis „valia“ reiškia. Toje pasakoje svarbus ir dar vienas dalykas – pamotė pirmiausia mėgina prakeikti mergaitę, nes ji – pagrindinė konkurentė į savo tėvo širdį. Bet nesugeba. Kodėl? Nes Elenytė yra nepaprasto gerumo, todėl jos net raganos kerai neveikia. Priešingai nei „išdykusių“ brolių.
Pasakos, legendos, mitai, epai yra informacija, kurią, dėl kažkokių priežasčių, buvome priversti užmiršti. Jeigu skaitai tarp eilučių, gali pamatyti labai įdomių dalykų. Stebuklų nėra, yra tik žinojimo lygmuo. Deja, lietuviškų pasakų beveik nebelikę... Iš mūsų atėmė visą atmintį. Paklausk eilinio studento, ar jis gali papasakoti legendą apie Jūratę ir Kastytį, Vaivos juostą ar milžinę Neringą. Niekas tų istorijų nebežino. Kaip ir niekas nebetiki, kad anksčiau valdė milžinai. Bet jei pažiūri seną istorinę medžiagą, kaip buvo statomos piramidės, kokie randami kaulai – yra užfiksuoti 15 m ilgio žmonių kaulai. Gal ta Neringa tokia ir buvo? Tikrai ne šiaip sau visose šalyse yra legendų apie milžinus.
Pirmą klasę baigei Šilutėje, o antrą – jau Vilniuje. Lankei muzikos mokyklą – grojai fleita, dainavai ,,Liepaitėse“, paskui studijavai ekonomiką ir buhalteriją... Magija liko Pašyšiuose?
Aišku, atvykus iš ramaus kaimo į sostinę, prasidėjo beprotiško tempo gyvenimas, po visiškos laisvės, patekau į civilizacijos kalėjimą. Bet jau tais laikais į mano rankas patekdavo informacija apie astrologiją, pradėjo formuotis suvokimas apie dalykus, kurie „neegzistuoja, todėl jų būti negali“. Iš rankų į rankas buvo platinami užrašai su Zodiako ženklų aprašymais, kuriuos persirašinėdavome.
Mano patėvis dėliodavo pasjansą – taip arba ne, išsipildys ar ne. Tai mano pirmas būrimas su kortomis ir būdavo išdėlioti pasjansą. Save būrėja vadinu nuo šešiolikos metų, kai aiškiai ir tiksliai, prie liudininkų išsipildė mano pirmoji prognozė. Į svečius atėjęs vaikinas paprašė išburti, ar išsipildys jo noras. Išbūriau, kad jo noras išsipildys greitai ir lengvai. O jis sako – aš klausiau, ar tu būsi mano žmona. Po trijų metų už jo ištekėjau, visai ne iš reikalo. Pragyvenome 22 metus, užauginome du vaikus. Bet pavardės, kaip ir planavau, nekeičiau. Mane iki šiol net purto nuo minties, kad galėčiau būti -iene. Net per brūkšnį.
Ar burti, spėti ateitį gali bet kas?
Esu prigimtinė būrėja, astrologė, žvaigždininkė, pagal mano horoskopą, kažkada jau dirbusi tą darbą. Gal net su medicinine pakraipa, nes domiuosi ir sveika gyvensena, Tibeto, Hipokrato medicina bei filosofija. Dauguma įsivaizduoja, kad dukart du yra tik keturi, o man gali būti ir penki. Nepritariu, kai nuo daiktų yra atskiriama dvasinė dalis. Bet koks daiktas yra sudarytas iš dviejų dalių – materialiosios ir dvasinės, kaip ir mūsų kūnas. ,,Viskas yra ant dveja“, – rašė Juozas Baltušis. Juoda – balta, šilta – šalta. Tiesiog vienų sąmonė greita, pavyzdžiui, žmonių, gyvūnų, o kitų, pavyzdžiui, kristalų, lėta. Todėl akmenys ar planetos negali neturėti energetinio poveikio žmogui. Tokiu būdu veikia talismanai. Mus veikia visas supantis pasaulis ir mes veikiame jį... Arba žmonės – vienas žmogus jums gali nieko blogo būti nepadaręs, bet su juo nenorėsite net viename kambaryje būti, o kitas traukia, su juo gera. Energetiškai mes arba sueiname, arba ne.
Kiekvienas žmogus gali išmokti fortepijonu groti, bet ar jis taps virtuozu? Taip ir su būrėjais, astrologais – kiekvienas gali išmokti to amato, bet ar tikrai gali jais tapti?
Kaip dirbant su tiek žmonių išsaugoti savo energiją?
Taip, turi būti energetiškai stiprus, bet, iš kitos pusės, yra metodikos ar senoviškos praktikos, skirtos tiems, kas dirba su žmonėmis. Net senieji gydytojai žinojo, kad geriausia po kiekvieno paciento yra šaltu vandeniu nusiplauti rankas. Taip ir po kiekvieno kliento reikia energiją išvalyti. Graikijoje net galiu iš karto įbristi į jūrą. Buvau vieną kartą tiek pervargusi (matyt, pabendravau su vampyru, būna tokių žmonių ir gal net patys to nežino), kad net galvojau – nukrisiu. Nuėjau taip, kaip stoviu, su suknele, ir panirau. O po penkiolikos minučių vėl viskas buvo gerai.
Iš gero gyvenimo pas būrėją niekas neina...
Čia yra vienas neteisingiausių stereotipų! Taip, būna, kad žmonės į mane kreipiasi, kai jiems kažkas atsitinka – skyrybos, konfliktai šeimoje, turto po laidotuvių nepasidalina; politikai prieš rinkimus – patys ateina arba sekretorę savo atsiunčia. Bet dažniausiai žmonės ateina pasitarti, ką studijuoti, kada tuoktis, gimdyti vaikus, pirkti namą, plaukti į nuostabų kruizą. Sovietiniais laikais buvo suformuota nuomonė, kad pas būrėjus ar astrologus eina tik mažo išsilavinimo ir žemų pajamų žmonės... Visos ezoterinės paslaugos buvo išnaikintos, visi ezoterikai, šamanai, ekstrasensai nužudyti. Bet palikti tie, kurių reikėjo... partijai bei jos vadovams. O supuvusiame Vakarų pasaulyje astrologija buvo aukštuomenės privilegija, visi save gerbiantys aukštuomenės nariai, monarchai turėdavo savo astrologus ir ekstrasensus.
Ar ilgainiui būrėjoms užduodami klausimai keičiasi? Mažai. Ir prieš kelis tūkstančius metų rūpėjo, kur vaikams mokytis, kada dukrai tekėti, kada pradėti verslą. Viskas, kas susiję su žmogaus egzistencija kūne, – sveikata, meilė, santuoka, šeima, turtai, veikla, grožis, tėvų ir vaikų problemos.
Būna, kad ne viską sakai, ką matai?
Aišku! Dažniausiai sakau tai, ką gali pakeisti. Ir jeigu turi valios, žinių ir noro, gali keisti drąsiai. Jei yra nepakeičiami dalykai, ką ten sakyti... Žinojimas yra labai didelė atsakomybė. Todėl mums su Gaudentu daug sunkiau negu kitiems žmonėms, nes mes daugiau žinome ir jaučiame negu kiti.
Astrologui, būrėjui nereikia psichologinių žinių. Svarbiausia, turėti didelę empatiją, atjautą. Susijungti su žmogumi, jausti jį kaip savo artimą, kaip save patį. Turėti norą nuoširdžiai patarti, padėti, paaiškinti suprantamais žodžiais, kad remiantis žmogaus asmeniniu horoskopu būtų galima išspręsti vieną ar kitą problemą, pasiekti norimų rezultatų. Kartais reikia ir griežtumo, o kartais – minkštumo, priklauso nuo asmeninio horoskopo ar Taro dėlionės.
Atrodai gerokai jaunesnė, nei derėtų pagal įrašus pase... Tai irgi magija?
Turiu gerą genetiką, nes mano mama buvo labai graži iki paskutinės gyvenimo dienos. Bet ji daugiau nei tris dešimtmečius buvo veganė, melsdavosi, reguliariai badaudavo, pasninkaudavo, labai savimi rūpinosi. Kai mirė 92-ejų, nes širdis sustojo, nebuvo dar ir visiškai pražilusi.
Aišku, vien genetika ir agurkais tikrai nepasikliauju – bet ko ant savęs netepu ir į skrandį nededu. Pavyzdžiui, plaukus dažausi tik chna ir būtinai įdedu šaukštą aliejaus. Tinka ir svogūnų – paprastų ar rausvųjų – lukštai, su jų nuoviru ir aliejuku reikia gerai įtrinti plaukus, palikti valandai ir po to išplauti. Kartoti keletą kartų per savaitę ir bus labai gražūs plaukai. Lietuvoje pažįstu labai gerą kosmetologę Loretą, bet Graikijoje tokiomis paslaugomis nesinaudoju, jos čia tikrai labai prasto lygio... Kartą per savaitę einu į viso kūno masažą ir manau, kad tai turėtų daryti kiekviena savimi besirūpinanti moteris. Geriau jau pabadauti, kokio drabužio nereikalingo atsisakyti. Aišku, reikia ir vaikščioti, bet judėjimo klausimu aš tinginė. Turime vibroplatformą ir abu su Gaudentu labai ją mėgstame. Nusižiūrėjome būdami Australijoje, nes ten 106 metų kaimynė už tvoros kas rytą ja naudodavosi, o paskui dar pakabintą kriaušę daužydavo, mums tada įspūdį paliko... Tiesa, Lietuvoje namie yra bėgimo takas. Kai galiu žiūrėti dokumentinį filmą ar kokią medžiagą per didelį monitorių skaityti, ir dešimt kilometrų nueinu.
Prie lovos ir Lietuvoje turėjau stiklinį indelį – plastmasinių ir vienkartinių stengiuosi nenaudoti – paprasto kokybiško gero aliejaus, kurį naudoju vietoje kremo – tiek kūnui, tiek veidui. Spuogai atsiranda tikrai ne nuo to, kad alyvuogių ar kokosų aliejumi po dušo ar jūros pasitepi odą, o nuo netinkamos mitybos. Vieninteliai fabrikiniai kremai, kuriais tepuosi, yra japoniška kosmetika iš salono „Beža“ Vilniuje – stengiuosi išlaikyti aukso vidurį tarp natūralumo ir chemijos pramonės pasiekimų.
Nesitepu kremais nuo saulės ir nenešioju tamsių akinių. Žmogus turi per akis gauti saulės, vitamino D. O kaip jaučiasi mūsų sąmonė, kai mes į gyvenimą žiūrime per juodus akinius? Tai sukelia depresiją... Labai gerai pamenu vieną vaikystės istoriją. Kai augau, kaime vykdavo mūsų šeimos festivaliai. Močiutė surinkdavo visus vaikus su šeimomis. Aišku, mažoje namų erdvėje visi netilptų, tai tėvai prie Šyšos statydavo palapines – žalias, mėlynas, geltonas... Man vieną kartą pasisekė miegoti geltonoje palapinėje. Pabudau ryte, matau, kaip saulėta ir gražu, iš karto gera nuotaika... Bet iškišu nosį, žiūriu – lyja... Tada supratau, kiek daug nuo spalvos priklauso. Nes visi, kas gyveno tamsiose palapinėse, buvo nusiteikę bjauriai... Kodėl sakoma: „tu matai viską per rožinius akinius“? Akinių spalva yra klaikiai svarbi. Kaip ir akių mankšta.
Atsakingai valgau. Jau dvidešimt penkerius metus nevartoju pieno produktų, išskyrus, retkarčiais sviestą. Pagal ajurvedą, pieno produktai yra sendinantys arba vėsinantys. Net kai man būna apsivalgymo priepuolių, kai, atrodo, kemšu viską iš eilės, pieno produktų neliečiu...
Graikijoje išmokome valgyti žolę, čia žmonės ją turguje maišais perka. Man pati skaniausia – kiaulpienė, bet dar būna tokia jūrų žolė. Išverdi, užpili aliejaus ir citrinos. Pagal ajurvedą, kartus, aliejingas ir rūgštus skonis yra nuostabus komplektėlis prieš senėjimą, jauninantis ir gydantis. Alyvuoges reikia pirkti karčias ir su kauliukais. Graikai žino ir tai, kad morkų bei burokėlių lapai yra vertesni už šaknį. Mus atpratino valgyti kartų maistą, net kiaulpienių lapus siūlo mirkyti tam, kad jie nebūtų kartūs. Bet kam jie tada reikalingi? Pievoje pasturgaliui nusišluostyti? Visa karti kiaulpienė yra lobis, bet mes nevertiname to, ką turime.
Lietuvoje pusryčiams būdavo kava ir pora keptų obuolių su cinamonu, o Graikijoje rytais prie kavos valgau sezoninius vaisius ir uogas. Tie kepti obuoliai čia man visiškai netinka – negaliu daryti to, ką dariau Lietuvoje.
Ar žvaigždininkės turi laisvalaikį?
Šiuo metu grožinių knygų nebeskaitau, nors net nežinau, kiek jų esu gyvenime perskaičiusi. Ypač mėgstu Bernardą Werberį, Teri Pračetą, Maksą Frajų. Kai man Gaudentas padovanojo skaityklę, labai priešinausi, nes turiu jausti knygos svorį, kvapą, versti lapus. Bet kai pirmą kartą pabandžiau su ja išvažiuoti ir supratau, kad liko pusė tuščio lagamino, kurį anksčiau užpildydavau knygomis, ašarą iš džiaugsmo braukiau. Šiuo metu skaitau daugiausia profesinę literatūrą, domiuosi senaisiais tekstais, ypač Graikijos mitais. Gilinuosi, ką reikia padaryti, kad keičiant, tobulinant save, būtų galima pakeisti, pagerinti ir pasaulį. Visada reikia pradėti nuo savęs, nuo savo vidinės ramybės, savęs harmonizavimo. Ir žinojimo, kurį reikia įkalti į galvą kiekvienam, kad tu viską gali.
Dar mėgstu rinkti vaistažoles, domėtis vietinėmis žolėmis, studijuoti Tibeto, Hipokrato mediciną, verstis receptus. Mane veža dokumentiniai filmai, specialioji literatūra, susijusi su astrologija ir medicina. Dabar labai smagu su tuo chatgpt dirbti, kai jis tau gali nurodyti, kokiame pasaulio universitete yra straipsnis, kurio tau reikia.
Bet neapsimesiu, kad man labai patinka buitis – grindis plauti ar lyginti. Jaunystėje viską dariau – ir daug megzdavau, ir tortus kepdavau. Viską moku, bet dabar to daryti nebenoriu, nebeįdomu... Vadovavimą virtuvei perėmė Gaudentas – jam patinka gaminti, jis jaučia polėkį ir yra puikus virėjas.
Esi iš tų žmonių, kurie mėgsta prisižadėti, kad jau pirmąją Naujųjų metų dieną tikrai darys tą ir tą...
Ne, aš esu Ožiaragė, darau vakar... Graikijoje nepakeičiau savo įpročių – jei nusprendžiu kažko imtis, nelaukiu nei pirmadienio, nei Naujųjų, nei jaunaties, nei pilnaties. Ir žmonėms sakau – pradėk vakar, o po to atnaujink su ritualu jau sau astrologiškai palankiu laiku. Jeigu sugalvojai svorį mesti, daryk tą čia ir dabar, o kai ateis palankus laikas, iškilmingai pasisversi, užfiksuosi svorį ir garsiai pasakysi, kad nori atsikratyti nereikalingų kilogramų.
Ritualai pasaulyje sugalvoti ne šiaip sau. Jie yra skirti tam, kad smegenyse susikurtų normalūs centrai, kad galvotum apie tai ir viskas išsipildytų. Be ritualų nieko nebus. Iš mūsų atimtas tikrasis pasaulio suvokimas, kad gyvename intelektualiame energetiniame chaose ir kiekvienas žmogus gali gauti tai, ko jis nori. Nepriklausomai nuo nieko. Bet žmonės šito nežino. Kaip visa tai veikia? Yra labai nuostabi indiška pasakėčia. Sėdi trys maži vaikučiai jogeliai po baobabu ir medituoja. Staiga mato, kaip maždaug metras nuo žemės lotoso poza praskrenda senas guru. Vaikučiai pašoko, bėga paskui, mojuoja ir klausia: „Mokytojau, kaip tau tai pavyko?“ Guru sklendžia ir galvoja – visą gyvenimą tas žinias kaupiau, o dabar jiems viską turiu pasakyti? Bet nepasakyti irgi negali. Todėl leptelėjo: „Labai norėjau ir tiesiog nuo vaikystės kartojau – viens du trys, viens du trys... Ir man pavyko“. Jogeliai padėkojo Dieviškajam mokytojui. Po kiek laiko sėdi senasis guru, medituoja ir staiga vienas jogelis pro jį prasklendė, kitas, trečias. Skraido, žaidžia, vartaliojasi ore. Pasiveja vaikus ir klausia, kaip jiems tai pavyko. O tie ir sako: „Mokytojau, mes darėme, ką sakei – kartojome viens du trys, viens du trys...“
Mes esame informaciniame intelektualiame energetiniame lauke ir patys esame intelektualus energijos srautas, todėl jei užsispirsi ir kiekvieną dieną sakysi, ko nori, net pradėsi dėkoti už tai, ką gausi, taip ir bus. Tai nėra išsigalvojimas. Jeigu žmogus užsispiria, jei daro, jam šimtu procentų pavyks. Viens du trys, viens du trys...
